Unikalūs Kauno medinukai: būti ar ne? | KaunoDiena.lt

UNIKALŪS KAUNO MEDINUKAI: BŪTI AR NE?

Šiuolaikiniuose miestuose medinė architektūra nebėra dažnas reiškinys. Dienraštis pasidomėjo, ar ir Kauno legendiniai medinukai, kaip praeities reliktai, pasmerkti išnykti.

Pasivaikščiojimas laiku

Vilnius turi Žvėryną su senaisiais medinukais, o Kaune jų apstu Žaliakalnyje, Panemunėje. Pastarajame rajone išlikę maždaug 125 tarpukario pastatai, išsiskiriantys įdomia eklektiška architektūra ir praeiviams pasakojantys neeilinių asmenybių istorijas.

Antai A. Smetonos alėjoje 1934-aisiais pagal Kazio Dubausko projektą statytame name gyveno Rožė Gertienė. J. Staugaičio gatvėje gyveno savanoris Jonas Karutis, o Gailutės gatvėje – generolas Zenonas Gerulaitis. Čia pat buvo įsikūręs išeivijos rašytojas, dramaturgas, aktorius Antanas Škėma. Vaidilos ir Pušų gatvių kampe stovi Lietuvos karo aviacijos vado brigados generolo, aviakonstruktoriaus, devynių lėktuvų ANBO projektų autoriaus Antano Gustaičio vila, o Vaidoto gatvėje – miškininko, vieno pirmųjų Lietuvos aplinkosaugininkų Antano Kvedaro namas. Aukštosios Panemunės kurorto medinės vilos, kuriose anuomet linksminosi vasarotojai, reabilitavosi ir mokėsi vaikai, puikiai išsilaikiusios. Žinoma, ne be vietinių indėlio. Štai A. Smetonos alėjoje, pažymėtas 75 numeriu, stovi dailus medinis rožinės spalvos pastatas – viena seniausių Panemunės vilų, kaip manoma, statyta apie 1906 m., tačiau nė per plauką nenusileidžianti modernistinei tarpukario architektūrai. Priekinio fasado dešinėje pusėje – terasa, paremta medinėmis kolonėlėmis, puošta įmantria tvorele, su ornamento juosta pastogėje. Priekinio fasado durys puoštos ovaliais langais, lietvamzdžiai – su karūnomis, kaminas – lenktas. Nors pastatas neturi teisinio apsaugos statuso, jame išsaugota autentiška visuma ir atskiri elementai. Dar vienas medinukas, į kurį neįmanoma neatkreipti dėmesio, – Vaidoto gatvės 26-uoju numeriu pažymėtas dviaukštis namas. Tarpukariu čia veikė bažnyčios išlaikoma pradinė mokykla, joje vaikus mokė vienuolės kazimierietės. Pamokos vykdavo pirmame pastato aukšte, o antrame buvo įrengtas vaikų darželis. Sovietmečiu mokykla uždaryta, name kurį laiką veikė nedidelis „Panemunės“ kino teatras, dabar čia – Panemunės bendruomenės centras.

Likimas: kai kurie medinukai virsta mūriniais tokio paties tūrio namais. / Regimanto Zakšensko, E. Cickevičiaus nuotr.

Laimė taip gyventi

Iš Panemunės traukiame į Žaliakalnį, Minties Rato ir Gėlių Rato gatves, kur medinukai skaičiuoja ne vieną dešimtį metų. Vieni namai labiau prižiūrėti, kiti jau prašosi meistrų rankų. Mūrinukai – vos keli.

„Gėlių Rato gatvė išskirtinė. Džiaugiuosi, kad pasirinkome šią vietą ir namą. Gyventi jame – didžiulė laimė. Neįsivaizduoju savęs gyvenančios bedvasiame, moderniame, su vitriniais langais. Manau, dauguma kaimynų man pritartų“, – persisvėrusi per tvorą kalbėjo Gėlių Rato gatvės senbuvė.

Jos namą supa gėlės, kurios šiuo metu laiku ne tik žydi, bet ir skleidžia nuostabų kvapą. Moteris juokavo, kad Gėlių Rato gatvėje auginti gėles tiesiog privaloma, antraip nebus pateisintas gatvės pavadinimas. Gėlių Rato ir Minties Rato gatvės tiesiogine prasme turėjo pateisinti ir rato sąvoką – eiti ratu, o ne puslankiu.

Nuolatinė priežiūra yra pagrindinis komponentas, kad pastatas būtų geros būklės.

Minties Rato gatvė – kitokia. Čia taip pat nemažai medinių tarpukariu statytų namų. Greta – ir sovietmečiu iškilusių mūrinukų, ir neseniai vietoj senų pastatų išdygusių modernių privačių namų. Minties Rato gatvė gausi detalių. Antai, vieno namo lauko durys ornamentuotos, su masyvia žalvario rankena, kito fasadas puoštas įspūdingomis kolonomis. Kalbinti gyventojai pasakojo branginantys tarpukario medinukus. Nors ne vienas jų buvo prastos būklės, minčių griauti juos esą niekada nekilo. Šeimininkai puoselėja namų vidų, fasadus, jų duris, medinius laiptus ir kitus akcentus. Kartais tokie darbai užtrunka net iki kelerių metų. Sukant ratus Minties Rato gatve akis nevalingai užkliuvo už 37-uoju numeriu pažymėto namo. Regis, dar ne taip seniai čia stovėjo geltonos spalvos dviaukštis medinukas, o dabar jo vietoji stiebiasi tų pačių formų mūrinis gyvenamasis namas, aplinkiniams keliantis dviprasmiškų jausmų.

„Žiūriu ir galvoju, kaip reikėtų pavadinti tai, kas įvyko su senuoju medinuku. Renovacija? Atstatymas? Subjaurojimas“, – kaimyninės gatvės gyventojas neslėpė nusivylimo tokiu namo virsmu. Užtai kalbinto vyro širdis dainavo žvelgiant į vos už kelių dešimčių metrų esantį medinuką, kurio kieme jau ne pirmą dieną triūsia medžio meistras iš Elektrėnų. Minties Rato g. 24, Kaune, šeimininkai pasišovė atkurti sunykusias medines fasado dalis, o kitiems medinukų gyventojams suteikti galimybę tęsti arba pradėti panašius medžio darbus ateityje.

Ištikimi: Žaliakalnio gatvių senbuviai puoselėja savo senuosius medinukus. / Regimanto Zakšensko, E. Cickevičiaus nuotr.

Kintantis sąrašas

Žvelgiant į aplankytų gatvių kontrastus, kilo klausimas, kodėl vieni namai gelbėjami, kiti – griaunami. Kaip nustatoma medinuko vertė, garantuojanti jam teisinę apsaugą ir didesnę galimybę išlikti?

„Pirmiausia – autentiškumas. Žiūrima, kiek pastatas autentiškas bendrame Lietuvos architektūros kontekste. Svarbu ne tik architektūrinė, bet ir istorinė vertė. Tokie namai skaičiuoja ne vieną dešimtį metų. Bent jau Kaune jie siekia XIX a. pradžią, o kai kurie turi XVIII a. elementų“, – kalbėjo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos patarėjas Andrius Liakas.

Vertingiausiems, į Kultūros vertybių registrą įtrauktiems mediniams pastatams suteikiama teisinė apsauga. Tam parengiamas Vertinimo tarybos aktas su aiškiais reikšmingumo lygmenimis ir vertingosiomis savybėmis. Dokumentuose nurodoma, kiek pastatas kultūriškai svarbus ir kas konkrečiai jame saugoma. Tai gali būti medinių lentų fasadų apdaila, mediniai langai ir kitos detalės. Kultūros paveldo vietovėse, tokiose kaip Kauno Žaliakalnis, esantys vertingi mediniai pastatai yra saugomi kaip šių vietovių vertingosios savybės. Šiuo atveju gali būti saugomas pats pastatas, jei jis yra vietovės vertingoji savybė, gali būti saugomas tik pastato fasadas, jei jis sudaro vietovėje esančią saugomą gatvės išklotinę.

„Kultūros vertybių registras pildomas naujais vertingais objektais. Mažai daliai objektų, kurių vertingosios savybės sunykusios, panaikinama teisinė apsauga. Tiesa, tai labiau išimtiniai atvejai nei tendencija“, – kalbėjo A. Liakas.

Regimanto Zakšensko, E. Cickevičiaus nuotr.

Svarbu nuolat prižiūrėti

Medinė architektūra, anot pašnekovo, yra jauki ir ekologiška, tačiau, priešingai nei mūro, trapi, lengvai pažeidžiama ir nuolat kintanti.

Norint, kad medinis pastatas tarnautų kuo ilgiau, reikalinga nuolatinė priežiūra ir smulkus remontas, būtina keisti ar atnaujinti atskiras jo dalis. Medinukai – tarsi žmonės. Laiku sureagavus į organizmo siunčiamus signalus galima išvengti rimtos ligos. Laiku pastebėjus smulkių pažeidimų galima apsieiti be radikalių pakeitimų. Svarbiausios sąlygos norint užtikrinti namo ilgaamžiškumą – kokybiški pamatai ir tvarkingas stogas, vandens nuvedimo įrenginiai, nes labiausiai medienai kenkia ilgalaikė drėgmė. Į sudrėkusį, šlapią medį labai greitai įsimeta grybelis ir pelėsiai, o patrūnijusį medį apninka įvairūs kenkėjai. Pavojus dar padidėja, jeigu mediena – prastos kokybės ir blogas vėdinimas.

„Nuolatinė priežiūra yra pagrindinis komponentas, kad pastatas būtų geros būklės. Jei tik atsiranda nesandarumas stoge, iškart kenčia pastato konstrukcija, todėl prižiūrėti medinį pastatą – būtina. Be priežiūros pastato būklė blogėja ir prireikia sudėtingesnių remonto darbų“, – anot A. Liako, namo būklei įtakos turi ir statymo konstrukcijos.

Karkasiniai namai lepesni, o štai gerai prižiūrimi tarpukariu statyti rąstiniai gali būti labai gerai išsilaikę. Žinoma, būna išimčių, kai negelbsti ir nuolatinė priežiūra. A. Liakas prisiminė Gailutės gatvėje esančią, 28-uoju numeriu pažymėtą garsaus tarpukario pedagogo Liutauro Kairiūnaičio vilą. Kultūros paveldo departamento nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos ekspertai, atsižvelgdami į priešgaisrinius ir kitus reikalavimus, pripažino, kad, atstatant šį trijų aukštų pastatą, naudoti rąstų sienas ir įrengti rąstines perdangas būtų netikslinga, todėl statytojams leido naudoti naujas medžiagas, keisti konstrukcijas.

Indėlis: tam, kad kuo ilgiau išliktų, mediniams pastatams prižiūrėti reikia daug laiko ir lėšų. / Regimanto Zakšensko, E. Cickevičiaus nuotr.

Miglota ateitis

Medinukų šeimininkai sutiks, kad tokių namų priežiūra atsieina brangiai. Jei medinis pastatas paskelbtas valstybės saugomu objektu, jis gali pretenduoti į tvarkybos darbų finansavimo programas, kurios padengia dalį tvarkybos darbų išlaidų. Tiesa, ne viskas remiasi į pinigus.

Iki XX a. pradžios mediena buvo pigiausia ir bene lengviausiai gaunama statybinė medžiaga, kuri mūsų klimatinėmis sąlygomis ypač tiko namams statyti. Dauguma žmonių tuo metu gyveno mediniais trobesiais užstatytose kaimo vietovėse ir tik nedidelė dalis – miestuose. Nors statybą iš medienos galime laikyti tradicine praktika, ilgainiui miestuose ėmė dominuoti ilgaamžiškesni mūriniai statiniai, o medžio meistrystė buvo primiršta. Norint padėti senam medinukui nepakanka noro – restauruojant reikia daug žinių. Jei restauratorius entuziastas jų neturi, vienu prisilietimu gali paprasčiausiai sugriauti visą namo ekosistemą.  Ankstesniame interviu „Kauno dienai“ architektas, medinukų puoselėtojas Povilas Konkulevičius apgailestavo, kad Lietuvoje nėra daug medžio meistrų, kurie puoselėtų senąsias medžio tradicijas, priešingai nei Skandinavijos šalyse. A. Liako įsitikinimu, taip bus tol, kol nebus didesnio poreikio.

„Jei būtų žmonių, kurie medinius namus restauruotų, ko gero, atsirastų meistrų, kurie tokias paslaugas teiktų. Tačiau dabar meistrų poreikis nedidelis, nes medinių namų santykinai mažai restauruojama, – Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos patarėjas prognozavo medinukų ateitį. – Natūralus procesas, kad medis, kaip ir bet kokia statybinė medžiaga, sensta ir dėvisi. Didžioji dalis medinių namų pastatyti tarpukariu, o kai kurie net ir anksčiau. Aišku, jų būklė blogėja, o kad ji neblogėtų, reikia restauruoti. Tokių pastatų, kuriems restauracija bus reikalinga, tik daugės ir daugės.“

GALERIJA

  • Unikalūs Kauno medinukai: būti ar ne?
  • Unikalūs Kauno medinukai: būti ar ne?
  • Unikalūs Kauno medinukai: būti ar ne?
  • Unikalūs Kauno medinukai: būti ar ne?
  • Unikalūs Kauno medinukai: būti ar ne?
Regimanto Zakšensko, E. Cickevičiaus nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (27)

Neŕ zodziu

Valdininkai niekaip negali apsispręsti kas ir kaip yra, net visokie istatymai ir pataisos prieštarauja vienas kitam, o ka kalbėt apie paprastus zmones, jau daugiau nei puse seimo yra neadeakvatus

:)))

o kaip su unikaliais lauko sikinykais? argi jie nepanasus i tuos "unikalius" kauno griuvesius?

Jonas

Kas nori gyventi priplėkusiame name? Baigiasi visa turistinė romantika.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS