VDU dėstytoja: ispanai labiau tolerantiški nei lietuviai | KaunoDiena.lt

VDU DĖSTYTOJA: ISPANAI LABIAU TOLERANTIŠKI NEI LIETUVIAI

„Studentams sakau: nuvažiavę į Ispaniją kalbėkite tik ispaniškai, pamirškite anglų kalbą, nes tik kalbant įvyksta persilaužimas, dar nepamirškite švepluoti, nes ispanai nenaudoja jokių skardžių balsių“, – pasakoja ji.

Vigilija Žiūraitė studijuoja žurnalistikos ir medijų analizės magistrantūros studijas Vytauto Didžiojo universitete (VDU), taip pat aktyviai dalyvauja Miguelio de Cervanteso klubo veikloje, dėsto studentams ispanų kalbą ir, kaip pati sako, pirmiausia pradeda mokyti nuo savo jau padarytų klaidų, stengiasi perduoti tai, su kuo susidūrė pati besimokydama ispanų kalbos ir studijuodama Ispanijoje.

„Ispanų kalbos galutinai išmokau gatvėje, todėl studentams sakau: nuvažiavę į Ispaniją kalbėkite tik ispaniškai, pamirškite anglų kalbą, nes tik kalbant įvyksta persilaužimas, dar nepamirškite švepluoti, nes ispanai nenaudoja jokių skardžių balsių“, – pasakoja ji.

Merginos ambicija – pasiekti, kad VDU būtų ispanų kalbos studijų programa. Apie tai, kodėl V. Žiūraitę žavi Ispanijos kultūra ir kaip ji vertina ispanus – pokalbyje.

– Kaip ispanų kalba atsirado tavo gyvenime?

– Kalbos grožis yra specifinis dalykas – graži ji tau arba ne. Ispanų kalba man patiko nuo pat jaunystės, kai žiūrėdavau telenoveles ar klausydavau ispaniškų dainų. Žinoma, žavėjo ir visa Lotynų Amerika, žmonių temperamentas.

Būdama dar moksleivė jau žinojau, kad įstojusi į universitetą būtinai mokysiuosi ispanų kalbos, kuri man labiausiai patinka būtent dėl gražaus skambesio. Studijų pradžios laukiau nekantriai, o prasidėjus mokslams į ispanų kalbos mokymąsi nežiūrėjau kaip mañana, todėl suprasti ir kalbėti ispaniškai pradėjau gana greitai. Tačiau viena reiškia mokėti „vadovėlinę kalbą“, o kita – ją naudoti sklandžiai bendraujant gyvai. Todėl jau būdama pirmame kurse nusprendžiau dalyvauti „Erasmus“ konkurse ir vykti mokytis į Ispaniją.

– Kaip sekėsi?

– Į Ispaniją išvykau baigus mokytis tris ispanų kalbos lygius ir savimi pasitikėdama. Tačiau gal todėl, kad tai buvo pirmas kartas, kai teko gyventi savarankiškai, atskirai nuo tėvų ir patinkančioje, tačiau vis tiek svetimoje šalyje, buvo sunku ir tikrai reikėjo įdėti jėgų norint adaptuotis. Studijuoti sociologiją ir antropologiją ispaniškai buvo didžiausias mano iššūkis. Niekas Ispanijoje, išskyrus gal tik Madridą, angliškai nekalba, tai lyg koks ispaniškas kompleksas.

– Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad „Erasmus“ programa skirta tam, kad daugiau pramogautum svečioje šalyje nei mokytumeisi. Ar tiesa?

– Man atveju tikrai ne. Nors ir pati prieš vykdama mokytis į pietų Ispanijos Alikantės universitetą slapčia tikėjausi, kad gal leis atsiskaityti ir rašto darbus pateikti anglų kalba, kad galbūt bus daug tokių tarptautinių studentų iš kitų šalių ir į mus žiūrės atlaidžiau, tačiau labai greitai teko suprasti, kad norint tiek išsinuomoti butą ar nusipirkti maisto produktų, tiek ir mokytis teks tik ispaniškai.

Netgi universiteto bibliotekoje visos knygos buvo tik ispaniškos, jau nekalbu apie tai, kad dėstytojai, nors ir supranta angliškai, principingai kalbėdavo tik ispaniškai. Vienas net yra man pasakęs: „Ko važiavai ne į Angliją, jeigu nori angliškai kalbėti“. Pamenu, tada vos neapsiverkiau, buvau įskaudinta, bet dabar esu jam dėkinga, nes šie žodžiai suteikė postūmį. Taigi ispaniškai teko studijuoti tikrąja šio žodžio prasme. Iš pradžių viską versdavau ir nepakeldavau akių nuo žodyno, nes perprasti mokslinę ispanų kalbą tai ne tas pats, kas susikalbėti gatvėje. Tačiau palaipsniui tą daryti tekdavo vis rečiau, tada atsirado laiko ir linksmybėms. Beje, tarptautinė studentė sociologijos programoje buvau tik viena, visi kiti studentai – ispanai.

– Kas labiausiai įsiminė iš mokslų Ispanijoje?

– Tai, kad ten sunkiau užsidirbti pažymį nei Lietuvoje. Ispanai taip pat turi dešimtbalę pažymių sistemą, tačiau ten gauti dešimtuką ar devynetą niekas net nesvajoja, nes tai praktiškai neegzistuojantys pažymiai, kuriuos gali gauti galbūt vienas studentas iš kurso, o gal ir nei vienas. Jiems svarbiausia išlaikyti egzaminą, o septynetas ar šešetas yra labai geras pažymys. Pamenu, kai aš gavau iš egzamino 1,8, buvo keista, tačiau pasirodo, kad tai įmanomas pažymys.

– O kokį įspūdį parsivežei apie pačią šalį?

– Mano meilė Ispanijai nėra akla, žinau, kad tai nėra tobula šalis, tačiau man labiausiai patiko jos kontrastai. Tai daugialypė, daugiakultūrinė šalis. Joje kalbama keturiomis oficialiomis kalbomis: katalonų, baskų, galisų ir ispanų. Ispanijos šiaurė yra vienokia, joje net sninga, pietūs – visiškai skirtingi, ten šilta, taip pat Ispanija turi ir salų prie Afrikos. Visų šių kontrastų samplaika mane ir užburia.

– Kaip apibūdintum ispanus?

– Manau, kad visus ispanus apibrėžti pagal vieną vyraujantį stereotipą kaip labai šiltus, linksmus, draugiškus, tačiau neatsakingus ar išsiblaškiusius žmones būtų neteisinga. Jie visi labai skirtingi, kaip ir pati šalis. Manau, kad geriausiai ispanus apibūdintų tai, kad jie yra pozityvūs, draugiški žmonės ir turi daugiau tolerancijos nei lietuviai. Jeigu nors kiek pabendrauju su ispanu, ir dar ispaniškai, galima sakyti, kad jau turiu draugą.

– Adaptacija buvo kebli. O ar lengva buvo grįžti?

– Kai baigėsi „Erasmus“ programa ir reikėjo išvažiuoti, labai daug verkiau, nes buvau prisirišusi prie vietos ir, aišku, pasižadėjau sugrįžti. Dabar kiekvieną vasarą turiu tradiciją nuvykti į Alikantę ir aplankyti ne tik ten likusius draugus ispanus, bet ir universitetą, žinoma, ir paatostogauti.

O grįžusi į mokslus Lietuvoje Ispanijos paleisti nenorėjau, toliau tęsiau ispanų kalbos mokymąsi ir galiausiai už ispanų kalbos ir kultūros populiarinimą VDU man buvo suteikta profesorės B. Ciplijauskaitės vardo stipendija, leidžianti išvykti tobulinti ispanų kalbą pačioje Ispanijoje. Taip pat įsitraukiau į mentorystę.

– Papasakok plačiau.

– Grįžusi tapau mentore ir iki šiol kuruoju čia atvažiavusius ispanus, kuriems manau būna kur kas didesnis šokas atvykti į Lietuvą, nei lietuviams į Ispaniją, nes ispanai kalba praktiškai tik ispaniškai, o angliškai jiems taip pat reikia laiko persilaužti, jau nekalbu apie lietuvių kalbą, jeigu kuris nors ir ryžtasi jos mokytis. Todėl iš pradžių esu tarpininkas tarp lietuvių ir ispanų, bendrauju jų gimtąja kalba, padedu apsiprasti, susitvarkyti formalumus, supažindinu su universiteto žmonėmis, aprodau miestą, pakviečiu prisidėti Miguelio de Cervanteso klubo veikloje.

– Kuo užsiima Miguelio de Cervanteso klubo nariai?

– Miguelio de Cervanteso ispanų kalbos ir kultūros klubo komanda kartu su Ispanijos karalystės ambasada Lietuvoje kiekvienais metais vis labiau stengiasi populiarinti ispanų kalbą ir kultūrą Lietuvoje. Rengdami įvairius renginius (žymiausias – kiekvieną pavasarį kelias savaites vykstantis festivalis „Primavera en español“) lietuvius supažindiname su ispaniškai kalbančių šalių ir tautų istorija, kultūra, literatūra ir tradicijomis. Manau, mums sekasi neblogai, nes sulaukiame pavydžių atodūsių iš kolegų kitame universitete, kuris turi ispanų studijų programą, tačiau neturi tiek ispaniškos ir įvairios veiklos bei tokių entuziastingų narių kaip mes. Nors ispanų kalbos VDU galima mokytis nuo pat universiteto atkūrimo, t. y. 25-erius metus, tačiau mūsų svajonė ir siekiamybė – kad universitete atsirastų ispanų kalbos studijų programa.

– O su kokiais tu ispanais daugiausiai susiduri?

– Tie, kurie atvažiuoja studijuoti į VDU, neabejotinai labai draugiški. Mes, lietuviai, susitikę vienas kitą kokioje nors užsienio šalyje, dažniausiai nesidžiaugiame ar net vengiame, išgirdę kalbant lietuviškai apsimetame, kad mes ne lietuviai ir pereinam į kitą gatvės pusę. O ispanai susitikę ne gimtinėje pradeda šūkauti, glebėsčiuotis ir savaime suprantama tampa draugais, vienas kitam padeda.

Tiesa, kai gyvenau Ispanijoje, pasisekė, kad ir mane priėmė kaip savą, labai greitai ir lengvai susiradau draugų, su kuriais ir šiandien ryšys nėra nutrūkęs, o kai vykstu į Ispaniją, net nekyla klausimas, kur apsistoti ar su kuo leisti laiką.

– Ispanas Lietuvoje. Iš karto piešiu sustirusį, pasimetusį ir sunkiai susikalbantį personažą, kuris vis dairosi į pietų pusę. Kaip yra iš tiesų?

– Nežinau nei vieno ispano, kuriam Lietuvoje nepatiko. Visi „Erasmus“ studentai iš pradžių į VDU atvažiuoja vienam semestrui, bet dauguma jų pasilieka ir antram, nes Lietuvoje mažesnės ne tik kainos, bet ir yra kur pasilinksminti, kur nukeliauti, taip pat jie pajunta, kad gerėja ir jų anglų kalbos žinios, nes universitete, priešingai nei teko man, jie atsiskaito angliškai, o ne mūsų šalies gimtąja kalba. Kai kurie skundžiasi, kad šalta, bet kai pradeda snigti – džiaugiasi kaip vaikai. Manau, prie to, kad jie čia gerai jaučiasi, prisideda ir  Miguelio de Cervanteso klubas, kuris iš dalies kompensuoja šalies ilgesį, nes čia visi kartu žiūrime ispaniškus filmus, švenčiame ispaniškas šventes, bendraujame ir taip mokomės vieni iš kitų. 

GALERIJA

  • VDU dėstytoja: ispanai labiau tolerantiški nei lietuviai
  • VDU dėstytoja: ispanai labiau tolerantiški nei lietuviai
  • VDU dėstytoja: ispanai labiau tolerantiški nei lietuviai
  • VDU dėstytoja: ispanai labiau tolerantiški nei lietuviai
Rašyti komentarą
Komentarai (2)

ka

geriausia destytoja ever

darius 99

yra tiesos jos zodziuose ir matos kad nuosirdi

SUSIJUSIOS NAUJIENOS