Vigilija Žiūraitė studijuoja žurnalistikos ir medijų analizės magistrantūros studijas Vytauto Didžiojo universitete (VDU), taip pat aktyviai dalyvauja Miguelio de Cervanteso klubo veikloje, dėsto studentams ispanų kalbą ir, kaip pati sako, pirmiausia pradeda mokyti nuo savo jau padarytų klaidų, stengiasi perduoti tai, su kuo susidūrė pati besimokydama ispanų kalbos ir studijuodama Ispanijoje.

„Ispanų kalbos galutinai išmokau gatvėje, todėl studentams sakau: nuvažiavę į Ispaniją kalbėkite tik ispaniškai, pamirškite anglų kalbą, nes tik kalbant įvyksta persilaužimas, dar nepamirškite švepluoti, nes ispanai nenaudoja jokių skardžių balsių“, – pasakoja ji.

Merginos ambicija – pasiekti, kad VDU būtų ispanų kalbos studijų programa. Apie tai, kodėl V. Žiūraitę žavi Ispanijos kultūra ir kaip ji vertina ispanus – pokalbyje.

– Kaip ispanų kalba atsirado tavo gyvenime?

– Kalbos grožis yra specifinis dalykas – graži ji tau arba ne. Ispanų kalba man patiko nuo pat jaunystės, kai žiūrėdavau telenoveles ar klausydavau ispaniškų dainų. Žinoma, žavėjo ir visa Lotynų Amerika, žmonių temperamentas.

Būdama dar moksleivė jau žinojau, kad įstojusi į universitetą būtinai mokysiuosi ispanų kalbos, kuri man labiausiai patinka būtent dėl gražaus skambesio. Studijų pradžios laukiau nekantriai, o prasidėjus mokslams į ispanų kalbos mokymąsi nežiūrėjau kaip mañana, todėl suprasti ir kalbėti ispaniškai pradėjau gana greitai. Tačiau viena reiškia mokėti „vadovėlinę kalbą“, o kita – ją naudoti sklandžiai bendraujant gyvai. Todėl jau būdama pirmame kurse nusprendžiau dalyvauti „Erasmus“ konkurse ir vykti mokytis į Ispaniją.

– Kaip sekėsi?

– Į Ispaniją išvykau baigus mokytis tris ispanų kalbos lygius ir savimi pasitikėdama. Tačiau gal todėl, kad tai buvo pirmas kartas, kai teko gyventi savarankiškai, atskirai nuo tėvų ir patinkančioje, tačiau vis tiek svetimoje šalyje, buvo sunku ir tikrai reikėjo įdėti jėgų norint adaptuotis. Studijuoti sociologiją ir antropologiją ispaniškai buvo didžiausias mano iššūkis. Niekas Ispanijoje, išskyrus gal tik Madridą, angliškai nekalba, tai lyg koks ispaniškas kompleksas.

– Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad „Erasmus“ programa skirta tam, kad daugiau pramogautum svečioje šalyje nei mokytumeisi. Ar tiesa?

– Man atveju tikrai ne. Nors ir pati prieš vykdama mokytis į pietų Ispanijos Alikantės universitetą slapčia tikėjausi, kad gal leis atsiskaityti ir rašto darbus pateikti anglų kalba, kad galbūt bus daug tokių tarptautinių studentų iš kitų šalių ir į mus žiūrės atlaidžiau, tačiau labai greitai teko suprasti, kad norint tiek išsinuomoti butą ar nusipirkti maisto produktų, tiek ir mokytis teks tik ispaniškai.

Netgi universiteto bibliotekoje visos knygos buvo tik ispaniškos, jau nekalbu apie tai, kad dėstytojai, nors ir supranta angliškai, principingai kalbėdavo tik ispaniškai. Vienas net yra man pasakęs: „Ko važiavai ne į Angliją, jeigu nori angliškai kalbėti“. Pamenu, tada vos neapsiverkiau, buvau įskaudinta, bet dabar esu jam dėkinga, nes šie žodžiai suteikė postūmį. Taigi ispaniškai teko studijuoti tikrąja šio žodžio prasme. Iš pradžių viską versdavau ir nepakeldavau akių nuo žodyno, nes perprasti mokslinę ispanų kalbą tai ne tas pats, kas susikalbėti gatvėje. Tačiau palaipsniui tą daryti tekdavo vis rečiau, tada atsirado laiko ir linksmybėms. Beje, tarptautinė studentė sociologijos programoje buvau tik viena, visi kiti studentai – ispanai.

– Kas labiausiai įsiminė iš mokslų Ispanijoje?

– Tai, kad ten sunkiau užsidirbti pažymį nei Lietuvoje. Ispanai taip pat turi dešimtbalę pažymių sistemą, tačiau ten gauti dešimtuką ar devynetą niekas net nesvajoja, nes tai praktiškai neegzistuojantys pažymiai, kuriuos gali gauti galbūt vienas studentas iš kurso, o gal ir nei vienas. Jiems svarbiausia išlaikyti egzaminą, o septynetas ar šešetas yra labai geras pažymys. Pamenu, kai aš gavau iš egzamino 1,8, buvo keista, tačiau pasirodo, kad tai įmanomas pažymys.

– O kokį įspūdį parsivežei apie pačią šalį?

– Mano meilė Ispanijai nėra akla, žinau, kad tai nėra tobula šalis, tačiau man labiausiai patiko jos kontrastai. Tai daugialypė, daugiakultūrinė šalis. Joje kalbama keturiomis oficialiomis kalbomis: katalonų, baskų, galisų ir ispanų. Ispanijos šiaurė yra vienokia, joje net sninga, pietūs – visiškai skirtingi, ten šilta, taip pat Ispanija turi ir salų prie Afrikos. Visų šių kontrastų samplaika mane ir užburia.

– Kaip apibūdintum ispanus?

– Manau, kad visus ispanus apibrėžti pagal vieną vyraujantį stereotipą kaip labai šiltus, linksmus, draugiškus, tačiau neatsakingus ar išsiblaškiusius žmones būtų neteisinga. Jie visi labai skirtingi, kaip ir pati šalis. Manau, kad geriausiai ispanus apibūdintų tai, kad jie yra pozityvūs, draugiški žmonės ir turi daugiau tolerancijos nei lietuviai. Jeigu nors kiek pabendrauju su ispanu, ir dar ispaniškai, galima sakyti, kad jau turiu draugą.

– Adaptacija buvo kebli. O ar lengva buvo grįžti?

– Kai baigėsi „Erasmus“ programa ir reikėjo išvažiuoti, labai daug verkiau, nes buvau prisirišusi prie vietos ir, aišku, pasižadėjau sugrįžti. Dabar kiekvieną vasarą turiu tradiciją nuvykti į Alikantę ir aplankyti ne tik ten likusius draugus ispanus, bet ir universitetą, žinoma, ir paatostogauti.

O grįžusi į mokslus Lietuvoje Ispanijos paleisti nenorėjau, toliau tęsiau ispanų kalbos mokymąsi ir galiausiai už ispanų kalbos ir kultūros populiarinimą VDU man buvo suteikta profesorės B. Ciplijauskaitės vardo stipendija, leidžianti išvykti tobulinti ispanų kalbą pačioje Ispanijoje. Taip pat įsitraukiau į mentorystę.

– Papasakok plačiau.

– Grįžusi tapau mentore ir iki šiol kuruoju čia atvažiavusius ispanus, kuriems manau būna kur kas didesnis šokas atvykti į Lietuvą, nei lietuviams į Ispaniją, nes ispanai kalba praktiškai tik ispaniškai, o angliškai jiems taip pat reikia laiko persilaužti, jau nekalbu apie lietuvių kalbą, jeigu kuris nors ir ryžtasi jos mokytis. Todėl iš pradžių esu tarpininkas tarp lietuvių ir ispanų, bendrauju jų gimtąja kalba, padedu apsiprasti, susitvarkyti formalumus, supažindinu su universiteto žmonėmis, aprodau miestą, pakviečiu prisidėti Miguelio de Cervanteso klubo veikloje.

– Kuo užsiima Miguelio de Cervanteso klubo nariai?

– Miguelio de Cervanteso ispanų kalbos ir kultūros klubo komanda kartu su Ispanijos karalystės ambasada Lietuvoje kiekvienais metais vis labiau stengiasi populiarinti ispanų kalbą ir kultūrą Lietuvoje. Rengdami įvairius renginius (žymiausias – kiekvieną pavasarį kelias savaites vykstantis festivalis „Primavera en español“) lietuvius supažindiname su ispaniškai kalbančių šalių ir tautų istorija, kultūra, literatūra ir tradicijomis. Manau, mums sekasi neblogai, nes sulaukiame pavydžių atodūsių iš kolegų kitame universitete, kuris turi ispanų studijų programą, tačiau neturi tiek ispaniškos ir įvairios veiklos bei tokių entuziastingų narių kaip mes. Nors ispanų kalbos VDU galima mokytis nuo pat universiteto atkūrimo, t. y. 25-erius metus, tačiau mūsų svajonė ir siekiamybė – kad universitete atsirastų ispanų kalbos studijų programa.

– O su kokiais tu ispanais daugiausiai susiduri?

– Tie, kurie atvažiuoja studijuoti į VDU, neabejotinai labai draugiški. Mes, lietuviai, susitikę vienas kitą kokioje nors užsienio šalyje, dažniausiai nesidžiaugiame ar net vengiame, išgirdę kalbant lietuviškai apsimetame, kad mes ne lietuviai ir pereinam į kitą gatvės pusę. O ispanai susitikę ne gimtinėje pradeda šūkauti, glebėsčiuotis ir savaime suprantama tampa draugais, vienas kitam padeda.

Tiesa, kai gyvenau Ispanijoje, pasisekė, kad ir mane priėmė kaip savą, labai greitai ir lengvai susiradau draugų, su kuriais ir šiandien ryšys nėra nutrūkęs, o kai vykstu į Ispaniją, net nekyla klausimas, kur apsistoti ar su kuo leisti laiką.

– Ispanas Lietuvoje. Iš karto piešiu sustirusį, pasimetusį ir sunkiai susikalbantį personažą, kuris vis dairosi į pietų pusę. Kaip yra iš tiesų?

– Nežinau nei vieno ispano, kuriam Lietuvoje nepatiko. Visi „Erasmus“ studentai iš pradžių į VDU atvažiuoja vienam semestrui, bet dauguma jų pasilieka ir antram, nes Lietuvoje mažesnės ne tik kainos, bet ir yra kur pasilinksminti, kur nukeliauti, taip pat jie pajunta, kad gerėja ir jų anglų kalbos žinios, nes universitete, priešingai nei teko man, jie atsiskaito angliškai, o ne mūsų šalies gimtąja kalba. Kai kurie skundžiasi, kad šalta, bet kai pradeda snigti – džiaugiasi kaip vaikai. Manau, prie to, kad jie čia gerai jaučiasi, prisideda ir  Miguelio de Cervanteso klubas, kuris iš dalies kompensuoja šalies ilgesį, nes čia visi kartu žiūrime ispaniškus filmus, švenčiame ispaniškas šventes, bendraujame ir taip mokomės vieni iš kitų. 

Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) suteikė garbės daktaro vardą Edwardui Lucasui, ilgamečiui Rytų Europos ir ekonomikos apžvalgininkui, energetinio saugumo, šnipinėjimo ir kitas temas nagrinėjančiam analitikui, britų savaitraščio „The Economist“ vyresniajam redaktoriui.

E. Lucasui VDU garbės daktaro vardo regalijas įteikė universiteto rektorius prof. Zigmas Lydeka iškilmingo Senato posėdžio metu. Garbės daktaro vardas E. Lucasui suteiktas už reikšmingą indėlį puoselėjant laisvės, demokratijos,  teisingumo, solidarumo vertybes ir už Lietuvos valstybės raidos pristatymą tarptautinių įvykių kontekste.

Lietuvos draugas

Pasak VDU rektoriaus, E. Lucasas yra mūsų šalies draugas nuo pat nepriklausomybės atkūrimo ir Lietuvos ambasadorius pasaulyje plačiąja prasme. „Universiteto bendruomenė džiaugiasi galėdama į savo gretas priimti žmogų, kurio aktyvi tarptautinė veikla, moralinės vertybės įkvepia akademinę jaunuomenę siekti pažinimo ir kilnių tikslų“, – sakė prof. Z. Lydeka.

Senato posėdžio metu sveikinimo žodį tarė ir kadenciją baigęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, kuris džiaugėsi, jog E. Lucasui suteiktas būtent VDU socialinių mokslų garbės daktaro vardas.

„Vytauto Didžiojo universitetą laikau nepriklausomu mokslo lopšiu, kuriame drąsiai ginamos demokratinės idėjos. Tą patį daro ir E. Lucasas – atvirai savo žodžiu prasiskverbia pro buvusią, mano manymu, dar beegzistuojančią, geležinę uždangą ir kovoja už demokratiją“, –  kalbėjo V. Adamkus.

Pasak Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Jungtinių Tautų, tarptautinių organizacijų ir žmogaus teisių departamento direktoriaus, ambasadoriaus dr. Oskaro Jusiaus, Lietuvos diplomatinis korpusas dažnai konsultuojasi su E. Lucasu įvairiais užsienio politikos klausimais: „Jo vertingi patarimai ir konsultacijos ne kartą yra pravertusios, tikiuosi bendradarbiavimo bei paramos ir ateityje“, – viliasi ambasadorius.

VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas prof. Šarūnas Liekis pabrėžė, kad E. Lucasas nagrinėjo ir rašė apie centrinę Europą ir jos politinę situaciją daugiau kaip dvidešimtmetį ir visą šį laikotarpį nevengė griežtos režimų kritikos. „Jo tapimas VDU garbės daktaru mūsų studentams suteiks galimybę dažniau apsilankyti svečio paskaitose ir gyvai diskutuoti apie dabartines problemas, su kuriomis susiduria Europa“, – teigia dekanas.

Reikia kovoti toliau

Iškilmių metu gausiai susirinkusiai universiteto bendruomenei ir žiniasklaidai E. Lucasas skaitė viešą paskaitą „Lietuvos pamokos“ („Lithuanian Lessons“), kurioje kalbėjo apie mūsų šalies patirtis ir jų naudą Vakarų pasauliui bei jam asmeniškai. E. Lucaso manymu, Lietuva yra nedidelė šalis, tačiau ne kartą įrodė, kad moka už save pakovoti.

Nepaisant to, jai vis dar tai tenka daryti. Pastaruoju metu, E. Lucaso nuomone, Lietuva yra tarsi fronto linija tarp Vakarų ir Rusijos: „Norite to ar ne, bet jūsų šalis dalyvauja šnipinėjimo kare, nes rusams ir baltarusiams Lietuva įdomi tuo, kad per ją galima prieiti prie Vakarų organizacijų ir struktūrų. Šnipus ypač domina Europos Sąjungos ir NATO organizacijos“, – sakė E. Lucasas.

VDU garbės daktaras E. Lucasas sako, kad nuo 1991 metų Lietuva ir kitos Baltijos šalys ne tik tapo laisvos, bet pasikeitė ir tobulėja toliau, pavyzdžiui, lyginant su Bulgarija ar Rumunija. „Lietuva turi aiškią šalies idėją ir jos nebijo siekti ir deklaruoti pasauliui. Džiaugiuosi, kad jūsų šalis netrypčioja vienoje vietoje“, – mano žurnalistas.

Analitikas teigia, kad Lietuva jau daugiau kaip dvidešimtmetį gyvena kaip laisva valstybė, tačiau pastaruoju metu V. Putino rodoma politika Ukrainos atžvilgiu turėtų būti signalas mūsų šaliai, jog laisvė nėra garantas: „Labai baiminuosi, kad V. Putinas bandys ką nors padaryti Baltijos šalyse, nes jis supranta, kad sunaikinęs NATO patikimumą Baltijos šalyse, sunaikintų NATO, ir tai jį labai vilioja“, – ne kartą yra teigęs savaitraščio „The Economist“ redaktorius.

Apžvalgininko manymu, Lietuvai Ukraina turi būti pavyzdys, kad panaši situacija gali pasikartoti ir mūsų šalyje: „Reikia nepanikuoti, bet būti pasirengus galimai atakai. Reikia žinoti, ką ir kaip reiktų daryti tokiu atveju“, – teigia E. Lucasas.

E. Lucaso įžvalgios analitinės publikacijos apie posovietines šalis ne kartą atliko esminį vaidmenį nušviečiant šio regiono problemas Vakaruose. Jo darbai nagrinėja sovietines ir posovietines antidemokratines veiklas, propagandą ir kitus klausimus, kurie aktualūs Lietuvai ir kitoms regiono valstybėms. Žurnalistas ne kartą yra pabrėžęs, kad Vakarai padarė klaidą nekreipdami dėmesio į Rytų Europos nerimavimus dėl Rusijos veiksmų ir ragina Rytų Europą ir Vakarus būti vieningiems prieš Rusijos vykdoma agresyvią ir nedemokratišką politiką.

Baigdamas skaityti paskaitą, E. Lucasas prisipažino, kad jį domina visos Europos politika, tačiau Lietuva ir Kaunas, į kurį dažnai atvažiuoja, jo širdyje užima ypatingą vietą, todėl tapimas VDU garbės daktaru jį dar labiau suartina ir įpareigoja prisidėti prie bendrų tikslų.

Apie E. Lucasą

E. Lucasas (g. 1962 m.) dirba vyresniuoju redaktoriumi viename svarbiausių savaitraščių pasaulyje – „The Economist“. Tarp jo kompetencijų – energetinis saugumas, šnipinėjimas, Rusijos užsienio ir saugumo politika bei Rytų Europos politika ir ekonomika. 2008 m. jis parašė knygą „Naujas šaltasis karas“ („The New Cold War“) – toliaregišką pasakojimą apie Vladimiro Putino Rusiją. 2011-aisiais jis išleido knygą „Apgaulė“ („Deception“), tiriamosios žurnalistikos darbą apie Rytų ir Vakarų šnipinėjimą. Šiuo metu E. Lucasas rengia knygą apie kibernetinį saugumą. Jis taip pat prisidėjo prie knygų apie religiją ir žiniasklaidos etiką.

E. Lucasas yra patyręs TV laidų vedėjas, lektorius, diskusijų vedėjas ir dalyvis. Jis yra skaitęs viešas paskaitas Harvardo, Oksfordo, Kembridžo ir kituose prestižiniuose universitetuose. Apžvalgininkas nuolat prisideda prie BBC laidų „Today“ ir „Newsnight“, bei NPR, CNN ir „Sky News“ produkcijos. Žurnalas „Foreign Policy“ E. Lucasą nuolat įvardija kaip vieną iš 100 svarbiausių žmonių, kuriuos reikėtų sekti socialiniame tinkle „Twitter“.

Žurnalistas daug metų dirbo užsienio korespondentu – jis yra dirbęs Berlyne, Prahoje, Vienoje, Maskvoje ir Baltijos šalyse. Šiuo metu jis dirba Londone, žurnalo „The Economist“ tarptautinės skilties redaktoriumi. Nuo 2005-ųjų E. Lucasas turi savo skiltį savaitraštyje „European Voice“ (Briuselis), taip pat rašo tekstus „The Times“, „Daily Telegraph“, „Daily Mail“, „Foreign Policy“ ir „Standpoint“.

Šalia darbo „The Independent“, BBC ir „The Sunday Times“, E. Lucasas taip pat buvo vienas iš savaitraščio „Baltic Independent“, leidžiamo anglų kalba Taline (Estija), įkūrėjų. Bakalauro laipsnį jis įgijo Londono ekonomikos mokykloje, moka penkias užsienio kalbas – vokiečių, rusų, lenkų, čekų ir lietuvių.

Ateityje daugiau kaip 40 proc. žmonių turėtų būti įgiję aukštąjį išsilavinimą, bet tai nereiškia, kad studijuoti turėtų pradėti iškart po mokyklos. Taip mano Antverpeno universiteto (Belgija) profesorė Gracienne Lauwers – viena iš Švietimo teisės asociacijos (ELA) lyderių, konsultuojanti UNESCO Teisės į mokslą padalinio vadovą švietimo teisės klausimais. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teisės fakultete apsilankiusi viešnia pasidalijo mintimis apie švietimo situaciją Lietuvoje, kuriai esą laikas keistis.

– Vienas pagrindinių strategijos "Europa 2020" tikslų – pasiekti, kad 40 proc. jaunimo įgytų aukštojo mokslo laipsnį. Ar nesikerta šios strategijos tikslas su planais Lietuvoje įvesti pereinamąjį balą stojant į universitetus?

– Jaunimas turėtų būti skatinamas siekti aukštojo mokslo, tačiau tai nereiškia, kad įstoti studijuoti reikia iškart po mokyklos. Iš karto įstoti ir pradėti studijuoti turėtų patys gabiausieji. Kiti turėtų žinoti ir pasinaudoti alternatyvomis prieš siekiant aukštojo mokslo vėliau. Būtų neteisinga, jei kai kurie asmenys niekada neturėtų galimybės įgyti aukštojo išsilavinimo nepaisant to, kad tobulėjo ir kėlė savo kvalifikaciją. Studijos tiek po mokyklos, tiek ir vėliau, užtikrintų žinių visuomenės plėtimąsi, o ES politika to ir siekia. Tai reiškia, kad norima ne tik sudaryti sąlygas mokytis mažiau gabiems, bet taip pat pasiūlyti jiems alternatyvių būdų siekti aukštojo išsilavinimo.

– Lietuvos vyriausybės skiriamas finansavimas aukštajam mokslui yra gerokai žemesnis nei Europos vidurkis, pvz., 2012 m. Europos šalių vidurkis buvo 1,22 proc. BVP, o Lietuvoje – 1,14 proc. Jūsų nuomone, kaip turėtų būti finansuojamas aukštasis mokslas?

– Investuoti išmintingai yra daug svarbiau, nei tiesiog investuoti daug, bet aklai. Ir investuoti gali nebūtinai vyriausybė. Žinoma, galima norėti, kad valstybė skirtų didesnę dalį bendrojo produkto aukštajam mokslui, tačiau galima siekti, kad į aukštąjį mokslą būtų pritraukta daugiau privačių lėšų. Tokia praktika, kai į aukštąjį mokslą, ypač į tyrimus investuoja verslas, yra labai populiari JAV.   Neseniai Vokietijoje, Belgijoje bei Nyderlanduose, kur studentai ir gauna valstybės finansavimą, ir moka už studijas iš savo lėšų, buvo padidinti mokesčiai, tai taip pat padeda surinkti papildomų lėšų. Sprendimas dėl švietimo finansavimo modelio priklauso nuo visuomenės ir jai atstovaujančių politikų pasirinkto šalies ir visuomenės vystymosi kelio.

– Bakalauro ir magistro studijų trukmės trumpinimas ir tokiu būdu orientavimasis į specializavimą yra vienas aktualiausių klausimų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Kaip manote, ar tai yra pozityvi tendencija žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą ir kokių rezultatų galime tikėtis?

– Trumpinant studijų trukmę pirmiausiai turėtume atsakyti į du pagrindinius klausimus. Pirma, kodėl tai yra daroma – ar tik norint sutaupyti viešųjų finansų, nes jų trūksta? Antra, kokią įtaką tai turės studijų kokybei? Aukštojo mokslo pagrindinis tikslas yra kokybiškas išsilavinimas. Turime suvokti, kad kokybė priklauso nuo daugelio faktorių, tarp jų ir nuo studijų trukmės. Kitų studijas trumpinusių šalių patirtis rodo, kad trumpiau studijavusiems studentams buvo sunkiau susirasti darbo, nes darbdaviai nepasitikėjo ir skeptiškai vertino per trumpesnį laiką įgytus gebėjimus. Taigi, būtina įvertinti, kaip toks trumpinimas paveiks studentų gebėjimus ir įsidarbinimo galimybes bei įsitikinti, kad tai papildomai neprisidės prie jaunimo nedarbo didinimo.

– Lietuvoje gaji nuomonė, kad socialiniai ar humanitariniai dalykai universitetinėse studijose yra ne tokie svarbūs nei tie, kurie siejami su technologijomis ar gamtos mokslais. Manoma, kad socialinių ir humanitarinių mokslų specialistai nebereikalingi. Ar tikrai?

– Visuomenė, kurią sudarytų tik robotai, pražūtų. Socialiniai ir humanitariniai mokslai turi būti įtraukiami ir dėstomi visiems, taip pat ir techninių mokslų specialistams, nes jie taip pat yra visuomenės nariai ir turi prisidėti prie demokratinės visuomenės, kuri negali egzistuoti be šių mokslų žinių. Ypač todėl, kad visuomenės problemų negali išspręsti vien tik technologijos ar inovacijos.

Svarbu ir tai, kad daugiau nebegalioja modelis "Studijos-darbas-pensija". Jis nėra sėkmingas, nes tiesiog yra pasenęs. Projektas "Europa 2020" pabrėžia perkeliamųjų gebėjimų svarbą, tai sukuria naująjį modelį: "Studijos-darbas-vėl studijos-vėl darbas" ir t. t. Šio modelio pagrindinė idėja yra mokytis visą gyvenimą ir nesvarbu, į kokius dalykus – humanitarinius ar tiksliuosius – iš pradžių giliniesi. Pasaulis per greitai keičiasi, todėl neaišku, kokios profesijos ar kokių gebėjimų turintis profesionalas bus paklausus ateityje. Tuo labiau, tikrai ne visi 18 metų jaunuoliai žino, kuo jie nori tapti. Todėl mes turime išmokyti juos mokytis visą gyvenimą, kad jie tai galėtų daryti iki 70 metų ir kad persikvalifikavimas (angl. retrained) nekeltų streso, o įkvėptų naujiems sumanymams ir darbams.

Aušra Tomkevičienė – Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkė, dirbanti Polimerų chemijos ir technologijos katedroje, sako, kad jai chemija – tai ne tik darbas, bet ir interesų objektas, tyrimų laukas.

34 metų įvairių stipendijų ir konkursų nugalėtoja teigia, kad tiesiog daro tai, kas labiausiai patinka, ir dirbtinai nesiekia jokių apdovanojimų. Nepaisant to, pripažįsta, kad turi įdėti daug daugiau pastangų, jei nori pasiekti tokį patį rezultatą, nei vyras. Su A.Tomkevičiene kalbame apie mokslininko darbą ir apie chemiko įvaizdį visuomenėje.

– Papasakokite, koks yra jaunojo mokslininko darbas? Kaip atrodo jūsų darbo diena?

– Mokslininkai būna iš pašaukimo arba iš nesusipratimo. Jeigu mokslininku tampi iš pašaukimo, tuomet tai, ką darai, įdomu, visa galva pasineri į tyrimus, ieškai naudingos informacijos. Būti mokslininku paprasta, jeigu tai tavo gyvenimo dalis, kuri džiugina. Mano darbo diena labai dinamiška – nėra rutinos, tos pačios dienotvarkės. Vieną dieną pradedu nuo eksperimentų ir baigiu skaitydama paskaitą ar vesdama laboratorinius darbus studentams, kitą dieną važiuoju į konferenciją skaityti pranešimo ar pati klausytis temų, kurios mane domina. Visas dienas darau tai, kas man patinka, realizuoju idėjas, kurias sugalvojau. Turiu šaunių chemikų studentų, kurie šias idėjas padeda įgyvendinti. Kaip atrodo mokslininko diena iš nesusipratimo nežinau, bet spėju, kad ilga, sunki ir kupina nesusipratimų.

– Kaip manote, ar moterys mokslo srityje turi tiek pat galimybių, kiek ir vyrai? Ar nėra taip, kad vyrai vis dar uzurpavę šią sritį?

– Moteris, norinti pasiekti tokį patį rezultatą, turi stengtis labiau nei vyras. Gaila, bet kol kas vis dar taip yra, ir ne tik mokslo srityje, bet ir daugelyje kitų. Vis dėlto ši ydinga praktika, kai vyras savaime geresnis, po truputį nyksta. Mano pavyzdys įrodo, kad moteris taip pat gali sėkmingai dirbti, tačiau manau, kad man tenka įdėti daugiau pastangų norint pasiekti tokį patį rezultatą.

– Dirbate Polimerų chemijos ir technologijos katedroje. Kaip susidomėjote chemija?

– Chemija man patiko nuo mokyklos laikų, šis dalykas geriausiai sekėsi. Prisimenu, kad mokytoja ir nuo kontrolinių darbų atleisdavo, nes per pamokas padėdavau bendraklasiams – suprantamiau paaiškindavau formules, padėdavau spręsti uždavinius. Buvau klasėje chemijos "ekspertė", tačiau tai man išeidavo savaime, prie chemijos vadovėlių tikrai nesėdėdavau ilgiau nei prie kitų dalykų, "nekaldavau" formulių.

Mokykloje patiko ir matematika, todėl kai svarsčiau, kur stoti, rinkausi tarp matematikos ir chemijos, bet chemiją įrašiau pirmąja ir įstojau į KTU Chemijos fakultetą. Taip chemija tapo mano gyvenimo dalimi.

– Kas jus žavi chemijoje? Sudėtingos formulės, bandymai, ieškojimas amžinybės eliksyro paieškos?

– Labiausiai mane žavi organinė chemija ir sintezės procesas, kai reikia stovėti prie traukos spintos ir atlikti tyrimus. Chemikas turi būti ne tik kruopštus ir kantrus, bet ir nebijoti klysti, eiti bandymų keliu. Patinka mėginti, kartais suklysti, tačiau visada siekiu užsibrėžto tikslo. Pavyzdžiui, kartais būna, kad susigalvoji kokią nors molekulę, tačiau kaip ją gauti, nėra iki galo aišku, nors perskaitai įvairių publikacijų, tad vienintelis kelias – pačiam patikrinti. Man patinka pats bandymų atlikimo procesas ir, žinoma, rezultatas, kai pavyksta atlikti sėkmingai viską iki galo.

– Kokios jūsų mokslinės ambicijos?

– Nors ir dabar lietuvių chemikų veikla per publikacijas žinoma pasaulyje, didžiausias mano tikslas, kad atliekami darbai turėtų dar didesnę vertę, o KTU Chemijos fakultetas taptų aukščiausio lygio chemikų kalve, į kurią susirenka gabiausi studentai, turėtų naujausios technikos, geriausias laboratorijas, kuriose galėtų vykdyti reikšmingiausius tyrimus.

Visai neseniai grįžau iš stažuotės Vokietijoje. Nudžiugino tai, kad ten mūsų lietuvių chemikų darbai ne tik gausiai cituojami, bet ir jais remiantis atliekami konkretūs darbai. Lietuvių chemikai vis labiau įsitvirtina tarp pasaulio geriausiųjų, noriu ir toliau prisidėti prie šio proceso.

– Pernai buvote apdovanota KTU jaunųjų mokslininkų konkurso aktyviausiojo premija. Kaip vertinate savo aktyvumą – ar reikėjo daug stengtis, ar kaip tik dirbote tai, kas patinka, ir buvote tiesiog už tai įvertinta?

– Tiesiog dirbau tai, kas man patinka. Šis apdovanojimas man nėra pirmasis, prieš tai irgi esu gavusi jaunojo mokslininko premiją, o kai buvau doktorantė, du kartus buvau įvertinta už aktyvumą. Premijos ir apdovanojimai – tai įvertinimas už publikacijas, dalyvavimą konferencijose, stažuotėse – už visa tai, kas man įdomu, naudinga ir į ką įsitraukiu savaime.

– Kaip vertinate savo jaunuosius kolegas mokslininkus? Daugelis mokslininkus įsivaizduoja susivėlusius, neišlendančius iš laboratorijų, nepakeliančius akių nuo knygų ir neturinčius laisvalaikio ar hobio. Ar sutinkate su tuo?

– Tikrai yra visokių. Nepulsiu neigti, kad vyraujantis susivėlusio mokslininko įvaizdis yra visiškai iš piršto laužtas. Bet, manau, kad kraštutinumai ir užsidarymas tik siaurame interesų rate nėra gerai. Manau, kad ir darbas tampa produktyvesnis, kai yra kokybiškas laisvalaikis. Man turbūt pasisekė, nes kolektyvas, kuris mane supa, nėra vien "išprotėję mokslininkai", o šaunūs, skirtingų interesų ir pomėgių turintys kolegos, su kuriais įdomu pakalbėti ne tik apie chemiją. Turime tradiciją penktadieniais po darbo kartu išeiti į miestą, pasėdėti, pakalbėti apie kitus dalykus, geriau vieni kitus pažinti ne tik kaip chemikus su baltais chalatais.

Knygos pavadinimas "Elitų Europa: tapatybių ir interesų kaleidoskopas" kelia daug klausimų. Kas yra elitų Europa? Ar aš priklausau elitui, jeigu esu europietis? Kodėl "elitai", o ne "elitas", kiek jų yra? Į visus šiuos klausimus atsako knygos autoriai prof. dr. Irmina Matonytė ir Kauno technologijos universiteto (KTU) Viešosios politikos ir administravimo instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Vaidas Morkevičius. Knyga parengta pagal tarptautinio politikos mokslų tyrimo "IntUne: integruoti ar vieningi? Pilietybės paieškos vis artimesnėje Europoje", vykdyto daugelyje ES šalių, duomenis.

Skirtingų tipų mozaika

"Vieno elito nėra – yra skirtingos elitų grupės, kurios tarp savęs nėra vienodos, tačiau tam tikrai sričiai konkreti elitų grupė turi didesnę įtaką nei kita", – teigia V.Morkevičius. Knygoje išskirti penki pagrindiniai elitų segmentai: politinis, kuris turi daugiausia atstovų, ekonominis, profsąjungų, žiniasklaidos ir socialinis elitas.

Pasak mokslininko, Lietuvoje visus elitus daugiau mažiau žinome, tačiau profsąjungų elitas lietuviams yra mažiau pažįstamas, nes neturi tokios įtakos kaip, pavyzdžiui, kitose ES valstybėse.
"Įdomu tai, kad kuo europietiškesnis vienas elito segmentas, tuo europietiškesnis ir kitas. Vertinant šią paralelę, galima teigti, kad Lietuvos elitams dar reikia temptis iki europietiško standarto", – tikina mokslininkas.

Jo teigimu, Europa – tai tapatybių, interesų, nuomonių, pažiūrų ir patirties kaleidoskopas. Visi piliečiai skirtingi, tačiau visus jungia tai, kad esame europiečiai, o tai jungia ir stiprina.
Jeigu vertintume Europą ir europiečius kaip vieną vienetą, tarkim, pasaulio kontekste – rezultatas būtų vienas. Jeigu lyginame juos tarpusavyje, matyti, kad tam tikrose srityse esame labai panašūs į kitus europiečius, bet tam tikrais klausimais mūsų nuomonės labai skiriasi. Skirtinga nuomonė ir tam tikrų situacijų vertinimai kyla iš to, kad, pavyzdžiui, Rytų Europos šalių istorija ir patirtis skiriasi nuo Vakarų.

Verta paminėti, kad būtent elitas sukūrė ES ir rūpinasi jos išsaugojimu. Tyrimas netiesiogiai atkleidė ir tai, kad jeigu elitas pradeda mažiau palaikyti ES idėją, tada Sąjunga pradeda braškėti.
"Jeigu Jungtinės Karalystės premjeras Deividas Kameronas pasako kokią nors antieuropietišką kalbą, tuomet tuo pasinaudodamos euroskeptikų grupės ima labiau reikštis visuomenėje ir taip kursto nepasitekėjimą ES", – pavyzdį nurodė V.Morkevičius.

Trys europiečio dedamosios

Bendro elitų požiūrio Europoje nėra, yra skirtingi segmentai, skirtingos šalys, istorijos. Visa tai lemia, kad į Europą ir ES, jos veiklą, žiūrima skirtingai, nėra vienodos nuomonės. Galbūt labiausiai europiečių nuomonė sutampa klausimu, kas svarbu būnant europiečiu.

Pasirodo, kad svarbiausi visiems europiečiams bruožai, elitų nuomone, yra mokėti vieną iš ES kalbų ir pats jausmas, kad esi europietis, priklausai ES. Taip pat manoma, kad norint būti geru europiečiu, svarbu laikytis ES įstatymų, tvarkos.

"Šie trys pagrindiniai dalykai – kalba, jausmas būti europiečiu ir pagarba įstatymams lemia, koks turi būti tikras europietis ir tai yra bendriausias atsakymas labiausiai jungiantis skirtingų šalių piliečius", – konstatuoja KTU mokslininkas.

Daugiausia skirtingų nuomonių Europoje turi religingumo klausimas. Vienoms ES šalims ir jų piliečiams būti religingiems yra labai svarbu, kitiems – visiškai nesvarbu.
"Šiuo klausimu nuomonės kontroversiškiausios. Dauguma Lietuvos elitų, nors Lietuva ir vadinama "Marijos žeme", krikščionybės nelaiko svarbiu europiečio bruožu. Vis dėlto kitos šalys krikščionybę laiko dar mažiau svarbiu veiksniu", – tikina V. Morkevičius.

Istorija suformavo požiūrį

Lietuva nors ir stengiasi lygiuotis į Vakarus, kol kas yra panašiausia ne į kokią nors Vakarų Europos šalį, o į Vidurio ir Rytų Europos valstybes. Lietuviai panašiai mąsto kaip Vidurio ir Rytų Europos šalių piliečiai, daugelių klausimų jų nuomonės labai panašios. Didžiausius skirtumus įžvelgti galima lyginant lietuvius su belgais, olandais, portugalais, italais ir graikais.

"Pavyzdžiui, su Vokietija mes esame turėję kažką bendro, tad natūralu, kad tam tikrais klausimais mūsų nuomonės sutampa, o su tomis šalimis, su kuriomis mūsų nesieja bendra istorija, mąstome ir tam tikrus dalykus vertiname labai skirtingai", – tyrimo rezultatus atskleidė V.Morkevičius.

Pavyzdžiui, iš elitų atsakymų į klausimą, ar Rusija kelia grėsmę Europai paaiškėjo, kad didžiausią grėsmę jaučia Lietuva ir Estija, o mažiausią – Portugalija. Kodėl? Nes Baltijos šalys prisimena praeitį, o Portugalijai Rusija – tik labai tolima valstybė.

Mūsiškiams nerūpi tradicijos

Tyrimai atskleidė ir tai, kad nacionalinės ir europinės tapatybės suvokimo būdai Europoje yra beveik identiški. Viena vertus, yra tam tikri etniniai dalykai, kurių žmogus pakeisti negali – kokioje šalyje gimei, kas tavo tėvai, gimtoji kalba. Kita vertus, yra tam tikri pilietiniai dalykai, kuriuos galima keisti, įgyti. Pavyzdžiui, išmokti kitą kalbą, gerbti įstatymus, persikelti gyventi į kitą šalį, jaustis europiečiu.

Įdomu tai, kad pavyzdžiui, jeigu lenkas mano, kad lenko tapatybei svarbu gimti Lenkijoje, turėti tėvus lenkus ir būti krikščioniu, tai yra ir panašiai galvojančių italų, pagal kuriuos tikras italas turi būti gimęs Italijoje, jo tėvai irgi turi būti italai ir jis turi būti krikščioniu.

Šiuo požiūriu Lietuvos elitams svarbiausia atrodo kalba – būnant lietuviu, būtina mokėti ir lietuvių kalbą. Mažiausiai svarbu būti krikščioniu. Tačiau labiausiai tyrėjus nustebino tai, kad lietuviams nėra svarbu laikytis Lietuvos kultūrinių tradicijų. "Nors Lietuva garsėja kaip turinti paveldą ir tradicijas, vis dėlto daugumai elitų tai nepasirodė svarbu", – teigia politikos žinovas.
Priešingai nei lietuviams, prancūzų elitams prancūzų kalbos mokėjimas nėra svarbiausias dalykas prancūziškai tapatybei. Kur kas svarbiau laikytis šalies įstatymų ir gerbti institucijas.

"Prancūzams svarbiausia teisinė valstybė, jos idėja. Tai atsispindi ir jų atsakymuose", – teigia V.Morkevičius.

Vakariečiai labiau nuspėjami

Apibendrindamas tyrimus, V.Morkevičius cituoja pagrindinę knygos mintį, kad "Europos elitai negieda viena gaida". Tai – labiau polifoninė melodija, kurioje girdisi daug įvairiausių balsų ir tonų.

Lyginant elito atstovus su "paprastais žmonėmis", galima teigti, kad elito požiūriai į Europą yra "tvarkingesni", ypač – Vakarų Europoje. Elitų atstovų nuomonę galima labiau nuspėti, nes jie labiau atsižvelgia į atstovaujamą ideologiją, tradicijas, labiau reprezentuoja grupių, kurioms priklauso, požiūrius.

Vakarų Europoje politika taip pat yra labiau struktūruota, mažiau perbėgimų iš partijos į partiją, laikomasi bendrų principų, tradicijų, daugiau tęstinumo.

Miesto sukurti iki galo neįmanoma. Tai nenutrūkstantis procesas, kurį inicijuoja, keičia, tobulina ar menkina to miesto gyventojai. Miestas kaip gyvas organizmas, kuris susigužia skriaudžiamas ir atsiveria priimdamas naujas idėjas, kurios jį papildo, neužgoždamos tikrojo identiteto. "Viskas gali ne tik atrodyti, bet ir būti geriau", – mano Kauno technologijos universiteto (KTU) Architektūros ir kraštotvarkos katedros dėstytojas Vytautas Baltus. Pokalbis su juo – apie architektūros, viešųjų erdvių, ekologijos ir žaliųjų zonų sintezę Kauno mieste.

– Kokių naujų erdvių Kaune, jūsų manymu, turėtų atsirasti? Ir kas turėtų šiame procese dalyvauti – visuomenė, miesto savivaldybė, architektai?

– Reikia tikros, tai paskirčiai suprojektuotos koncertų salės, reikia regbio stadiono, reikia šiuolaikiškų ir blaivių permainų "anti-fauniškame", o rimtai žiūrint, antihumaniškame zoologijos sode, jo teritoriją prijungiant prie nuostabaus, beveik neprišiukšlinto A.Mickevičiaus slėnio. Nereikia priekaištauti, kad savivaldybė nesiima šių procesų katalizuoti, ir vargu ar įmanoma tikėtis, kad imsis. Eilinis jos tarnautojas, apmažinęs nesibaigiančią krūvą raštų, kažin ar norės laisva valia užsikrauti ant pečių dar vieną bėdą, kuri gali atsisukti prieš jį patį. Skyriaus vedėjas turi laiko apie tai pasamprotauti tik susitikimuose su žurnalistais, pašnekučiuoti su kito skyriaus vedėju, bet eilinė darbo bitė skaudančia galva gaus širdies smūgį išgirdus nurodymą iš viršaus dalyvauti dar ir tokiuose kūrybiniuose procesuose, po darbo, laisvu metu.

Į visuomenės nuomonę verta įsiklausyti, kaip ir verta diskutuoti su tam pasirengusiais jos nariais. Tačiau visuomenė šedevrų nesukūrė ir neretai netgi visaip kliudė genialių idėjų sumanytojams (pavyzdžiui, Gustave'ą Eiffelį aršiai puolė, kol bokštas buvo statomas, o po atidarymo apipylė ditirambais; Minoru Yamasakį kritikavo už bokštus dvynius Niujorke; Renzą Piano ir Richardą Rogersą – už Georges Pompidou centrą Paryžiuje). Beje, ir pati visuomenės kaip kūrėjos sąvoka verčia pakraipyti ūsą. Kas tai per darinys? Kolektyvinę kūrybą vainikuoja tautosaka. O iš profesionaliosios pavyzdžių tėra Ilja Ilfas su Jevgenijumi Petrovu, tačiau kažin ar jiems būtų taip pasisekę, jei po sakinį būtų kūrusi "visuomenė". Friedricho Nietzsches ir vakarietiškų animacinių filmų pasaulyje visus klausimus ir bėdas išspręsdavo genijai-superherojai... Deja, jų nedaug, ir tie patys užversti.

Lieka nedidelio skersmens gelbėjimo ratas – universitetai, kuriuose "dalyvauti" ištroškusio, kūrybinėse svajonėse netveriančio jaunimo galvose knibžda erdvių traukos taškų idėjos. Pernai taip ir atsitiko – viešėję užsienio studentai Žemosios Fredos Nemuno pakrantę apipylė traukos strategijomis: nuo atgaivinto tramvajaus bėgių iki naujos savivaldybės pastato kitoje istoriškai geografinėje pusėje. Katedroje išleidome visų darbų katalogėlį. Guli spintoje.

– Kaip galima būtų sukurti viešąją erdvę-traukos centrą, kuris tuo pat metu būtų ir inovatyvus, ir atitiktų darnios plėtros, ekologijos principus?

– Jeigu viešosios erdvės-traukos centro projektą ruoštų ne viešųjų pirkimų būdu pagal mažiausią kainą parenkami dempinguotojai, o tokie projektavimo biurai kaip Rem Koolhaas'o OMA su savo tyrimų centru AMO, kuriame peržengiamos tradicinio architektūros biuro praktikos ribos: užsiimama medijų, politikos, sociologijos, atsinaujinančios energetikos ir kitais klausimais – tuomet, garantuoju, tas centras būtų ir inovatyvus, ir atitiktų darnios plėtros, ekologijos principus... Tik, deja, mažiausia kaina jų nepriviliosi – štai, Estijoje ką tik paskelbtame tarptautiniame Aarvo Pärto centro konkurse numatoma projektavimo darbų kaina 120 eurų/m2 + PVM.

Bet kas gi tas stebuklingas viešasis traukos centras? Pigesnė valgykla? Etnografinė vaikų žaidimų aikštelė ar treniruokliai senjorams? Kiek toje erdvėje turi susirinkti "pritrauktųjų" ir ką jie ten inovatyviai, ekologiškai ir darniai plėstų? Auksiniai profesoriaus Jono Minkevičiaus žodžiai, kad žmogus gimsta vienas, miršta vienas ir galvoja (kuria) vienas. Bet kokia kolektyvinė kūryba, kolektyvinis "galvojimas", kolektyvinės ekologijos, plėtros, klasteriai ir centrai man panašūs į robotų prikimštą terminatoriaus pasaulį. Nebeskatinama kurti, piešti, skaityti, rašyti, groti, dainuoti individualiai, "ne-viešai" – verkiant reikia "tutorių", "mentorių", kurie palaikytų už rankos, bet gyvenime taip visą amžinybę už rankos nelaikys...

– Kaip kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie viešųjų erdvių kūrimo?

– Gali kiekvienas pasiimti kastuvą ir įmontuoti šaligatvio plytelę "iš savų". Bet kolektyvinis darbas, kaip ir kolektyvinė kūryba, nori nenori dvelktelėja lagerio atmosfera. Geriausia būtų, jei kiekvienas darytų tai, ko mokėsi ir ką geriausiai moka. Kenčiame tik nuo diletantų "kūrybos" ir nuo jų "darbo".

– Kokią jūs matote Kauno miesto viziją?

– Norėtųsi matyti saugų, apie kaimyną galvojantį miestą, kuriame "trumpam" neužstatomos įvažos ar žmonėms su negalia skirtos aikštelės, nemėtomos cigarečių nuorūkos pro langą, maišais neverčiamos šiukšlės pakelėse prie kapinių.

– Ar kauniečiai rūpinasi savo aplinka, kuri juos supa: kiemu, laiptinėmis, parkais?

– Iš pirmo žvilgsnio pagalvotum, kad labiausiai dėl savo aplinkos dreba kauniečiai iš "užkardinių" bendruomenių, tačiau tyrinėdamas skurdesnės klasės aplinką – jos mėgėjišką, be profesionalių architektų pagaminamą, be projektų pastatomą, iš esmės nelegalią, ir, kaip vadinu, XXI a. lietuvių tautinę architektūrą, įsitikinau, kad vienaip ar kitaip rūpintis savo aplinka nėra nė vienai širdžiai svetimas jausmas. Būtent pastarojoje aplinkoje jaučiu tam tikrą kultūros savimonės lygį, ne blogesnį už kai kurių profesionalių peckelių darbelius.

– Kaip keičiasi lietuvių architektūriniai įgeidžiai? Vyrauja minimalizmas, gigantomanija? Kokio būsto nori, tiksi iš architektų?

– Minimalizmas tapo tokiu nuvalkiotu, bet absoliučiai paviršutiniškai suvokiamu terminu dėl popspaudos: minimalizmas su ekologija susipynęs visais įmanomais ryšiais, bet tai visiškai nereiškia balto tinko stačiakampių sienų. 300 kv. m dviejų asmenų gyvenamasis namas jokiu atveju nepateks į minimalizmo kategoriją, kad ir kokie būtų minimalistiniai interjerai ir eksterjerai. Tikrasis, filosofinį giluminį vidinį pagrindą turintis minimalizmas yra, ko gero, vienintelė teisi XXI a. architektūros ir viso gyvenimo kryptis. Žmogaus pėdsakas, kurį jis palieka žemėje, gali svyruoti nuo hedonistinio savo įgeidžių tenkinimo (dažniausiai – kitų sąskaita) iki visiško asketizmo. Besipuikuojantis savo materialiniais turtais, demonstruojantis prabangą žmogus man atrodo idiotiškai ir estetiniu požiūriu, jau nekalbant apie etiką, neskoningai. Vienintelė pagarba gali būti dvasiškai, intelektualiai turtingam ir kultūringam žmogui. Prisimenant, kad mūsų tautos kultūrą nuo asimiliacijos XVII–XX a. tiesiog išgelbėjo vargingasis valstiečių sluoksnis, labai liūdna suvokiant, jog vis dėlto dabar, deja, pralaimime ir kaip savito kultūrinio klodo tauta, ko gero, esame pasmerkti išnykti.

Atgaivą randu Lebbeus Woods pamokymuose: "Atsispirkit minčiai, jog architektūra yra pastatas, atsispirkit minčiai, kad architektūra gali išgelbėt pasaulį, atsispirkit minčiai, jog gausite "tą didelį užsakymą", atsispirkit minčiai, jog kurti architektūrą reikalingas užsakovas."