Stalas mus jungia

Jau šiandien į Aleksoto tiltą besiremiančios, Nemuno skalaujamos Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios rektorius kunigas Kęstutis Rugevičius iš spintos trauks baltus liturginius drabužius. Kaklą apjuos tokios pat spalvos auksiniais siūlais siuvinėta stula – ilga, plačia apeigine juosta, šv.Velykų rytą išreiškiančią džiaugsmą ir viltį.

"Ji simbolizuoja tyrumą ir nekaltumą", – iki šio ryto  pakabinęs baltąją, iš medinės ornamentuotos spintos dvasininkas ištraukė dar dvi juostas – raudoną ir violetinę.

Antroji dažniausiai dėvima per Vėlines ar pamaldas už mirusiuosius ir simbolizuoja atgailą, liūdesį. Raudona – karštos meilės, aukos dvasios ir kryžiaus kančios spalva.

Margučių, kuriuos per šv.Mišias delnuose spaus dažnas tikintysis, spalvos taip pat turi savo reikšmę: mėlyna simbolizuoja dangų, žalia – pavasarį, augmeniją ir javų daigus, geltona – derlių, raudona – gyvybę ir šilumą, o juoda – žemę.

Pašlakstyti švęstu vandeniu velykiniai margučiai atsidurs ir ant mūsų stalų, kurie, pasak K.Rugevičiaus, sekmadienio rytą yra toks pat svarbūs kaip ir Paskutinės vakarienės metu, kai Jėzus Kristus save išdalijo dvylikai mokinių.

"Altorius – taip pat stalas. Jis mus jungia. Svarbiausia, kad gėrybės sukrautos priešais mus ir sotesnis kąsnis neužgožtų šventės esmės", – šv.Velykų išvakarėse darsyk prisiminti pagrindines vertybes kvietė kunigas.

Iš mirties į gyvenimą

Pasiruošimas svarbiausiai pavasario šventei, kai Jėzus Kristus išsivadavo iš mirties ir grįžo į gyvenimą, skaičiuojamas nuo gavėnios pradžios ir trunka keturiasdešimt dienų.

Ką per tiek laiko galima nuveikti? Šeimininkės atsakys – išvalyti langus, surinkti nešvarius skalbinius ir išvaduoti nuo purvo priaugusius kampus.

"Pridursiu: iškuopti ne tik namus, bet ir savo vidų. Malda, pasninkas ir geri darbai – išmalda", – lenkdamas pirštus, pagrindinius uždavinius, kuriuos turėtų išsikelti kiekvienas tikintysis, vardijo Vytauto bažnyčios dvasininkas.

Pelenų dieną prasidėjusi gavėnia, pasak jo, yra tarsi visuotinės Bažnyčios rekolekcijos – susikaupimo ir atgailos laikas, kurio metu visi tikintieji raginami pažvelgti į Kristaus slėpinį, įsigilinti į santykius su artimaisiais ir savimi. Susimąstyti apie tas vertybes, kurios yra amžinos ir neliečiamos: meilė, gailestingumas, gebėjimas dalytis savo lobiais su kitais.

"Štai ir Verbų sekmadienis – širdžių atvėrimo Kristui šventė", –  ypatingas dienas, vedančias link didžiosios kulminacijos –  šv.Velykų, dėliojo K.Rugevičius. Juo prasideda Didžioji savaitė ir tikinčiųjų šlovinamas Didysis tridienis: ketvirtadienis, penktadienis ir Velyknaktis.

Mes dažnai einame į bažnyčią ir prašome, bet tam, kad būtume išgirsti, turime ir patys kažką duoti.

Nedengia violetiniu šydu

"Didįjį ketvirtadienį Kristus Jeruzalėje valgė paskutinę vakarienę ir įsteigė Švenčiausiąjį Sakramentą: Mišias, Komuniją ir Kunigystę. Paskui Alyvų sode meldėsi, buvo suimtas ir pradėjo savo kančių kelią", – žodis po žodžio sklandų pasakojimą dėliojo K.Rugevičius.

Didįjį ketvirtadienį, pasak kunigo, bažnyčiose nutyla vargonai ir varpai – prasideda didysis susikaupimas. Tądien aukojamos Krizmos šv.Mišios, o jų metu šventinami aliejai, naudojami Krikšto, Sutvirtinimo, Kunigystės ir Ligonių patepimo sakramentams. Didįjį penktadienį bažnyčiose ir miestų gatvėmis einamas Kryžiaus kelias, prisimenant Kristaus kančios kelią į Golgotos kalną.

Kryžiaus kelius aplink šventoves suka ir ortodoksai, tiesa, jie tai daro rytais.

"Nukryžiuotasis, skirtingai nei pas katalikus, mūsų bažnyčioje nedengiamas violetiniu šydu. Vietoj šios tradicijos Didįjį ketvirtadienį mes išstumiame kryžių į cerkvės vidurį ir priešais jį skaitome liturgijas", – ranka į seną medinį kryžių Kauno autobusų pašonėje stovinčios šventovės kairėje mostelėjo ortodoksų diakonas Konstantinas Pankrašovas.

Ilgas ir griežtas pasninkas

Nutilus varpams, iki pat Didžiojo šeštadienio laikomasi pasninko. Vieni katalikai save išbando visišku badu, kiti į skrandį įsimeta vandenyje mirkytą juodos duonos kampą, treti atsisako mėsos ir žuvies.

Pasninkauja ir broliai ortodoksai, tiesa kur kas ilgiau. Pasiruošimas šv.Velykoms į griežtus rėmus juos įspraudžia net septynioms savaitėms. Kone pusšimtį dienų tikintieji gali valgyti tik duoną, daržoves, vaisius, uogas, grybus, riešutus, medų.

"Jokios mėsos, pieno produktų, žuvies ir kiaušinių. Trečiadieniais ir penktadieniais atsisakome net aliejaus, –  paklaustas ar Aukščiausiasis norėtų, kad tikintieji dėl jo taip aukotųsi, Kauno ortodoksų Apreiškimo Švč.Dievo Motinai katedros diakonas K.Pankrašovas šyptelėjo. – Dažnai sulaukiu šio klausimo ir kiekvienam atsakau: – Jėzaus Kristaus auka dėl mūsų šimteriopai didesnė. Skausmas? Nereikia aukštų materijų tam, kad suvoktume, ką jis jautė. O išsivalymas dar niekam nepakenkė. Juolab kad ir medikai pavasarį sveikina lengvesnį kūną su švaresne siela."

Tiek pat dienų trunka ir sentikių išsivalymo pratybos, todėl Didžiosios savaitės pradžioje ant Dvasinio Tėvo Sergejaus Krasnopiorovo senasis juodas apeiginis drabužis kabėjo kur kas laisviau.

"Per visą pasninką du kartus galėjome valgyti žuvį. Dieną, kai Mergelei Marijai apsireiškė Šventoji Dvasia ir pranešė, kad ji taps Dievo Motina. Antrą sykį – Verbų sekmadienį", – mažas išimtis atskleidė S.Krasnopiorovas.

Praėjusį šeštadienį, balandžio 8-ąją, sentikiai galėjo be jokios sąžinės graužaties ikrus kabinti šaukštais. Žuvų kiaušinėliai simbolizuoja gyvybę, kurią prikeldamas iš numirusių Lozoriui dovanojo Jėzus Kristus.

Bučiuos gražiausias merginas

Ortodoksų ir sentikių cerkvėse maistu pakvipo jau šeštadienio vakarą, tiesa, valgyti jį galima tik po šv.Mišių, kurios baigėsi paryčiais.

Tuomet tikintieji daužia kuo raudonesnius, Kristaus kraują simbolizuojančius margučius ir didžiuliais gabalais riekia pagrindinį Velykų patiekalą – paschą. Jis gaminamas iš varškės, riebios grietinėlės, cukraus, kiaušinių, džiovintų uogų ir riešutų. Neretai šalia paschos įsitaiso ir mielinis pyragas (kulič), kurį katalikai vadina Velykų boba. Apvalus, šlakeliu romo, citrinų sulčių ir sauja razinų pagardintas skanėstas su miltelinio cukraus ar balto saldaus glajaus kepurėle puošia stalą, o vėliau keliauja į tikinčiųjų lėkštes.

"Po ilgojo pasninko viskas pasakiškai skanu. Norisi ir vieno, ir kito", – nuvijęs mintis apie pilvo pagundas šalin, K.Pankrašovas mintimis atsigręžė į stebuklingą Didįjį šeštadienį, kai, skambant varpams, po trijų ratų aplink šventovę, vidurnaktį tikintiesiems buvo atvertos didžiosios durys. Netrukus po to Tėvas Nikolajus skelbė žinią apie prisikėlusį Kristų, o susirinkusieji džiūgaudami vienas kitą bučiavo po tris kartus.

"Vyrai visuomet stengiasi išbučiuoti gražiausias merginas. Tai labai smagi šios gražios tradicijos dalis", – iš po vešlios barzdos šmėstelėjo žaisminga dvasininko šypsena.

Saulė danguje šoka

Kauno Šv.Nikolajaus Stebukladario cerkvėje vyrai moterų nepuola bučiuoti – po žinios apie prisikėlusį Jėzų Kristų sentikės nusigobia juodas skareles, o plaukus paslepia po baltomis, simbolizuojančiomis viltį ir džiaugsmą. Netrukus po to minia plūsta bučiuoti kryžiaus.

Pasibaigus šv.Mišioms sentikiai skanauja atneštus ir jau pašventintus velykinius gardėsius, užgesina žvakes, surenka nubėgusį vašką ir iššluoja pritryptas grindis.

"Žinau, kad visos tos valandos man prabėgs kaip akimirka", –  nuo šeštadienio 20 val. iki sekmadienį 5 val. ryto truksiantis maldos maratonas S.Krasnopiorovo nebaugino. Esą tai mažiausia, kaip tikintieji gali atsidėkoti už Dievo auką ir žmonijos išvadavimą iš prigimtinės nuodėmės.

Po Velykų Mišių namo skubančius parapijiečius ir iš lovų kylančius katalikus K.Pankrašovas kvietė atkreipti dėmesį į nepaprastą reginį danguje. Jį esą galima pamatyti tik kartą per metus.

"Baba man sakė, o ir pats esu matęs – saulė Velykų dieną kitaip dangumi šoka nei įprastai. Ji žaižaruoja ir išsilieja kitomis spalvomis", – Aukščiausiojo tądien nuvyti debesis meldė diakonas.

Svarbiausia – dėmesys

Po šv.Velykų ortodoksai ir sentikiai pradės Šviesiąją savaitę – kasdien eis aplink bažnyčią, giedos giesmes ir kartos žodžius "Kristus prisikėlė", į kuriuos bus atsakyta: "Tikrai prisikėlė."

"Žmonės neretai galvoja: nedarau nieko blogo, o tai jau yra gerai. Ne, to nepakanka. Reikia daryti gera! Todėl ši savaitė pažymėta atjauta, supratimu ir gerais darbais", – svarbiausius artėjančių dienų akcentus dėliojo Kauno sentikių dvasinis vadovas.

Žmonės neretai galvoja: nedarau nieko blogo, o tai jau yra gerai. Ne, to nepakanka. Reikia daryti gera!

Savaitė po didžiosios pavasario šventės iki Atvelykio svarbi ir katalikų bendruomenei. Pasak K.Rugevičiaus, tai bus dieviškojo gailestingumo laikas, žmones kviečiantis apsikeisti ne materialiomis, o dvasinėmis dovanomis.

"Palinkėkime vieni kitiems ramybės ir džiaugsmo, nes viso to mūsų širdims labai stinga. Nepamirškite ir tų, kurie, kaip sako popiežius Pranciškus, atsidūrė užribyje", – širdis gerumui budino Katalikų bažnyčios dvasininkas.

Būtinybę prisiminti atstumtuosius priminė ir ortodoksų diakonas. Tiesa, ragino tai daryti ne tik per svarbiausias metų šventes.

"Tai turi būti mūsų gyvenimo būdu, bet šventės visuomet gali tapti atspirties tašku kažką keisti arba pradėti. Apsidairykite –  aplink ne vienas vienišius, ligonis, benamis ar kalinys. Visiems jiems reikia mūsų, – Tėvo Nikolajaus žodžiais savo kvietimą įprasmino K.Pankrašovas. – Jis nuolat kartoja frazę: tave džiugins tai, ką turi, tik iki tol, kol tai, ką turi, džiugins ir kitus. Aš nuo savęs pridedu: mes dažnai einame į bažnyčią ir prašome, bet tam, kad būtume išgirsti, turime ir patys kažką duoti."