Į LAISVĘ BESIVERŽIANTIS H. DAKTARAS: GERBIAMAS TEISME, VISI MES NUODĖMINGI

Iki gyvos galvos įkalintas Henrikas Daktaras, kuriam netrukus sukaks 62-eji, taip pat panoro, kad ir jam būtų pritaikyta įstatymų pataisa, kurią Seimas šį pavasarį priėmė spaudžiamas Europos Žmogaus Teisių Teismo. Galimybė to reikalauti atsirado, šalies teisėsaugai ilgokai nesugebėjus atskleisti nusikaltimų, už kuriuos jam prieš pusseptintų metų buvo skirta minėta griežčiausia bausmė.

Sudėtinga aritmetika

Priimdamas minėtą įstatymų pataisą, Seimas įteisino nuteistiesiems iki gyvos galvos galimybę po 20 metų įkalinimo prašyti teismo šią bausmę peržiūrėti.

Nors Bulgarijoje bandęs pasislėpti H.Daktaras buvo sulaikytas tik 2009-ųjų rugsėjį ir buvo nuteistas Klaipėdos apygardos teismo už nusikalstamo susivienijimo, kuriam vadovavo, padarytus nusikaltimus laisvės atėmimu iki gyvos galvos tik 2013-ųjų birželį, jis taip pat, anot jo advokatų, turi teisę prašyti, kad jam būtų peržiūrėta minėta bausmė, nes į šią įskaičiuoti ir laisvės atėmimo metai, praleisti už grotų, vykdant ir du ankstesnius Vilniaus apygardos teismo nuosprendžius. O taip atsitiko todėl, kad jais H.Daktaras buvo nuteistas už vėlesnius nusikaltimus, negu padarė tas nusikalstamas veikas, už kurias jį teisė Klaipėdos apygardos teismas.

Atsižvelgdama į tai, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos administracija ir kreipėsi į Kauno apygardos teismą su teikimu pakeisti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę į terminuotą laisvės atėmimą ir H.Daktarui. Gavusi tokį šio prašymą, ji privalėjo tai padaryti. Kaip ir per šią vasarą kilusią panašių teikimų ir dėl kitiems nuteistiesiems iki gyvos galvos skirtų bausmių peržiūrėjimo bangą. Nors tada visi šalies apygardos teismai patenkino vos kelis tokius teikimus. Tačiau po Apeliacinio teismo, nagrinėjusio apskųstas nutartis dėl šių teikimų netenkinimo, sprendimų laisvės atėmimo bausmė į terminuotą jau buvo pakeista per dešimt tokių nuteistųjų.

Iki 60 metų maniau, kad esu nemirtingas, bet dabar užgriuvo ligos – esu senas ligotas žmogus, kurio gyvenimas eina nuo kalniuko.

Užvertė teismą padėkomis  

Šiandien Kauno apygardos teisme, nagrinėjusiame Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos teikimą ir dėl bausmės H.Daktarui peržiūrėjimo, šį atstovavo net du advokatai – Vytautas Sirvydis ir Kristupas Ašmys. Tradiciškai į posėdį atvyko ir H.Daktaro žmona bei mama. Ir pastaroji tradiciškai piktinosi esą per dideliu žiniasklaidos dėmesiu jų šeimai.

Posėdyje nuotoliniu būdu pageidavo dalyvauti ir pats H.Daktaras. Nebuvo tik nė vieno ankstesnių teismų nukentėjusiaisiais nuo jo pripažintų asmenų, nors, anot kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, šiems apie posėdį buvo pranešta.

Vienas iš H.Daktaro advokatų – V.Sirvydis, prieš pradedant teikimo svarstymą, pateikė teismui nemažai dokumentų, jo teigimu, įrodančių, kad teikimas dėl bausmės jo atstovaujamajam peržiūrėjimo neatitinka realybės. Tai buvo archivyskupijos ir krizių centro padėkos H.Daktarui už jo numegztus šalikus ir rūbelius kūdikiams, dalyvavimą atviručių, Užgavėnių kaukių, eilėraščių ir gražiausiai papuoštos kameros konkursuose. Be to, teismas informuotas, kad H.Daktaras užėmė pirmąją vietą nuteistųjų „protų mūšyje“ ir šiemet dalyvavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos egzamine. Tačiau, svarbiausia – jis nuo lapkričio vidurio įsidarbino medienos ir baldų gamybos ceche darbininku-laikininku, nors dėl sveikatos būklės, anot medikų, gali kelti svorius ne didesnius kaip 10 kilogramų svorius. Ir prieš savaitę atlygino apie 50 tūkst. eurų iš jam priteistų ieškinių – pilnai padengė jo ekstradicijos išlaidas bei pervedė 30 tūkst. eurų vienai nukentėjusiajai.

Iškalbinga replika

Tačiau, kaip pripažino pats V.Sirvydis, H.Daktaras įsidarbino ir atlygino minėtą dalį jam priteistos žalos jau po teikimo teismui parengimo. Todėl šio prašyta skirti papildomą tyrimą dėl pakartotinio H.Daktaro nusikalstamumo rizikos šiomis pasikeitusiomis aplinkybėmis.

Su tuo nesutiko Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos atstovas, vėliau pagarsinęs, kad H.Daktarui nustatyta vidutinė pakartotinė rizika nusikalsti – 88 balai. 

Teikimą nagrinėjanti teisėjų kolegija prašymo dėl papildomo tyrimo netenkino. O per tą laiką, kol ji tarėsi, H.Daktaro žmona viešai auklėjo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos atstovus, kurie taip pat atvyko dviese, kad jie galėtų ir uoliau pasidomėti, jog jos vyras grąžina šiam priteistus ieškinius, parduodamas savo turtą.

Pravieniškių pataisos namų atstovas prašė teismo atsižvelgti, kad H.Daktaras, atvykęs pas juos iš Lukiškių pernai gegužę, nors ir devynis kartus skatintas, tačiau ir tris kartus baustas – už tai, kad buvo neblaivus, pažeidė naudojimosi elektros prietaisais taisykles ir turėjo draudžiamų daiktų.

Pats H.Daktaras, suteikus jam žodį, skaitė iš anksto pasirašytą tekstą: „Iki 60 metų maniau, kad esu nemirtingas, bet dabar užgriuvo ligos – esu senas ligotas žmogus, kurio gyvenimas eina nuo kalniuko.“ Jis prašė atsižvelgti ir į tai, kad ilgus metus kalėjo vienutėje ir už gerą elgesį buvo perkeltas į pataisos namus.

„Tačiau iš pateiktos medžiagos matyti, kad ir ten jūs darėte pažeidimus“, – po H.Daktaro kalbos jam priminė teisėjas G.Večerskas. Į ką H.Daktaras net nemirktelėjęs atsakė: „Gerbiamas teisme, visi mes esame nuodėmingi!“

Nurodė ir kaip pakeisti bausmę

Advokatas V.Sirvydis ir toliau labiausiai akcentavo tai, kad H.Daktaras įsidarbino, nes tai esą rodo, kad jis nebepalaiko už grotų klestinčios subkultūros.

Galiausiai konstatavo, kad remdamasis jo papildomai teismui pateiktais dokumentais, šis turėtų vertinti H.Daktaro asmenybę pozityviai. „Prašau teikimą tenkinti ir pakeisti H.Daktarui skirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę į penkerių metų terminuotą“, – baigė savo pasisakymą V.Sirvydis. 

Jo kolega K.Ašmys, prašydamas to paties, buvo linkęs akcentuoti, kad H.Daktaras atlyginęs jau apie trečdalį jam priteistų ieškinių. „O, jeigu teismas manytų, kad dar ne laikas skirti H.Daktarui terminuotą laisvės atėmimo bausmę, prašytume, kaip įmanoma konkrečiau nurodyti, ką jis dar turi padaryti, nors, atrodo, daro viską“, – sakė K.Ašmys.

Prokuroras Gintautas Tamulionis, savo ruožtu, akcentavo, kad teismas turi atsižvelgti ir į tai, ar H.Daktaras jau atlygino reikšmingą jam priteisto ieškinio dalį ir, ar įsipareigoja atlyginti jį visą. „Manyčiau, kad tie dokumentai, kuriais gynyba papildė teikimą, neatsveria visų neigiamų H.Daktarą charakterizuojančių aplinkybių, todėl prašau teikimo netenkinti“, – baigė savo pasisakymą G.Tamulionis.

Teisėjų kolegija savo sprendimą skelbs kitą savaitę – H.Daktaro 62-ojo gimtadienio išvakarėse. Pasiteiravus šio, ar jis norėtų ir tada dalyvauti tokiu pačiu būdu kaip šiandien, H.Daktaro atsakymas buvo: „Norėčiau.“ Tačiau, paaiškėjus, kad tuo metu nuotoliniu būdu bus nagrinėjama kito nuteistojo byla, galiausiai pareiškė: „Tiek to.“  

Tarp aukų – ir buvę sėbrai

Skųsdami Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį skirti H.Daktarui įkalinimą iki gyvos galvos jo advokatai buvo pasiekę ir Aukščiausiąjį Teismą. Tačiau šio septynių teisėjų kolegija konstatavo, kad H.Daktarui skirta bausmė nėra per griežta ir akcentavo tą patį, ką ir žemesnės instancijos teismai, – kad jis yra labai pavojingas visuomenei.

Tai konstatuojant remtasi ikiteisminį tyrimą atlikusių teisėsaugininkų surinktais įrodymais, kad H.Daktaras su bendrais 1990-1993 m. sukūrė šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis ginkluotą nusikalstamą susivienijimą, kurį vienijo vienas tikslas – daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus: tyčinius nužudymus, plėšimus, turto prievartavimus ir pan.

Nustatyta, kad 1993 m. H.Daktaras nusprendė atsikratyti dviem garsiais automobilių vagimis – Raimundu Petraičiu, pravarde Mondė, ir Vladimiru Sinevskiu, pravarde Turistas, kurie nenorėjo paklusti nurodymui dalintis pelnu, gautu iš nusikalstamo verslo.

Tačiau pavyko atsikratyti tik V.Sinevskiu, kuris kviečiamas atvyko į Vilijampolėje tuo metu veikusį restoraną „Viliją“, kuriame rinkdavosi „Daktarų“ viršūnėlės, kurio sporto salėje H.Daktaras užmetė jam ant kaklo virvę. Po ko nužudytojo kūnas buvo išvežtas nežinoma kryptimi.

R.Petraičiui, į kurį toje pačioje „Vilijos“ sporto salėje tada buvo paleisti šūviai, pavyko pabėgti ir pasislėpti viename Varnių gatvės daugiabutyje.

Susidorojo ir su sūnėnu

H.Daktaras pripažintas kaltu ir dėl pasikėsinimo į savo sūnėną Rimantą Ganusauską, pravarde Mongolas, toje pačioje „Vilijoje“ 1996-iųjų spalį bei dėl šio nužudymo tų pačių metų gruodį.

D.Dargio knygos "Tikroji Daktarų istorija" nuotr.

Su teisėsauga sutikę bendradarbiauti buvę H.Daktaro sėbrai atskleidė, kad tai buvo kerštas, manant, kad R.Ganusauskas gali būti susijęs su 1996-ųjų spalio 7-osios žudynėmis „Vilijoje“, kuomet planuota nužudyti H.Daktarą bei kitus grupuotės vadeivas, tačiau per klaidą buvo nušauti penki žemesnio rango „Daktarai“.

Iš pradžių toje pačioje „Vilijoje“ H.Daktaras sudavęs R.Ganusauskui kelis smūgius pistoleto rankena per galvą, o po to ir į šią šovęs. Tačiau R.Ganusauskas stvėręs už ginklo, dėl ko jam buvo peršauta tik plaštaka.

Tačiau, gruodžio 25-ąją radus R.Ganusausko, kuris po praėjusio išpuolio slapstėsi, buvimo vietą, jis buvo nusivežtas į miškelį, esantį prie kelio Kaunas-Šėta-Truskava, kur jau iš anksto buvo iškasta duobė. Ir ten H.Daktaro nušautas, kai dar bandė pabėgti.

R.Ganusausko palaikai taip pat iki šiol nerasti.

Kiti nusikaltimai, už kuriuos „Daktarus“ nuteisė Klaipėdos apygardos teismas, buvo susiję su svetimo turto užvaldymu – turto prievartavimais bei plėšimais, kurių metu prieš nukentėjusiuosius taip pat buvo naudojami šaunamieji ginklai ir fizinis bei psichologinis smurtas. Pačiam H.Daktarui buvo inkriminuoti septyni labai sunkūs – su kėsinimusi į žmogaus gyvybę susiję nusikaltimai bei šeši lengvesni.

Kad ir kokios ilgos ir pelnytos būtų jų kalinimo bausmės, jie tebeturi teisę tikėtis, kad kada nors galėtų išpirkti kaltę už savo įvykdytus nusižengimus.

Tarp nukentėjusiųjų – ir policijos vadovas

Ankstesnius du nuosprendžius, kuriais skirta bausmė įskaičiuota į bendrą H.Daktaro įkalinimo laiką, jam paskelbė Vilniaus apygardos teismas.

1997-ųjų vasarį jis pasiuntė H.Daktarą pusaštuntų metų už grotų dėl turto prievartavimo ir poveikio nukentėjusiajam. Juo pripažintas buvęs bendrovės „Agora“ apsaugos vadovas Jurijus Milevskis, nuosprendžio paskelbimo metu jau buvęs vienu iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro vadovu. H.Daktaras buvo nuteistas už tai, kad anksčiau jam grasino susidorojimu, jeigu J.Milevskis, liudydamas teisme, atpažins asmenį, pagrobusį jo automobilį.

Tačiau H.Daktaras atliko tik tris ketvirtadalius jam už tai skirtos bausmės – 2001-ųjų spalį buvo išleistas į laisvę už gerą elgesį.

Tas pats Vilniaus apygardos teismas 2006-ųjų gruodį skyrė H.Daktarui ir dvejų metų bei devynių mėnesių įkalinimą už turto prievartavimą iš buvusio draugo. Šis, nepaklusęs reikalavimui parduoti namą ir sumokėti H.Daktarui 100 tūkst. litų, buvo „Daktarų“ torpedų 2005-aisiais peršautas, užblokavus jo automobilį Neries krantinės ir Sąjungos aikštės sankirtoje. Tada kulkomis buvo suvarpytos reketuojamojo kojos.

Strasbūro šešėlis

Už Baudžiamojo kodekso pataisą, kad nuteistieji iki gyvos galvos po 20 metų įkalinimo gali prašyti teismo peržiūrėti bausmę, šių metų kovą balsavo 87 Lietuvos Respublikos Seimo nariai.

Nė vienas iš dalyvavusiųjų šiame balsavime nebuvo prieš. Šeši susilaikė.

Pagal jų priimtas pataisas, įvertinęs šios kategorijos nuteistojo elgesį teismas gali, bet neprivalo nustatyti jam terminuotą laisvės atėmimo bausmę nuo penkerių iki dešimties metų.

Šio įstatymo projektas buvo parengtas, įgyvendinant Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą dėl septynių įkalintųjų Lietuvoje iki gyvos galvos skundo. Šis  teismas 2017 m. konstatavo, kad Lietuva pažeidžia iki gyvos galvos nuteistų asmenų teises, nesudarydama jokios realios galimybės jiems išeiti į laisvę. Tuo pačiu pažeisdama ir draudimą kankinti.

„Kad ir kokios ilgos ir pelnytos būtų jų kalinimo bausmės, jie tebeturi teisę tikėtis, kad kada nors galėtų išpirkti kaltę už savo įvykdytus nusižengimus. Tokia viltis neturėtų būti iš jų visiškai atimama. Atimti iš jų šį vilties pojūtį reikštų atimti fundamentalų jų žmoniškumo aspektą, ir šitaip pasielgti būtų žeminama“, – rašoma minėtame Strasbūro teismo sprendime.

Anot šio teismo, prezidento malonės sistema Lietuvoje faktiškai nesuteikia iki gyvos galvos įkalintam asmeniui galimybės žinoti, ką jis arba ji turėtų padaryti, kad būtų paleistas, ir kokiomis sąlygomis.