KLAIPĖDOS DRAMOS TEATRO SCENOJE – FUTURISTINIS ROBOTŲ PASAULIS

Simboliškai baigiant 100-ąsias lenkų mokslinės fantastikos rašytojo Stanisławo Lemo gimimo metines, Klaipėdos dramos teatras jau šį savaitgalį, vasario 12–13 dienomis, nukels į futuristišką pasaulį spektaklyje „Robotų pasakos“, pastatytą pagal to paties pavadinimo S.Lemo knygą.

Skriejo uolienų gabalai

Vasario 8-ąją Klaipėdos dramos teatro Mažojoje salėje buvo rodomos kelios spektaklio ištraukos.

Robotais apsivilkę aktoriai judėjo tamsioje, kosmosą primenančioje erdvėje, kurios centre – keista mašina, lyg iš dangaus nukritusi į niūrią robotų žemę.

Virš jų galvų kaboję dideli uolienų gabalai ir fortepijonas apsunkino ir taip vyravusią negatyvią nuotaiką.

Mūsų teatre kuriamas spektaklis tarsi simboliškai pabaigia S. Lemo jubiliejinius metus.

Po ištraukų rodymo visi buvo kviečiami į spaudos konferenciją, kurioje Klaipėdos dramos teatro ryšiams su visuomene ir žiniasklaida atstovė Kristina Sadauskienė, spektaklio režisierius Konrad Dworakowski, kompozitorius Piotr Klimek, personažų kostiumais tebevilkintys Klaipėdos dramos aktoriai – Samanta Pinaitytė, Donatas Švirėnas ir Jonas Baranauskas aptarė spektaklio aplinkybes ir idėjas.

Pasak K. Sadauskienės, spektaklio atsiradimo aplinkybės – S. Lemo 100-osios gimimo metinės, kurios buvo švenčiamos 2021 m.

„Mūsų teatre kuriamas spektaklis tarsi simboliškai pabaigia S. Lemo jubiliejinius metus“, – sakė K. Sadauskienė.

Ieškojo žmogiškumo šaknų

Spektaklio režisierius K. Dworakowski pristatė ir pagal spektaklį statytą knygą.

„Tai, ką rodome scenoje, nėra tiesiogiai paimta iš S. Lemo knygos „Robotų pasakos“. Verta paminėti, kad ši knyga pirmą kartą pasirodė 1964-aisiais ir gerokai pralenkė tą laikmetį, kuriame mes dabar gyvename, ir technologijų bumą, kurį mes dabar pastebime. Man svarbiausia ne tiek siužetinė linija, kurią matome tekste, bet metafora, kurią tokiu būdu S. Lemas nori mums parodyti. Dėl to šiame spektaklyje nerasime technologinių naujienų, kurios pralenktų savo laiką. Susitelksime ties universaliomis savybėmis, kurios pasakoja apie žmogaus esybę. Mūsų pasakojime robotai, robotiškumas yra kostiumas, kuris tarnauja tam, kad parodytume pasakojimą apie žmogų“, – pasakojo K. Dworakowski.

Konrad Dworakowski: Mūsų pasakojime robotai, robotiškumas yra kostiumas, kuris tarnauja tam, kad parodytume pasakojimą apie žmogų.

Repeticijų ir spaudos konferencijos metu režisieriui ir kompozitoriui bendrauti su aktoriais bei publika padėjo vertėjas iš lenkų kalbos Viktoras Tamošiūnas.

Prasidėjo ir paroda

Spektaklio personažai taip pat išskirtiniai, subtiliai prisiliečiantys prie žmogiškumo temos.

Robotė arba kitaip „Mašina 01“ vardu Elektrina spektaklyje pristato mirties temą.

Robotas Polifazis – naujoviška roboto versija, panaši į žmogų dėl lengvų judesių ir plastikos.

Robotas Karalius primena puikiai pažįstamą konservatyvių tėvų poziciją dėl noro apsaugoti ir drausti savo vaikus.

Kiekvienas veikėjas ieško Blyškiaus, vadinamo Žmogumi, kuris, kaip rašoma spektaklio aprašyme, užkrečia mūsų sistemą tarsi virusas.

Režisierius teigimu, neverta kurti atskirų kambarių vaikams ir suaugusiems, todėl į spektaklį kviečiami visi.

„Labiau norėčiau sukurti erdvę, kurioje jie galėtų susitikti ir pasikalbėti. Mano nuomone, teatras yra tokia erdvė, kur tai galėtų įvykti“, – kalbėjo K. Dworakowski.

Spektaklį nuo vasario 8-osios lydi ir nauja paroda „Robotų pasakos“, kuri jau buvo pristatyta Estijoje, Tartu, ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje bei Vilniuje esančiame kultūros edukacijos centre „Lojoteka“.

Vasario 12 d., 13 val. po parodą bus galima pasivaikščioti su jos kuratore Magdalena Kłos-Podsiadło.