Klaipėdos uoste dirbančios moterys griauna mitus apie silpnąją lytį. Prieš 13 metų iš Kauno į pajūrį su šeima atsikėlusi Audinga Jokūbauskienė jau dešimtmetį dirba viename svarbiausių šalies strateginių objektų. Ant Ekonomikos ir strateginio planavimo skyriaus viršininkės pečių laikosi uosto finansai. Tačiau moteris atremia nebijanti atsakomybės. Priešingai. Pasak jos, meilė mėgstamai veiklai ir nuolatinė dinamika darbe – didžiausia motyvacija. "Esu ten, kur ir turiu būti", – pripažįsta A.Jokūbauskienė ir pažymi, kad tik sunkiai bei sistemingai dirbdama ji gali džiaugtis aukštais pasiekimais: "Sėkmė lydi tuos, kurie teisingai ja naudojasi".

Suviliojo uostas

– Prieš atvykdama į Klaipėdą, dirbote didelėje kompanijoje. Įsidarbinimas uosto Strateginio planavimo skyriaus specialiste asmeninės karjeros atžvilgiu jums buvo tarsi nuolydis?

– Darbas uoste iš tiesų buvo šioks toks nuosmukis. Nuo specialistės iki vadovo pareigų skyrė ilgas kelias. Dar jauna keliose įmonėse dirbau vadovaujamą darbą. Sutikau ateiti į uostą, nes man tai pasirodė įdomu. Apie jį girdėdavau tik iš vyro, todėl suviliojo nauja sritis. Uostas – labai dinamiškas, darbas čia niekada nėra monotoniškas. Baigusi studijas, kelerius metus gyvenau Maskvoje, dirbau vienoje šveicarų kompanijoje. Į Lietuvą grįždavau tik savaitei, kitą laiką praleisdavau Šveicarijoje arba Rusijoje. Sukūrus šeimą ir gimus dukrai, viskas pasikeitė. Kadangi vyras jau svarstė apie persikėlimą į Klaipėdą, tai lėmė ir manąjį apsisprendimą.

– Tvarkote uosto finansinius reikalus, tai – didelė atsakomybė.

– Neabejotinai. Mano tarnyba apima ilgalaikių Uosto direkcijos planų parengimą ir gaunamas pajamas: uosto surenkamas rinkliavas už žemės nuomą, europinius projektus. Tai yra įvairūs plėtros projektai, strateginiai procesai nuo idėjos iki rakto. Be abejonės, tai – ne mano vienos darbas, į jį įsitraukia visa organizacija. Dažnas galvoja primityviai, esą planas apima tik pelno ir nuostolių ataskaitas, kurios akcininkui yra svarbiausios. Tačiau strateginis įmonės planas apima visus įmonės procesus ir yra esminis dalykas. Atliekame ir investicijų vertinimus, nes Uosto direkcija investicijas vykdo pagal privačių verslo įmonių poreikius. Jos teikia paraiškas, o mes atliekame detalų vertinimą ir analizę, remdamiesi natūraliais ekonomikos kriterijais. Vėliau priimamas galutinis sprendimas.

Diskriminacijos nejaučia

– Suprantama, kad tarp uosto darbuotojų, ypač vadovų, dominuoja vyriškoji lytis. Sunku vadovauti moteriai?

– Kaip tik seminaro metu su jaunuoliais diskutavome apie patriarchalinę visuomenę, moters vaidmenį joje bei vyraujančius stereotipus. Nejaučiu diskriminacijos, vyrai čia mandagūs, korektiški, pagarbūs. Ir ypač – dirbantys laivyne. Prie manęs jie, matyt, priprato. Be to, kompetentingiems žmonėms vadovauti nėra sunku. Man labai patiko vieno amerikiečių mokslininko idėja apie horizontalios vadybos sistemą. Ji pagrįsta ne mums įprastu hierarchiniu valdžios pasiskirstymu, o horizontaliu. Kai net ir esant oficialiam vadovui darbuotojai gali dirbti nevadovaujami, patys pasirenka darbus. Ši vadovavimo sistema man asmeniškai – priimtiniausia, todėl stengiuosi ją taikyti. Apskritai tokia sistema taikytina tik tarp ypatingos kompetencijos motyvuotų darbuotojų. Noriu suburti komandą, kurios kiekvienas narių nebijotų prisiimti atsakomybės. Tačiau tai ateina su laiku, kai žmonės patiki galį rinktis.

– Ar daug priklauso nuo vadovo?

– Labai daug. Juk nė vienas savaime nenori dirbti blogai ar nėra suinteresuotas girdėti nepasitenkinimą savo darbu. Todėl būtina atrasti geriausias darbuotojo savybes ir jas išnaudoti. Man pasisekė, kad turiu puikią komandą, vertinančią darbą. Sėkmė lydi tuos, kurie teisingai ja naudojasi.

– O kas tai yra "teisingas naudojimasis"?

– Mano gyvenimo filosofija prasilenkia su viešumu. Vertinu ne formą, o turinį, todėl nemėgstu lankytis triukšminguose vakarėliuose, neturiu feisbuko ir panašiai. Tai atima per daug laiko, nebelieka jokios paslapties. Šis viešas apsinuoginimas man nepriimtinas. Teikiu pirmenybę prasmingam ir svarbiausia – kokybiškam laiko leidimui. Nesvarbu – tai hobis ar darbas. Tiesa, dirbti tenka daug. Gal tai daugelio ekonomistų, buhalterių ir kitų giminingų specialybių bruožas – turi įdėti daug darbo tam, kad pasiektum apčiuopiamą rezultatą, todėl natūralu, kad gretutinėms veikloms stinga laiko. O kai laiko mažai – stengiesi maksimaliai jį išnaudoti.

Nuo skaičių iki tapybos

– Kas, be darbo, jums yra prasmingas laikas?

– Mėgstu menus ir pati tapau. Taip pat parodos, kelionės, knygos ir aktyvus laisvalaikis – slidinėjimas, buriavimas. Turiu burlaivio vairininko pažymėjimą. Ypač gerai jaučiuosi Austrijoje, nes čia atkeliauja itin kokybiškos parodos. Tai nėra klasikinė vokiška šalis, kurioje imperatyviai primetama tvarka. Austrai šiek tiek laisvesni, tačiau sykiu ir disciplinuoti. Žaviuosi XIX–XX a. menininkais ir ypač Austrijos grafiku, tapytoju Egon Schiele. Jis iš tiesų buvo radikalus kūrėjas, o dabar žmones jau sunku nustebinti. Šiandien regime idėjų stygių. Menininkui nereikėtų stovėti šalia savo kūrinio ir aiškinti jo potekstę.

– Ko gero, ir jūsų darbe nemažai kūrybos?

– Labai daug. Esu ne kartą girdėjusi iš kolegų, kad kiekvieną dieną vis kiti reikalavimai, naujos analizės, neva tokio krūvio, kaip mano, jie nenorėtų. Bet būtent tai man ir patinka. Klaipėdos uostas – pirma vieta, kurioje dirbu taip ilgai. Todėl apie kitas perspektyvas negalvoju. Visų pirma dėl to, kad man patinka didelės darbo apimtys ir greitas tempas. Be to, uoste dirba labai šaunūs žmonės. Apskritai dauguma sričių reikalauja kūrybos, netgi medicina. Nuolat stebiuosi girdėdama savo sesers medikės pasakojimus apie tai, kaip kūrybiškai jie sprendžia problemas taikydami gydymą. Net ir mano lentelės su skaičiais kompiuterio ekrane yra spalvotos.

– O užmokestis dirbti motyvuoja?

– Be abejonės. Už darbą turi būti teisingai atlyginta. Tačiau pastebiu, kad Lietuvos darbdaviai nėra linkę su darbuotojais pasidalyti pelnu. Traktuojama, kad žmogus nėra vertybė ir, kol nepasikeis šis mąstymas, tol darbuotojai nebus motyvuoti dirbti gerai. Dauguma vis dar patiria psichologinę atskirtį, jaučiasi neįvertinti. Paprastas pavyzdys – Singapūre grindis baltais marškiniais plaunantis žmogus – tiesus kaip styga. O pas mus... Kiekvienas yra vertas pagarbos nepriklausomai nuo darbo pobūdžio.

– Kurį laiką gyvenote Maskvoje, tačiau tėvynės neužmiršote.

– Esu iš Kauno – konservatorių miesto, kur nacionalistinės nuotaikos labai gajos ir pati esu patriotė. Veikiausiai tautiškumo jausmą perėmiau iš savo tėvų ir senelių, kurie patys matė siaubingus karo įvykius. Vis dėlto man nesuprantamas kai kurių elgesys, pavyzdžiui, kai ilgą laiką gyvenantys Lietuvoje žmonės nemoka valstybinės kalbos. Tai – nepagarba šaliai.

Dirba Lietuvai

– Ar teko darbe paminti principus?

– Esminių – ne, niekada nebuvo gėda prieš save. Žinoma, nusileisti tenka. Turi būti lankstus. Pastebiu įdomų dalyką – vis labiau jaučiu, kad dirbu Lietuvai. Būdama keturiasdešimties džiaugiuosi, kad dar nepraradau to tikėjimo. Iš savo darbo patirties galiu pasakyti, kad viskas keičiasi į gera. Ateina jauni, tikintys žmonės.

– Vis dėlto dauguma jaunų žmonių šiandien bijo darbo.

– Tai priklauso nuo žmogaus vertybių. Pastebiu, kad jaunimas skeptiškai vertina darbą. Jie sutinka kažką paaukoti ar net negauti, kad tik nereikėtų nuosekliai ir daug dirbti. Kai paklausiau dukros, kaip ji ketina ko nors pasiekti be darbo, sulaukiau atsakymo: bet juk yra gyvenimas ir be darbo. Anksčiau būčiau palaikiusi tai absurdu, o dabar į tai žiūriu filosofiškai. Savęs aš jau nepakeisiu, bet nekritikuoju ir mąstančių kitaip. Galbūt tai – tėvų įskiepyta nuostata, kad turi pats viską užsidirbti. Mano pavyzdys rodo, kad kryptingas darbas atsiperka. Neatmetu ir sėkmės faktoriaus. Mėgstu viską daryti nuosekliai ir iki galo. Esu didelė perfekcionistė ir dėl to dažnai kenčiu. Svarbiausia, kad jaučiuosi esanti savo vietoje.

– Kaip visur spėjate?

– Pirmas momentas – aistra darbui. Labiausiai džiaugiuosi, kad jos nepraradau. Man patinka charakteringi žmonės. Nepriimu vidutinio ar neutralaus požiūrio, abejingumo žmonėse. Galbūt aistra ir padeda viską suderinti. Nėra recepto, bet man labai padeda nuoširdumas. Anksčiau mėgindavau visas sritis aprėpti tobulai, dabar tenka kažką paaukoti, susitikimą su drauge ar pokalbį su vaiku, bet padaryti kažką iki galo. Žinoma, neturiu milijono draugų, išliko tik tikrieji.

Vizitinė kortelė

Gimė 1975 m. liepos 12 d. Kaune.

Baigė Kauno Veršvų vidurinę mokyklą (tuo metu 18-ąją vidurinę mokyklą).

Baigė Kauno technologijos universitetą, Ekonomikos ir vadybos fakultetą, Tarptautinio verslo studijas.

Kurį laiką dirbo restoranų ir viešbučių versle.

Kelerius metus dirbo Maskvoje restoranų įrangos pardavimų srityje.

Dirbo kosmetikos, parfumerijos, mados (drabužių) srityje Kaune ir Vilniuje.

2005 m. pradėjo dirbti Klaipėdos uosto direkcijoje Strateginio planavimo skyriaus specialiste. Po dvejų metų tapo šio skyriaus viršininko pavaduotoja, dar po kelerių – skyriaus viršininke.

2010 m. sujungus du skyrius, tapo Ekonomikos ir strateginio planavimo skyriaus viršininke.