AKTORIUS L. VYŠNIAUSKAS: KLOUNAS NETURI JUOKINTI

Aktorius ir klounas Liudas Vyšniauskas – unikali asmenybė ne tik dėl savo profesijos. Vyras jau nuo mokyklos laikų gyvena be televizoriaus, o vietoje išmaniojo telefono jo rankose – "sena plyta". Atsiskyrėliu Liudas savęs nelaiko, tačiau pripažįsta, kad ne su visais lengvai randa bendrą kalbą.

Autoritetas – S.Poluninas

– Neįsižeidžiate, kai jus pavadina klounu?

– Tikrai ne. Tai irgi profesija, tik siauresnė artisto ir aktoriaus atmaina.

– Kaip apskritai sugalvojote tapti klounu?

– Didelį įspūdį dar studijų metais padarė Rusijos klounas Slava Poluninas ir Sovietų Sąjungoje susikūręs saviveiklos būrelis "Litsedeyi". Pastarasis nuveikė kur kas daugiau už kai kuriuos profesionalus. Mano tėvų kartos žmonės mintinai žino jų etiudus. Tie kvailiojimai mane "užkabino". Kaip ir dauguma, pradėjau nuo užsakomųjų renginių. Sulaukdavau prašymų pažaisti su vaikais, vesti gimtadienius. Norėjau arba pasirodyti gerai, arba iš viso to nedaryti. Aplinkybėms sutapus pasirinkau pirmąjį variantą – 2009 m. atsirado viešoji įstaiga "Dulidu". Per tą laiką sukūrėme nemažai spektaklių, programų.

– O būna blogų klounų?

– Man svarbiausia sukurti žiūrovui šventę. Pageidautina tai daryti meniškai, skoningai ir profesionaliai. Jei, nepaisant žmogaus amžiaus, gali įžvelgti jame vaiką, tai jis bus ir geras klounas. Visus savo mėgstamus Lietuvos ir užsienio aktorius matau klouno amplua. Tai naivumo, vaikiškumo, paprastų dalykų džiaugsmo pojūtis. Klounas nebūtinai turi prajuokinti. Nereikėtų statyti šio personažo į siaurus rėmus ar uždaryti į mažą stalčiuką. Maždaug 95 proc. pasaulio gyventojų žino tik "McDonald's" klouną. Bet gali būti ir kitaip. Nesakau, kad "McDonald's" yra blogai, kartais užsuku ten suvalgyti sumuštinį. Malonus nuodas, kurio kartais irgi reikia.

– Ar idėja pasiteisino? Klaipėdai reikia jūsų kuriamos klounados?

– Vengiu vartoti žodį "Klaipėda". Sakau – pajūris ir Lietuva. Esame per maža valstybė, kad skirstytumėmės. Užaugau šiame mieste ir man jis labai patinka. Be to, čia gimė mano tėvai. Tik kartais pabosta klausytis perdėtų patriotinių kalbų. Į krūtinę kumščiu nedaužau ir senų Klaipėdos vėliavų bei himnų netraukiu. Visi mano seneliai, kurie dar gyvi, yra kilę iš Žemaitijos, tad ir pats save laikau truputį žemaičiu.

"Sunkus vaikas"

– Mokate žemaitiškai?

– Galiu kalbėti, ypač kai susitinku su senais draugais iš Kretingos. Gimiau Klaipėdoje, tačiau tėvai kraustėsi. Vaikystėje gyvenau ir mokyklą lankiau Anykščiuose, paauglystėje mokiausi Kretingos katalikiškoje pranciškonų gimnazijoje. Kai dvyliktoje klasėje mane išmetė iš mokyklos, perėjau į vakarinę. Nebuvau pavyzdingas mokinys.

– Tai savo tėvams buvote tikra rakštis?

– Mokykla apskritai man buvo tragiškas periodas, į kurį nenorėčiau sugrįžti. Jaučiu nostalgiją tik pertraukoms, draugams, pirmai meilei ir pirmai cigaretei. Jei nepatikdavo kuris nors mokytojas, visus metus neidavau į jo pamokas. Mano pažymių amplitudė buvo labai plati – du arba 10. Viskas arba nieko. Visai kaip dabar, tik sulig metais tapau protingesnis.

– Esate tikintis?

– Laikau save nuodėmingu praktikuojančiu kataliku, darančiu daug klaidų. Žaibas turės trenkti į mane už visas paauglystėje padarytas nuodėmes.

Tėtis – taip pat klounas

– Augote menininkų šeimoje. Kokiu keliu pasuko broliai?

– Vienas brolis gyvena Klaipėdoje, darbuojasi su medžiu, technika, o jaunesnysis sukasi kine. Šiaip jis yra skulptorius, vis dar mokosi. Mama – dailininkė, iš jos paveldėjau pojūtį spalvoms.

– Tėtis Virginijus – irgi "prie meno"?

– Jis, kaip ir aš, dirba klounu, turi vadinamąją "šarmankę". Išpildė savo seną svajonę, apie kurią kalbėdavo dar tada, kai buvau visai mažas. Daug metų troško sukamos rylos. Taip įsivaizdavo savo senatvę. Ir ji atėjo, tapo seneliu. Brolis su žmona praėjusiais metais susilaukė mergaitės, o ir aš turiu sūnų Balį, kuriam – devyni mėnesiai.

– Retas vardas.

– Balys Dvarionas, Balys Sruoga, Balys Barauskas. Kažkur girdėta klasikų trijulė. Gal tik dabar šis vardas kiek primirštas.

– Kaip susipažinote su žmona Kamile?

– Dar studijų metais. Ji buvo vienu kursu jaunesnė. Į Klaipėdą atvyko iš Druskininkų, norėdama pabėgti nuo tėvų. Šiemet sueis dešimt metų, kaip esame susituokę.

– Jūsų mylimoji – irgi klounė?

– Klounesa. Pasaulyje egzistuoja specialios mokyklos, kuriose formuojamos cirko klasės. Rusijoje, Prancūzijoje, Italijoje esti gilios šio amato tradicijos. Labai daug klounų ateina iš pantomimos, šokio, muzikos. Daug klarnetistų, saksofonistų tampa klounais. Taip pat yra ir cirke: iš pradžių būni žonglierius, paskui stipruolis, o senatvėje – klounas. Nežinau, tai susiję su smegenų veikla ar raumenų silpnėjimu.

– Dievinate savo darbą?

– Nėra idealaus darbo. Vienas pažįstamas Italijoje svajojo tapti kelių mokesčių surinkėju. Tik vėliau supratau kodėl. Sėdi sau greitkelio būdelėje ir imi pinigus. Jokios atsakomybės ir rizikos privelti klaidų. Dirbi kaip automatas, ir tiek. Kai kuriems to užtenka. Žinoma, pragyventi vien iš dramos teatro aktoriaus duonos būtų sudėtinga. Todėl žmonės ieško papildomos veiklos, nebūtinai susijusios su jų specialybe. Laimei, mano atveju, bent jau kol kas, taip nėra. Jie netgi vienas kitą papildo. Žieminį teatro sezoną keičia vasarinė klounada. Su cirko palapine važinėjame po visą Lietuvą, rodome spektaklius. Nuolat migruojame ir namo grįžtame tik pernakvoti. Palapinės periodas prasideda birželį ir baigiasi rugsėjį. Paskui keliamės į vidų.

– Į kokias keisčiausias situacijas patenka klounai?

– Baisiausios situacijos – su suaugusiaisiais. Net su pačiais sunkiausiais vaikais viskas būna gerai. Kartais paskambina mokytojos ir klausia, ar galima atvesti į spektaklį sunkiai suvaldomą, hiperaktyvų ar mušeiką mokinį. Su tokiais aš lengvai atrandu bendrą kalbą. Pats save atsimenu mokykloje ir žinau, kad maištaujama ne be reikalo. Mes sakome "ša", o patys plepame. Liepiame žiūrėti spektaklį, o patys naršome feisbuke. Nematau problemų vaikuose.

Gyvenimas be televizoriaus

– Ko gero, teatrinius reikalus su žmona aptarinėjate ir namuose?

– Pastaruoju metu vis mažiau. Jaunystėje labai aistringai kritikuodavome spektaklius, keisdavomės idėjomis. Dabar stengiamės taupyti laiką ir nervus, viską sukonkretinti. Pagrindinis darbas verda galvoje. Paprastai kūrybinį procesą žmonės įsivaizduoja labai mistifikuotai, su cigarete ir vyno taure menininko rankose. Mums tai yra blaivus ir labai konkretus darbas, kuris netgi primena matematiką. Kai norime pailsėti, išeiname pasivaikščioti prie jūros.

– Ar esate interneto žmogus, daug reiškiatės socialiniuose tinkluose?

– Tik renku informaciją ar ieškau žmonių. Matote, koks "modernus" mano telefonas. Kai buvau vaikas, tokias "Nokia" galėjo turėti tik banditai ir verslininkai. Anksčiau naudojausi išmaniuoju, bet šis labai dažnai pypsėdavo, greitai išsikraudavo. Kažkas manęs ieško, o paaiškėja, kad be reikalo. Todėl prieš metus nusprendžiau atsisakyti.

– Ir kaip?

– Išgyvenau. Turiu kompiuterį, nesu koks nors atsiskyrėlis.

– Ar tiesa, kad jūsų namuose nėra televizoriaus?

– Jau nuo vienuoliktos klasės. Bet žinias vis tiek pasižiūriu. Daug laiko nemačiau komercinių kanalų, tik Lietuvos televiziją. Taigi, kai kuriais klausimais esu atsilikęs. Nežinau, gal ir daug prarandu. Žmona labai norėjo radijo, tai padovanojau. Nesu tas, kuris bumba, kad naujosios technologijos yra blogis. Tuo pačiu planšetiniu kompiuteriu galima daryti nepaprastai įdomius dalykus. Svarbiausia – nekenkti sau pačiam.

– Ar cirkininkų namuose yra gyvūnų?

– Turime pagyvenusį triušį. Tai jau trečias triušis mūsų namuose. Balys dabar vargšelį muša, rauna plaukus, senatvė jam labai nerami. Tiesa, po truputį jau išmoksta vienas kitą toleruoti. Mano vaikystės svajonė – niufaundlendas. Bet kol kas neturime sąlygų laikyti šuns. Toks gyvūnas reikalauja daug žmogaus dėmesio, laiko.

Vizitinė kortelė

Gimė 1984 m. lapkričio 18 d. Klaipėdoje.

2009 m. baigė Klaipėdos universiteto Menų fakultetą (dabar – Menų akademija), Režisūros katedrą.

2009 m. kartu su žmona Kamile Kondrotaite įkūrė klounų teatro studiją "Dulidu".

Nuo 2013 m. – Klaipėdos dramos teatro aktorius.

Vedęs. Žmona Kamilė, sūnus Balys.