Viena ryškiausių tarpukario asmenybių buvo Klaipėdos krašto lietuvis Martynas Reišys, kuris ir bankui vadovavo, ir laivininkystę kūrė.

Klaipėdoje įkūrė banką

Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, M. Reišys aktyviai įsiliejo į jo veiklą. Jis po 1923 m. vasario 15 d. sukilimo išrinktas į Klaipėdos miesto tarybą (Seimelį), 1924 m. tapo jo pirmininku. Vėliau jis buvo šio Seimelio vicepirmininku, nes apsčiai turėjo ir kitos veiklos.

M. Reišys buvo Ūkio banko Klaipėdoje direktorius ir šio banko savininkas kartu su Jonu Žiliumi-Jonila. Pastarasis 1925–1926 m. buvo ir Klaipėdos krašto gubernatoriumi.

Aktyviai tuo metu reiškėsi ir M. Reišio tėvas, taip pat Martynas Reišys. Jis ūkininkavo Kuršlaukiuose, Dovilų valsčiuje, netoli dabartinių Gargždų. Čia 1891 m. ir gimė sūnus Martynas, kuris vėliau turėjo nemažą įtaką Klaipėdos krašte.

Aktyvią sūnaus veiklą galėjo lemti ir tai, kad tėvas Klaipėdos krašte buvo aktyvus lietuvių tautinio judėjimo dalyvis. Namuose galėjo lankytis nemažai krašto lietuvininkų, taip pat iš Didžiosios Lietuvos atvykusių žmonių, su kuriais susipažino ir sūnus.

Asmenybė: iš Klaipėdos krašto kilęs M. Reišys turėjo gabaus verslininko ir organizatoriaus gyslelę. / „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ nuotr.

Pavyzdžiui, tas pats Jonas Žilius-Jonila buvo kilęs ne iš Klaipėdos krašto, o nuo Marijampolės, gyvenęs JAV, mokęsis Ciuricho, Berlyno universitetuose, organizavęs Lietuvos žemės ūkio banko veiklą. Jis buvo 21-eriais metais vyresnis už Martyną Reišį, galėjo įžvelgti jo ryžtą, ekonominius gabumus, todėl Klaipėdoje kartu kūrė Ūkio banką.

Ūkio kredito banką M. Reišys su J. Žiliumi-Jonila įsteigė 1922 m. gruodžio 29 d. 1923 m. bankas buvo pertvarkytas į akcinį, pakeistas pavadinimas į Ūkio banką. M. Reišiui priklausė 7 mln. Vokietijos markių banko kapitalo dalis, J. Žiliui-Jonilai – 5 mln. Vokietijos markių dalis. Likusią maždaug 2 mln. Vokietijos markių banko kapitalo dalį valdė Klaipėdos namų ir žemės sklypų savininkai.

Ūkio banko Klaipėdos skyrius veikė maždaug iki 1934 m. Jį, kaip ir daug ką krašte, įveikė tuomet kilusi pasaulinė krizė.

Įkūrė ekspedijavimo bendrovę

Kita sritis, kur aktyviai reiškėsi Klaipėdos krašto gyventojas M. Reišys, buvo laivininkystė ir uosto veikla. Dėl jos M. Reišys netgi buvo vadinamas Klaipėdos uosto lietuvintoju, lietuviško prekybos laivyno kūrėju.

Dar 1922 m. gegužę jis kartu su bendraminčiais Gustavu Juozupaičiu, kuris Kaune buvo įsteigęs Lietuvos banką, ir Jokūbu Stiklioriumi įkūrė pirmąją privačią Lietuvos laivininkystės ir ekspedicijos bendrovę „Sandėlis“. Didesnę dalį įnašo į laivininkystės bendrovę įnešė M. Reišys. Jis tapo šios bendrovės pirmininku.

Laivininkystės bendrovė vertėsi prekių eksportu ir importu, sandėliavimu, pirko laivus, kuriais gabeno krovinius po Baltijos jūros regioną.

Nors daugiau laiko bankininkas M. Reišys skyrė su jūra susietam amatui, tačiau vien tuo jo veikla Klaipėdoje neapsiribojo.

Lietuviška bendrovė Klaipėdoje susidūrė su didžiuliu vokiečių įmonių savininkų ir netgi darbininkų pasipriešinimu, kuris virsdavo net muštynėmis.

Vietiniai vokiečiai priešinosi, kad „Sandėlio“ bendrovėje dirba iš Didžiosios Lietuvos samdomi darbininkai. Kai kuriais duomenimis, „Sandėlyje“ būdavo per 500 iš Didžiosios Lietuvos pasamdytų darbininkų ir tarnautojų.

Nors daugiau laiko bankininkas M. Reišys skyrė su jūra susietam amatui, tačiau vien tuo jo veikla Klaipėdoje neapsiribojo.

Jis buvo Klaipėdos namų ir ūkio savininkų organizacijos pirmininku, Pirklių ir amatininkų draugijos atstovu Klaipėdos prekybos rūmuose, buvo renkamas į draudimo AB „Lietuvos Loidas“ priežiūros tarybą.

Kartu su Erdmonu Simonaičiu M. Reišys redagavo ekonomikos naujienų leidinį vokiečių kalba „Nachrichten der Wirtschaftspartei des Memelgebietes“ (Mėmelio srities ekonomikos partijos naujienos). 1928 m. išleisti keli jo numeriai.

1930 m. M. Reišys buvo išrinktas Lietuvos prekybininkų, pramoninkų ir amatininkų sąjungos pirmininku.

Istorija: Klaipėdos uostas 1927 m., kai jame jau buvo jaučiami ir vietinio privataus investuotojo M. Reišio veiklos rezultatai. / „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ nuotr.

Diplomatiniai nuopelnai

Dar vienas ypatingas M. Reišio nuopelnas Klaipėdos kraštui yra tai, kad jis 1925–1939 m. buvo Lietuvai draugiškos, nuo 1918 m. įkurtos, Čekoslovakijos garbės konsulu Klaipėdoje. Jį paskyrus konsulu Lietuvos prekybinė veikla su Čekoslovakija gerokai pagyvėjo.

1923–1939 m. Klaipėdoje veikė 14 valstybių – Vokietijos, Švedijos, Sovietų Sąjungos, Didžiosios Britanijos, Belgijos, Danijos, Lenkijos, Suomijos, Nyderlandų, Norvegijos, Latvijos, Italijos, Čekoslovakijos, Portugalijos, Ispanijos konsulatai.

Dalis konsulų buvo jas steigusių valstybių atstovai. Kitą dalį, kaip ir M. Reišio atveju, sudarė Klaipėdos krašte įtaką turėję įvairių draugijų ar verslo atstovai.

M. Reišio paskyrimas Čekoslovakijos konsulu ypač palankiai buvo sutiktas tarp Klaipėdos krašto lietuvininkų. Jis buvo pirmasis Klaipėdos krašto lietuvis, kuriam teko garbė būti užsienio valstybės konsulu, nes iki tol egzistavo praktika garbės konsulais Klaipėdoje skirti kitataučius. 1938 m. į Belgijos garbės konsulus Klaipėdoje buvo siūlomas ir kitas lietuvininkas J. Stikliorius, bet jo kandidatūra nepatvirtinta. M. Reišys 1930 m. taip pat buvo siūlomas tapti Brazilijos garbės konsulu Klaipėdoje, bet konsulatas taip ir nebuvo įkurtas. 1935 m. M. Reišį savo konsulu Klaipėdoje norėjo matyti ir suomiai, bet jis nebuvo paskirtas, nes tas pats asmuo negalėjo būti kelių valstybių konsulu. Čekoslovakijos konsulu Klaipėdoje M. Reišys buvo iki pat 1939 m., kai vokiečiai užėmė Klaipėdą.

Galbūt tai, kad M. Reišys neįtiko Klaipėdos krašto vokiečiams, o gal ir jo buvusi diplomatinė veikla, susieta su Čekoslovakija, lėmė, kad nacistinei Vokietijai užėmus Lietuvą, į Kauną pasitraukusį verslininką gestapas 1943 m. suėmė ir iki 1944 m. kalino Klaipėdoje. Įtakos galėjo turėti ir tai, kad jis 1923 m. sausio 19 d. buvo pasirašęs deklaraciją, kuria pritarė Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos.

Artėjant sovietams, 1944 m. M. Reišys buvo paleistas iš gestapo kalėjimo, 1945 m. jis pasitraukė į Vokietiją. Pokaryje gyveno Berlyne, Vakarų zonoje, vėliau Bavarijoje, kur 1955 m. mirė, bet palaidotas Berlyne.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.