Deimantės mezginiai: močiutės ir mamos pėdomis – į savo kelią Pereiti į pagrindinį turinį

Deimantės mezginiai: močiutės ir mamos pėdomis – į savo kelią

2025-08-03 22:30

Virbalai Deimantės Sidaravičienės rankose – ne tik įrankis, bet ir gyvenimo tėkmės palydovas. Nuo pirmųjų mezgimo pamokų, gautų iš mamos ir močiutės, iki nuosavo prekės ženklo nueitas ilgas kelias. Šiandien Deimantės megztiniai keliauja po pasaulį, o ji pati ne tik kuria drabužius, bet ir įkvepia kitas moteris.

Genai: penkiolikos nusimezgusi pirmąjį savo megztinį, D. Sidaravičienė tiki, kad mezgimas yra jos kraujyje – mezgė mama, močiutė.
Genai: penkiolikos nusimezgusi pirmąjį savo megztinį, D. Sidaravičienė tiki, kad mezgimas yra jos kraujyje – mezgė mama, močiutė. / D. Sidaravičienės asmeninio archyvo nuotr.

Rankdarbiai – nuo paauglystės

Deimantę ir jos mezginius pamatau socialinių tinklų platybėse. Akį patraukia pynėmis ir burbulais išsiskiriantys megztiniai, kardiganai. Moteris prisistato esanti iš Suvalkijos. Pasirodo, mezgimas virbalais yra jos pagrindinis darbas. Augdama matė, kaip mezga jos mama, močiutė, tad ritmingai judančių virbalų vaizdas tarsi įaugo į kraują.

Iš pradžių močiutė išmokė anūkę siuvinėti kryželiu, paskui – megzti virbalais. Pati uždėdavo akis, o tada liepdavo bandyti pačiai – lygiu raštu, gerosiomis akimis. Ilgų šalikų yra ne vieną numezgusi. O kai gerai įvaldė virbalus, pati griebėsi vąšelio.

„Buvau visiška savamokslė. Mama turėdavo daug mezgimo žurnalų, juose – servetėlių schemos. Į jas žiūrėdama ir nerdavau. Močiutė tas servetėles kabindavo ant sienos kaip paveikslėlius“, – pasakoja naginga moteris.

Pirmąjį rūbą nusimezgė būdama penkiolikos. Gerai pamena, kaip mama apskaičiavo ir uždėjo akis, sekė darbo eigą. Taip, jai padedant, gimė pirmasis Deimantės megztinis – ilgai nešiotas ir labai mylėtas.

„Tačiau mano paauglystės laikais megzti drabužiai nebuvo tokie madingi kaip dabar. Nors man jie buvo labai gražūs, daugelis mano bendraamžių vadino juos rūbais iš močiutės spintos“, – prisimena D. Sidaravičienė.

Siūlų fabriko magija

Įdomiausias dalykas, įstrigęs mergaitei į atmintį, buvo išvykos į Marijampolės siūlų fabriką „Vernitas“. Ten nuvykus mama leisdavo išsirinkti siūlų, kokių tik širdis geidžia. Deimantė juos pirkdavo iš savo sutaupytų dienpinigių. „Prisipirkdavau siūlų, o grįžusi namo puldavau vartyti žurnalus ir megzti“, – pasakoja ji.

Marijampolėje Deimantės mama turėjo siūlų parduotuvę, į kurią priimdavo ir dukros mezginius. Po megztinių etapo prasidėjo suknelių era. Savo megztus drabužius Deimantė dėvėdavo tik išskirtinėmis progomis, nes labai juos saugojo, vertino. Vasarai prisinerdavo kiauraraščių sijonų, kuriuos segėdavo ant kitų, o žiemai – megztinių.

Pradėjusi megzti sau, Deimantė greitai sulaukė ir draugių užsakymų. Iki šiol prisimena tą puikų jausmą, kai gatvėje išvydo vieną, vilkinčią jos megztu drabužiu.

„Ir dabar krūtinę užlieja šiluma, mieste išvydus savo darbą. Kartais net suabejoju – mano megztas ar ne, nes ne visas klientes atpažįstu. Daug per tiek laiko jų būta“, – aiškina.

Smagiausia, kad jos mezginius pamilo ne tik vyresnio amžiaus moterys, bet ir panelės.

„Giria mano megztinius ir sako, kad jų stilius labai jaunatviškas“, – džiaugiasi Deimantė ir priduria, kad mezga tik tai, kas jai patinka ir atitinka jos pačios stilių. Ir nesutinka kopijuoti kitų mezgėjų darbų, nes dažnai sulaukia tokių prašymų.

Šeši iš karto

Kai pradėjo draugauti su savo būsimu vyru, Deimantė ir jam numezgė kelis megztinius. Tačiau dabar mezga tik moterims: sako, ir laiko nėra, ir noro.

„Turiu du sūnus. Adomui – trylika, Danieliui – vienuolika. Mezgiau jiems vaikystėje, bet dabar vyrukus megztiniais aprūpina močiutė, nes kol aš numegsiu, jie ir išaugti spės“, – juokiasi užimta mama, samdomą darbą dirbusi tik paauglystės vasaromis.

„Jau sakiau, kad mama turėjo siūlų parduotuvę. Tai, būdavo, aš ką nors numezgu, o ji parduoda“, – aiškina Deimantė. Grįžusi po pamokų mergaitė imdavo į rankas virbalus ir megzdavo.

Kai prasidėjo socialinių tinklų era – klientų ratas dar labiau išsiplėtė.

Moteris apgailestauja, kad neišliko pirmųjų megztinių nuotraukų: „Tada dar neturėjau fotoaparato.“

Ar nenusibosta per dienų dienas vien tik megzti? Nusibostų, jei megztų tik vieną megztinį. Tuo tarpu Deimantė iš karto kokius penkis šešis būna pradėjusi. Ir visi kitokie – skirtingų siūlų, raštų, spalvų, siluetų.

„Ryte pamezgu vieną, per pietus – kitą, tamsesnį, nes vakare norėsiu šviesesnės spalvos, kad geriau matytųsi“, – aiškina darbų principą ji.

Kad kūnas besėdint nesustingtų, Deimantė spėja ir daug kitų darbų padaryti – gėlynus aplink namą apeiti, daržus paravėti, šeimai valgyti pagaminti.

Jei kurią dieną nėra ūpo megzti kurį nors megztinį, griebiasi kito. „Palikus jį ramybėje kokias tris dienas, žiūrėk, ir noras atsiranda. O kai viską darai su noru ir aistra, kai tave tas darbas veža – tuomet ir nenusibosta“, – tikina D. Sidaravičienė.

Turi ir seną mezgimo mašiną, kuri labai palengvina darbą. Tačiau sudėtingų raštų su ja nenumegsi – visos pynės, gėlės, burbulai – rankų darbas.

Spintoje – daugybė megztinių

Ar, pradėjusi megzti kitoms moterims, pati neliko kaip tas batsiuvys – be batų? Marijampolietės spintoje – daug megztinių. Draugės vis klausinėja, kada spėjo dar vieną naują nusimegzti. „O aš joms aiškinu, kad tai kelių metų senumo darbas. Tiesiog kai jų daug – nespėju visų išsyk nešioti“, – juokiasi.

Mezgimo schemų, mezginių modelių ji ieško internete, bet aklai nekopijuoja. Būna, patinka idėja, bet profesionali akis mato, ką galėtų padaryti geriau.

Kai keliauja po užsienį, irgi dairosi mezginių, fotografuoja. „Dažnai matau: eina moteris su žaviu megztuku, bet siūlas netinkamas. Man labiausiai patinka megzti iš pusvilnės – ir skalbti gerai, ir dėvint nelabai bumbuluojasi. Turiu įsigijusi aparačiuką pūkams nurinkti“, – dalinasi.

Būna, moteris rašo, kad dešimt metų rankose virbalų nelaikė, bet pamatė mane mezgančią ir pati užsimanė. Smagu. Gera būti kitų įkvėpėja.

Kai keliauja po užsienį, visada pasiima mezginį. Jei pamiršta – ilgai save graužia. Juk skrendant lėktuvu – puiki proga judinti virbalus. Kaip ir važiuojant autobusu ar traukiniu.

Grįžus po dienos gastrolių irgi smagu kojas su mezginiu ištiesti. „Labiausiai mėgstu megzti prie baseino, kai išvykstame į kokią poilsinę kelionę. Tuomet degintis nebūna nuobodu“, – sako.

Kai vaikai buvo maži, reikėdavo laukti, kol baigsis jų būreliai, tai mezgimas irgi gelbėdavo nuo nuobodulio. Deimantė sėdėdavo mašinoje ir megzdavo.

Ar skiriasi megztinis, megztas rankomis, nuo fabrikinio? Skirtumu mezgėja nė neabejoja. Pastebi, kad fabrikiniai gaminiai karpomi iš vieno didelio megzto gabalo ir susiuvami, tuo tarpu jos tikslas – kad kiekviena akutė gražiai sueitų su kita. „Rankomis megzto daikto apdirbimas visai kitoks. Tą pastebi ir moterys“, – tikina D. Sidaravičienė.

Labiausiai kenčia pečiai

Dauguma moterų, panorusių įsigyti kokį nors Deimantės megztinį, nesidera. Supranta, kad rankų darbas vertas kiekvieno euro.

„Aš ir pati, kai mugėje perku rankų darbo gaminį, niekada nesideru. Nes žinau jo vertę. Bet yra visokių moterų. Kitos, išgirdusios kainą, sako, kad verčiau eis į turgelį, kur įsigis lenkišką ar kinišką prekę perpus pigiau“, – nesiskaudina mezgėja ir priduria, kad kai kurios klientės duoda jai pastabų, nes per mažai įvertina savo darbą.

Ar užtenka gaunamų pajamų pragyvenimui? Aišku, norėtųsi daugiau, bet jei per mėnesį netinginiauja ir numezga iki 15-os megztinių, tuomet tikrai užtenka.

Vienintelė bėda: kai daug dirba – jaučia pasekmes. Tai akis paskaudena, tai rankų riešus. Tenka ir pas masažistą dėl nugaros masažo kartą per mėnesį nueiti, nes pečius skauda. Užsakymą pabaigusi, daro kelių dienų pertrauką, kad raumenys atsipalaiduotų.

„Kiekvienas darbas turi tiek gerų, tiek ir blogų pusių. Daug moterų, kurios anksčiau mezgė, man rašo, kad dabar to daryti negali: skauda riešus, sąnarius. Bet aš per daug dėl ateities neišgyvenu. Jei negalėsiu megzti – kažką kita sugalvosiu“, – optimistiškai nusiteikusi Deimantė.

Daugybė: trumpi megztiniai ar ilgi kardiganai – visokių jų yra Deimantės spintoje. „Tikrai nevadinu savęs batsiuve be batų“, – juokiasi mezgėja.

Kursai atvėrė akis

Mezgimą Deimantė apibūdina kaip savirealizaciją. Sako, kad su juo užaugo, todėl ši veikla tarsi įaugo jai į kraują. Mama, močiutė mezgė, promočiutė audė.

„Turiu išsaugojusi keletą jos audinių. Pasisiuvau pagalvėlių užvalkalus. Su mezginiais jų nekomponuoju, nors neseniai baigiau siuvimo kursus“, – pasakoja ir priduria, kad visada magėjo save išbandyti ir kitoje srityje.

Dvejus metus pasimokiusi siūti suprato, kad siuvimas – ne jai. Tada dar smagiau pasidarė.

„Įsitikinau, kad megzdama tikrai savose rogėse sėdžiu“, – juokiasi ir užtikrina, kad ateityje drabužių tikrai nesius. Ir tam yra keletas priežasčių. Pirmoji, sako, kad jei megzdama suklydai, visada galėsi išsisukti iš padėties: iš vieno modelio padaryti kitą. Arba jei pritrūkai siūlų – vietoj ilgo kardigano sukurpsi trumpesnį megztinį.

Iš pažįstamų marijampolietė dažnai sulaukia klausimo, kam perduos savo profesines žinias, jei augina du berniukus. „O gal aš perduosiu jas savo marčioms?“ – atsikerta.

Patogiai: „Kai mezgimas yra tavo pagrindinis darbas, dirbti turi būti patogu“, – aiškina nuosavame name gyvenanti marijampolietė.

Dalyvauja mezgėjų susitikimuose

Deimantė noriai dalyvauja mezgėjų sambūriuose. Iš pradžių koks pusšimtis moterų susitikdavo pietums Kauno Švietimo muziejuje.

„Dalydavomės patirtimi, įžvalgomis. O sykį net dalyvavau mezgimo dienoje prie Kauno istorijos muziejaus. Tada prie manęs priėjo moteris ir pasiguodė, kad turi visą spintą savo mezginių ir nežino, kam paliks po mirties. Aš taip toli nežiūriu… Džiaugiuosi, kad dabar megzti drabužiai išgyvena aukso amžių, bet juk niekas nežino, kas bus ateityje. Ar jie turės paklausą po metų, kitų“, – susimąsto pašnekovė ir sako, kad ji stengiasi gyventi dabar.

Daug moterų prašo Deimantės pravesti mezgimo pamokas, bet kol kas ji nedrįsta. Nori paaugti, sustiprėti, iš kitų mezgėjų pasimokyti, nors pati su virbalais draugauja jau daugiau nei 20 metų.

„Neseniai sugalvojau rengti individualias mezgimo pamokas per nuotolį. Padedu moterims nusimegzti megztinį nuo pradžios iki pabaigos. Susiskambiname per „Live“. Jos siunčia man nuotraukas, aš moderuoju mezgimo procesą, taisau klaidas“, – aiškina Deimantė.

Mezgimo schemomis ji nesidalija. „Čia yra mano duona – kodėl turėčiau? Viską atradau pati: mezgiau, ardžiau, vėl mezgiau… Kiekviena tegul pati išranda savo dviratį“, – siūlo.

Savo ateitį mato dar įdomesnę ir šviesesnę. Nori organizuoti moterims mezgimo edukacijas. „Būna, moteris rašo, kad dešimt metų rankose virbalų nelaikė, bet pamatė mane mezgančią ir pati užsimanė. Smagu. Gera būti kitų įkvėpėja“, – šypsosi ir išduoda svajonę – turėti interneto puslapį, kur visi jos mezginiai būtų vienoje vietoje.

Nenuobodu: iš karto megzti penkis šešis skirtingus megztinius yra kur kas įdomiau.

Svajonėse – mezginių parduotuvė

Kaip apibūdintų savo mezginių stilių? Patinka masyvūs, „oversize“ tipo drabužiai. Ir būtinai vienspalviai. Taip, sako, juos lengviau derinti prie rankinės ir batelių. Mėgsta įvairiausias pynes ir burbulus. Nemezga kiauraraščių megztinių, nes tuomet reikia sukti galvą, ką po juo pasivilkti.

Deimantės mezginiai po penkerių metų? Uff! – atsidūsta ir prisipažįsta, kad, žiūrėdama į savo dabartinius mezginius, nė pati netiki, kad tai jos darbai. Prieš penkeris metus tikrai nebūtų patikėjusi, kad mezgimas ją taip užvaldys ir kad atsiras norinčių tuos jos mezginius įsigyti.

„Kadangi mano mama jau nebeturi siūlų parduotuvės, slapčia vis pasvajoju, kaip būtų smagu pačiai tokią Marijampolėje atidaryti. „Deimantės mezginiai“ – gerai skamba, ar ne?“ – šypsosi.

Paklausta, ar turi savo mėgstamą spalvą, moteris tikina, kad mėgsta visas, išskyrus juodą. „Mano mylimiausios – žydra ir mėlyna. Be galo mėgstu visus rudus atspalvius“, – patikslina.

Kokį patarimą duotų pradedančioms mezgėjoms? Visoms ji siūlo iš pradžių palavinti ranką ir pradėti nuo mažesnių darbų, tarkim, nusimegzti šaliką. Nes jei griebsis išsyk didelių ir iš pirmo karto nepavyks – nusvirs rankos. Kai nusimegs keletą šalikų – ateis eilė ir megztiniui.

O dar Deimantė siūlo nežiūrėti, kas gražiai atrodo ant kitos moters: „Kiekviena juk turime savo stilių, savo mėgstamus siluetus, spalvas, tad tai ir rinkimės.“

Šiuo metu ant mezgėjos darbastalio – keli trumpi megztinukai, kardiganas. Visi iš moheros. Sako, tokiai vasarai, kaip ši, moheros siūlas labai tinka.

Ypatumas: raštai su burbuliukais – viena iš Deimantės stiliaus detalių.

Kelionės – su šeima

Neseniai Deimantė grįžo iš atostogų Italijoje. Prisigaudė idėjų, dabar galės jas realizuoti iki pat rugsėjo – savo 35-ojo gimtadienio, o tuomet ir vėl keliaus po Europą.

Spalį šeimos laukia kelionė į Danijos Legolendą – sūnaus gimtadienio noras. Kol berniukai dar nesuaugo, tėvai nori jiems parodyti geriausius vaikų parkus. Be to, abu tiki, kad kelionės lavina bendravimą.

„Kai būni namuose, nėra kada normaliai net pasikalbėti – visi lekia, dirba. Aš net nežinau, kokia šiandien diena, nes laikas bėga kosminiu greičiu“, – prisipažįsta Deimantė.

Savo gyvenimo be griežto režimo ir disciplinos ji net neįsivaizduoja. Yra dienos mezgimo normos, kurias turi padaryti. Antraip užsakymai vėluos ir moterys bus nepatenkintos.

Kur toliausiai yra nukeliavę jos megztiniai? Į Ameriką. Populiarūs jie ir tarp Norvegijos, Anglijos, Airijos lietuvių. Dažnai moterys užsako megztinius iš anksto ir prašo, kad kai atvyks į Lietuvą atostogų, megztukas jau lauktų jų, kad galėtų pasipuošti.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra