– Susibūrėte Kauno tautinių šokių asai – visi vadovai. Mėginsite stebinti festivalio komisiją profesionalumu? Vien jūsų paties, kaip pedagogo choreografo, darbo stažas – daugiau nei 40 metų. Ar tokie pat garbūs amžiumi, patirtimi yra ir jūsų kolegos?

– Vieni – jaunesni, kiti – vyresni. Yra ir 60-mečių, 70-mečių, o vyriausiam iš mūsų – 75-eri.

Susibūrėme pirmą kartą prieš 20 metų, nes ir šis konkursas vyksta ne kasmet – kas ketverius metus. Visi – savo amato profesionalai, vadovaujantys įvairiems Kauno tautinių šokių kolektyvams.

Pasivadinome festivalio vardu – „Klumpakojis“. Dauguma mūsų savo šokio studijas sieja su Klaipėdos universitetu. Tarkim, aš 1976 m. baigiau Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginio instituto Klaipėdos muzikos fakultetą, įgijau baletmeisterio pedagogo specialybę. Kiti, jaunesni, dabar šoka Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, taip pat yra baigę Klaipėdos universiteto Choreografijos arba Šokio katedros studijas.

Susibūrėme specialiai šiam festivaliui beveik 30 žmonių – aštuoniolika vadovų ir vienuolika muzikantų. Visi, galima sakyti, savo darbo ir šokio fanatikai, nes pinigėlių už tai gauname nedaug.

– Kaip matau, esate nusiteikę labai kovingai – sieksite pergalės?

– Šį konkursą esame jau laimėję prieš 20 metų, o kaip seksis šiandien – matysime. Laimėti visada smagu, bet smagiausia vis dėlto pabūti visiems kartu. Kelis mėnesius ruošėmės, šokome, o po šokių dar ir smagiai pabendraudavome prie puodelio kavos. Taigi, pirmiausia – smagus laikas kartu, bendrystė, bičiulystė, o jau paskui – laurų lapų vainikai ir medaliai (juokiasi).

Norime parodyti, kad mes, Kauno vadovai, dar turime parako, esame gyvi, judrūs, galime šokti ne prasčiau už jaunimą.

Žinau, kad šiemet konkurse dalyvauja net 43 tautinių šokių ansambliai iš visos Lietuvos, o viena lietuvių tautinių šokių grupė atvyko iš Punsko (Lenkija). Vis tik mūsų kolektyvas – toks vienintelis. Paprastai konkursuose-festivaliuose dalyvauja saviveiklininkai, o mes sugalvojome suburti vadovus.

Nepailsta: pedagogui choreografui K. Kondratavičiui – 71 metai. Sako, galėtų jau laisvai į pensiją eiti, bet kol jaučiasi reikalingas, tol vadovauja net trims tautinių šokių kolektyvams. / K. Kondratavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Pasivadinote „Klumpakoju“, vadinasi, šoksite su klumpėmis?

– Būtent šiame konkurse klumpes paliksime jaunesniems, bet šiaip jau lietuviai daug šokių turi su klumpėmis. Juk senovėje klumpės buvo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis, ypač kaimo vietovėse, kur žmonės jas dėvėjo tiek dirbdami, tiek šokdami.

Dabar klumpės mums svarbios daugiau kaip kultūrinis paveldas, kurį per šokius galime perduoti ateities kartoms. Šokti su klumpėmis nelengva. Reikia didesnio judesių tikslumo, koordinacijos, o klumpių garsas padeda sustiprinti šokio ritmą ir kartu suteikia šokėjams energijos. Beje, šokius su klumpėmis visada rodome užsienyje, nes tik mes, lietuviai, ir dar olandai su jomis šoka.

Mūsų kolektyvas – toks vienintelis. Paprastai konkursuose-festivaliuose dalyvauja saviveiklininkai, o mes sugalvojome suburti vadovus.

Grįžtant prie jūsų klausimo apie „Klumpakojį“ – kodėl nešoksime su klumpėmis? Mums šįkart svarbiau save gražiai parodyti – pasisukti, pažiūrėti vienas kitam į akis, gražiai pakelti rankas… Jaunimas tegul jau šoka techniškiau, energingiau – su klumpėmis ar be jų.

– Dirbate su įvairaus amžiaus šokėjais – vaikais, jaunimu, o ar yra Trečiojo amžiaus universiteto studentų?

– Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU) turi tautinių šokių kolektyvą „Ave Vita“. Prieš 35 metus jame subūriau vidutinio amžiaus šokėjų grupę, kurioje yra ir mokytojų, ir gydytojų, ir aktorių, ir kitų profesijų atstovų. Daugelis porų ten netgi šeiminės, t. y. vyrai šoka su žmonomis. Be to, mes ne tik šokame, bet ir leidžiame laiką kartu, šventes švenčiame. Žiemą – Užgavėnes, vasarą – Jonines. Rengiame baidarių žygius, kartu važiuojame į užsienį.

Daugelis iš tų šokėjų dieną dirba vadovaujamuosius darbus, o čia atėję – nuleidžia garą. Čia visi lygūs. Visus šokis suvienija, sujungia.

Ir sveikatai šokis gerai. Nereikia su lazdomis vaikščioti ir maratonų bėgioti. Pamatytumėte jūs mano šokėjus – visi liekni, nes nėra kada lašinių auginti (juokiasi). Kita vertus, dabar tokie laikai, kai visi sėdi palinkę prie kompiuterių, o pas mus ateina, pajuda – išsitiesia. Kur dar ausiai graži muzika ir gera kompanija! Pašokame, paskui pabendraujame – kuo ne terapija?!

Įvertintas: akimirka iš Lietuvos dainų šventės „Kad giria žaliuotų“. / K. Kondratavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Gal ir muzikantų, grojančių gyvai, turite?

– Ne. Naudojame įrašus, tačiau prie LSMU studentų grupės yra didžiulis liaudies orkestras – bene 20 žmonių. Matote, po „Ave Vita“ vėliava –  išsyk du tautinių šokių kolektyvai: jaunimo ir vidutinio amžiaus.

– Kiek tų kolektyvų iš viso yra?

– Šiuo metu – tik trys, bet vienu metu turėjau net dvylika. Devyniolika metų dirbau Kauno profsąjungų rūmų tautinių šokių liaudies kolektyvo „Suktinis“ baletmeisteriu. Nuo 1986 m., kaip jau sakiau, tapau LSMU ansamblio „Ave Vita“ meno vadovu. Taip pat dešimt metų vadovavau Kauno laisvalaikio centro „Senasis trestas“ vaikų liaudiškų šokių ansambliui „Kalvelis“.

Ir kokiose tik mokyklose, gimnazijose aš nedirbau… Būdavo, įkuriu šokių kolektyvą, palaukiu, kol įsivažiuos, o paskui kokį nors savo mokinį šokėją paskiriu jam vadovauti. Daug tokių šokių kolektyvų įvairiose mokyklose esu įkūręs.

Nuo 1990 m. pradėjau dirbti Kauno „Santaros“ gimnazijoje choreografijos mokytoju ekspertu. Mano pedagoginio darbo stažas nemenkas – 41 metai.

– Smalsu, ar turite šeimą ir ar sugebėjote saviškius šokiu užkrėsti?

– Turiu – kaipgi. Tačiau mano žentas – buvęs futbolininkas, tai ir anūkai daugiau ne šoka, bet sportuoja. Įsivaizduokite – dukra padovanojo mums su žmona keturis anūkus ir vieną anūkę, kuriai dabar metai ir du mėnesiai! Vyriausiam anūkui – penkiolika. Beje, dukra Agnė irgi kurį laiką pas mane šoko „Kalvelyje“. Žmona? Ne, nešoko. Onutė yra ekonomistė. Buvusi Kauno technologijos universiteto dėstytoja. Tačiau ji labai palaiko mano veiklą, supranta, ką darau.

– Tai gal bent anūkę pavyks padaryti šokėjėle, kai paaugs?

– Gal… Tačiau, manau, nereikia visiems šokti – galima ir kitaip turiningai laisvalaikį leisti. Svarbiausia, kad vaikai matytų gerą pavyzdį. Štai mano anūkai turi supratimą, ką aš veikiu, o kartais ir į koncertus ateina. Tai ko daugiau seneliui reikia?! Esu laimingas.

– Papasakokite apie save: kur gimėte, augote, kaip tapote choreografu?

– Esu kaišiadoriškis. Kilęs iš penkių vaikų šeimos. Kaime yra taip: visi daug dirba, o paskui eina linksmintis į kultūros namus. Ir aš ten nemažai vaidinau, šokau. Todėl noras studijuoti choreografiją Klaipėdoje buvo natūralus. Paskui gavau paskyrimą į Telšių kultūros mokyklą. Skaičiau paskaitas, vadovavau moksleivių šokių kolektyvui. Tada atėjo laikas armijai. Teko atlikti karinę tarnybą, bet ir čia šokis mane lydėjo – šokau Leningrado kariniame ansamblyje. Po armijos atsidūriau Kaune.

– Kaip kaime seniau linksmindavosi žmonės – sakėte, eidavo pašokti į kultūros namus?

– Kaimo žmonės, galima sakyti, visi buvo nuo gamtos. Todėl mokėjo ir dainuoti, ir šokti. Būdavo, grįžtame po savo universitetų savaitgaliais namo tėvams padėti, o po darbų susirenkame visi pašokti, padainuoti. Aišku, mano laikais jaunimo buvo daugiau, nebuvo išvažinėjęs po užsienius. Ir vaikai nuo tėvų tiek nebuvo nutolę, kiek dabar. Neturėjome kompiuterių, išmaniųjų telefonų, užtai buvo bendrystė – visi kartu dainuodavome, šokdavome, linksmindavomės. Mano laikais kartos nebuvo taip atsiskyrusios kaip dabar.

Šokis suteikdavo galimybę žmonėms susiburti, dalytis patirtimi, kurti tarpusavio ryšius. Leisdavo užsimiršti, pabėgti nuo problemų.

Atminimui: su LSMU ansamblio „Ave Vita“ tautinių šokių kolektyvu, vidutinio amžiaus grupės šokėjais. Šįmet ši grupė švenčia 35-ąjį gimtadienį. Ilgiausių metų! / K. Kondratavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Jei nebūčiau paklaususi visažinio gūglo, kiek K. Kondratavičiui – LSMU tautinių šokių ansamblio „Ave Vita“ ir Kauno „Santaros“ gimnazijos šokių kolektyvo „Santariečiai“ vadovui – metų, tikrai nebūčiau atspėjusi: esate 71 metų, o tiek veiklų, tiek pareigų, tiek kelionių į užsienį… Jaunas su jumis nespėtų!

– Kol esu reikalingas, tol stengiuosi nesustoti. Smagu, kad daug kur mus kviečia: ar kokie garbūs svečiai į Kauną atvažiuotų, ar užsienyje reikėtų parodyti lietuvišką šokį... Šią vasarą su savo šokių programa buvome išvykę į Japoniją. Visa imperatoriaus šeima žiūrėjo mūsų koncertą!

Specialiai buvome pakviesti – nė cento nemokėjome. Ten vyko labai rimtas visos Japonijos švietimo įstaigų festivalis. Svečių teisėmis buvome tik trys kolektyvai: iš Lietuvos, Pietų Korėjos ir Vietnamo.

Kaip iškovojome garbę atstovauti Lietuvai? Mūsų santariečiai šokėjai – vienuoliktokai, dvyliktokai – iš visų Kauno mokyklų yra stipriausi. Spėju, kad dėl tos priežasties pernai rudenį patekau į geriausiųjų pedagogų penketuką, kuriems buvo įteikti Metų mokytojo apdovanojimai „Žalgirio“ arenoje. Gavau padėką ir premiją. Vos grįžęs iš Japonijos – ir II laipsnio „Santakos“ garbės ženklą iš Kauno miesto mero Visvaldo Matijošaičio rankų!

Šokis suteikdavo galimybę žmonėms susiburti, dalytis patirtimi, kurti tarpusavio ryšius. Leisdavo užsimiršti, pabėgti nuo problemų.

– Esate ne tik pedagogas choreografas, bet ir Lietuvos dainų švenčių, Moksleivių dainų švenčių baletmeisteris, programų rengėjas ir įgyvendintojas; festivalių – „Ei, studente, sukis vėjui“, „Graži mūsų šeimynėlė“, „Šokis mus jungia“ ir kt. – sumanytojas. Turbūt už savo nuopelnus turite ir daugiau garbingų apdovanojimų?

– Tikrai turiu (šypsosi), bet ne jie svarbiausia. Man gera, kai matau, kad vaikams gera. Kad jie noriai renkasi šokio pamokas, eina į repeticijas. Kad jie laisvalaikį leidžia ne su cigarete už kampo, bet mokyklos aktų salėje, smagiai trepsėdami šokio ritmu.

Visą laisvą laiką skiriu jauniems žmonėms lavinti ir užimti. Norisi, kad jie suprastų, kaip svarbu puoselėti tautinio šokio tradicijas, nes jos prisideda prie lietuvybės išsaugojimo.

Būna, einu gatve ir stebiu žmones. Tikrai galima nesunkiai atspėti, kuris iš jų vaikystėje, jaunystėje yra ką nors lankęs, o kuris – ne. Kartais net užkalbinu, pasitikrinu, ar akys neapgauna. Šokusių tautinius, pramoginius šokius laikysena visiškai kitokia. Ypač tai aktualu dabar, kai visi kūprinasi sukišę nosis į telefonus.

– Ko palinkėtumėte sau, kitiems festivalio kolektyvams, mūsų skaitytojams Atvelykio proga?

– Visų pirma, taikos, ramybės. Mes, lietuviai, turime išlikti stiprūs savo tradicijomis – dainomis, šokiais, nes būtent jos garsina lietuvių tautą visame pasaulyje, skatina jaunus žmones neprarasti ryšio su savo šaknimis.