1941–1944 metais ji lankydavosi vokiečių okupuoto Vilniaus žydų gete ir darbo stovyklose, nešiodavo ten įkalintiems žmonėms maistą, drabužius, vaistus, pinigus ir padirbtus dokumentus.

Ji gelbėdavo netekusius vilties, išklausydama jų baimių ir atsakydama į jų laiškus – dažnai tai būdavo paskutiniai tų žmonių parašyti laiškai. Nežinoma, kiek gyvybių ji išgelbėjo. Skaičiuoti juos bibliotekininkei būtų buvę keista, o sąmoningai pamiršdama tų, kuriems pagelbėjo, vardus ir adresus ji taip apsaugodavo ir save, ir kitus. Vietoje tikslios statistikos dabar turime asmeninius pasakojimus, anekdotus ir išgyvenusiųjų prisiminimus.

1944 metais gestapas susekė bibliotekininkės veiklą. Ją suėmė ir kankino dvylika dienų, o po to išvežė į Dachau koncentracijos stovyklą. Ji išgyveno ir po karo persikėlė į Paryžių. Senyva, šlubuojanti, su akcentu kalbanti ponia – daugeliui ji apskritai nematoma. Jos veidas nėra kovotojos ar revoliucionierės veidas – galbūt todėl jai sekėsi ten, kur reikėjo slėptis, maskuotis, būti drąsiai. Ji mirė 1970 metais. Ji buvo vardu Ona Šimaitė.

Turbūt nėra kitos lietuvių moters, kuri būtų taip plačiai žinoma pasaulyje iš įvairiomis kalbomis išleistų knygų, enciklopedijų bei vadovėlių, kaip O. Šimaitė. Kukli pedagogė, publicistė, bibliotekininkė, II-ojo pasaulinio karo metais dirbusi Vilniaus universiteto bibliotekoje, tapo garsiausia Vilniaus geto žydų gelbėtoja. Jai vienai pirmųjų iš Lietuvos piliečių buvo suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas, o Jeruzalėje Teisuolių alėjoje auga jos vardo medis.

Kanados lietuvė, literatūrologė, rašytoja Julija Šukys praskleidžia laiškuose bei dienoraščiuose užrašytą šios moters gyvenimą. Kaip tikra žodžių iždininkė O. Šimaitė kruopščiai rinko ir saugojo užrašytus savo gyvenimo liudijimus, tarp kurių – gausybė laiškų, dienoraščių, straipsnių, spaudos iškarpų. Stengdamasi suprasti tylios, bet labai svarbios mūsų istorijai asmenybės gyvenimą autorė pateikia ir netiesioginį autoportretą, ir kartu pasakojimą apie vieną nuostabų gyvenimą, leidusį išlikti daugeliui kitų gyvenimų.

„Pirmąkart Vilniuje atradusi Šimaitės rankraščius, ėmiau mąstyti apie tai, ką reiškia aprašyti gyvenimą moters, kuri, išskyrus ją asmeniškai pažinojusius žmones ir tai, ką nuveikė per trejus metus Lietuvoje, visą savo amžių nugyveno beveik nepastebėta. Gilindamasi į Šimaitės istoriją, ėmiau mąstyti apie pasiaukojimą, kūrybiškumą, moteriškumą, apie tai, ko tikimasi iš moters ir kaip tie lūkesčiai gali pakeisti jos santykį su pačia savimi. Mąsčiau apie tai, kaip ir kodėl moterys viešai ir privačiai rašo savo gyvenimus; apie kasdienį mūsų pasirinkimą tarp gyvenimo ir mirties“, – sako knygos autorė J. Šukys.