Autoriaus asmeninio archyvo nuotr.

LIETUVIAI UKRAINOS SUKILĖLIŲ ARMIJOS GRETOSE

2023-06-05 17:25
Dr. Arūnas Bubnys

Mažai Lietuvos istorikams ir visuomenei žinomas faktas, kad Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) gretose buvo ir lietuvių. Ukrainos istorikas ir žurnalistas Olegas Stecišinas 2015 m. Lvove ukrainiečių kalba išleido knygą „Banderivskij Internacional“ (liet. „Banderininkų internacionalas“), kurioje aprašė 28 tautybių 359 asmenų, kovojusių UPA gretose biografijas. Šioje knygoje yra ir lietuviams skirtas poskyris (1).

Kaip lietuviai atsidūrė Ukrainoje ir UPA gretose?

Vokiečių okupacijos metais (1941–1944) Lietuvoje buvo suformuota ne mažiau kaip 26 lietuvių policijos batalionų. Jie veikė ne tik Lietuvoje, bet ir buvo siunčiami į kitas vokiečių okupuotas šalis: Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą, Lenkiją. Dažniausiai jie vykdė užnugario apsaugos funkcijas, saugojo geležinkelius, karinius sandėlius, kitus objektus ir dalyvavo kovose su sovietiniais partizanais.

1942 m. pavasarį į Ukrainą išsiunčiami Kauno apygardos 7-asis, 8-asis, 11-asis batalionai ir Vilniaus apygardos 4-asis batalionas. Trys iš jų saugojo strateginio kelio statybos trasą Vinycia–Umanė–Kirovohradas. Šios trasos linijoje buvo ir Stalinas (2) (Doneckas), esantis netoli Azovo jūros, kur 1942 m. gegužės pabaigoje atvyko 4-asis batalionas (3).

7-asis batalionas 1942 m. balandį buvo išsiųstas į Vinycios sritį (Ukraina). Bataliono užduotis buvo saugoti karo belaisvius ir civilius gyventojus, kurie statė strateginį kelią ruože Litinas–Vinycia–Umanė. Kiekviena kuopa buvo išskirstyta į dar mažesnes grupes pagal karo belaisvių ir civilių gyventojų stovyklų, išdėstytų palei tiesiamą kelią, skaičių kuopai skirtame iki 80–100 km ruože (4). Panašiai buvo panaudoti ir kiti batalionai: Umanėje – 8-asis batalionas (5); Kirovohrade – 11-asis (6).

1942 m. lapkritį Raudonajai armijai apsupus prie Stalingrado feldmaršalo Pauliaus grupuotę, strateginio kelio statyba nebeteko reikšmės ir batalionai gavo kitų užduočių. 1942 m. pabaigoje 7-asis batalionas buvo surinktas ir po trumpo karinio parengimo išsiųstas į Voronežo srities Ostrogožsko rajoną fronto linijoje rengti gynybinių įtvirtinimų.

1942 m. sausį Raudonajai armijai pradėjus Stalingrado operaciją, batalionas pateko į apsuptį, tačiau vokiečiams čia pavyko pralaužti apsupties žiedą, kartu su jais, vykstant kautynėms, prasiveržė ir batalionas. Per šį prasiveržimą batalionas neteko beveik pusės savo žmonių – dalis jų žuvo, dalis išsisklaidė. Bataliono likučiai buvo surinkti Charkive, iš ten pasiųsti į Rovną, o 1943 m. kovą batalionas sugražintas į Lietuvą (7).

Garbė: 2010 m. Ukrainos prezidentoViktoro Juščenkos dekretu UPAnariai pripažinti kovotojais už Ukrainos nepriklausomybę. Nuotraukoje – UPA veteranas Petro.

8-asis bataliono štabas ir dvi kuopos 1943 m. sausį buvo perkelti į Šiaurės armijų grupės IV tranzitinę stovyklą ir saugojo belaisvių stovyklą. 1943 m. lapkričio 20 d. batalionas buvo išformuotas (8).

11-asis batalionas išformuotas 1943 m. vasarą, o jo kariai paskirstyti į 4-ąjį ir 8-ąjį batalionus (9). 4-asis batalionas iš Stalino išvestas 1943 m. rugsėjį. Vėliau batalionas buvo išformuotas, iš jo sudaryta kuopa, kuri buvo pasiųsta į Šiaurės armijų grupės užnugarį – IV tranzitinę stovyklą (10).

1944 m. vasarą bataliono likučiai traukėsi per Lenkiją į Vokietiją. Atsitraukimas buvo sunkus – ir dėl labai tolimo kelio, ir dėl beveik nepaliaujamo Raudonosios armijos ir partizanų persekiojimo, dėl to būta daug aukų (11). Iš išsiųstųjų už Lietuvos ribų savisaugos batalionų atgal buvo sugrąžinti tik 2-asis (12) ir 7-asis batalionai, neskaičiuojant batalionų, kurie 1944 m. vasarą pasitraukė į Lietuvą dėl artėjančio fronto.

1944 m. vasarą fronto linija priartėjo prie Lietuvos, batalionai, buvę Rusijoje, Pskovo srityje, ir Baltarusijoje, gavo įsakymus trauktis. 1944 m. vasarą ir rudenį beveik visi lietuvių policijos batalionai buvo išformuoti ir nustojo egzistavę kaip savarankiški vienetai.

Artėjant Rytų frontui, 1943 m. antrojoje pusėje, vis daugiau policijos batalionuose tarnaujančių lietuvių, nepatenkintų savo padėtimi ir nenorinčių kovoti už nacistinės Vokietijos interesus, ėmė masiškai dezertyruoti iš policijos batalionų. Šis reiškinys ypač sustiprėjo už Lietuvos ribų dislokuotuose batalionuose. Lietuvių policijos 4-asis (7) batalionas 1943 m. iš Rytų Ukrainos (Donbaso) buvo perkeltas į Vakarų Ukrainą. Čia prie jo buvo prijungti ir 8-ojo ir 11-ojo lietuvių policijos batalionų likučiai.

Vis daugiau policijos batalionuose tarnaujančių lietuvių, nepatenkintų savo padėtimi ir nenorinčių kovoti už nacistinės Vokietijos interesus, ėmė masiškai dezertyruoti.

1943 m. rudenį lietuvių batalionų kariai atsidūrė Volynėje, Kovelio miesto apylinkėse. Čia buvo pats UPA būrių veikimo epicentras. Lietuviai Volynėje taip pat daugiausia saugojo geležinkelius, tiltus ir kitus karinės reikšmės objektus. Jiems tekdavo susidurti su UPA, lenkų (Armija Krajova) ir sovietiniais partizanais. Be to, 1943 m. antrojoje pusėje Vakarų Ukrainoje įsiliepsnojo lenkų ir ukrainiečių tarpusavio konfliktas, nusinešęs dešimtis tūkstančių gyvybių. Šio konflikto liudininkais ne savo valia tapo ir lietuvių policijos batalionų kariai.

Pirmieji UPA būriai ėmė kurtis 1942 m. rudenį Vakarų Volynėje, vėliau išplito beveik po visą Ukrainos teritoriją. UPA, kaip ir Lietuvos partizanai, kovojo su okupantais ir siekė iškovoti savo šalies nepriklausomybę. Buvo sukurta gerai organizuota UPA struktūra, suformuota bendra karinė ir politinė ukrainiečių partizaninio sąjūdžio vadovybė. 1944 m. pabaigoje užbaigtas ir teritorinės UPA struktūros formavimas, įsteigtos trys apygardos – Vakarų, Pietų ir Šiaurės.

UPA rėmėsi aktyvia vietos civilių gyventojų parama. UPA padaliniai veikė 150 tūkst. kv. km teritorijoje, kurioje gyveno maždaug 15 mln. gyventojų, UPA gretose kovojo daugiau kaip 0,25 mln. partizanų. UPA kovojo su nacistiniais ir sovietiniais okupantais ir su lenkų Armija Krajova. UPA veikė iki šeštojo dešimtmečio vidurio. 1943 m. UPA vadu tapo Romanas Šuchevičius-Tarasas Čiuprinka, o nuo 1950 m. sukilėlių armijai vadovavo Vasilijus Kukas-Kovalis (Koval).

Ukrainiečių partizanai bandė užmegzti ryšius su lietuvių policijos batalionų kariais ir susitarti dėl tarpusavio nepuolimo. Vienas toks 1943 m. spalio 19 d. vokiečių kalba rašytas laiškas, kviečiantis lietuvius atvykti pasitarti, išliko archyvuose.

1943 m. gruodžio pradžioje UPA grupė, vadovaujama Gonti, kovėsi su vokiečių kariuomenės daliniu, dislokuotu Matijevų mieste (dabar – Lukivo miestas Volynės srityje). Mūšio metu UPA pusėn perėjo vienuolika lietuvių 4-ojo (7) bataliono trečios kuopos karių (13). Juos ukrainiečių partizanai priėmė į savo gretas, lietuviai kartu su ukrainiečiais dalyvavo kovinėse operacijose ir UPA vadovybė buvo jais patenkinta.

Vokiečiai, sužinoję apie vienuolikos lietuvių perėjimą pas ukrainiečių partizanus, lietuvių batalioną perkėlė į kitą dislokacijos vietą. Šį faktą patvirtina ir 4-ojo (7) bataliono pranešimas vadovybei, pagal kurį vienuolika 2-osios kuopos lietuvių policininkų perėjo pas ukrainiečių partizanus 1943 m. spalio 26 d. (14).

Svarbiu motyvu lietuviams pereiti į UPA būrius buvo tai, kad ukrainiečių partizanai jiems žadėjo padėti sugrįžti į Lietuvą.

Yra žinomos perėjusių pas ukrainiečius lietuvių pavardės: Vitas Špiliauskas, Petras Driskius, Dominikas Blėda, Vladas (Vytautas?) Švabas, Vladas Mačiulis, Viktoras Stasiūnas, Aleksas Umbražiūnas, Balys Ambultas, Viktoras Skystimas, Aleksas Girdziušas (?). Svarbiu motyvu lietuviams pereiti į UPA būrius buvo tai, kad ukrainiečių partizanai jiems žadėjo padėti sugrįžti į Lietuvą, palydėti iki Ukrainos–Baltarusijos sienos.

Vienuolika lietuvių buvo priskirti UPA Nierozlučno šimtinei, o vėliau Tichono Zinčiuko-Kubiko šimtinei. Iš lietuvių buvo suformuotas atskiras skyrius, kuriam vadovavo V. Špiliauskas. Lietuviai dalyvavo kautynėse su vokiečiais ir su lenkų partizanais. Kovose žuvo keletas lietuvių. 1944 m. balandį iš vienuolikos lietuvių skyriuje buvo likę šeši. Du lietuviai žuvo kovodami su vokiečiais, vienas nuskendo upėje ir du dezertyravo.

Vienas lietuvis buvo paskirtas Kubiko šimtinės skyriaus vadu, kuriame kovojo šeši lietuviai ir keturi ukrainiečiai. 1944 m. balandžio 29 d. netoli Kovelio rajono Skulino kaimo Kubiko šimtinės lietuvių skyrių užpuolė sovietų kariuomenės 47-osios armijos „Smerš“ būrys, susišaudymo metu du lietuviai – Boleslovas Ambultas-Musolinis (gim. 1922 m.) ir kaunietis Vytautas Švabas-Cyga (1922–1996) pateko į sovietų nelaisvę. Netrukus abu buvo nuteisti kalėti gulago lageriuose (15).

Yra žinių, kad lietuvių karių buvo ir Ivano Litvinčiuko-Dubovyj vadovaujamame UPA junginyje „Zagrava“ (16).

Šiandien dar negalime atsakyti į klausimą, kiek iš viso lietuvių kovojo UPA gretose. Norint tai padaryti, reikia labai gerai išnagrinėti Ukrainos, Lietuvos, galbūt ir Maskvos archyvus. Matyt, tai nėra vieno ar dviejų istorikų darbas, reikalingos didesnės Ukrainos ir Lietuvos istorikų pajėgos. Dabartiniame Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste tai yra aktualus ir svarbus uždavinys, įprasminantis abiejų tautų bendros kovos prieš totalitarinius režimus tradicijas.

Vakarų Ukrainoje ir Lietuvoje buvo patys galingiausi antisovietinio pasipriešinimo židiniai visoje Rytų Europoje.

Nagrinėjant sovietų represinių struktūrų archyvinius dokumentus, aiškėja lietuvių ir ukrainiečių ginkluotosios rezistencijos mastas. 1944–1948 m. slopindama pavergtų tautų pasipriešinimą, NKVD–MGB vidaus kariuomenė nužudė arba kautynėse nukovė 77 980 partizanų ar civilių gyventojų, iš jų 17 084 lietuvius. Tragiškiausi buvo 1945 m., kai sovietinės kariaunos aukomis tapo 30 057 žmonės, iš jų kas trečias buvo lietuvis. Absoliuti dauguma visų aukų buvo Vakarų Ukrainos gyventojai, kurių tuomet buvo tris kartus daugiau negu lietuvių.

Dabar galima drąsiai teigti, kad Vakarų Ukrainoje ir Lietuvoje buvo patys galingiausi antisovietinio pasipriešinimo židiniai visoje Rytų Europoje. Visa tai formavo šių tautų atsparumą ir darė įtaką visuomenių raidai, lietuvių ir ukrainiečių tarpusavio simpatijai ir solidarumui.

Sovietų Sąjungos okupuotų tautų pasipriešinimo savitumai ryškėja iš Maskvoje sudarytų ataskaitų, kurios guldavo ant Josifo Stalino stalo. Ukrainoje ir Lietuvoje ginkluota kova dėl nepriklausomybės buvo atkakliausia, lietuviai atkaklumu neretai pranokdavo ir ukrainiečius.

1946 m., kai Lietuvoje pasipriešinimą slopino dešimt vidaus kariuomenės pulkų, o Ukrainoje – septyniolika (62-oji, 65-oji, 81-oji, 82-oji šaulių divizija ir 290-asis, 12-asis, 141-asis atskirieji šaulių pulkai ir 1-asis motošaulių pulkas).

Lietuvių rezistentai įvykdė 1 840 antpuolių: 24 diversijas, 64 kartus puolė MGB–MVD kareivius, 35 kartus – Raudonosios armijos kareivius, 101 kartą – stribus, 350 kartų – ginkluotus sovietinius aktyvistus, 78 kartus – sovietų valdžios įstaigas.

Vakarų Ukrainoje tuo pačiu metu įvykdyta 1 619 antpuolių: 75 diversijos, 78 kartus užpulti MGB–MVD kareiviai, 123 kartus – Raudonosios armijos kareiviai, 204 kartus – stribai, 338 kartus – ginkluoti sovietiniai partiniai aktyvistai ir 50 kartų užpultos sovietų valdžios įstaigos. Pateikta statistika atspindi nepaprastą partizaninio karo prieš sovietus intensyvumą ir mastą Lietuvoje ir Vakarų Ukrainoje.