Modrio Tenisono (1945–2020) vardas puikiai žinomas tarp kultūrininkų: teatralų, šokėjų, baltiškos kultūros tyrinėtojų, ypač vyresnės ir vidurinės kartos atstovų. Pažinę jį, turėję galimybę su juo kurti, iki šiol jaučia jo pokalbių, mokymų prasmę.

M. Tenisonas – latvis, į Lietuvą atvyko vos 21 metų, greitai išmoko lietuvių kalbą, čia pradėjo savo karjerą. 1966 m. įkūrė pirmąją profesionalios pantomimos trupę, kuri buvo pradėta rinkti Vilniuje, paskui persikėlė į Kauną – Dramos teatrą, vėliau – Muzikinį teatrą. M. Tenisonas tapo Lietuvos kultūros legenda, nes jo kuriama pantomima paveikė suvokimą apie judesio ir pasakojimo darną, nes jo idėjas, mokymus tęsia ne tik jo mokiniai, bet ir jo mokinių mokiniai.

M. Tenisonas išgarsėjo režisuotais pantomimos spektakliais „Ecce homo!“ (1967 m.), „Sapnų sapnai" (1968 m.), „Saugokit peteliškę!“ (1969 m.), „XX amžiaus capriccio“, (1970 m.), „Koliažas“, (1971 m.). Spektakliai pralenkė tuometį oficiozinį meno supratimą. Triko aprengti kūnai judesiu išreiškė mintį apie bendražmogiškas, humanistines vertybes. Jo trupės pasirodymai neatitiko nei teatro, nei šokio koncepcijos. Trupė glaudėsi tai prie Dramos, tai prie Muzikinio teatro, todėl sukeldavo trintį tarp tradicinių meno rūšių atlikėjų. Akstinu uždaryti trupę tapo 1972 m. Romo Kalantos susideginimas Muzikinio teatro sodelyje. (Tuo metu kaip tik vyko M. Tenisono trupės spektaklis Muzikiniame teatre.) Nesuprantama pantomimos forma buvo vadinama modernia ir avangardiška, o valdininkai ją susiejo ir su politikavimu. M. Tenisonas turėjo palikti Lietuvą ir grįžti į gimtąją Rygą. Latvijoje M. Tenisonas taip pat kūrė novatoriškus teatro spektaklius, neatitinkančius visuomeninių standartų. Visgi būtent už indėlį į pantomimos meną Lietuvos Vyriausybė 2003 m. M. Tenisoną pagerbė Gedimino ordinu.

Vitas Luckus. Modris. Iš ciklo „Mimai“. / Organizatorių nuotr.

Triko aprengti kūnai judesiu išreiškė mintį apie bendražmogiškas, humanistines vertybes. Jo trupės pasirodymai neatitiko nei teatro, nei šokio koncepcijos.

1972 m. uždarius pantomimos trupę, M. Tenisono veikla Lietuvoje nesibaigė. Jis atvykdavo į Lietuvą, į Kauną, ir stebėdavo savo buvusių mokinių – Stanislovo Rubinovo, Giedriaus Kuprevičiaus, Astos Urbanavičiūtės, įkūrusių Jaunimo muzikinę studiją, spektaklių repeticijas. Teatralai, muzikinės studijos šokėjai palaikė ryšį su M. Tenisonu. Pats M. Tenisonas spektaklių nebekūrė, tik patardavo. Tuo pat metu jis pradėjo domėtis baltiškais etnografiniais simboliais ir ženklais. Išstudijavęs latviškus, atvyko nagrinėti lietuviškų. Muziejuose nagrinėjo lietuviškų tautinių juostų ornamentus. Daug laiko praleido Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Liaudies meno skyriuje. Padėjo rasti trūkstamas tautinės juostos ornamento dalis. Pagal M. Tenisono atkurtą raštų schemą buvo restauruota muziejuje saugoma tautinė juosta. Galiausiai raštų schemas sujungė į baltiškų ornamentų ženklų konstravimo sistemą, pavadintą „Zime“ (Ženklas). Kartu su kolega latviu architektu Armandu Strazdu sistemą įkėlė į internetą: https://zime.center/. Į Kauną M. Tenisonas atvažiuodavo skaityti paskaitų apie baltiškus ženklus. Jau apie 2000 m. M. Tenisono sekėjų ratas prasiplėtė nuo teatralų iki dailininkų, etnologų, muziejininkų, istorijos mokslininkų.

M. Tenisono domėjimasis pantomima ir baltų ženklais – skirtingos veiklos sritys, bet viena iš kitos išplaukiančios ir viena kitą papildančios kryptys. Pantomimos judesio paprastumas ir minties gilumas pereina į supaprastintą baltišką ženklo formą. Ši sintezė aktualizavosi 2008 m. M. Tenisonui pradėjus bendradarbiauti su latve, buto performansų atlikėja Simona Orinska. XX a. antroje pusėje M. Tenisono puoselėti pantomimos judesiai įgavo naują formą. Jie sintezavosi su baltų juostų raštais. M. Tenisono ir S. Orinskos kuriamuose performansuose ne tik išliko, bet ir sustiprėjo humanistinė idėja. 2014 m. Kyjive bendradarbiaudami su dainininke ir atlikėja Skaidra Jančaite menininkai surengė spektaklį „Tautos gimimas“.

Autentika: daugiaraštė-šimtaraštė. XVII pab. juosta, saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. 2002 m. ji buvo restauruota pagal M. Tenisono brėžinius. / Organizatorių nuotr.

Sintezuotą – judesio ir ženklų parodą „Laiko raštai“ Paveikslų galerijoje M. Tenisonas planavo surengti dar 2006 m. M. Tenisono perfekcionistinių idėjų vizualizacija užtruko. Mirus M. Tenisonui, Rygoje liko piešinių, eskizų, baltiškų ženklų tyrimų, taip pat pantomimos vaizdo įrašų archyvas. M. Tenisono pantomimos spektaklių nuotraukos, plakatai; piešiniai, atskleidžiantys judesio plastiką; baltiškų ženklų sistemos „Zime“ (Ženklo) pirmieji brėžiniai, sistemos prototipai; Simonos Orinskos šokio studijos „Buto“ teatro, jungiančio ženklus ir judesį nuotraukos ir vaizdo siužetai – tai išsaugojo Modrio sūnus Peteris Tenisonas, ilgą laiką dirbęs kartu su tėvu ir tapęs M. Tenisono veiklos tęsėju. Jo iniciatyva M. Tenisono paroda „Judesys ir ženklas“ Paveikslų galerijoje įgavo M. Tenisono estetikos ir minties suvokimo formą, architektūrą ir dizainą.

Linijos: M. Tenisono piešinys savo seseriai Ilgai. / Organizatorių nuotr.

M. Tenisono minties kelionę nuo judesio iki ženklo aptarsime, diskutuosime, analizuosime ir išbandysime susitikimuose su M. Tenisono gerbėjais, mokiniais ir jo mokinių mokiniais. Jie papasakos Modrio atvykimo į Lietuvą istoriją, ves pantomimos trenažus, ženklo (Zime) piešimo užsiėmimus. Pirmasis susitikimas laukia jau lapkričio 22 d. su Arvydu Lebeliūnu – režisieriumi, M. Tenisono mokiniu.