Sužinoti dainą nugalėtoją nekantrauja ir visą trečiąjį šio projekto sezoną su atlikėjais ir žiūrovais bendravę konkurso vedėjai – aktorius, humoristas Mantas Stonkus ir radijo, televizijos laidų vedėja Eglė Kernagytė-Dambrauskė, su kuria šiandien ir kalbamės.

– Egle, daugelis jus pažįsta kaip žurnalistę, laidų vedėją, aktyvią Vytauto Kernagio fondo veikėją. Sakykite, kokiuose projektuose šiuo metu dalyvaujate?

– Kaip jau ir pristatėte, esu projekto „Dainuoju Lietuvą“ viena iš vedėjų. Dar vedu laidą „Šeimų virtuvė“. Čia atvykę svečiai visada gamina ką nors skanaus ir kartu vyksta pokalbis – apie šeimą, namus, iššūkius, įkvėpimus, vaikystę, o kartais tų temų būna tiek daug, kad ir laiko pritrūkstame.

Taip pat su kolege važinėju po Lietuvą, rengiame reportažus iš įvairių Lietuvos muziejų. Prieš tai domėjomės Lietuvos miesteliais, dvarais.

Ir, žinoma, darbas radijuje – esu „Radiocentro“ pramoginės laidos vedėja.

– Ar jūsų vedamose radijo laidose dažnai skamba lietuviška muzika?

– Būna būna, lietuviškų dainų tikrai būna.

– Lietuvai tarptautinės „Eurovizijos“ finale atstovavo „Katarsis“ – jauna roko grupė, dainuojanti lietuviškai. Internete daug prieštaringų komentarų. Koks būtų jūsiškis?

– Man „Katarsis“ – žiauriai faina grupė. Patiko ir jų daina, ir tai, kaip jie atrodė. Išvis tame blizgučių ir plikų užpakalių kontekste man jų grupė atrodė kaip nešlifuotas deimantas. Palaikau juos visa širdimi.

R. Stan­kai­čio, LRT, E. Kernagytės-Dambrauskės asmeninio archyvo nuotr.

– Esate viena iš „Dainuoju Lietuvą“ vedėjų. Sakykite, ką jums pačiai reiškia būti tokios muzikinės kelionės per pastaruosius 35-erius nepriklausomos Lietuvos metus dalimi?

– Ta tema ne sykį esame kalbėję ir su M. Stonkumi, ir su LRT kūrybine grupe. Džiaugėmės, kad turime daug geros, skoningos lietuviškos muzikos. Ypač sukurtos per pastaruosius laisvos Lietuvos metus.

Džiaugėmės, kad turime daug geros, skoningos lietuviškos muzikos. Ypač sukurtos per pastaruosius laisvos Lietuvos metus.

Projektas „Dainuoju Lietuvą“ pirmąsyk eteryje pasirodė 2017 m. ir buvo skirtas mūsų valstybės 100-mečiui, o didelė dalis programos – kūriniams, skambėjusiems tremtyje, laisvės kovų metu. Visa ta pasipriešinimo muzika turi savo nepakeičiamą jėgą. Juk kūnas šiurpsta ir dabar tų dainų klausantis.

Nepriklausomoje Lietuvoje gimusi muzika – dar kitokia. Žmonės gavo daugiau galimybių sužinoti, kas vyksta pasaulyje, semtis įkvėpimo iš pasaulinės muzikos grynuolių, galų gale, laisvės kurti ir save išreikšti. Galbūt dėl to ji šiandien išgyvena didelį pakilimą – jauni atlikėjai renka arenas, stadionus ir tikrai neskamba prasčiau už kokias užsienio žvaigždes. Kartais net nesinori niekur važiuoti ir ieškoti alternatyvų, kai čia pat turime tiek daug kokybiško skambesio.

– Ar nemanote, kad šis projektas paskatino sugrįžti į sceną tuos atlikėjus, kurie jau buvo atradę save kitose veiklose? Turiu omenyje, Atlantą, kurios pasirodymas sulaukė daug gražių komisijos žodžių.

– Sakyčiau, Atlanta mažais žingsneliais pradėjo grįžti į muzikos pasaulį jau ir prieš tai. Tačiau iš tiesų „Dainuoju Lietuvą“ galėjo suteikti ryžto ne vienam atlikėjui grįžti į sceną. Ypač pabandžius dainuoti su orkestru ir ritmo grupe. Girdėjau ne vieną dalyvį sakant, kad turėjo svajonę padainuoti būtent su orkestru. Galbūt tos išsipildžiusios svajos ir bus jiems gera paskata nepamesti šių minčių ir projektui pasibaigus.

R. Stan­kai­čio, LRT, E. Kernagytės-Dambrauskės asmeninio archyvo nuotr.

– Turėjote asmeninių favoritų? Už ką slapta sirgote?

– Tikrai neišduosiu (juokiasi). Pasakysiu tiek, kad visada esu už gerą kokybišką lietuvišką muziką.

– Ar jaučiate kūrybinę giminystę tarp „Dainuoju Lietuvą“ projekto idėjos ir to, ką savo kūryboje darė jūsų tėtis – maestro Vytautas Kernagis?

– Ta muzika, kurią mano tėtis kūrė ir atliko, manau, tikrai yra apie „Dainuoju Lietuvą“. Didžioji Lietuvos dalis iki šiol su didžiausiu malonumu dainuoja tėčio dainas. Aišku, jos nėra vienintelės, bet tikrai  iš tų, kurias žmonės myli. Juk jos suburia tautą. Moko vienybės. Turime išleidę V. Kernagio vinilinę plokštelę, kuri vadinasi „Tautos šauklys“. Joje skamba dainos, kurias vos išgirdę žmonės ima dainuoti kartu.

– Esate beprotiškai fantastiško kūrėjo, atlikėjo, režisieriaus V. Kernagio dukra. Gal rašote dainų tekstus ar slapčia irgi dainuojate, tik niekas apie tai nežino?

– Oi, ne. Čia ne apie mane. Vienintelė vieta, kur dainuoju, – automobilis. Su projektu apie Lietuvos muziejus tenka daug važinėti po visą kraštą, todėl dažnai, kad kelias neprailgtų, garsiai klausausi muzikos ir smagiai dainuoju kartu. Tačiau tik tiek. Mano jaunėlis sūnus Džiugas tikrai muzikalesnis už mane. Kai važiuojame su juo automobiliu, mėgstame pasileisti muziką visu garsu ir abu dainuoti.

Rašyti dainoms tekstus – irgi ne mano sritis, nors mokyklos laikais gerus rašinius rašydavau. Pradinėse klasėse net buvau sugalvojusi rašyti knygą. Mamos archyve turbūt rasčiau kokius penkis pirmuosius knygos puslapius (juokiasi).

– Auginate du sūnus – Vėją ir Džiugą. Abu vardai labai išraiškingi. Ar vaikų charakteriai juose atsispindi?

– Kai pirmagimį pavadinome Vėju, pažįstami juokėsi: na, mama, dabar jau laikykis! Ir tikrai, kol buvo mažas, mūsų draugai jį skersvėju vadindavo – vardas labai atitiko aktyvų būdą. Vos trejų metų jau ne kartą buvo siūtos žaizdos. Dabar nurimo. Juk pagalvojus ir vėjas gali būti labai įvairus: nuo uraganinio iki lengvo vasaros brizo. Šiuo metu mano Vėjas, kuriam dabar devyniolika, yra kaip šiltas vasaros vėjelis…

Džiugas irgi atitinka savo vardą. Nuo mažens vadinu jį džiaugsmo nešėju. Jis pats irgi labai moka džiaugtis, mylėti gyvenimą, o ir kitiems gera šalia jo būti. Džiugui netrukus – keturiolika.

R. Stan­kai­čio, LRT, E. Kernagytės-Dambrauskės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar kada nors vaikai priekaištavo, kad žinoma pavardė kelia jiems papildomų lūkesčių, spaudimo – mama garsi, senelis – dar garsesnis?

– Atsakymo į šį klausimą reikėtų klausti jų, nes man gali atrodyti vienaip, o vaikams – kitaip.

Vis tik abu su vyru stengiamės rodyti, kad žmogus yra vertinamas už savo įdėtą darbą, o ne už vardą ar pavardę. Jei dirbsi, stengsiesi – pasieksi tam tikrų rezultatų. O jau kokioje srityje – prikausys nuo tavo norų ir gabumų.

Sakote – mama garsi, bet aš pati niekada taip apie save negalvojau. Galbūt tas požiūris – iš mano paauglystės, jaunystės, kai dar tėtis buvo gyvas. Mes gyvenome labai paprastai. Niekada jo vardas nebuvo sureikšmintas. Namuose mes buvome tiesiog vienos šeimos nariai.

Lygiai taip dabar yra ir mudviejų su vyru namuose. Be to, aš tikrai nelaikau savęs kokiu nors labai žinomu žmogumi. Tiesiog dirbu savo darbą, kurį beprotiškai myliu ir dirbu tikrai ne dėl to, kad žmonės į mane atsisuktų parduotuvėje. Tačiau, žinokite, ir neatsisuka, nes gyvenime aš atrodau kiek kitaip – jokio makiažo, blizgių suknelių, priklijuotų blakstienų ar dailiai sušukuotų plaukų.

Nors... tie kontrastai man irgi labai žavūs. „Dainuoju Lietuvą“ projekte dirba nuostabios grožio fėjos ir man visada labai malonu spėlioti, kuo jos šįkart mane pavers (juokiasi).

Turbūt tas pasiutimas, ta laisvės dvasia ir yra mūsų šeimos kraujyje.

– O kaipgi jūsų viešas prisipažinimas, kad leidžiate sau būti pasiutusiai?

– Pasiutusi, bet ne iš blogosios pusės. Man 41 metai ir galbūt reikėtų būti santūresnei, bet leidžiu sau būti visokiai. Todėl ir visokių dalykų mano gyvenime yra nutikę. Yra man nosį pradūrę tiesioginiame radijo eteryje. Tame pačiame radijuje esu pasidariusi dvi tatuiruotes. Esu vežiota per radijo krikštynas, lipnia juosta prilipdyta prie automobilio.

Turbūt tas pasiutimas, laisvės dvasia ir yra mūsų šeimos kraujyje. Toks pats patrakęs buvo mano tėtis, kuris visada ieškojo ir stengėsi daryti tai, ko dar niekas nedarė, – pradedant muzika ir baigiant sceniniu įvaizdžiu. Tarkim, vilkėjo scenoje išvirkščius kailinius arba dėvėjo kedus prie frako.

– Jau ne vienus metus kuriate pažintines laidas apie Lietuvą. Ar pati, atradusi gražių vietų per filmavimus, vėliau sugrįžtate į jas su šeima?

– Tikrai būna, kad, pasibaigus filmavimui, važiuoju namo ir galvoju: reikės atsivežti čia saviškius, bet dėl užimtumo ir, manau, prasto laiko planavimo tikrai ne visada pavyksta. Vis tik tos vietos ilgai gyvena mano galvoje. Pavyzdžiui, Zyplių dvaras. Rengėme apie jį laidą prieš kelerius metus. Ten yra toks „Kuchmistrų“ restoranas, į kurį labai norėjau (ir vis dar noriu) nusivežti savo mamą. Visada, kai važiuoju iš filmavimų namo, skambinu jai ir visą kelią mes šnekamės. (Eglės mama – kostiumų dailininkė Dalia Kernagienė – aut. past.) Artėja mamos gimtadienis ir aš labai tikiuosi, kad šįkart mums pavyks ten nuvažiuoti.

Kartais nuvykstame ir į muziejus, kurie šiandien yra be galo modernūs – tikrai nenusileidžia nei savo turiniu, nei inovatyviais sprendimais garsiausiems pasaulio muziejams.

Po filmavimų Maironio lietuvių literatūros muziejuje tą patį savaitgalį čiupau mamą, vaikus ir lėkėme į Kauną, vaikščiojome po jį gal kokias keturias valandas. Mama liko sužavėta.

Be to, mūsų šeima ir taip nemažai keliauja po Lietuvą. Dažnai pagalvoju, kad pandemija atnešė ne tik blogų, bet ir gerų dalykų – ji davė galimybę Lietuvos žmonėms geriau pažinti savo šalį. Iki tol buvome labiau linkę atrasti svetimus kraštus ir visai nematydavome lobių, kurie yra tiesiog mums panosėje.

Neseniai filmavome laidą iš Bitėnų, kur yra Martyno Jankaus muziejus, tai jo darbuotojai irgi džiaugėsi išaugusiu susidomėjimu savojo krašto kultūra, praeitimi.

Keliaudama po Lietuvą pastebiu dar vieną puikų dalyką – daug jaunų žmonių, pabuvoję, pasimokę svetur, galiausiai grįžta į savo miestelius ir ima dirbti būtent kultūros srityje. Buriasi tų miestelių aktyvios bendruomenės, mėgina pritraukti pas save menininkus, organizuoja jų parodas, renginius, koncertus. Man labai gražu, kad tie žmonės nesiveržia į didmiesčius, o grįžta puoselėti ir prikelti iš užmaršties savo mažuosius miesteliukus.

R. Stan­kai­čio, LRT, E. Kernagytės-Dambrauskės asmeninio archyvo nuotr.

– Trumpam užsukime ne pas „Kuchmistrus“, bet į jūsų šeimos virtuvę. Ar tarp keturių Dambrauskų esate dažniausiai joje besisukiojanti?

– Tikrai ne. Pradėsiu nuo to, kad abu su vyru mėgstame valgyti labai skaniai, todėl ir atsiranda natūralus poreikis tą skanų maistą gaminti namuose. Beje, mūsų virtuvėje dažnai sukiojasi ir Džiugas.

Ramenai, kepta kiaušinienė su visokiais pagardais – tai patiekalai iš jo meniu. Džiugas nebijo maišyti saldaus ir sūraus, tad prie kiaušinienės kitąsyk gali rasti ir braškių (juokiasi).

Dažnai jis grįžta iš mokyklos ir pareiškia: „Šiandien iškepsiu šokoladinį braunį.“ Pamenu, kai buvo kovido laikotarpis, vaikai net džiaugėsi: „Atrodo, kad mes restorane gyventume.“ Tuo laiku, kai viskas užsidarė, beliko vienas malonumas – gaminti skaniai valgyti. Prisirankiodavome visokių receptų ir eksperimentuodavome virtuvėje.

– Esate kilusi iš meniškos šeimos: mama – kostiumų dailininkė, tėtis – iškilus kūrėjas. Kokias savybes iš jų paveldėjote?

– Nežinau… Mamą vadinu viena didžiausių savo gyvenimo įkvėpėjų, draugių. Pamenu, brolis, kadangi jis buvo kiek vyresnis, dažnai važiuodavo su tėčiu į gastroles arba turėdavo savų draugų, savų veiklų, o aš daugiausia būdavau šalia mamos. Įsikibusi į mamos sijoną (juokiasi). Kai ji važiuodavo į Kauną kurti kostiumų spektakliams, visada važiuodavau kartu su ja.

Vienas pirmųjų telefono skambučių, kad ir kas nutiktų – gera ar bloga – visuomet būna mamai. Su ja – be galo tvirtas ryšys.

Charakterio savybių? Turbūt daug bendrų. Išskirsiu vieną, kuri man pačiai, kaip mamai, labai svarbi. Ji man visada sakydavo, kad vaikus reikia auklėti širdimi – ne pykti, ne rėkti, ne bausti, o juos auginti per meilę. Manau, tai vienas svarbiausių dalykų, kurį vis dar stengiuosi iš jos perimti.

– Jūsų santykis su mama iš tiesų atrodo labai artimas. O kokių bruožų perėmėte iš tėčio? Galbūt tą kūrybos polėkį ir norą išsiskirti, būti kitokiai?

– Gal noras nebūti tokiai, kaip visi, tikrai gyvuoja manyje. Kartais net pati pagalvoju, kam ir ką aš čia noriu įrodyti. Tačiau tuomet tiesiog prisimenu, kaip tėtis sakydavo, kad neįdomu būti tokiam kaip visi. Kad net savo trūkumų nereikia bijoti ir tiesiog išmokti juos paversti privalumais.

Vieną gražiausių komplimentų visai neseniai man padovanojo Dovilė Filmanavičiūtė. Ji sakė: „Žinai, kodėl man patinka, kaip tu dirbi? Nes tu nebijai būti negraži.“ Turbūt ji turėjo omenyje, kad būdama ant scenos aš nebijau parodyti to tikro žmogaus, kuris gyvena manyje. Nebijau būti šiek tiek kitokia.

– 2008-aisiais anapilin iškeliavęs V. Kernagis turėjo vienuolika gyvenimo taisyklių, kurias, tvarkydamas šeimos archyvą, rado jūsų brolis Vytautas Kernagis. Dalis jų kalba būtent apie buvimo scenoje etiką. Ar vesdama renginius jomis pasinaudojate?

– Man didžiulė dovana, kad galėjau stebėti jį scenoje, drauge peržiūrėti įvairius jo pasirodymus, juos aptarinėti ir taip neakivaizdžiai iš jo mokytis. Ir dabar vis dar mėgstu susirasti senų įrašų, juos analizuoti, žiūrėti, kaip jis elgėsi, ką ir kaip kalbėjo, koks buvo.

Taisyklės? Taip… lipdama į sceną mėgstu prisiminti penktąją, kuri sako: „Pasitikėk savimi“. Kiekvienas, einantis į sceną, turi galvoti apie save kokiais 3–5 proc. geriau, nei yra iš tikrųjų. Tik nereikia savęs pervertinti ar nuvertinti, nes tiek per didelis, tiek per menkas pasitikėjimas savimi gali stipriai pakišti koją.