A. TAPINAS: NET MINTIES NETURĖJAU, Į KĄ ČIA VISKAS IŠSIVYSTYS

Kai Lietuvą užklupo COVID-19, paaiškėjo, kad medikams trūksta elementarių apsaugos priemonių. Kol valdžios institucijos organizavo tų priemonių pirkimus, "Laisvės TV" su žurnalistu Andriumi Tapinu priešakyje paskelbė akciją "Laikykitės, medikai!" ir suskubo į pagalbą.

Ir džiugina, ir liūdina

– Nuo akcijos "Laikykitės, medikai!" pradžios praėjo mėnuo. Prisiminkime, kaip viskas prasidėjo, – kreipėmės į A.Tapiną.

– Paskelbus karantiną, "Laisvės TV" direktorė Gabija Milašiūtė išsakė mintį, kad, susidarius esamai situacijai, jaučiasi bejėgė, o norėtų padaryti kažką daugiau, nei kurti televizijos laidas. Ir tada man šovė mintis, kad tikrai galime kažką padaryti.

Jau esame rinkę pinigų vaikų dienos centrams, kai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai nesutvarkius reikalų, vėlavo centrų finansavimas, kai nebuvo už ką net miltų blynams nupirkti. Pagalvojau – turime paramos teikėjų statusą, tad galime suorganizuoti paramą medikams. Kaip tik tomis dienos atėjo pirmieji signalai, kad jiems trūksta apsaugos priemonių. Taip ir išsigrynino akcijos tikslai.

Netrukus po to, kai paskelbėme akciją "Laikykitės, medikai!", sureagavo ir kiti fondai. Tad manau, kad pati idėja nėra originali, nereikia savintis autorystės ir nėra jokios būtinybės – daug kam šovė mintis, kol valdžia vėluoja, pamėginti padėti. Bet, aišku, net tokios minties neturėjau, į ką čia viskas išsivystys, kad bus surinktos tokios sumos, kad pirksime šimtatūkstantinius priemonių kiekius, teks užsiimti logistika, paskirstymu, atsiskaitymu ir net kovomis su kai kuriomis ligoninėmis.

Didžiausias šokas yra dėl surinktos sumos – apie 2,5 mln. eurų! Nuoširdžiai sakau – galvojau, jeigu surinksime 100–150 tūkst., tai bus labai geras rezultatas.

– Kas per tą akcijos mėnesį labiausiai nustebino?

– Daug kas – ir gerąja, ir blogąja prasme. Didžiausias šokas dėl surinktos sumos – apie 2,5 mln. eurų! Nuoširdžiai sakau – galvojau, jeigu mes surinksime 100–150 tūkst., tai bus labai geras rezultatas. Didžiausias donoras yra pervedęs mums beveik 300 tūkst. eurų ir sako: mes jumis pasitikime, jūs žinote geriau, ką reikia pirkti, kur pirkti, kam pirkti. Turėjau tokią viltį, kad mumis pasitiki, bet kad tas pasitikėjimo kreditas toks didelis – mane apstulbino.

Tačiau tai, natūralu, reiškia ir labai didelę atsakomybę. Tad mūsų ataskaitos apie lėšų panaudojimą tikriausiai bus pačios skaidriausios ir aiškiausios, kokios tik gali būti, kai mes jau pradėsime jas teikti. Ir dabar esame turbūt vieninteliai, kurie vos ne kiekvieną dieną atsiskaito. Manau, kad ir tai labai veikia, nes vienas dalykas, kai tu praneši kartą per savaitę ar projekto pabaigoje, ką padarei, o kitas – kai žmonės mato, kad kiekvieną dieną vyksta veiksmas: kažkas perkama, vežama, išskirstoma, dirba skirtingi žmonės, jie pasakoja savo įspūdžius, dėkoja medikai. Visa tai matydamas jautiesi to dalimi. Manau, dar ir dėl to ta akcija buvo tokia sėkminga.

O iš blogųjų dalykų nustebino faktas, kad mes tikrai labai mažai visko turėjome, bet ne mes vieni, šia prasme nesame kažkuo išskirtiniai – ir didžiosios šalys susiduria su tomis problemomis.

Kitas dalykas, kuris bene labiausiai nustebino, kad buvo gydymo įstaigų, kurių administracija viešai raportavo, jog viskas gerai, visko mes turime, medikai aprūpinti, o iš pačių medikų iš tų skyrių, kurie yra arčiausiai COVID-19, gavome signalų, kad ne, taip nėra. Jie mums siuntė nuotraukas, ir, esant tokiai situacijai, tikriausiai yra natūralu, kad tu labiau linkęs tikėti chirurgu ar reanimatologu nei ligoninės vadovu, kuris savo kėdėje sėdi jau n metų. Ir dar stebina, kad tie žmonės, kurie mums rašo, prašo neviešinti jų vardų, nes baiminasi, kad turės problemų, – jau geriau sutinka be tų respiratorių dirbti. Dėl to man taip pat buvo šokas. Deja, bet telieka daryti išvadą, kad per 30 nepriklausomos Lietuvos metų niekas nepasikeitė.

Štai visai neseniai iš vienos didžiųjų šalies ligoninių gavome žinią: mes turime kelis respiratorius visam skyriui, rašėme jums pildydami poreikių formą, jūs atsakėte, kad viskas turi eiti per administraciją, o jeigu eis per administraciją, mes nieko negausime. Sakau – žiūrėkite, aš matau, valstybė jūsų ligoninei skyrė per 30 tūkst. respiratorių, turite skendėti respiratoriuose. O jie man aiškina, kad jų niekas nepasieks...

Ir, galiu pasakyti, mes esame išsiuntę daug krovinių slapta. Vakare atvažiuoja koks skyriaus vedėjas arba rezidentų vadovas, paima, pasirašo kaip savanoris, nes mes negalime fiziniams asmenims teikti paramos, nuveža darbuotojams, jie tyliai išsidalija, tyliai parašo mums padėkas. Na, mums ramu, kad jie turi, bet kodėl taip turi vykti – nesuprantama.

– Bet paaiškėjo ir tai, kad kai kurie, pasiėmę paramą, ją parduoda...

– Na, čia buvo vienkartinis toks nemalonus atvejis, kai rezidentė už rankos buvo pagauta. Nežinau, kas ten to žmogaus galvelėje dėjosi. Bet aš suprantu ir pagundą, nes tai vieša paslaptis, kad yra žmonių, kurie taip mąsto, – jeigu kažkas yra valstybės, tai tas pats, kas niekieno, ir aš galiu sau pasiimti.

Rezultatas – mums prireikė kurti atskirą kontrolės tarnybą, kurios joks fondas turbūt neturi. Ir prasideda diskusijos, gana rimtos. Mes nuvežame paramą į vieną regiono ligoninę, o po kurio laiko vėl gauname signalą: skaitėme, kad mūsų ligoninė gavo, o mes nieko neturime, manome, kad neišdalijo. Skambiname ligoninės vadovui. Šis pyksta, kodėl mes jį tikriname, kodėl nepasitikime. Vadovai taip nepratę – jie galvoja, kad jų ligoninė yra jų tvirtovė ir galioja jų taisyklės. O mes sakome: žiūrėkite, šios priemonės yra nupirktos už žmonių paaukotus pinigus, mes norime, kad jos pasiektų adresatą, tad būkite malonus, pasakykite, kada tai bus, kam tai bus ir kaip tai bus. Kai kurie vadovai senu papratimu pasideda į sandėliuką, nes jiems taip ramiau. Iš dalies aš galiu ir juos suprasti – gal ateis juodos dienos, kai tų priemonių labiau reikės. Na, bet taip neturėtų būti.

Dabar mes jau turime susistygavę nenutrūkstamą tiekimo grandinę iš Kinijos į Lietuvą, bet pirmuosius pirkimus darėme Lietuvoje ir tikrai mokėjome gana brangiai už tas kaukes. O ką reikėjo daryti? Nejaugi laukti, kol bus atvežtos kaukės iš Kinijos, ir leisti, kad medikai būtų be apsaugų? Kol atvažiavo pirmieji kroviniai, pradėjo leistis lėktuvai, mes užkimšome tą skylę, aš taip norėčiau tikėti.

– Organizuoti pirkimus, logistiką, transportavimą, paskirstymą – ne žurnalisto darbas. Teko to išmokti?

– Aš galėčiau prisiimti tik labai menką nuopelnų dalį. Visai komandai teko mokytis per naktis, greitai, stengtis suvokti, kas visa tai yra, kurie tiekėjai yra sąžiningi, kurie ne. Laimė, yra su kuo pasitarti, padėjo ir Lietuvos ambasada, padėjo "Lietuvos geležinkelių" atstovas Kinijoje, kiti nuoširdūs viešojo sektoriaus žmonės, kurie irgi labai norėjo, kad mums pasisektų. Ta pati "Laisvės TV" direktorė, kaip aš sakau, yra kiborgas, kuri skiria šiam reikalui 18–20 valandų per parą.

Surinkti pinigus yra pats mažiausias dalykas – visas juodas darbas prasideda po to. Dabar mes per dieną išvežame apie 50 siuntinių į skirtingas Lietuvos vietas – nuo Lazdijų iki Skuodo. Tas siuntinys turi būti sukomplektuotas, patikrintas, atiduotas, sutvarkyti visi perdavimo dokumentai. Čia yra milžiniškas mechanizmas. Ir valstybė su savo didžiuliu biurokratiniu aparatu ne visada susitvarko su tokiu iššūkiu. O pas mus viskas gula ant penkių žmonių pečių, į kuriuos, tiksliau, kurias, kiekvieną dieną žiūrėdamas aš galvoju – kiek jos dar laiko tai patemps. Tikiuosi, kad nereikės taip dirbti labai ilgai.

Medalius kabinti anksti

– Kaip valdžios institucijos reagavo į jūsų veiklą? Ar bent padėkojo už pagalbą sunkiausiu momentu?

– Niekaip. Tiesa, su Vyriausybe turime gana neblogą kontaktą, kalbamės, jie mėgina mums, kuo gali, padėti. Bet jie turi pakankamai kitų bėdų. Tie jų kroviniai yra gana dideli, jie jais aprūpina penkias didžiąsias ligonines ir mobiliuosius punktus, tai rūpestis dėl šių objektų nuo mūsų pečių nukrito. Mes dabar labiau esame orientuoti į tas mažąsias ir į tokias vietas, kur yra rizikos grupėms priklausančių asmenų ir kuriomis nelabai kas ir pasirūpina: senelių namai, globos namai, hospisai ir pan. Ten daug nereikia, kad įsižiebtų nemalonus židinys. Galbūt pavyks užkardyti.

Ir dabar jau strateguojame į priekį, kalbamės su medikais, ko gali reikėti per artimiausią mėnesį, nes žiūriu į skaičius – kaukių ir mes, ir valstybė esame užpirkę pakankamai, protingai jas dalijant ir nerakinant sandėliukuose turėtų pakakti šiam krizės laikotarpiui. Bet galbūt gali reikėti kažko kito? Galbūt kažkokios įrangos, galbūt reanimacijos lovų, galbūt vaistų. Čia mes pasikliaujame specialistais, visada prašome išsakyti kelias nuomones, prieš priimdami sprendimą, ką pirkti.

– Ar Lietuvos institucijos, jūsų akimis, šios krizės akivaizdoje sugebėjo pakankamai gerai komunikuoti, derinti veiksmus, ar sutriko?

– Mes aiškiai pamatėme šios krizės akivaizdoje, kas yra lyderiai, o kas tokie nėra. Aš kalbu apie valstybės vadovus, apie miestų vadovus. Tarkime, kalbant apie penkių didžiųjų miestų vadovus, kaip jie tvarkosi su krize, kaip jie valdo miestą, kokias iniciatyvas patys siūlo, tai kaip dangus ir žemė. Tie, kas nors kažkiek domisi savivaldybių reikalais, manau, man pritars – absoliučiai skirtingi merų sprendimai, požiūriai, energija.

O šiaip aš manau, kad Lietuva, kaip ir visos šalys, tikriausiai pavėlavo. Bet sprendimai, kurie mus apsaugojo, buvo priimti gana greitai. Dabar tikrai ne tas laikas save čaižyti ir sakyti, kad viskas pas mus blogai. Aišku, buvo kai kurių politikų, kai kurių vadovų ambicijų, užsispyrimo, nenoro įsiklausyti į specialistų patarimus – jei to nebūtų, gal situacija būtų šiek tiek geresnė. Tik pastarųjų dienų optimizmas man šiek tiek kelia nerimo – gal šiek tiek ankstoka būtų kalbėti apie tai, kad jau lūžis įvyko.

Per šitą mėnesį, manau, mes padarėme milžinišką žingsnį. Galbūt ne visiškai koja kojon, bet kartu, ir bent jau čia Lietuvoje, manau, yra visai gera situacija. Turiu pažįstamų medikų Vakarų Europoje, kurie sakė, kad situacija tikrai yra nelygintina.

Ir dar tas visuomenės susitelkimas, tie suaukoti pinigai – mes turime apie 2,5 mln. mln., kiti fondai dar 1,5 ar 2 mln. – Lietuvai, sakyčiau, tai tikrai didžiulės sumos. Net ir gerokai didesnei valstybei tai jau būtų labai solidi visuomenės ir verslo parama.

– Tai sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos reitingai didėja, jūsų manymu, pelnytai?

– Visų reitingai didėja, daugumos valstybių vadovų. Didžioji dauguma žmonių gana aiškiai suvokia, kad reikėtų klausyti to, ką sako pareigūnai, valdžios atstovai ir panašiai. Tad tas tam tikras pasitikėjimo augimas yra natūralus. Kaip bus po to, kai, viskam pasibaigus, pradėsime analizuoti, kas vis dėlto buvo ar nebuvo padaryta, tada tikriausiai ir bus tie reitingai realesni. Grįžtant prie vidinės politikos, aš sakau, kad koronavirusas yra didysis šansas dabartinei Vyriausybei išsilaikyti po Seimo rinkimų. Ar jie pasinaudos tuo – klausimas, dar anksti apie tai kalbėti.

– Tačiau esate rašęs, kad iš šalies Prezidento tikėjotės daugiau esant šiai situacijai?

– Taip. Jeigu reikėtų besti pirštu į žmogų, iš kurio dauguma tikėjosi lyderystės, tai būtų mūsų šalies vadovas. Galima išvardyti keliolika ar kelias dešimtis punktų, ką jis galėtų padaryti neprisidengdamas tuo, kad neva jis neturi konstitucinių galių. Prezidentas renkamas žmonių, jis yra tautos nuotaikų barometras, ir tikrai jo žodis būtų labai svarbus – ypač vyresniems žmonėms būtų svarbu jį matyti per mediją, suvokti, ką jis daro, kokios jo rekomendacijos. Galų gale tas pats savanoriavimas turėtų būti ne tik parodomasis, kaip dabar matome, kai atvažiuoja į Kauną, atsiliepia į vieną skambutį ir išvažiuoja. Arba kaip "Maisto bankas" jam į namus atveža sriubos stiklainiukus, jis su žmona užklijuoja etiketę, ir ta sriuba išvažiuoja atgal. Man tai primena tuos senus laikus, kai pasirodyti reikėdavo. Labai trūksta realios Prezidento veiklos. Manau, daugelio nusivylimas yra nemažas.

Svarbiausia – komanda

– Kaip suspėjate susidoroti ir su televizijos, ir su pagalbos medikams darbais?

– Sąžiningai pasakysiu – su nuoširdžiu pavydu skaitau savo bičiulių pasidalijimus socialinėje erdvėje, kad jie jau nebežino, ką veikti namuose, ir mėgina prisigalvoti kokios nors veiklos. Tuo metu mano skaitymui skirtas laikas vakare sutrumpėjo nuo valandos iki 5 minučių. Bet kažkaip sukuosi.

Aišku, labai padėjo tas faktas, kad spėjome įrašyti visas šio sezono "Auksinio proto" laidas prieš karantiną – kovo pradžioje pabaigėme filmavimus. Kai matote, kad mes su Arūnu Valinsku – be kaukių, o žmonės salėje ploja, žinokite – mes nieko nepažeidinėjame, laidos yra įrašytos seniau.

Dar šioks toks palengvinimas gyvenime atsirado dėl to, kad "Laisvės TV" laidą "Laikykitės ten" filmuojame Vilniuje, niekur nebevažiuojame, o tai irgi atimdavo daug ir laiko, ir energijos, kad ir kaip smagu tai būdavo daryti.

O grįžtant prie akcijos "Laikykitės, medikai!" – gal susidaro toks įspūdis, kad aš čia vienas kažką darau, bet aš savo indėlį galėčiau vertinti kokiais 10, na gal 15 proc. Visa kita veža komanda, kuriai esu labai dėkingas. Be jų tiek tikrai nebūtume nuveikę.

Kad viskas priklauso nuo komandos, aš žinojau dar nuo "Laisvės TV" įkūrimo laikų. Manau, kad nemažai daliai šlubuojančių valstybės institucijų galime tą patį pasakyti – ne tą komandą yra susirinkę. Aš esu nežmoniškai laimingas, kad mums pavyko suburti puikią komandą, ir tai nėra tušti žodžiai. Pagal tą krūvį, kuris užkrito, pagal tuos dalykus, kuriuos jie turėjo išmokti, pagal atsakomybę, su kuria reikėjo priimti sunkius sprendimus, tai yra patys geriausi žmonės, su kuriais man yra tekę dirbti gyvenime.

Bet, pripažįstu, dabar man įtemptas metas. Ir neramus. Kaip ir mums visiems. Tačiau išgyvensime ir viskas bus gerai. Galbūt net medikus aprūpinsime. Ir galbūt tas mūsų rūpestis medikais nesiliaus ir nepasimirš net tada, kai nuslūgs koronavirusas, nes akivaizdu, kad dėmesio šiam sektoriui labai reikia – ne tik visuomenės, bet ir verslo, ir valdžios.