Laimės pajauta tokia trapi, kad vieną akimirką tu dėkoji Dievui už galimybę keliauti, o kitą jau sakai, kad sukorus 18 km į aukščiausią Kubos viršukalnę Piko Turkino tikra laimė būtų padebesyse rasti kondicionuojamą taksi! Taigi laimės pasaulį iš esmės kuriame patys. Savo šviesiomis ar apsiblaususiomis mintimis.

Mesis, Ali, Chosė – trys jaunuoliai iš skirtingų pasaulio kampelių – savo gyvenimo paveikslais teigia, kad kiekvienas gauname prigimtinę teisę gyventi taip kaip norime. Gal iš čia ir kyla tikroji laimės pilnatvė?!

Pirmasis paveikslas

Zanzibaras. Nungvis. Kriauklių pardavėjas Mesis: laimė – hakuna matata, jokių problemų.

Žygiuoju aitriomis jūržolėmis trenkenčiu Indijos vandenyno paplūdimiu ir vos nepraeinu kriauklių prekystalio. Pardavėjas, kaip ir visi vietiniai prekybininkai, bemat užveda pokalbį: "Džiambo džiambo... How are you? Hakuna matata... Come and see..."

Tai jo verslas. Kriauklyčių kaina prasideda nuo vieno dolerio ir baigiasi... Man nerūpi. Neketinu pirkti nė vienos, nes šiame paplūdimyje tiesiog po kojomis gausu įvairiaformių kriauklių, suakmenėjusių koralų ragelių.

Vaikinukas visai neįkyrus. Sužinome, kad draugai jį vadina Mesiu, nors išties jo vardas Hamisi Masoud (argentinietis Lionelis Andressas Messis laikomas vienu geriausių pasaulio futbolininkų). "Visi mūsų kaime žaidžia futbolą ir turi garsių futbolininkų pravardes... – šypsosi dvidešimt trejų metų kriauklių pardavėjas, smalsiai besidairantis į mano dukras. – Labai gražios. Ar jos ištekėjusios? Nes jei ne..."

Kviečia mus į savo kaimelį, rodo kalkakmenio plytas, iš kurių statysis trobą. Pats. Pasibėdoja, kad plytos brangios: viena plyta – vienas doleris. Taigi kiek uždirbs – tiek ir investuos į statybas!

Mesis braižo ant smėlio būsimų kambarių planą ir visai rimtai atskiria pagaliuku mažą kamarėlę, kur turėtų būti jo žmonos menė. Aiškina, kad namuose dar turi tilpti ir kitų jo žmonų kambariai. Vos nesėsteliu ant šlapio smėlio, nesuprasdama, kokie čia dar kitų žmonų kambariai? "Aš – musulmonas", – paaiškina.

90 proc. Zanzibaro salos gyventojų yra musulmonai. Na, manau pati sau, geriau jau likime gražiuoju – tu žaisk futbolą, pardavinėk turistams kriaukles, lipdyk kambarius savo būsimoms žmonoms, o mano princesę palik ramybėje. Ne tavo nosiai.

Bet vaikis mielas, išties. Pajuntu jam motinišką šilumą, kurios galbūt vaikinas nėra ragavęs nuo pat vaikystės. Tėvai išsiskyrė labai seniai, kai berniukui tebuvo keli metai. Dabar jis gyvena su patėviu ir kviečia mus užsukti į svečius.

Vietoj durų – užstumtas šiferio lakštas. Trobelėje gyvena daug žmonių. Ne visi kambariukai turi langus, vietoj lovų – numesti pinti dembliai ar medžiaginiai kilimėliai. Mesio patėvis didžiuodamasis rodo į vieną vienintelę lovą su murzinu baldakimu nuo uodų – labdarą iš JAV.

Virtuvėlę atstoja lauke atmūrytas kampas, kur jau dega laužas. Prie jo susirangiusi moteriškė verda ryžius pietums. Audžiu mintį, kad galbūt būsime pakviesti ir mes prie stalo (ar "prie žemės", nes jokių stalus primenančių baldų aplink nematyti), deja... Mesis skubina mus išeiti – maisto davinys (nors tai paprasčiausi ryžiai be jokių pagardų), matyt, jau kruopščiai suskaičiuotas tik čia gyvenančioms burnoms.

Vaikinas nerimauja. Jis traukia iš kišenės išmanųjį telefoną ir kiek pamaigęs kiša jį atgal, o paskui ir vėl kartoja tą patį beprasmį veiksmą. "Nežinau PIN kodo… – liūdnai pareiškia netikrasis telefono savininkas, – šis aparatas ne mano." (Iš visko matyti – jis nori nufotografuoti mano Dorotėją).

Paaiškiname vaikinui, kad naudotis fotoaparatu įmanoma ir be kodo. Ach, kaip džiaugsmingai nušvinta jo veidas. Mesis puola segti dukrai ant rankos papuošalą iš pilkšvų hematitų ir prašyti bendros nuotraukos.

Netikėtai kažkur tolumoje trenkia kurtinantys afrikietiškų būgnelių garsai. Leidžiamės jiems pavymui. "Tai vestuvės", – aiškina Mesis, bet kažkodėl nelabai nori jų rodyti. Matau, kaip veda mus pro šalį lyg gėdindamasis, kad kažkas iš kaimelio išvys jį šalia užsieniečių. Ot, berazumės! Nė viena iki šiol nesusipratome, kad musulmoniškoms vestuvėms (o gal net ir pasivaikščiojimui po musulmonišką Nungvio kaimuką) nesame tinkamai pasiruošusios – apranga perdėm atvira.

Laimei, turime masajietiškų skarų... Jomis prisidengusios, mes jau vestuvinių šokių sūkuryje.

Bet Mesis jau kviečia judėti toliau, link jo mokyklos. Iš pirmo žvilgsnio mūriniai mokyklos pastatai, išsidėstę taisyklingu stačiakampiu aplink kaimelio aikštę, primena belangius galvijų tvartus. Suolus matau tik vienoje patalpoje. Ant plūktų molio grindų šiukšlina, juoda lenta aptrupėjusi. Mesis parodo tarpą, pro kurį jie, vaikigaliai (kol dar buvo mokiniai), nešdavo kudašių iš pamokų.

Jis kaltina Tanzanijos valdžią, kad apleido Zanzibaro mokyklas. "Mes čia atskirti, užmiršti, niekam nereikalingi. Na, ir kas, kad turime savo prezidentą – niekas nuo jo nepriklauso", – politikuoja jis tol, kol mes vėl išvystame raminantį Indijos vandenyno peizažą bei mažą kriauklių stalelį, apdengtą balta kutuota staltiese.

Ir tada kažkas manyje apsiverčia, užstringa galugerklyje ir pavojingai ima tvenktis pavandenijusių akių kampučiuose. "Užsukite ir rytoj", – prašo, imdamas poliruoti gražuolę kriauklę nuo Pembos krantų. "Užsuksime", – žadu, nes noriu padaryti vaikiną laimingą. O gal labiau save? Viduje kirba nuojauta, kad noriu tiesiog egoistiškai pasišildyti jo laimės spinduliuose...

Gėda pasakyti, netgi po truputį imame bodėtis tuo grožiu.

Jam gerai. Kriauklių pardavėjo veide šviečia plati šypsena. Mesiui patinka jo prekystalis. Jo kriauklės, tvarkingai pūpsančios išverstais pilvais nuo mažiausios iki didžiausios. Vandenyno ošimas. Skobtaveidžiai vietinių laiveliai, besisupantys horizonte. Ir turistai, abejingais veidais šukuojantys paplūdimį, nes tokių ir panašių kriauklių prekystalių nuo viešbučiais šurmuliuojančio kaimelio centro jau praeita daugybė.

Antrasis paveikslas

Vadi Rumo dykumos peizažą paįvairina smiltainio kalnai ir granito uolos. Saulė lietaus ir vėjo suformuotus smiltainio darinius nušviečia gana anksti. Lygiai šeštą visi užsimiegoję ir žiovaujantys palapinių gyventojai jau ant kojų. Šiandien su simpatišku beduinu Ali savo pėdomis šturmuosime techniškai visai nesunkaus kalno Jabal Al-Hash, esančio netoli sienos su Seudo Arabija, viršūnę.

Truputėlį keista matyti mūsų gidą, basnirčia įsispyrusį į išklypusias šlepetes, pasikaišiusį ilgus tradicinio beduinų drabužio – baltos ar chaki spalvos chalato – skvernus. Nė menkiausio panašumo į profesionalia alpinistų įranga apsiginklavusį laipiojimo po kalnus guru. Tačiau, turime pripažinti, išvaizda apgaulinga. Dvidešimt šešerių metų Ali – vidurinysis iš keturių sesių ir dviejų brolių – mikliai, tarsi koks kalnų ožys karstosi nuožulnių Jabal Al-Hasho uolų atbrailomis. Prie kiekvieno iš aukščiau atsiveriančio įspūdingo dykumos paveikslo jis stabdo mus ir prašo geriau įsižiūrėti. Į ką??? Tiesą pasakius, nematome kažko ypatingo. Vadi Rumas mums visoks gražus – ir savo pirmykščiais piešiniais ant uolų, ir aukštomis tarpeklių sienomis, ir Neringos peizažą primenančiomis kopomis. Gėda pasakyti, netgi po truputį imame bodėtis tuo grožiu.

Tik jau ne Ali. Jis spirga ir su pasigėrėjimu caksi liežuviu, retoriškai klausdamas mūsų, ar kada nors kur nors dar teko matyti tokį grožį?.. Hmm… Meluoti ar rėžti teisybę?! Uždususi nuo lipimo noriu atšauti, kad tokių ir panašių grožybių blaškantis po pasaulį iš tiesų teko regėti. Ir dar įspūdingesnių.