Šiandien su Austra kalbamės ne tik apie sportą, bet ir apie kasdienybę, šeimos tradicijas, vaikų ugdymą, sugrįžtantį varžybų jaudulį ir ramų, bet kryptingą žvilgsnį į ateitį.
– Ką Jums sako žodis „namai“? Juk tai daugiau nei tik adresas?
– Žinoma, kad tai ne butas, ne namas, ne kokia nors erdvė, o patys artimiausi man žmonės.
– Paatviraukite, kokie žmonės gyvena Jūsų namuose ir kuo kiekvienas iš jų šiandien užsiima?
– Esame trise – aš, vyras Valdas ir sūnus Jokūbas, jei kalbame apie žmones. Vasarą atsirado dar vienas namų gyventojas, turintis šitsu kraujo. Sūnus jo labai norėjo. Šunelio vardas Dipsis. Aš ir pati vaikystėje svajojau turėti šuniuką, o per savo šešioliktąjį gimtadienį net gavau leidimą iš tėvelių. Deja, juo taip ir nepasinaudojau: mamytė paprotijo, kad išvažiuosiu studijuoti, o šunelis taip ir liks Biržuose.
– Jūsų sūnui Jokūbui – vienuolika, eina į penktą klasę. Ką veikia po pamokų?
– Ruošia namų darbus, sportuoja ir muzikuoja. Lanko krepšinį ir dar truputį – lengvąją atletiką. Kas vežioja į sporto treniruotes? Jokūbas labai savarankiškas – retai jį vežame, nebent krepšinio treniruotė išpuola kur nors toliau. Paprastai sūnus naudojasi viešuoju transportu ir dviračiu. Net ir dabar, kai neslidu, nėra sniego, visur važiuoja dviračiu, kaip ir jo tėtis.
Keletą kartų per savaitę mokosi groti pianinu Kauno A. Kačanausko muzikos mokykloje. Nei aš, nei Valdas nesame to darę, bet kai Jokūbas buvo pirmokas, teko jam padėti pasiruošti pamokėlėms, tai, galima sakyti, pianino pradžiamokslį išėjome abu. Kartais užsuku į svečius pas gabią, pozityvią pianistę Ievą Dūdaitę. Tai būna retai, tačiau labai smagios pamokos.
Kadangi man pačiai niekada nebuvo tekę prisiliesti prie natų pasaulio, viskas atrodė be galo įdomu. Padėjau Jokūbui mokytis tuos lengvus kūrinukus, kai ko išmokau ir pati. Tik dabar sūnus mane jau stipriai aplenkęs: jo pirštai taip mikliai laksto pianino klavišais, kad žiūrint net saldu darosi…
– Ir muzika, ir sportas – kaip Jokūbui pavyksta suderinti?
– Iš pradžių naiviai maniau, kad tai įmanoma. Jokūbas vis dar laikosi, bet iš savo auklėtinių matau, kad tuo toliau, tuo sunkiau laviruoti tarp dviejų veiklų. Spėju, kad ateityje kažkuri viena turės užleisti vietą kitai.
– Ar vyras taip pat aktyviai sportuoja?
– Taip, savo malonumui pažaidžia krepšinį. Net ir dabar, kai kalbamės, Valdas kartu su kitais Kauno technologijos universiteto (KTU) darbuotojais dalyvauja KTU rektoriaus taurės krepšinio turnyre, kuriame yra ir studentų, ir dėstytojų komandų. Valdas dirba KTU, dar turi savo įmonę. Žodžiu, be galo užsiėmęs žmogus.
– Jūsų vyras atstovauja KTU, Jūs – Lietuvos sporto universitetui (LSU). Ar jame ir dėstote?
– Truputį dėstytojauju. Kitais metais ginsiuosi daktaro diplomą – šiuo metu esu netoli doktorantūros finišo. Taip pat treniruoju vaikus „Starto“ sporto mokykloje ir dar po truputį sveikatinu žmones.
– Ką turite omenyje, sakydama, kad sveikatinate žmones?
– Yra tokia galimybė testais pamatuoti ir nustatyti, ko trūksta žmogaus mityboje, o nustačius – papildyti ją tinkamais produktais. Šiais laikais su mūsų mityba dedasi negeri dalykai – cukrus, greitasis maistas, balti miltai, nekokybiška mėsa, žuvis ir pan. Yra testų, pagal kuriuos galima sureguliuoti mitybą, kad ji būtų visavertiškesnė, o žmogus – sveikesnis.
– Darau prielaidą, kad šeimoje visi trys jau esate išsitestavę, žinote, ko kuriam trūksta, ir dabar visi sutartinai sveikai maitinatės?
– Ne taip viskas paprasta (juokiasi). Nesakau, kad neįmanoma sveikai maitintis, bet tam reikia daug laiko ir nemažai pastangų. Todėl mes šiuo metu renkamės kitą būdą subalansuoti savo mitybą – stengiamės maitintis kuo sveikiau, bet nevengiame ir tam tikrų papildų, skaidulų, kitų gerų dalykų.
– Buvo laikas, kai pati išbandėte įvairias mitybos programas. Vienu metu maitinotės vien vaisiais ir daržovėmis. Kaip dabar?
– Dabar jau bus kokie šešti metai, kai nevalgau mėsos, žuvies. Tik aš viena. Abu mano vyrai – visavalgiai.
– Valgote skirtingai, o kaip sportuojate? Ar būna momentų, kai visi trys renkatės tą patį sportą?
– Būna. Labai mėgstame Panemunės šilą, kur šiltuoju sezonu kartkartėmis visi mankštelę padarome, pabėgiojame, pamėtome į krepšį. Kartais susirandame kitų krepšinio mėgėjų ir pažaidžiame krepšinį trys prieš tris. Žiemą, kai šalta ir būna sniego, mus galima sutikti Panemunės šile slidinėjančius. Mano vyrai ir paplaukioti mėgsta, bet aš baseine labiau tinginiauju: truputį paplaukioju ir išsyk – į pirtis. Dar važiuojame kartu pasivažinėti dviračiais. Yra tikrai puikių dviračių takų aplink Kauną.
Šių dienų vaikai, kaip ir apskritai visa mūsų visuomenė, nori rezultato čia ir dabar. Tačiau jei tik reikia dėl ko nors pasistengti – neiškenčia.
– Nė žodeliu neužsiminėte apie pačios grįžimą į aktyvųjį sportą...
– Tai kad viskas taip netyčia išėjo... Užpraeitą vasarą įkėliau koją į meistrus (šypsosi). LSU vyko trenerių pasitarimas. Kalbėjomės apie ateinančias SELL (Suomija–Estija–Latvija–Lietuva) žaidynes ir apie tai, kad mūsų komandai trūksta studentų sportininkų. Tada vienas mano kolega netikėtai pasiūlė dalyvauti man, kaip doktorantei.
Iki varžybų buvo likę daugiau nei mėnuo. Kai 2017 m. baigiau karjerą, sportavau labai minimaliai. Kartais bėgiodavau, kartais užsiimdavau joga ir t. t. Pagalvojau, kad galėčiau pastumdyti rutulį, nes kai dalyvaudavau daugiakovės varžybose, ne sykį buvau laimėjusi tą rungtį. Be to, ruoštis jai reikėjo mažiausiai – tik priminti raumenims, sausgyslėms, kaip tai daryti. Visose kitose rungtyse buvo daug bėgimo, šuolių, atsispyrimų. Nebūčiau spėjusi deramai pasiruošti.
Pamenu, kolegės pasakė, koks yra Lietuvos meistrų rutulio stūmimo rekordas. 40–45 metų kategorijoje, atrodo, buvo 13,83 m. Kai pabandžiau tai daryti vienose varžybėlėse, visai neblogai pasisekė: nustūmiau apie 13,70 m, o vėliau SELL žaidynėse iškovojau pirmą vietą ir net pagerinau Lietuvos 40–45 metų amžiaus dalyvių rekordą.
Meistrų amžiaus grupėse rekordai registruojami pagal amžių: 35–40, 40–45 metų ir t. t. Taip ir įsitraukiau. Vėl iš naujo pajutau adrenalino skonį. Vėliau sėkmingai dalyvavau Lietuvos atletikos federacijos taurės varžybose ir Lietuvos studentų čempionate, kur ir vėl lipau ant pakylos, o praeitą žiemą įgyvendinau savo svajonę – nustūmiau rutulį lygiai 15 m. Šiuo metu rutulio stūmimo varžybas esu truputį apleidusi, bet žadu grįžti.
– Ar nuo to laiko, kai „įkėlėte vieną koją į meistrus“, kasdienis Jūsų šeimos ritmas kaip nors pasikeitė?
– Labai minimaliai. Tiesa, kolegos dar siūlė pamėginti kūjo metimą uždarose patalpose. Praeitą žiemą išbandžiau. Tuomet tikrai būdavo, kad antradieniais namo grįždavau vėliau, nes po treniruočių su meistrais dar pasilikdavau manieže pamėtyti kūjo. Buvo įdomu, nes niekada anksčiau nebuvau to dariusi.
– Daug laiko praleidžiate lengvosios atletikos manieže. Ar namuose randate laiko jaukumui – tvarkai, maisto gaminimui?
– Man patinka tai daryti, tik, deja, laiko vis pritrūksta. Kartais pradedu ką nors tvarkyti ir taip užsižaidžiu, o kartais taip gerai sutvarkau, kad paskui mano vyrai nieko neranda. (Juokiasi.) Ar esu pedantė? Gal ne. Tikrai nesergu pedantizmu, bet mane džiugina, kai pakėlusi akis nuo kompiuterio matau, kad viskas yra savo vietose. Kita vertus, jei turiu skubių dalykų – tarkime, pernai daug laiko skyriau disertacijai rašyti – tuomet tvarka namuose pasitraukia į antrą planą.
– Ar šiuo metu Jūsų namuose jau sklando kalėdinė nuotaika?
– Eglutę pirksime šią savaitę. Paprastai tai daro vyras su sūnumi. Namuose aptariame, kad ji neturėtų būti didelė, bet jie kasmet vis grįžta su tokia, kuriai dažnai reikia patrumpinti viršūnę. Žaisliukų turime visokių. Tik tuos dūžtančius, iš mudviejų su Valdu vaikystės, dažnai pataupome – nekabiname. Užtenka visų kitų, dar snaigių prikarpome. Nemėgstu, kai būna perkrauta.
– Minėjote, kad jau išsiuntėte kalėdinius sveikinimus draugams oro paštu. Ar rašėte juos ranka?
– Ranka. Gal ta tradicija atėjo iš laikų, kai gyvenau Amerikoje? Vis dėlto tikrai ne kasmet spėju laiškus rašyti. Pernai ir užpernai tiesiog fiziškai nebeliko jėgų, o šįmet pasistengiau atspausdinti šeimos nuotraukų ir naudojau jas kaip atvirukus. Rašiau sveikinimus ranka ir išsiunčiau oro paštu. Teko gerai padirbėti, nes sveikinimų buvo arti 20.
– Gal turite šeimos tradicijų, susijusių su Kalėdomis ar Naujaisiais?
– Jau bus antri metai, kai kartu su Jokūbu važiuojame į mano gimtinę, į Biržus, piešti ant imbierinių meduolių. Mano tėtis kasmet juos kepa, norime, kad ši tradicija nenutrūktų, todėl važiuojame padėti. Vaikystėje taip pat padėdavau tėčiui juos kepti ir dekoruoti. Jis mūsų šeimoje visada buvo atsakingas už tortus, meduolius, pyragus, o mama gamindavo kitą maistą.
Dažniausiai švęsti Kūčių, Kalėdų važiuodavome į Biržus, nes mano vyras irgi iš ten. Tuomet vieną dieną sėsdavome prie stalo vienuose namuose, kitą dieną – kituose. Kol Valdo tėveliai neišvyko į Norvegiją. Tuomet jau švęsdavome vienais metais Norvegijoje, kitais – Lietuvoje. Mūsų namuose Kaune, jei gerai pamenu, Kūčias šventėme tik kartą – svečiuose indų mažiau plauti reikia (juokiasi).
– Į svečius nevažiuojama tuščiomis rankomis, ypač per Kūčias ar Kalėdas. Ką gardaus ir šventiško dažniausiai atsivežate pas tėvus?
– Aš paprastai atvežu grybų. Ne baravykų, o japoniškų eringi grybų. Juos perku Kauno pilies turgelyje. Tie grybai – tikras mūsų šeimos atradimas. Juos, kiek žinau, augina maišuose ant kempinių. Svarbiausia, kad nieko ypatingo su jais daryti nereikia: aš tiesiog supjaustau riekutėmis ir pakepu su lydytu sviestu, apibarstau druska, pipirais. Kadangi nevalgau nei mėsos, nei žuvies, grybai per šias šventes man būna tikras išsigelbėjimas. Beje, mano tėtis Kūčioms visada kepa karpį. Galiu užtikrinti, kad tai pats skaniausias karpis pasaulyje.
– Nuo Kūčių vakarienės grįžkime prie kasdienių reikalų. Esate vaikų trenerė, propaguojanti daugiakovės principą. Minėjote, kad prieš specializuojantis siūlote jiems išbandyti įvairias rungtis. Teisybė?
– Aš taip darau. Duodu jiems išbandyti daug įvairių rungčių – ir barjerus, ir aukštį, ir tolį, ir rutulį, ir kt. Pati buvau daugiakovininkė ir susidomėjau šia sporto šaka tik todėl, kad čia nebuvo nuobodu. Tame sporte buvo tiek daug visko, kad nespėjo nusibosti.
– Ar tą daugiakovės principą taikote ir savo sūnui?
– Būdamas ketverių Jokūbas pradėjo nuo futbolo ir gimnastikos. Paskui išbandė plaukimą, dziudo. Jis tos sportinės įvairovės tikrai gavęs nemažai. Kol buvo mažas, ką nors pasiūlydavome mes. Paskui atsirado ir jo paties norai. Pavyzdžiui, muzikos mokykloje pats išsirinko instrumentą. Sakė, kad nori groti pianinu.
Kai augome mes, buvo kiemas, judesio buvo daugiau. Dabartiniais laikais kiemo žaidimų neliko, todėl, manau, tiesiog būtina lankyti sporto treniruotes. Vaikas per jas išmoksta valdyti savo kūną, raumenis. Tiems, kurie yra bandę ir to, ir ano, būna truputį lengviau, kai pasirenka kokią nors vieną sporto šaką.
Jokūbui patinka krepšinis, abu su tėčiu jį žaidžia. Tačiau matau, kad jam patinka ir lengvoji atletika. Spėju, kad sūnus dar nėra iki galo apsisprendęs ir visą širdį atidavęs vienai kuriai nors sporto šakai. Bus matyti, kaip viskas susidėlios ateityje.
– Sportuoti pradėjote gana vėlai – būdama keturiolikos metų, tačiau pasiekėte išskirtinių rezultatų: net dvejose olimpinėse žaidynėse lipote ant prizininkų pakylos. Ar šiandien sporte dar pasitaiko tokių sėkmės istorijų?
– Jei vaikas ateina į daugiakovę iš kitų sporto šakų, tuomet viskas gerai. Tačiau jei jis ateina ką tik pakilęs nuo kompiuterio, tuomet… Sunku pasivyti draugus: juk visi jau gerokai pažengę į priekį. Kita vertus, gyvenimas margas, būna ir išimčių.
– Ar pastebite, kad dabartinių vaikų požiūris į sportą skiriasi nuo to, koks buvo Jūsų kartos?
– Šių dienų vaikai, kaip ir apskritai visa mūsų visuomenė, nori rezultato čia ir dabar. Tačiau jei tik reikia dėl ko nors pasistengti – neiškenčia. Sakau jiems, kad sporte greitai nebūna. Kitas dalykas – visi nori būti laimėtojais, o sporte reikia išmokti ir pralaimėti. Aš eidavau į varžybas ne vien dėl to, kad laimėčiau, o stengdavausi pagerinti savo rezultatą. Pati sau būdavau kaip atspirties taškas. Tą patį sakau ir savo auklėtiniams. Jei padarei geriau nei anksčiau – jau ir pliusas.
– Amžinas klausimas – talentas ar darbas. Ką Jūs atsakytumėte?
– Atsakyčiau, kad egzistuoja ne tik šie faktoriai, bet ir dar daugiau. Pavyzdžiui, kartais sportininkui prireikia truputį sėkmės, vien talento ir darbštumo neužtenka.
– 2026-ieji pagal kinų horoskopą bus Ugninio Arklio metai. Gal esate kada išbandžiusi ir jojimą?
– Esu sėdėjusi ant žirgo. Sakykime, jojusi. Biržuose yra vienas nedidelis, jaukus žirgynas. Tik maniškis žirgas tol stovėjo vietoje, kol trenerė man neįteikė žabelio į rankas. Teko jam švelniai šonus pakutenti.
– Ar šių metų globėja Medinė Gyvatė buvo gera? Negėlė, nesitaškė nuodais?
– Kai aš Dievo į medį neveju, tai man visi metai atrodo neblogi. Juk visada galima rasti, kuo pasidžiaugti, tik reikia gerai paieškoti. Šiais metais linkėjau sau ryžtingumo, o ateinantiems metams keliu kiek kitokią užduotį – užrišti visus dar likusius galus, pabaigti nebaigtus darbus, tarp jų – ir doktorantūrą.
Naujausi komentarai