KUR NKVD SUŠAUDĖ IR UŽKASĖ MŪSŲ MINISTRUS?

Atliekant žurnalistinį tyrimą, pavyko aptikti buvusių vidaus reikalų ministrų Kazimiero Skučo, Juliaus Čapliko ir teisingumo ministro Antano Tamošaičio nužudymo bei jų užkasimo vietas pamaskvėje.

Paslapties šydas praskleistas

Per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį 21 vyriausybėje dirbo 100 ministrų. Prasidėjus sovietinei okupacijai, daugelis jų buvo nužudyti – nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1945 m. gegužės 8 d. sušaudyta septyniolika ministrų, kurių daugumos palaidojimo (o tiksliau – užkasimo) vietos nežinomos iki šiol.

Dauguma ministrų iki šiol buvo likę už istorikų tyrimų lauko – labiau tyrinėtos prezidentų, premjerų, užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrų biografijos, o finansų, vidaus reikalų, susisiekimo, teisingumo, žemės ūkio ministrų veikla, personalijomis nebuvo giliau domimasi.

Padėtį taisyti ėmęsi istorikai Mindaugas Tamošaitis, Algis Bitautas ir Artūras Svarauskas, parengę ir šiomis dienomis Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro išleistą solidžios apimties "Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biografinį žodyną" iš serijos "Lietuvos vyriausybių ministrų biografinis žodynas".

Šiame žodyne siekta užpildyti minėtą spragą, nagrinėjant, be kita ko, ir ministrų biografijas. Vienas iš biografijų tyrimo punktų – ministro mirties vieta, data ir palaidojimo vieta. Tačiau tiek  pastarojoje monografijoje, tiek kituose visuomenei prieinamuose informacijos šaltiniuose, net oficialiame Seimo tinklalapyje pateikiama neišsami informacija apie paskutinę represuotų ministrų gyvenimo stotelę. Dalį šios informacijos pavyko rasti "Santakai": Rusijos archyvuose saugomuose dokumentuose rasta informacija apie tai, kur užkasti net trijų ministrų kūnai.

Iškalbingas sąrašas

Kraupi istorinė tiesa paaiškėjo pasitelkus Rusijos visuomeninių organizacijų "Memorial", Andrejaus Sacharovo centro sudarytus politinių represijų aukų sąrašus. Pastarojo parengtame penkiose Maskvos ir jos srities vietovėse 1918–1953 m. užkastų aukų sąvade – per 100 lietuvių.

Remiantis KGB įpėdinės Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) archyvuose saugomais dokumentais sudarytame mortirologe pateiktos ne tik represuotųjų pavardės, bet ir dalies jų nuotraukos, nuosprendžio priėmimo ir jo įvykdymo datos, kūnų užkasimo vietos, kiti duomenys. Minėtose vietovėse daugiausia asmenų buvo nužudyta 1937, 1938, 1939 ir 1941 m. Pastaraisiais todėl, kad vokiečių kariuomenė artėjo prie Maskvos, ir SSRS represinės struktūros pradėjo skubėti vykdyti mirties nuosprendžius.

Dauguma Maskvoje ir jos apylinkėse 1918–1953 m. sušaudytų ir nustatytų asmenų – rusai (8 859 asmenys), 2 338 žydai, 1 464 latviai, o iš viso – 57 tautybių asmenys, tarp kurių yra šveicarų, japonų, afganų, italų ir kt. Dokumentais nustatytų asmenų iš Lietuvos ir Estijos sušaudyta mažiau nei latvių.

Sušaudymo vietos nustatomos pagal vienintelį dokumentą – siuntimą laidoti arba kremuoti. Tokie siuntimai buvo adresuojami laidojimo vietos arba krematoriumo vadovui. Šio siuntimo kitoje pusėje – įrašas apie įvykdymą. Tačiau apie sušaudytųjų užkasimą Butovo ir Komunarkos vietovėse yra daug neaiškumų, nors žinoma, kad, pavyzdžiui, Butove užkasta vien 1937–1938 m. sušaudyti 20 765 nustatyti asmenys, o Komunarkoje – beveik du kartus mažiau.

Juodoji liepos 30-oji

Vien 1941 m. liepos 27, 28 ir 30 d. pagal anuomečio SSRS Aukščiausiojo Teismo Karinės kolegijos pirmininko Vasilijaus Ulricho pasirašytą įsakymą vykdyti mirties nuosprendį buvo sušaudyta 513 asmenų. Tarp jų buvo ir trys Lietuvos ministrai: vidaus reikalų – K.Skučas bei J.Čaplikas, teisingumo – A.Tamošaitis. Apie pastarojo mirties aplinkybes, regis, iki šiol Lietuvoje žinota mažiausiai.

A.Tamošaitis – vienas Lietuvos Respublikos teisės sistemos vienas kūrėjų, paskutinis nepriklausomos Lietuvos teisingumo ministras, 1940 m. birželio 14–15 d. paskutiniame posėdyje prezidentūroje ragino pareikšti protestą dėl SSRS ultimatumo. 1940 m. liepos 11 d. sovietų okupacinės valdžios suimtas, kalintas Kaune.

Centriniame FSB archyve saugomoje byloje nurodoma, kad 1894 m. Smukučiuose gimęs vyras arešto metu gyveno Kaune, Savanorių pr. 128. Žinios apie A.Tamošaičio likimą iki šiol skendo miglose – Lietuvoje laisvai prieinamuose šaltiniuose nurodoma, kad buvęs ministras nukankintas 1940 m. Kauno kalėjime. FSB archyvuose saugoma byla leidžia teigti, kad su A.Tamošaičiu buvo susidorota tik po metų. Iš Kauno išvežtas į Maskvą, apkaltintas kontrevoliucine veikla, jis buvo nuteistas 1941 m. liepos 7 d.

Pavyko nustatyti ir tikrąją A.Tamošaičio mirties datą. Visi trys ministrai sušaudyti tą pačią 1941 m. liepos 30-ąją, ir užkasti pamaskvėje, poros kilometrų atstumu viena nuo kitos esančiose vietovėse, kurios vadinosi Butovo ir Komunarka, tačiau konkrečiai kurioje – nenurodoma.

Dvarvietės metamorfozė

Senojo Kalugos kelio 24-asis kilometras nuo Maskvos paženklintas kukliu užrašu "24 kilometras". Nuo šio ženklo 400 m ilgio keliukas veda į mišką ir atsiremia į tvorą, virš kurios ištempta spygliuota viela. Prie įėjimo į šią aptvertą teritoriją kabo metalinė lentelė, kurioje įrašyta: "Šioje žemėje guli tūkstančiai 1930–1950 m. politinio teroro aukų."

Kai ta teritorija iki Spalio revoliucijos priklausė savininkui, joje vešėjo liepų alėjos, tyvuliavo užtvenktos upės Ordynkos vandenys, stovėjo dvaro sodyba su ūkiniais pastatais. Tačiau laikai pasikeitė, ir šioje vietoje buvo įkurtas tarybinis ūkis "Komunarka", NKVD liaudies komisaro Henriko Jagodos vila.

H.Jagodos dukterėčia V.Znamenskaja Rusijos žiniasklaidai teigė, kad toje kraupioje viloje jos dėdės šeima negyveno – čia buvo užmiesčio rezidencija, kurioje vyko pasitarimai su įvairaus rango NKVD vadovais.

Jagodos vilą – čekistams

Ankstyvą 1937 m. pavasarį buvo suimtas pats H.Jagoda, apkaltintas tėvynės išdavyste ir po metų sušaudytas. 1937 m. rudenį, kai Butovo šaudymo poligone pradėta stokoti vietos sušaudytiesiems užkasti, H.Jagodą jo poste pakeitęs Nikolajus Ježovas rado išeitį – jo darbo užrašuose aptiktas įrašas "Jagodos vilą – čekistams".

Taip nuo 1937 m. rugsėjo 2-osios Jagodos vila Komunarkoje tapo specobjektu, kuriame buvo šaudomi pirmiausia NKVD darbuotojai, SSRS Aukščiausiojo Teismo Karinės kolegijos sprendimu pasmerkti mirti įvairių šalių aukšto rango asmenys. Iš pradžių duobes sušaudytiems asmenims kasė vietos gyventojai, bet netrukus prireikė vikšrinio ekskavatoriaus, kuris rausė ilgas tranšėjas palei vilos tvoros perimetrą. Rytais, pasibaigus naktiniams šaudymams, ekskavatorius užpildavo žemėmis sušaudytuosius.

Teigiama, kad Komunarkoje užkasta 60 tautybių asmenų iš 11 šalių. Būtent čia sušaudyta beveik visa Mongolijos vadovybė. Čia 1941 m. spalio 16-ąją užkasti Latvijos elito atstovai, nemaža garsių SSRS generolų, paties Josifo Stalino ilgamečio asmeninio sekretoriaus Aleksandro Poskrebyševo, sušaudytų SSRS maršalo Michailo Tuchačevskio, H.Jagodos žmonos, o pastarojo – dar ir dvi seserys, buvęs Lenino apsaugos vadas Abraomas Belenkis, daug rusų inteligentų (tarp jų – poetės Marinos Cvetajevos vyras Sergejus Efronas), bet ir batsiuvių, namų šeimininkių, stalių, paštininkų ir pan.

1999 m., po to, kai FSB šią teritoriją perdavė Rusų stačiatikių cerkvės žinion, vieta buvo paženklinta memorialine lenta, atvyko pirmieji sušaudytųjų giminės pagerbti represijų aukų, pamatyti išlikusį H.Jagodos vilos pastatą. Manoma, kad į jį prieš sušaudymą buvo atvedamos ir aukos. Išliko ir keli vilos ūkiniai pastatai. Visa kita šioje teritorijoje – miškas, keli atminimo paminklai, šventovė.

Rusijos spaudoje buvo rašoma, kad žemė Komunarkoje tarsi priešinasi smurtui – tai kauburiuojasi, tai gąsdina įgriuvomis – laikui bėgant tranšėjų paviršius taip įsmuko, kad čionai teko atvežti 50 didelių sunkvežimių žemių, pasodinti liepas, kad jų šaknys sulaikytų įgriuvas. Šiandien šioje teritorijoje gyvena vienuoliai ir vienuolyno naujokai, o giliose tranšėjose palei tvorą guli tūkstančiai sušaudytųjų.

Butovo poligonas

Butovo vietovę XVIII–XIX a. buvo pamėgę turtuoliai – grafai ir kunigaikščiai, pas kuriuos lankydavosi pati Jekaterina II. Vėliau čia važiuodavo ilsėtis Lenino artimieji. Tačiau Stalino režimas suteikė šiai vietovei siaubingą reputaciją. Kai 1932 m. SSRS kilo badas, šioje vietoje NKVD įkūrė ūkį, kuriame enkavedistams buvo auginami vaisiai ir daržovės.

Prasidėjus didžiajam Stalino terorui ir pritrūkus vietų aukoms laidoti Maskvos kapinėse, nutarta nuteistuosius šaudyti ir užkasti Butovo poligone ir greta jo kitoje NKVD teritorijoje – Komunarkoje. Skaičiuojama, kad Butovo poligone (apie 100 ha) galėjo būti sušaudyta daugiau nei 20 tūkst. 59 tautybių asmenų.

Pasmerktieji mirti buvo naktimis vežami mašinomis su užrašais "Pienas", "Maisto produktai", "Duona" ir pan. Aukos nežinojo, nei kur jas veža, nei kodėl. Atvežtuosius nuvesdavo į ilgą medinį baraką tariamai sanitariniam švarinimui, o iš tiesų – paskelbti jiems mirties nuosprendį, patikrinti asmens duomenis. Butove pasmerktųjų laukė 3 m gylio ir tokio pat pločio tranšėjos, kurių bendras ilgis – beveik 1 km. Ši kruvinų nusikaltimų teritorija buvo aptverta aukšta tvora su ištempta viršuje spygliuota viela.

Egzekucijas vykdydavo šaudytojų (trijų keturių asmenų) komanda, kurios narių skaičius masinių šaudymų naktimis išaugdavo iki dvylikos. Iš pradžių buvo šaudoma prie įvairiose vietose iškastų duobių, o vėliau, aukų skaičiui vis didėjant – prie ekskavatoriumi išraustų tranšėjų. Nuteistuosius išvesdavo iš barako po vieną. Kiekvienas egzekutorius vesdavosi savo auką prie griovio krašto ir šaudydavo iš arti į pakaušį. Per naktį retai kada sušaudydavo mažiau nei 100 žmonių, o 1937 m. vasario 28-ąją – net 562 žmones. Vykdytojai šaudė asmeniniais ginklais, dažniausiai – naganais.

Antrojo pasaulinio karo metais šioje vietovėje buvo įrengta vokiečių belaisvių, tiesusių kelią į Varšuvą, stovykla. Nepajėgusieji dirbti buvo šaudomi ir užkasami duobėse. Kai po Stalino mirties čia nustota šaudyti žmones, pradėjo dygti NKVD grietinėlės vilos, buvo sodinami sodai, vešėjo poilsio zonos, kuriose enkavedistai kepė šašlykus.

Šią kraupią teritoriją iki pat 1995 m. stropiai saugojo nuo pašalinių akių Rusijos FSB. Nuo 1995 m. Butovo poligonas priklauso stačiatikių religinei bendruomenei, kuri ir rūpinasi šios vietos išsaugojimu.

Savanoriai ir diplomatai

Rasti dokumentai atskleidžia, kad Butovo ir Komunarkos teritorijoje užkasti ir žinomo Lietuvos kariuomenės savanorio, pulkininko, Policijos departamento direktoriaus Kazio Svilo palaikai. Nepriklausomybės kovų dalyvis nuo 1920 m. buvo Lietuvos karo atašė Maskvoje. Jam padedant atskleista "sacharino" afera, kurioje kaip diplomatinė siunta iš Lietuvos į Rusiją gabenta kontrabanda – minėtas net kokainas. Išėjęs į atsargą, turėdamas majoro laipsnį, tarnavo Vidaus reikalų ministerijoje, vėliau paskirtas policijos inspektoriumi. Nuo 1930 m. vadovavo Piliečių apsaugos departamentui, kuris 1935 m. pertvarkytas į Policijos departamentą. Suimtas pirmosiomis sovietų okupacijos savaitėmis, 1940-ųjų liepą, išvežtas į Maskvą. Sušaudytas 1941 m. liepą.

Ten pat – ir Leopoldo Bagdono, Lietuvos diplomatinės misijos Maskvoje patarėjo palaikai. Kaip nurodoma byloje, 1880 m. Lazdijuose gimęs aukštąjį išsilavinimą turėjęs nepartinis lietuvis suimtas 1940-ųjų rugpjūčio 26 d. ir SSRS Aukščiausiojo Teismo Karinės kolegijos sprendimu pripažintas kaltu šnipinėjus – nuosprendis paskelbtas 1941 m. liepos 8 d., įvykdytas – liepos 27 d.

Atminimas neįamžintas

Šiemet sukanka 75 metai, kai Sverdlovske 1942 m. buvo sušaudyti aštuoni 1918–1940 m. Lietuvos Vyriausybės nariai: ministras pirmininkas Pranas Dovydaitis, vidaus reikalų ministrai Petras Aravičius, Antanas Andziulaitis, Zigmas Starkus, susisiekimo ir užsienio reikalų ministras Voldemaras Vytautas Čarneckis, švietimo ministras Kazys Jokantas, krašto apsaugos ministras Juozas Papečkys ir finansų ministras Jonas Sutkus. Jie buvo užkasti miške, šalia Jekaterinburgo (buvęs Sverdlovskas), buvusioje NKVD teritorijoje. Čia užkasta daugiau nei 20 tūkst. politinių represijų aukų, tarp jų ir 1942 m. Sverdlovske sušaudyti 79 lietuviai. Jų, kaip ir užkastųjų Butove bei Komunarkoje, atminimas iki šiol neįamžintas.

2016 m. spalio 30-ąją – Sovietinių politinių represijų aukų atminimo dieną – ambasadorius Remigijus Motuzas su sutuoktine ir ambasados darbuotojais dalyvavo organizacijos "Butovas" surengtoje akcijoje "Mūsų atminties balsas." Buvusiame Butovo poligone R.Motuzas kartu su Rusijos nevyriausybinių organizacijų atstovais, nukentėjusiųjų giminaičiais, užsienio valstybių diplomatais skaitė nužudytųjų pavardes, paminėjo ir lietuvius, kurių čia, manoma, nužudyta ir užkasta apie 600.

Komentarai

Rytas Narvydas

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vadovas

Komunistinės ideologijos apakintų žudikų nusikaltimai kelia siaubą. Rusijos platybėse ir daugelyje kraštų, kuriuose įsigalėjo komunistinis totalitarizmas – daugybė žinomų ir nežinomų masinių kapaviečių. Viena tokių vietų aprašyta šiame straipsnyje. Tai Maskvos pašonėje buvęs mirties poligonas Butovo-Komunarka – žudynių ir nužudytųjų palaikų slėpimo vieta, šiandien virstanti atminimo memorialu. Totalitarizmo teroro aukų pagerbimas ir jų atminimo puoselėjimas yra visos tautos pareiga. Todėl būtina išsamiai ištirti Butovo-Komunarkoje atgulusių Lietuvos žmonių biografijas ir dėti visas pastangas, kad ten iškiltų paminklas jų atminimui.

URM Informacijos ir viešųjų ryšių departamentas

Užsienio reikalų ministerija (URM) ir Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje deda visas įmanomas pastangas, kad lietuvių tremtinių ir kitų represijų aukų atminimas Rusijoje būtų tinkamai įamžintas. Šiuo tikslu bendradarbiaujame su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru (LGGRTC), kitomis organizacijomis. Kaip vienus iš svarbiausių 2016 m. įgyvendintų darbų norėtume paminėti lietuvių politinių kalinių ir tremtinių atminimui skirto paminklo atidengimą Tomske, užsienio reikalų ministro, kun. M.Reinio atminimo įamžinimui skirto memorialo Vladimire atnaujinimą. Ateityje URM, bendradarbiaudama su LGGRTC ir ambasada Rusijos Federacijoje, ieškos galimybių įamžinti sušaudytų buvusių Lietuvos Respublikos ministrų atminimą Rusijos Federacijoje.

Skirtingi gyvenimai – vienodas likimas

138 – tiek lietuvių tautybės asmenų suskaičiavo Maskvoje ir jos apylinkėse nužudytųjų, daugiausia Butovo ir Komunarkos teritorijose užkastųjų, sąrašo sudarytojai.

Be garsiųjų tarpukario Lietuvos kūrėjų pavardžių, yra ir tokių, kurios iš šių dienų perspektyvos nėra iškalbingos. Net ir paviešinus tik nedidelę dalį šių asmenų, ryškėja tragedijos mastai: stalininio teroro mašina vienodai traiškė ir intelektualų, ir beraščių, inžinierių, diplomatų, kiemsargių, "gatavų suknelių parduotuvės pardavėjų", namų šeimininkių ir tam pačiam represiniam režimui tarnavusių lietuvių likimus.

Tiesa, rasti tautiečius šiame sąraše nėra paprasta. Kai kurių jų pavardės, vardai, tėvavardžiai sąmoningai ar iš teroro vykdytojų neraštingumo iškraipytos neatpažįstamai. Dėl tų pačių priežasčių tyrinėjant dokumentus keblumų kelia ir veikiausiai iškraipyti lietuviški vietovardžiai.

Sunaikinti intelektualai

Maskvos Vaganovo kapinės paskutine poilsio vieta tapo 1894 m. Kauno gubernijoje gimusiam Maskvoje gyvenusiam juriskonsului Borisui Pilickiui. Teroro auka jis tapo vienas pirmųjų – 1930 m. balandį apkaltintas antisovietine veikla, mirties nuosprendis įvykdytas jau po savaitės.

Didžiojo teroro mašina prarijo žymią dalį ankstyvuoju sovietmečiu Rusijoje gyvenusių inteligentų, išsilavinimo pagrindus spėjusių bent iš dalies gauti iki revoliucijos. 1896 m. Kauno gubernijoje gimęs Josifas (Juozas?) Adomaitis turėjo aukštojo mokslo diplomą, dirbo vyresniuoju inžinieriumi, tačiau karinės kolegijos apkaltintas špionažu – nuosprendis įvykdytas teismo dieną, 1938 m. balandžio 8-ąją.

Tą pačią dieną ten pat mirties nuosprendis įvykdytas ir 1893 m. gimusiam Ivanui (Jonui?) Butrimui. Nepartinis, vidurinį išsilavinimą įgijęs vyras dirbo technologinio sektoriaus viršininku – apkaltintas šnipinėjimu.

Butovo ir Komunarkos teritorijoje – ir Leopoldo Bagdono, Lietuvos diplomatinės misijos Maskvoje patarėjo, palaikai. Kaip nurodoma byloje, 1880 m. Lazdijuose gimęs, aukštąjį išsilavinimą turėjęs nepartinis lietuvis suimtas 1940-ųjų rugpjūčio 26 d. ir SSRS Aukščiausiojo teismo Karinės kolegijos sprendimu pripažintas kaltu šnipinėjus – nuosprendis paskelbtas 1941 m. liepos 8 d., įvykdytas – liepos 27 d.

Maskvos Dono kapinių 1-ajame kape užkasti 1906 m. Rygoje gimusio Vornoneže gyvenusio aukštąjį išsilavinimą turėjusio Augusto Kazlo palaikai. Už antosovietinę veiklą sušaudytas 1937 m. liepą.

Aukštąjį išsilavinimą turėjęs "technikos skyriaus viršininkas" iš Maskvos, Kauno gubernijoje 1876 m. gimęs Kazimieras Mickus apkaltintas kenkėjiška veikla Jugo Kamsko gamykloje. Sušaudytas 1938 m. rugpjūtį.

Skundų biuro inspektorius 1904 m. Maskvoje gimęs aukštąjį išsilavinimą turėjęs Nikolajus (Mykolas?) Mickus apkaltintas šnipinėjimu ir teroristinių aktų rengimu. Sušaudytas 1938 m. rugsėjį.

"Šnipai" ir "fašistai"

Lietuviu save vadino ir 1878 m. Vilniuje gimęs Josifas Josifovičius Pliatas – nebaigtą aukštąjį išsilavinimą turėjęs nepartinis vyras dirbo Invalidų kooperacijos struktūroje. Mirties nuosprendį už dalyvavimą kontrevoliucinėje teroristinėje veikloje jis išgirdo paskutinę savo gyvenimo dieną – 1937 m. liepos 29 d.

1874 m. Kauno gubernijoje gimęs Jokūbas Kazlauskas nurodė esąs rusas. Amatininkas priklausęs "Lietuvos rusų fašistų partijai". Mirties nuosprendis įvykdytas 1941 m. sausį.

Eduardas Bakutis, gimęs 1875 m. Latvijoje, gyvenamoji vieta – Maskva. Nepartinis, judėjimo grupės viršinininkas. Suimtas 1938 m. sausį, apkaltintas šnipinėjimu ir sušaudytas tų pačių metų balandį.

Antanas Baliulis gimęs 1897 m., tautybė ir gimimo vieta neaiški: skirtinguose dokumentuose nurodoma Vengrija arba Kauno gubernija. Nepartinis, grafoje "užsiėmimas" nurodoma, kad buvo laikomas NKVD Volgolage – lageryje (stovykla Jaroslavlio srityje). Apkaltintas dalyvavymu "šnipų-teroristinėje organizacijoje". Mirties nuosprendis įvykdytas 1937 m. lapkričio 3 d.

Nežinia, kokios priežastys į Rusiją atvijo Steponą Makarauską: 1904 m. Rygoje gimęs vyras dokumentuose įvardijamas kaip perbėgėlis iš Lietuvos, neturėjęs nuolatinės gyvenamosios vietos. Dėl kontrrevoliucinės ir provokatoriškos veiklos suimtas 1927 m. vasarį ir po kelių mėnesių sušaudytas. Užkastas Vagankovo kapinėse. Tais pačiais metais sušaudytas ir iš Lietuvos pabėgęs, kaip teigiama, SSRS pilietis Povilas Naruševičius: balandžio 5 d. emigravęs iš Lietuvos, jau po keturių dienų buvo suimtas.

Nepagailėta ir moterų

Tarp nedaugelio į šį sąrašą įtrauktų represuotų moterų – 1893 m. Pašušvėje gimusi Elena Tautkus. Bolševikų partijai priklausiusi buvusi įmonės "Chladpromo" Antrojo šaldytuvo paviljono direktorė apkaltinta šnipinėjimu – sušaudyta 1937 m. gruodį.

Sprendžiant iš skurdžios informacijos dokumentuose, Stanislava Tiškevič-Voskova – Lietuvoje 1894 m. gimusi, namuose lavinta moteris Stalino pasekėjams jautėsi sava. Į bolševikų veiklą įsiliejo gyvendama JAV, įkandin mylimojo, su kuriuo vėliau grįžo į sovietų Rusiją. KGB rankose personaline pensininke įvardijama moteris atsidūrė kartu su vaikais: 1913 m. Niujorke gimusiu Viktoru Tiškevič-Voskovu, Maskvos aviacijos instituto penktakursiu, ir trejais metais jaunesne dukra. Šeima suimta Maskvoje, "Metropolio" viešbutyje. Motina ir sūnus apkaltinti šnipinėjus Vokietijos naudai. Jie vienas po kito sušaudyti 1938 m. vasarą. Dukros byla nutraukta.

Inžinieriai ir darbininkai

Butovo tranšėjose užkasti 1896 m. Vilniuje gimusio nepartinio, žemesniojo išsilavinimo, Maskvoje gyvenusio buhalterio Vaclavo Prokopovičiaus ir 1882 m. Ramygaloje gimusio Bronislavo Gviargždžio – nebaigtą aukštąjį išsilavinimą turėjusio Maskvoje gyvenusio vyresniojo inžinieriaus, sušaudyto 1938 m. birželį už kontrevoliucinę veiklą ir šnipinėjimą – kūnai.

Ten pat ilsisi 1894 m. Vilniuje gimęs Viktoras Davidaitis. Vidurinį išsilavinimą turėjęs nepartinis dėstytojas apkaltintas aktyviu šnipinėjimu Lenkijos naudai. Sušaudytas 1938 m. Šnipinėjimu Latvijai apkaltintas ir jo bendrapavardis Kazimieras, bylose įvardijamas kaip Operetės teatro direktoriaus pavaduotojas.

Možaiske gyvenęs 1893 m. Daugėliškėse gimęs Kazimieras Dervinis buhalteris apkaltintas šnipinėjimu ir diversine veikla Lenkijos naudai. Sušaudytas 1938 m. birželį.

Ten pat – ir 1895 m. Kauno gubernijoje gimusio Romualdo Kirstuko palaikai. Vidurinį išsilavinimą turėjęs įmonės "Glavgormaš" pagalbinių medžiagų grupės vadovas apkaltintas kontrevoliucine veikla ir šnipinėjimu. Sušaudytas 1938 m. birželį.

1898 m. gimęs Konstantinas Kurklietis turėjo vidurinį išsilavinimą, gyveno Maskvoje, dirbo šaltkalviu. Apkaltintas šnipinėjus Lietuvos žvalgybai. Sušaudytas 1938 m. gegužę. Tą pačią gegužę apkaltintas šnipinėjimu Lietuvai sušaudytas 1899 m. Kaune gimęs, Maskvoje gyvenęs elektrikas Juozas Žemaitis.

Ten pat užkastas ir 1888 m. Raseiniuose gimęs Maskvoje gyvenęs vidurinį išsilavinimą turėjęs "instruktorius-metodininkas" Jonas Narbutas. 1938 m. birželį sušaudytas už šnipinėjimą.

Sunaikino saviškiai

Tarp Maskvoje ir Maskvos srityje represuotųjų – ir bene aukščiausiai bolševikų karjeros laiptais pakilę, vėliau Stalino teroro aukomis tapę lietuviai Vytautas Putna ir Jeronimas Uborevičius. Abu palaidoti Dono kapinėse, broliškame kape.

Ten pat – ir 1896 m. Tbilisyje gimusio Ričardo Pikelio palaikai. 1927-aisiais išmestas iš bolševikų gretų, po dvejų metų vėl sugrąžintas byloje rašytoju vadinamas vyras 1936 m. rugpjūtį SSRS aukščiausio teismo karinė kolegijos pripažintas kaltu dalyvavus kontrrevoliucinėje teroristinėje organizacijoje.

Dono kapinėse užkasti ir 1884 m. Lietuvoje gimusio Petro Pajuodžio, dirbusio namų valdytoju Maskvos Raudonosios Presnios rajone, palaikai – nuo mirties nuosprendžio jo neapsaugojo nė narystė boševikų partijoje.

Saviškių auka tapo ir 1891 m. Panevėžio apskrityje gimęs Antanas Kubiliūnas. Lenino-Markso-Engelso instituto komendanto padėjėjas apkaltintas šnipinėjimu ir teroristine veikla, mirties nuosprendis įvykdytas 1937 m. gruodį.

1898 m. Pakruopiškių kaime gimęs Boleslavas Mickevičius, vidurinį išsilavinimą turėjęs bolševikas, finansų kontrolės viršininkas, apkaltintas dalyvavęs kontrrevoliucinėje teroristinėje organizacijoje – sušaudytas 1938 m. birželį.

Tuo metu susidorota ir su 1899 m. Suvalkijoje gimusiu lietuviu, SSRS piliečiu Viktoru Griškeliu. Aukštąjį išsilavinimą turėjęs bolševikas buvo žvalgybos majoras – apkaltintas šnipinėjimu. Sušaudytas ir 1897 m. Kauno gubernijoje gimęs Ivanas Grodis, mokęsis aukštojoje mokykloje, priklausęs bolševikų partijai, apkaltintas dalyvavimo kontrrevoliucinėje teroristinėje organizacijoje.

1885 m. Kauno gubernijoje gimęs Maskvoje gyvenęs Boleslovas Žemaitis-Krevnetis turėjo vidurinį išsilavinimą, priklausė bolševikų partijai, buvo transporto skyriaus viršininko pavaduotojas. Apkaltintas dalyvavimų trockininkų veikloje, suimtas 1936 m., po pusmečio sušaudytas. Šaltkalviu dirbęs bolševikų partijos narys 1894 m. Kauno gubernijoje gimęs Baltramiejus Birbilas apkaltintas teroristinių aktų rengimu – sušaudytas 1936 m. gruodį.

Šnipinėjimu Latvijai apkaltintas ir 1938-aisiais birželį sušaudytas 1899 m. Dvinske gimęs lietuvis vyresnysis milicijos leitenantas Nikolajus (Mikalojus?) Pupelis.

1878 m. Kauno gubernijoje gimęs Pranas Mačius, šlifuotoju dirbęs bolševikas apkaltintas latvių fašistinės organizacijos veikloje ir tuo, kad jos nurodymu užsiėmė kenkėjiška veikla.

Juozas Vareikis, 1894 m. Kauno gubernijoje gimęs, Chabarovske gyvenęs, bolševikų partijos narys, 1-asis sekretorius, suimtas 1937 m. spalį, po pusmečio sušaudytas. 1888 m. Lietuvoje gimęs, Maskvoje gyvenęs Suomijos, Estijos ir Lietuvos klubo vedėjas Romualdas Valentas apkaltintas dalyvavęs trockininkų veikloje, 1936 m. gruodį nuteistas ir sušaudytas.

1890 m. Kauno gubrnijoje gimęs Petras Vitkus (sūnus Antano). Maskvoje gyvenęs buvęs bolševikų partijos narys, transporto skyriaus dispečeris. Apkaltintas dalyvavęs "latvių kontrevoliucinėje fašistinėje nacionalistinėje organizacijos veikloje ir vykdęs ardomoje veikloje". Sušaudytas 1938 m. balandį.

Komisarai ir beraščiai

Už tai, kad "užimdamas atsakingas pareigas politinėje policijoje, užsiėmė aktyvia veikla, nukreipta prieš Lietuvos komunistų partiją ir revoliucinį judėjimą" 1941 m. liepą sušaudytas Jurgis Girtsas (pavardė gali būti iškraipyta, nes užrašydami tėvavardį budeliai pademonstravo išskirtinai žemą raštingumo lygį – šioje grafoje įrašyta "Mtikolosunas", veikiausiai skaitytina "Mykolo sūnus"). Ten pat, Butovo ir Komunarkos teritorijoje, – 1900 m. Avantoje (Kauno gubernijoje) gimusio Boriso Podzio palaikai. Vidurinį išsilavinimą turėjęs vyras priklausė bolševikų partijai, dirbo vyresniuoju mechaniku – sušaudytas 1938 m. rugsėjį.

Komkoras, aukštąjį išsilavinimą turėjęs Feliksas Ingaunis, Latvijoje gimęs, kaip teigiama, lietuvis, apkaltintas dalyvavimu kontrrevoliucinėje veikloje – sušaudytas 1938 m. liepą.

Galima tik spėti, kuris klientas, bičiulis ar kaimynas įskundė 1908 m. Kaunagiškėse (Kunigiškėse?) gimusį Antaną Adomaitį – Kolomnoje gyvenęs nepartinis artelės "Fototrud" agentas apkaltintas sisteminga aktyvia kontrrevoliucine agitacija tarp gyventojų.

Ar kuo diktatūrai galėjo pakenkti vos 21-ų sulaukęs mažaraštis Kalvarijose gimęs Valerijonas Nacis. Apkaltintas, kad dar 1935 m. spalį į Rusiją pateko Lietuvos žvalgybos nurodymu, iš pradžių buvo nuteistas tremtimi, vėliau suimtas už tai, kad dalyvavo ginkluotame užpuolime – norėjo apiplėšti kino klubą, kuriame dirbo kino mechaniku. Apkaltintas terorizmu, šinipinėjimu ir sušaudytas 1939 m.

Po parodomojo teismo nužudytas ir Lietuvos pilietis, Alytaus krašte 1903 m. gimęs Jonas Kazlauskas. Vidurinį išsilavinimą turėjęs "viršininkas" suimtas 1940 m. rugsėjo 18 d. Apkaltintas kontrrevoliucine veikla ir kitų metų birželio 21 d. sušaudytas.

Maskvoje gyvenęs vidurinį išsilavinimą turėjęs vyr.buhalteris 1890 m. Suvalkų gubernijoje gimęs Pranas Mickevič-Paprusis apkaltintas dalyvavimu trockininkų organizacijos veikloje – sušaudytas 1936 m. gruodį.