Į menus – sulaukus brandos

„Vaikystėje tų Daivų aplinkui buvo nemažai, tai klasės auklėtoja pasiūlė antruoju – Eglės – vardu vadintis. Taip nuo dešimtos klasės ir likau Eglė“, – aiškina diplomuota architektė, kurį laiką dirbusi pagal specialybę, bet, kaip pati sako, niekada to darbo nemėgusi. Slėgė tikslumas, skaičiavimai, komandinis darbas.

„O darbe aš visiška vienišė! Noriu būti atsakinga tik už savo mintis, darbus. Teko ragauti ir biurokratinio darbo – dabar net nesuvokiu, kaip jame ištvėriau“, – savo gyvenimo vingiais vedžioja D. E. Abariūnenė, savo meniškąją pusę pradėjusi realizuoti gana vėlai, nors piešti mėgo jau vaikystėje.

„Aš, kaip ir mūsų klasikė Žemaitė, savirealizaciją atradau vyresniame amžiuje. Anksčiau gyvenimas nesudarė galimybių: teko alkūnėmis skintis kelią, bandyti išgyventi“, – atsidūsta.

Eglė nenoriai kalba apie savo pirmąją santuoką. Geriausia jos dalis – dukra Giedrė, kuri šiandien, laimingai ištekėjusi, gyvena Klaipėdoje ir augina dvynius. Berniukams septyneri. Pasak jaunos močiutės, anūkų gyslomis taip pat teka menininkų kraujas, nes tiek tėvai, tiek seneliai – su pieštukais rankose.

Dievas davė du gyvenimus

„Antroji mano gyvenimo pusė kur kas lengvesnė ir linksmesnė. Su antruoju vyru auginame šešiolikmetį sūnų Arną. Jis gimė, kai man buvo 45-eri. Dabar esu suprasta, aprūpinta, mylima ir apdovanota laisvalaikiu, todėl galiu atsiduoti širdžiai mieliems dalykams. Vienas iš jų – piešimas, knygų iliustravimas“, – sako menininkė ir džiaugiasi, kad Dievas davė jai du gyvenimus. Abu – skirtingus.

Kaip ir du širdžiai mielus užsiėmimus. Žiemą, Eglės žodžiais tariant, ji gyvena Vilniuje ir aria pieštuku. Taip aria, kad net akis sugadino. Tuo tarpu vasaromis gadina sąnarius „Širvių slėnyje“, kur jau daugiau nei dešimtmetį turi namelius poilsiautojams.

„Iš esmės piešimas ir ten, ir ten. Tik vienur pieši ant popieriaus, o kitur – ant žolės. Rankomis arba žoliapjove“, – šmaikštauja aštrialiežuvė ir tvirtina, kad, studijuojant architektūrą, piešti jų niekas nemokė, o architekte panoro būti iš kvailumo.

Eglė pasakoja sutikusi draugę, kuri su brėžinių segtuvu žingsniavo per sostinės senamiestį. „Taip gerai ji su ta papke atrodė, kad net pati tokios užsimaniau“, – kvatojasi ir vadina save snobe, pižone, kuri sugebėjo ir tėvus įtikinti, kad turi stoti į architektūrą. Įstojo, nors ne dailės, bet muzikos mokyklą buvo lankiusi, grojo smuiku.

Šiųmečiai: per kiekvienas Velykas menininkė išbando vis kitą techniką. Šiuo metu džiaugiasi atradusi akrilą. / D. E. Abariūnienės asmeninio archyvo nuotr.

Margučiais džiugina žmones

Sakinys po sakinio, prisiminimas po prisiminimo artėjame ir prie Eglės gražiųjų kiaušinaičių, kuriuos užmačiau feisbuko platybėse. Išsyk prikaustė žvilgsnį – dar niekada tokių nebuvau mačiusi.

Eglė sako irgi pastebėjusi, kad kiekvienais metais, artėjant Velykoms, tais savo linksmučiais – mūkiančiais, mekenančiais ir čirškiančiais kiaušinukų veikėjais – pakelia žmonėms ūpą. Ir sau pasikelia, nes sulaukia daugybės patiktukų ir maloniausių komentarų. „Visatos dėsnis: kai kitus pradžiuginu, ir man pačiai gyventi tampa trigubai linksmiau!“ – šypsosi.

Ar seniai kiaušinius verčia meno kūriniais? Anot Eglės, marginti kiaušinius ji mėgo nuo vaikystės. Tačiau visada kitaip, nei tai darė kiti. Vašku dailinti nepatiko – trūko kantrybės. Skutinėti mėgo, bet pačiomis primityviausiomis priemonėmis – aštresnėmis žirklutėmis, nes kitokių įrankių sovietmečiu nebuvo.

„Būdavo, mama nudažo kiaušinius su svogūnų lukštais ir duoda man skutinėti. Visko pasitaikydavo: ir pradurdavau netyčia, ir sudaužydavau, bet procesas jau nuo tada patiko“, – prisipažįsta Eglė.

Labiausiai patinka skutinėti visokius žmogeliukus, figūrėles – ne ornamentus, nes jie kelia nuobodulį. „Ilgą laiką vis kažko ieškojau – priemonių, technikos, įrankių. Tačiau kai prieš kokius penkerius metus į rankas paėmiau akrilą, štai tada ir pradėjau juo „taškytis“, – šypsosi Eglė ir pasakoja istoriją, davusią pradžią jos, kaip kiaušinių dekoratorės, karjerai.

O istorija įdomi. Eglės vyras tuo metu dirbo policijos komisariate vyriausiuoju tyrėju. Prieš kažkurias Velykas jis paprašė žmonos, ar nepadėtų jam dalyvauti kolegų suorganizuotame margučių konkurse.

„Žinoma, sutikau. Juokiausi pusę dienos, kai mano antroji pusė atnešė pirmos vietos konkurso nugalėtojo diplomą. Reikėtų pamatyti mano vyrą: toks dvimetrinis, stambaus sudėjimo… Mintyse įsivaizdavau jį, marginantį kiaušinį akrilu visokiais ančiukais“, – kvatojasi linksmų plaučių menininkė, kasmet ant velykinių kiaušinių piešianti vis kitokius piešinukus.

Tai gali būti miestai, namai, vasaros ilgesį išduodantys jūros motyvai, „O visa kita – iš gyvulių ūkio: paukšteliai, vištelės, karvytės ir pan. Kai ranka jau išmiklinta – išeina visai iliustratyvūs“, – neskuba savęs girti.

Susižavėjo lietuvių mitologija

D. E. Abariūnienė prisipažįsta, kad pastaruoju metu susidomėjo pagoniška tematika, todėl ant šių metų velykinių kiaušinių bus Gyvybės medis ir su juo susiję ornamentai.

Maždaug prieš metus Eglės dėmesį patraukė senasis lietuvių tikėjimas, pasakojamoje tautosakoje aprašytos mitinės būtybės. Ėmė vieną po kito piešti senuosius lietuvių dievus, prieš tai daugybę literatūros apie juos perskaičiusi. Kas už ką atsakingas, kaip mūsų protėvių įsivaizduotas, pasakorių nupasakotas.

„Kodėl pradėjau? Užsiutau, – sako ji, – ant televizijos, kuri rodo vaikams visokius monstrus šmonstrus. Ir ant anūkų, kurie apie juos filmukus žiūri, o juk lietuviai turi labai įdomių savo mitologinių būtybių“, – kalba ji.

Pirmoji, kurią ryžosi nupiešti, buvo Laumė. Žmonės socialiniuose tinkluose ją puikiai įvertino. Tada atėjo eilė Raganai.

Kaip tik po Velykų, balandžio 23-iąją, bus žalumos dievo Jorio diena. Todėl pati naujausia Eglės iliustracija iš šiuo metu kuriamo piešinių ciklo „Protėvių dievai“ skirta būtent Joriui.

Kūryba: kaušinis – puikus pagrindas miniatiūrai, o svarbiausia – niekuo neįpareigojantis: duodi laisvę fantazijai ir žaidi spalvomis. / D. E. Abariūnienės asmeninio archyvo nuotr.

„Mano akimis, Joris – sielos atgaivos dievaitis: jaunas, pasiutusiai gražus, ievomis ir lietaus palaistyta žeme kvepiantis Perkūnaitis. Toks gaivališkas, pavasario vėjo išglostytas“, – negaili gražių žodžių Joriui Eglė ir sako, kad šiuo metu jau turi sukaupusi daugiau nei 20-ies senųjų mitinių būtybių kolekciją.

Jei būsite Vilniuje ir norėsite ją išvysti, užsukite į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą M. K. Čiurlionio gatvėje, kur šiuo metu gyvena ir Laumė, ir Ragana, ir Perkūnas, ir kiti pagoniški lietuvių dievai, vėliau keliausiantys į Veliuoną, Raudonę.

Eglė pasakoja, kad jos mama buvusi pareiginga krikščionė: vesdavosi ir dukrą į bažnyčią. „Bet krikščionybė manyje kažkaip neprigijo, aš jos nesuvokiau. O ir pati mama, kalbėdama apie Velykas, niekada neakcentavo, kad ta šventė – Jėzaus Kristaus Prisikėlimas. Iš jos pasakojimų sprendžiant, tai buvo daugiau gamtos pabudimas. Turbūt giliai širdyje ir ji buvo pagonė – labiau tikėjo gamtos jėgomis...“ – svarsto pašnekovė.

Aplankai mylimus žmones, leidi išsirinkti po margutį, pamatai jų spindinčias akis – ir Velykos tampa dvigubai smagesnės.

Žada kaupti parodai

Ne vienus metus Eglė išpuošdavo piešiniais tiek kiaušinių, kiek artimųjų planuodavo aplankyti per Velykas. Kiekvienam paruošdavo dovanų po vieną margutį.

„Kiaušinis – puikus pagrindas miniatiūrai, o svarbiausia – niekuo neįpareigojantis: duodi laisvę fantazijai ir žaidi spalvomis. Paskui aplankai mylimus žmones, leidi išsirinkti po margutį, pamatai jų spindinčias akis – ir Velykos tampa dvigubai smagesnės“, – aiškina.

Moteris pasakoja, kad didžiausias iššūkis jai būdavo išvirti sveikus kiaušinius. „Tas virimo procesas – tikra vargo vakarienė, nes beverdant suskildavo pusė kiaušinių. Ir tik neseniai tautodailininkė Odeta Bražėnienė, Utenos rajone turinti Margučių muziejų, paprotijo, kad reikia piešti ant tuščių kiaušinių – t. y. jų nevirti, bet pradurti adata iki trynio ir visą turinį išpūsti“, – aiškina Eglė, kurios keletas margučių irgi eksponuojami tame muziejuje.

Per kiekvienas Velykas menininkė išbando vis kitą techniką. Šiuo metu džiaugiasi atradusi akrilą. Vadina jį tobula tinginiams skirta priemone: greitai džiūva, lengvai galima sluoksniuoti.

Eglei truputį apmaudu, kad, išmarginusi daugiau nei šimtą kiaušinių, šiuo metu turi vos keletą. Visi kiti – tik nuotraukose.

Giria savo anytą, kuri išsaugojo beveik visus marčios dovanotus margučius. „Padeda į sekciją ir nejudina. Per keletą metų sudžiūsta taip, kad net trynys viduje ima tartėti“, – juokiasi ir priduria, kad jei netyčia sudužtų, dvi dienas reikėtų namus vėdinti – kvapas baisus!

Menininkė žada, jei viskas pasaulyje klostysis gerai – karų, marų nebus, – ji būtinai surengs savo pačios dekoruotų margučių parodą. Kol kas, tiesa, turi tik aštuonis, bet žada rinkti ir sukauptu grožiu dalytis su su visais velykinių tradicijų gerbėjais.

Atgaiva: Širvintų rajone D. E. Abariūnienė turi kaimo turizmo sodybą „Širvių slėnis“, kurią išpuošė savo kūriniais. / D. E. Abariūnienės asmeninio archyvo nuotr.

Sodybą išpuošė savo kūriniais

Paprašyta prisiminti savo vaikystės Velykas, Eglė pasakoja, kad visada iš sostinės lėkdavo į kaimą – į Švenčionis. Ten laukdavo pusbroliai, pusseserės, su kuriais būriu kieme ridendavo margučius.

„Apie tuos laikus mano atminty jau šmakalas makalas, – juokiasi D. E. Abariūnienė, – bet tikrai puikiai prisimenu, kaip po stiprios, sniegingos žiemos stoja atlydys, tirpsta sniegas ir prie močiutės namų šniokščia dešimtys upeliukų. Mums, vaikams, taip norėdavosi išsirengti iki trumpų rankovių, nes juk labai šilta, bet mamos bardavosi, neleisdavo. Tokie prisiminimai...“ – atsidūsta.

Eglė prisipažįsta, kad būdama 50-ies atrado dar vieną širdžiai mielą hobį – vasaromis ji gyvena savo sodyboje Širvintų rajone ir priima poilsiautojus.

Už Vileikiškių palei pat kelią pūpso nuoroda „Širvių slėnis”. Būtent čia, Sakalninkų kaime, bėga jos vasaros, kurioms ruoštis ima vos parskridus pirmiesiems gandrams.

Sodybą prieš daugiau nei 20 metų įsigijo savo poilsiui, bet vieno laimingo atsitiktinumo dėka – baidarėmis pro šalį plaukė medikai ir pasiprašė nakvynės – ji tapo Eglei dar vienu širdžiai mielu užsiėmimu.

„Tie žmonės pasinaudojo pirtimi ir netgi davė man už tai pinigų. Labai nustebau, nes labiau esu pratusi dovanoti, o ne imti. Bet jie brukte įbruko, taip viskas ir užsisuko – daugiau nei prieš dešimtmetį“, – kapstosi atminty pašnekovė ir rodo sodybos nuotraukas.

Iš jų aiškiai matyti meniška šeimininkės dvasia – sienos nusagstytos pačios pieštais paveikslais, kieme veikia jos darbų galerija po atviru dangumi, o pernai vasarą „Širvių slėnyje“ net rinkosi dailės ir lietuviško folkloro mylėtojai – rengė plenerus, giedojo sutartines.

„Tai, apie ką dabar kalbu, atėjo labai pamažu. Pradėjau nuo dviejų mažų namukų. Pati, priėmusi žmones, gyvenau vagonėlyje. Tualetas lauke, dušas irgi. Šaldytuvas tai veikia, tai neveikia. Žodžiu, svarbiausia man buvo svečiai, o į save dėmesio nekreipiau – jauna dar buvau“, – juokiasi ir sako, kad be darbo ir dabar nė minutės išbūti negali. Nuo pat gegužės palieka savo vyrišką kariauną sostinėje, o pati su pirmaisiais gandrais išsikrausto gyventi į Širvintų rajoną.

„Ir nors pavasario darbų, žinau, bus daugiau nei daug, sustingsiu ir žiūrėsiu į juos, atskridusius, o darbas trinsis apie kojas, vis įkyriai primindamas apie save“, – poetiškai prabyla ji, eilių laisvalaikiu nerašanti, tik kartais išsiliejanti socialiniuose tinkluose.

Sodybon dailės priemonių neima. Ten būnant norisi mėgautis gamta ir kaupti mintis tamsiajam metų laikotarpiui, kai grįš į Vilnių ir vėl lauks pirmųjų pavasario šauklių, o kartu su gamtos atbudimu – Velykų ir naujų margučių. Pažadas surengti jų parodą jau duotas – beliko palaukti, kol menininkė priklaups jų pakankamai.