Stimulas keisti gyvenimą

Viktorija ir Tadas dirba iš namų, tačiau turi ir studiją Vilniuje, į kurią nuvažiuoja bent kartą per savaitę. „Iki Vilniaus mums netoli – apie 38 km“, – džiaugiasi pašnekovė.

Viktorijos vyras Tadas Černiauskas – menininkas. Kauno „Akropolyje“ eksponuojama jo sukurta ir didelio susidomėjimo Lietuvos sezono Prancūzijoje metu sulaukusi instaliacija „French Exit“. Tikrų rugių laukas virš galvų kviečia žmones apmąstyti išėjimo ir atsisveikinimo temą.

Menininkų vaikai lanko Vilniaus Valdorfo Žaliąją mokyklą Skirgiškėse, kuri irgi, kaip patys sako, suvaidino nemažą vaidmenį jų kraustymosi į gamtą istorijoje.

„Matote, ši mokykla mums yra arčiau iš užmiesčio nei iš Vilniaus. Vaikai iš sostinės į ją važiuoja apie valandą autobusu, o mums užtenka 20 minučių“, – aiškina Viktorija.

Vis dėlto didžiausias stimulas keisti gyvenimo būdą buvo pati gamta, kurią moteris, tikina, visada labai mylėjo. Ilgą laiką menininkams buvo gera gyventi ir Vilniaus senamiestyje. Čia V. Prokofjeva dirbo vestuvių planuotoja, turėjo vestuvinių suknelių saloną.

Po 20 gyvenimo sostinėje metų, sulaukusi 40-ies, Viktorija pajuto, kad metas grįžti į gamtą, su kuria glaudų ryšį jautė nuo pat vaikystės. Viktorijos vaikystė prabėgo Anykščių daugiabutyje, tačiau gamta visada buvo šalia.

„Vilniuje buvo labai fainas bevaikės jaunystės ir vakarėlių etapas. Visus tuos 20 metų sukausi darbų, karjeros, automobilių, pastatų, žmonių sūkuryje. Kai atsirado vaikai, vis dažniau aplankydavo mintis, kad reikia ieškoti ramesnio gyvenimo arčiau gamtos“, – prisipažįsta Viktorija ir priduria, kad paskutiniais gyvenimo sostinėje metais ji kiekvieną rytą sėsdavo į automobilį ir važiuodavo į gamtą – bėgiodavo, darydavo jogos pratimus, maudydavosi upelyje ar ežere.

„Važiuodavau ne į Vingio parką, bet gerokai toliau, už miesto, kur grynesnis oras. Vieną rytą pagalvojau – na, kiek ilgai aš dar šitaip lakstysiu?! Ar ne paprasčiau būtų tiesiog apsigyventi užmiestyje?“ – šypsosi ji.

SPA: didžiausias malonumas, išsikrausčius gyventi į sodybą už miesto, Viktorijai yra pirtis, po kurios galima įšokti tiesiai į netoliese tekantį upelį. / Asmeninio archyvo ir U. Bartušės nuotr.

Vienkiemyje pranašumų daugiau

Viktorija pasakoja, kad juodu su vyru atsitiktinai socialiniuose tinkluose pamatė skelbimą apie sodybą Vilniaus rajone. Jos savininkė siūlė pagyventi kurį laiką jos namuose mainais už jų priežiūrą. Kaip tyčia namas pasirodė esąs tinkamoje vietoje – visai netoli Anos Žaliosios mokyklos.

Ilgai nedvejoję, Viktorija ir Tadas nusprendė pasimatuoti kitokį gyvenimą. „Gavome puikią progą pasibandyti, bet kaimiečiais per trejus metus netapome: juk ne dėl kaimo išsikraustėme“, – tikina Viktorija ir sako, kad ilgainiui atsirado galimybė tą pačią sodybą ir nusipirkti.

Šiandien V. Prokofjeva džiaugiasi, kad rytais gali daryti jogą tiesiog savo kieme, maudytis netoliese tekančiame upelyje nuoga.

Ar, Tadui išvažiavus su darbais į užsienį, likti vienai su vaikais nebaugu? Moteris aiškina, kad netoliese gyvena viena kaimynė, bet jei būtų jos valia, tai žmonių aplinkui galėtų ir visai nebūti.

„Kur kas baisiau Vilniuje naktį – ir mano draugą yra sumušę, ir kompiuterius atėmę, ir mašinų langus išdaužę. Gyvendamas Senamiestyje turėjai žiūrėti, kad neįliptum į kieno nors vėmalus po audringo vakarėlio“, – dalijasi ne itin maloniomis sostinės realijomis jos gyventoja.

Vienkiemyje Viktorijai kur kas saugiau. „Gal tik pirmą savaitę, kai atsikraustėme, vienai likti buvo nejauku. Vyras su draugais išėjo į žygį, o mus su vaikais užklupo aklina tamsa ir milijonas garsų. Dabar į juos jau nebekreipiu dėmesio. Laiptai girgžda, pelės krebžda, stirnos bėgioja, kurmiai kieme rausiasi, paukščiai klega“, – vardija pašnekovė.

Devintą valandą esame lovoje, dešimtą – jau miegame, o keliamės anksti – saulei tekant.

Paklausta, ar sodyboje yra visi patogumai, Viktorija dalijasi, kad nepatogiausia – namo šildymas malkomis. Kadangi pastatas senas,  šildymo keisti finansiškai neapsimoka. Tenka vargti su malkomis, nuo jų – ir suodžiai, ir smalkės. Dar vienas nepatogumas – dujų balionas, kurį kartkartėmis reikia pakeisti.

Vis dėlto ir Viktorija, ir Tadas linkę labiau pastebėti tai, kas gera, o ne baksnoti pirštais į blogus dalykus. Vienas iš geriausių dalykų Viktorijai, turinčiai 20 metų pirtininkės stažą, yra pirtis. Joje ne tik patys su vaikais kaitinasi, bet kviečia visus norinčius keletą kartų per mėnesį prisijungti, paskui po pirties upelyje atsigaivinti.

„Net kai gyvenome Vilniuje, aš kiekvieną savaitgalį važiuodavau į pirtį – pas draugus arba kur nors ją išsinuomodavau“, – aiškina.

Laikas be ekranų

Kai atsikraustė gyventi į vienkiemį, dukrai buvo septyneri, sūnui – penkeri. Mokyklą buvo jau anksčiau pasirinkę. Tiko jos ugdymo filosofija, besiremianti žmogaus, kaip fizinio kūno, sielos ir dvasios visumos paveikslu.

„Vilniaus Valdorfo Žaliojoje mokykloje siekiama ugdyti visą žmogų. Mokymosi procese dalyvauja ne tik galva, protas, bet ir širdis, rankos. Vaikams ji irgi be galo patinka. Pamokos vyksta iki pietų, paskui prasideda būreliai. Didžiąją dalį dienos vaikai leidžia lauke. Mokytojai visa savo esybe gina vaikų teisę į vaikystę be ekranų. Jokių išmaniųjų lentų, jokių užduočių prie kompiuterio nei namuose, nei mokykloje čia nėra“, – džiaugiasi mama, po pareiškimo, kad jos vaikai gyvena be ekranų ir televizoriaus, sulaukusi lavinos klausimų socialiniuose tinkluose.

Pasirinkimas: nors gyvenimas užmiestyje turi ir daug nepatogumų, anot Viktorijos, viską kompensuoja gamta ir noras eiti išvien su ja. / Asmeninio archyvo ir U. Bartušės nuotr.

Šiuo metu, anot Viktorijos, vidutinis jų buvimo prie ekranų laikas – apie 2–3 valandos per savaitę. Čia įskaičiuotas ir filmų žiūrėjimas, ir visi išmanieji įrenginiai su bet kokia veikla prie jų, įskaitant ir fotografavimą, dainų klausymą spotifajuje, žaidimais ir informacijos ieškojimu, skirtu pamokų ruošai. Tiesa, retų vizitų pas senelius metu šis laikas truputį pailgėja, tačiau vasarą – nuo gegužės iki rugsėjo – ekranų laikas lygus nuliui. Vakarai šviesūs – daug veiklų vyksta tiesiog lauke.

Viktorija prisipažįsta milijoną kartų pavydėjusi mamoms kavinėje, matydama, kad jos gali smagiai plepėti, nes vaikai ramūs – jų rankose telefonai su „Peppa Pig“ filmukais. Kaip ir tėvams, kurie savaitgaliais turi galimybę ilgai vartytis lovose, nes anksčiau atsikėlę vaikai kelias valandas žiūri televizorių.

„Pavydėjau, bet nė karto nesuabejojau savo pasirinkimu“, – kaip kirviu nukerta Viktorija, kuri ir pati be reikalo telefone ar prie kompiuterio nesėdi. Visus darbus prie ekranų stengiasi nudirbti tol, kol vaikai būna mokykloje.

„Tačiau kartais nespėji atlikti šeimos reikalų – sumokėti mokesčių, nupirkti lėktuvo bilietų, parašyti rašto mokyklai dėl vaiko leidimo į ekskursijas ir t. t., – vardija V. Prokofjeva, tokiais atvejais naudojanti kompiuterį ir vakarais. – Tačiau aš prie jo neskrolinu ir nenaršau, o darau tai, ką reikia.“

Paklausta, ar vaikai neprašo nupirkti išmaniųjų telefonų, moteris atvira: aišku, kad prašo. Tačiau, jos nuomone, vaikai visko prašo ir taip tiesiog tikrina tėvų nustatytas ribas.

„Jie prašytų ir iki vidurnakčio nemiegoti, ir penkis filmus iš eilės žiūrėti, ir 50 pakelių guminukų per dieną suvalgyti“, – juokiasi Viktorija.

Ar vėliau, baigę mokyklą ir patekę į skaitmeninę šių dienų visuomenę, vaikai nejaus nuoskaudos, kad ko nors negavo, nemoka ar nespėja su kitais?

Mūsų vaikai visą laiką ugdo smegenis, lavina savo pojūčius, stiprina sveikatą prasimanydami veiklų gamtoje.

V. Prokofjevos žodžiais tariant, neįmanoma, kad taip nutiktų. „Priešingai, jie kaip tik turės pranašumą. Juk ekranų naudojimas turi dvi puses. Pirmoji – turinys. Jei jis geras – tebūnie, bet dauguma vaikų, kiek žinau, naudoja netinkamą turinį. Antroji – bendravimas. Kiek daug gyvo santykio jie netenka praleisdami ištisas valandas prie ekranų! Mūsų vaikai visą laiką ugdo smegenis, lavina savo pojūčius, stiprina sveikatą prasimanydami veiklų gamtoje“, – vardija pranašumus Viktorija ir sako, kad jų dienos pilnos žygių po gamtą, turiningų pokalbių, maisto gaminimo, nuoširdaus juoko.

Į daržus nepuola

Kasdien vis labiau pavasarėjant, Viktorija dairosi po savo kiemą, kokių darbų imsis pirmiausia. Nevadina savęs didele ūkininke, bet sako šiltnamį prie namų turinti.

„Reikės tuoj žemę purenti, sėti kokių ridikėlių, krapų, špinatų. Paskui ateis eilė ir pomidorams, agurkams, paprikoms. Iš kur žinau, kaip ir ką? Tėvai sodą turėjo sovietmečiu. Tikra koronė man, vaikui, būdavo tas lysves ravėti“, – juokiasi ir pati daržų sodinti neketina, nes nebus kam jų prižiūrėti.

Laisvu metu abu su Tadu labiau mėgsta keliauti. Dažnai skrenda į Niujorką, kur gyvena Viktorijos sesuo. Lydi ir vyrą, kai šis keliauja su savo projektais po pasaulį.

Pastaruoju metu meninių instaliacijų kūrėjas savo darbais daug kalba apie tvarumą. Prieš maždaug mėnesį Tadas grįžo iš Prancūzijos, kur pristatė instaliaciją iš rugių. Ieškojo, kad šimtai tūkstančių javų būtų užauginti vietoje, o ne atgabenti iš Azijos, kur pigiau. Rugiai buvo rišami ne plastiku, bet su natūraliomis medžiagomis.

Komanda: Viktorija stengiasi kuo daugiau laiko praleisti su savo vaikais – kalbėtis, skaityti pasakas, kartu keliauti, grybauti, uogauti ar tiesiog bastytis po miškus. / Asmeninio archyvo ir U. Bartušės nuotr.

„Nes vėliau, kai instaliacija bus sunaikinta, vyras norėjo, kad ji kuo mažiau pakenktų gamtai“, – aiškina menininko žmona, pati nei rugių, nei kitų grūdinių augalų auginti neketinanti.

„Esu prisiklausiusi visokių istorijų, kai žmonės išsikelia gyventi į kaimą ir patys paskęsta daržuose, darbuose. Aš atvažiavau draugauti su gamta, o ne vergauti buičiai“, – šypsosi Viktorija.

Jei reikia palopyti seną namą – tai ir padaro. Jei reikia nušienauti užžėlusį taką – griebiasi žoliapjovės.

„Jei man reikalingas priėjimas nuo namų iki pirties, mes jį ir pasidarysime, bet aplinkui žolę paliksime“, – dėsto savo poziciją ir prisimena, kad viskas, kas prieš jiems atsikraustant gyventi čia buvo nušienauta, pamažu baigia atželti.

Todėl vasaromis šeima jau gali džiaugtis natūraliomis pievomis, kuriose žydi gėlės, dūzgia bitės, skrajoja drugeliai, ropoja vabalai.

„Rausia kurmiarausius kurmiai, – juokiasi buvusi miestietė, dabar jau nebekreipianti į juos dėmesio. – Pernai, vos pasodinau agurkų ir pomidorų daigų šiltnamyje, viską išrausė. Teko sodinti iš naujo.“

Pavyzdinga daržininke ji savęs nevadina. Prisipažįsta – tai palaistyti pamiršta, tai parišti kokią šaką, kad nenulūžtų. Todėl ir derlius ne visada gausus. Kur kas didesni prioritetai nei daržai Viktorijai yra bendravimas, šeimos tarpusavio ryšys. Gera visiems vakarais sukritus ant lovos kalbėtis, dienomis – eiti grybauti, uogauti, važiuoti prie jūros, lankyti Vilniuje vykstančius renginius. „Tikrai nežadu ir ateityje su tais kurmiais kovoti“, – kvatojasi.

Vietoj filmukų – pasakos

Viktorija ir Tadas kartu – beveik 20 metų. Sutampa jų mąstymas, noras panašiai auklėti vaikus. Būna situacijų, kai vienas galbūt norėtų griežtesnių ribų, kitas – suteikti daugiau laisvės vaikams. „Kaip ir kiekvienoje šeimoje, taip ir tarp mūsų kasdien vyksta nuolatinės derybos“, – tikina Balio ir Anos mama.

Kiekvieną vakarą, prieš miegą, Viktorija savo vaikams skaito pasakas. „Jie to ritualo labai laukia, nes negali, kaip kiti, žiūrėti filmukų. Jei mudu su Tadu lieptume vaikams vieniems eiti miegoti, aišku, nenorėtų. Tačiau kai mes visi keturi gulamės, tai visai kas kita. Devintą valandą esame lovoje, dešimtą – jau miegame, o keliamės anksti – saulei tekant“, – šeimos gyvenimo gamtoje rutina dalijasi Viktorija ir priduria, kad ne mažiau svarbi jų dienotvarkėje yra sveika mityba be mėsos ir pieno produktų.

Populiariausias patiekalas šiuo metu – avinžirnių humusas su česnakais ir šviežiomis daržovėmis. Kai pašviečia pavasario saulė, Viktorija ant palangių daigina saulėgrąžas, žirnius, ridikėlius. Žiemą šeima valgo daug sriubų: burokėlių, šviežių ir raugintų kopūstų, veganišką šiupininę ir kt.. Baltus miltus naudoja tik kepiniams per šventes.

Paklausta, ar nepasiilgsta Senamiesčio kavinių, buvęs modelis juokiasi, kad labiau nei ji Balys su Ana pasiilgsta gardžiai atrodančių vitrinų. „Todėl ir sprukome iš Senamiesčio, kad nereikėtų su jų norais kovoti“, – šypsosi mama.

Ji pati pyragėlių su kava nesapnuoja: taip jau pratusi nuo paauglystės – žiūrėti, ką valgo, ir sportuoti. Kitaip negali, nes jei ima dažniau valgyti miltinius patiekalus, bandeles – išsyk kenčia žarnynas.

Viktorija atvira – su savo vyru ji jaučiasi labai laiminga. Nepaisant kelių dešimtmečių kartu, jie vis dar randa kuo nustebinti vienas kitą. Susipažinusi su Tadu Viktorija išmoko kvatotis balsu, atrado juoko terapiją, nes pati gyveno šeimoje, kurioje juokas aidėjo retai. Todėl, kai sutiko Tadą, labiausiai jį įsimylėjo už gerą humoro jausmą.

„Pamačiau, kaip smagu ir lengva yra gyventi, kai daug juokiesi. Todėl dabar kiekvieną dieną mes visi kvatojamės balsu. Tas juokas į mūsų namus atneša lengvumo“, – džiaugiasi ji.