BE POTEKSČIŲ IR BE SPALVŲ

Atsikratymo politiškai nekorektiška leksika pradžia Lietuvoje turbūt galima laikyti 2008-uosius, kai tuometis Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Vladas Garastas, kritikuodamas nacionalinio krepšinio lygį, viešai pavartojo žodį, kuris ne tik jam, bet ir jo vaikų, anūkų kartai buvo įprastas, tačiau kurį šiandien vargiai kur Lietuvoje ar išgirsime. Nebent neprastaburnių virtuvėse. Asmeninė patirtis rodo: atsikratyti tais pas mus nekaltais laikytų pasakymų yra lengviau nei kalbos šiukšlių, visokių „ė...“, „tipo...“, „šita...“, kuriomis užpildome nejaukias pauzes.

Atprasti – dar pusė bėdos. Sunkiau suprasti, kad politinio korektiškumo reikės mokytis nuolatos. Jis – bekraštė visata. Vienas už kitą abstraktesnių sinonimų yra nesibaigianti galybė, tad naujų senų žodžių versijų niekada nepritrūks.

Dar neseniai viešų diskusijų objektu tapo Vilniaus universiteto paskelbtos lyčiai jautrios kalbos gairės, kuriose vyriškos gramatinės giminės „žmogų“ siūloma keisti neutralia „žmoga“. Stanfordo universitetas užsimojo dar daugiau. Jo naujausiame skaudinančių žodžių sąraše – bene ilgiausiame iš visų iki šiol parengtų kovos su neteisingu kalbos vartojimu dokumentų – siūloma atsisakyti net ir tų žodžių ir posakių, kuriais ką tik išmokome keisti tas nekorektiškas atgyvenas.

„Skirtingus žmones kalba veikia skirtingai“, – sako sąrašo autoriai, daugiausia dėmesio skyrę JAV vartojamiems potencialiai žalingiems terminams.

Potencialiai žeidžiančiais įvardyti tokie posakiai kaip „neįgaliųjų parkavimas“ (nes akcentuojama negalia), kongresmenas ir kongresmenė (pasigesta pagarbos nebinatrinės lyties tapatybės asmenims), angliškasis bobų vasaros atitikmuo „indian summer“ (liet. indėnų vasara) esą suponuoja mintį, kad indėnai visada vėluoja. Nevartotinas „baltoji knyga“ ir kiti su balta, juoda, geltona spalvomis susiję posakiai. Tad skirtinguose kontekstuose skirtingą reikšmę turintį žodžių junginį „juodoji dėžė“ siūloma keisti į „paslaptinga dėžė“, „skrydžių registratorius“. Apie paslaptingąjį kosmoso darinį – juodąją skylę kol kas neužsimenama.

Iš pagarbos Šiaurės Amerikos indėnams vaizdingą posakį „užkasti karo kirvį“ kviečia keisti neutraliu „paskelbti paliaubas, pasiekti taiką“.

Kalbant apie priklausomybes, pastarojo žodžio reikėtų vengti, nes jis trivializuoja žmonių, susiduriančių su piktnaudžiavimo psichoaktyviosiomis medžiagomis problemomis, patirtį. Nevartotinas „crazy“ (liet. „beprotiškas“), nes subanalina psichikos problemų turinčių asmenų padėtį – geriau vartoti sinonimą „keliantis nuostabą“. Dėl tos pačios priežasties siūloma perkeltine prasme nevartoti žodžio „kurčias“.

Kaip galimą amžizmo apraišką žodį „žilabarzdis“ taip pat derėtų pamiršti. „Guru“ budizme ir hinduizme siejama su ypatinga pagarba, tad kasdienybėje keistinas žemiškesniais „mokytojas“, „ekspertas“. Iš pagarbos Šiaurės Amerikos indėnams vaizdingą posakį „užkasti karo kirvį“ kviečia keisti neutraliu „paskelbti paliaubas, pasiekti taiką“.

Ne „amerikietis“, bet „JAV pilietis“, ne „imigrantas“, bet „imigravęs asmuo“, ne „auka“, bet „asmuo, patyręs...“, ne „kalinys“, bet „įkalintas asmuo“, ne „prostitutė“, bet „asmuo, teikiantis sekso paslaugas“. „Klientas“ geriau nei „vartotojas“, nes pastarasis gali būti siejamas ne tik su programinės įrangos ar paslaugų vartotojimu, bet ir su piktnaudžiavimu narkotinėmis medžiagomis.

Tie, kurie vartoja anglišką lietuviško posakio „vienu šūviu du zuikius nušauti“ atitikmenį apie akmenį ir du paukščius, skatina smurtą prieš gyvūnus, sako dokumento autoriai.

Ar reikia stebėtis, kad beribėję sinonimų galaktikoje siūloma rasti neutralesnį atitikmenį ir žodžiui „afroamerikietis“, kuriuo dar taip neseniai buvome mokomi pakeisti žodį „juodaodis“, kuriuo savo ruožtu pratinomės keisti teksto pradžioje minėtą, bet neįvardytą žodelį iš n raidės? „Jungtinėse Amerikos Valstijose gimę juodaodžiai savo tapatybę gali interpretuoti kaip kitoniškumą – kodėl žodžio „afroamerikietis“ geriau atsisakyti, aiškina autoriai.

Jie pabrėžia: siūlymai – rekomendaciniai, pirmiausiai skirti interneto svetainių kūrėjams, o ne šnekamosios kalbos normintojams. Tačiau didžiausia tokių akademinių raštų problema ta, kad juose atsidūrę net ir patys keičiausiai pasiūlymai turi stebuklingą galią ilgainiui peršokti į valdžios institucijų, už lygybę kovojančių organizacijų dokumentus. Iš ten – atkakliai brautis į mūsų kasdienybę ir sukelti joje dar daugiau chaoso. Lengviausias būdas nepradingti toje juodojoje eufemizmų skylėje – griebtis laiko patikrintos, politiškai korektiškiausios tylos.