BUKAPROTYBĖS MADA

Tampame tikrais pusgalviais. Skamba nekukliai, bet patetiškai. Gal net ateis laikai, kai tuo galėsime didžiuotis visoje ES?

Praėjusią savaitę Nacionalinis egzaminų centras iškilmingai suaimanavo, kad 12 proc. abiturientų neišlaikė lietuvių kalbos egzamino. Palyginimui: praėjusiais metais to paties egzamino neišlaikė 9,85 proc. abiturientų, 2012 m. – 7,61 proc. Bukaprotėjimo trajektorija akivaizdi.
Beje, aukščiausią įvertinimą šiemet gavo tik 1,2 proc. visų laikiusiųjų.

Tik ko čia stebėtis tokiu totaliniu neraštingumu, jei aukščiausi šalies vadovai ir ministrai nežino, kada reikia vartoti žodį "seniai", o kada – "senai". Kažkodėl pasimiršo jau tie laikai, kai šios dvi formos būdavo tarsi lakmuso popierėlis, mokykloje greitai identifikuojantis kalbos mulkius. Tie, kurie tų dviejų žodžių neskirdavo, būdavo skausmingai apmėtomi užuominomis apie pagalbinę mokyklą ir "baltą bilietą".

Tačiau tai buvo sovietmečiu. Dabar paauglių teisės taip uoliai ginamos, kad jie gali užmušti žmogų, o policija juos dar privalo po to palydėti namo. Reikia juk, kad įsiaudrinusį jauną drimbą pakeliui kas nors paguostų: neduok Dieve, patirs dvasinį sukrėtimą – iškart pas psichologą.

Paradoksali realybė pas mus yra tai, ką abejingai stebime kiekvieną dieną. Beveik nebeliko ir tų lietuvių, kurie vartotų žodį "didelis". Vietoje jo visi kažkodėl kartoja pavardę "Didžiulis". "Diena Media News" leidiniai liko vieni tų, kuriuose dar galima aptikti šią lingvistinę retenybę: "didelis". Taip patys sau tampame išskirtiniais atradimais.
"Aipodinis" ir "feisbukinis" jaunimas tiek įsisuko savo išmaniųjų telefonų pramoginėse karuselėse, kad taškas raidėje "ė" virto niekalu, į kurį nemadinga kreipti dėmesį. Kaip ir į nosines ar "ū" ilgąją. Kodėl reikėtų gaišti laiką ieškant tos raidės, kuri "mobilniko" klaviatūroje net nepažymėta? O dar ir mokėti brangiau už tokį lietuvišką SMS. Kam būti "durniumi", jei ir taip gera gyventi?