Nors už lango vis dar karaliauja žiema, sporto sirgaliai mintimis vis dažniau nusikelia į ateinančią vasarą. Iki Paryžiaus olimpinių žaidynių lieka vos penki mėnesiai. Prieš didžiausią ne tik šių metų, bet viso olimpinio ciklo įvykį Lietuvos sporto lyderiai mums siunčia skambią žinią.

Treji metai nuo kovidinių Tokijo žaidynių prašvilpė taip greit, kaip Rūta Meilutytė praėjusią savaitę Dohos baseine išplėšdama aukso medalį. Kaunietės karjeroje tai buvo jau aštuntasis planetos pirmenybių ilgajame (50 m baseine) apdovanojimas ir trečiasis paeiliui tos pačios rungties pasaulio čempionės titulas. Fenomenalūs pasiekimai... Ypač žinant, kad vadinamajame trumpajame baseine (25 m ilgio) vykstančiuose čempionatuose konkurencija būna kur kas mažesnė. Nepamirškime ir to, kad Rūta buvo jau atsisveikinusi su profesionaliu sportu, o nuo pirmojo jos aukso Barselonoje praėjo daugiau nei dešimtmetis! Tiek laiko išsilaikyti vienos konkurencingiausių rungčių elite yra velniškai sudėtinga. O į tą viršūnę sugrįžti po kelerių metų „klaidžiojimų“ – neįtikėtina. Tiesa, būtent dėl tų ieškojimų Rūta sugrįžo nepalyginamai tvirtesnė nei buvo pirmajame savo karjeros etape. Dabar ji – nebe ta trapi Auksinė žuvelė, pribloškusi net pati save paauglišku triumfu 2012 metų Londono olimpinėse žaidynėse. Ji nebe tas talentingas, bet viduje užspaustas vaikas, giliai slepiantis savo emocijas ir vaikystės išgyvenimus.

Dabar Rūta – brandi asmenybė. Galbūt ne greitesnė, nei savo geriausiais laikais, bet stipresnė, nei bet kada anksčiau. Įveikusi depresijas, nurimusi, bet drauge vis dar labai motyvuota. O svarbiausia, kaip pati sako, nebijanti pralaimėti. O tai yra labai daug. Nes kai veiki su įkvėpimu, sąmoningai ir be baimės suklysti, esi pasmerktas sėkmei. Kokios spalvos bus toji sėkmė – auksinės, sidabrinės ar kitokios – pamatysime ateinančią vasarą Paryžiuje. Bet kuriuo atveju R. Meilutytė ten dalyvaus kaip nugalėtoja. Įrodžiusi, kad gyvenimo pergalės yra svarbesnės net už olimpines.