KARAI BE LAIMĖTOJŲ

Deficito laikais norinčios stilingiau atrodyti moterys besdavo pirštu į suknelę užsieniniame žurnale ir melsdavo siuvėjos tokią pačią pasiūti. Tik nei audinys, nei konstrukcija, nei apdaila originalui neprilygo. Panašiai nutiko su mūsų mokyklose dabar taikomu įtraukiuoju ugdymu. Pasivėžino švietimo ministerijos klerkai po užsienį, nusižiūrėjo įtraukųjį ugdymą ir sukurpė namudinį variantą. Be pasirengimo, be reikiamo specialistų kiekio, be žinių, kaip elgtis kritinėse situacijose, – pirmyn paskui ministerijos lozungus!

Kaip tai atrodo natūroje, o ne ministerijos raštuose? Kiekvienas mokytojas papasakotų siaubo istorijų, kaip specialiųjų poreikių vaikai (pavadinkime Y – ypatingieji) ugdomi drauge su tipinės raidos vaikais (pavadinkime T – tipiniais). Y pykčio priepuolio apimtas dūrė T smailiu pieštuku. Y numaldyti neįmanoma, net sulaikyti jo glėbyje negalima – draudžiama liestis prie vaiko be tėvų sutikimo. (Apie mokyklose įrengtus nusiraminimo kambarius su sensorinėmis priemonėmis, kokių yra užsienio mokyklose, pas mus nė negirdėti). Y laksto po visą mokyklą, kol iškviečiami jo tėvai ir greitoji pagalba. Apie T ugdymą mažiausiai valandą niekas nė negalvoja.

Vaikai nekalti dėl šiandieninio jovalo mokyklose – kalti suaugusieji „strategai“, kurie supainiojo integravimo ir ugdymo sąvokas.

 

Kita istorija. Y pagal savo gebėjimus parengė namų darbus, toli gražu neatitinkančius dėstomo turinio. Y nori klasei paskaityti. Skaito 20 minučių. Nerišlų minčių kratinį. T klauso. Tos dienos dalyką turės patys pasistudijuoti namuose... Nei Y, nei T vaikai nekalti dėl šiandieninio jovalo mokyklose – kalti suaugusieji „strategai“, kurie supainiojo integravimo ir ugdymo sąvokas.

„Įtraukusis ugdymas – kokybiškas ugdymas kiekvienam mokiniui“, – tokia esminė šio principo žinia. Tik jei T tėvai pabandys prasižioti, kad jo vaikas negauna kokybiško ugdymo, tuoj pat bus apšaukti nejautriais, netolerantiškais, nepakančiais ir t. t. O mokytojai – nebrandžiais. „Kodėl, užuot padėjus specialiųjų poreikių vaikams įgyti būtinų kasdienybėje gebėjimų, išmokius ateityje praversiančių darbinių įgūdžių, mes pasakojame tiems vaikams apie Peloponeso kare dalyvavusį spartiečių kardvedį Lisandrą?“ – ironizuodama klausia istorijos mokytoja. Aš nesugebėjau atsakyti. Gal jūs pajėgsite?