– Kodėl mažylių isterijos priepuoliai vadinami ožiukais. Ar toks vaiko elgesys natūralus?

– Ožiukai – dažnas suaugusiems nepatogaus, nepalankaus mažamečio elgesio ir emocijų raiškos apibūdinimas. Jis padeda tėveliams greičiau susitarti su vaikais – "einam, išvykim ožiukus", o mažyliams taip konkrečiai įvardijus jų būseną kur kas paprasčiau nusiraminti.

Jei nėra objektyvių medicininių priežasčių, mažamečių reiškiamos emocijos ar emocinė ožiukų būsena nėra liga – tai natūralus vaiko raidos etapas. Jis dažniausia trunka nuo 1 iki 4 metų, o aktyviausiai pasireiškia 2–3 metų tarpsnyje. Tokio amžiaus vaikas pamažu pradeda save suvokti kaip atskirą asmenį, kaip komandos dalyvį. Visgi vyrauja egocentrizmas: priimti kitų nuomonę jam dar labai sunku – asmeniniai norai ima viršų, jo savijauta, elgesys pačiam vaikui atrodo labai svarbūs.

Tėvams, aplinkiniams ignoruojant jo būseną, veiklą ar norus, mažylis pasitelkia tokį būdą, kuris, jo manymu, padės greičiausiai pasiekti pageidaujamą rezultatą – iš čia ašaros, trypimas kojomis ir kiti nepasitenkinimo proveržiai, agresyvaus pykčio, isterijos priepuoliai.

Tokios situacijos emociškai sunkios, nemalonios, tačiau visiškai normalios – vaikas mokosi atpažinti savo emocijas ir jas valdyti. Ožiukai – ne liga, jų nereikia bijoti – tai ženklas, kad vaikui reikia pagalbos. Jei tinkamai reaguosite į isterijos priepuolius, šį vaiko raidos etapą pereisite ramiau. Svarbu nepalikti mažylio vieno, padėti jam suprasti, išsiaiškinti, kas gi su juo vyksta.

Jei vaikas mažas, nereiškia, kad jis nesupratingas: pamėginkite rasti jam priimtiną, malonų bendravimo būdą – apkabinkite, paimkite ant rankų, priglauskite, paklauskite, kas nutiko, paprastais, suprantamais žodžiais apibūdinkite jam jo savijautą ir kartu aptarkite, kas galėtų padėti nusiraminti.

Bendravimas su vaiku, mokymas jį pažinti savo emocijas įvairiose situacijose ir priimti nesėkmes – bendra šeimos užduotis, kurią visi turėtų aptarti ir vieningai spręsti.

Ožiukai ne visada badosi vienodai aštriais ragučiais: kartais juos sutramdyti paprasta ir ilgai netrunka, o kartais bandant nuraminti įsiaudrinusį mažylį tėveliams reikia itin daug pastangų – ramybės, kantrybės ir išmonės.

– Patarkite, kaip vaikus išvesti iš isterijos būsenos? Itin keblu viešose vietose – nemalonu, gėda prieš aplinkinius...

– Svarbiausia nebarti, nekaltinti ir nebausti vaiko už jo jausmus, nekritikuoti. "Nerėk", "Baik pykti", "Nedaryk man gėdos" – taip sakyti nereikėtų. Tėvų užduotis – kantriai ir ramiai būti su mažyliui, padėti išsiaiškinti situaciją, įvardinti, kas darosi su jo emocijomis ir, jei vaikas moka gana aiškiai kalbėti, kartu paieškoti sprendimo. Mažesnio vaiko reikia tiesiog paklausti, gal kažką skauda, pavargo, gal jam nusibodo ir pasiūlyti būdą, kaip jis galėtų nusiraminti šioje situacijoje: "Aš suprantu, kad tau liūdna, jog neperkame saldainio, tačiau mes šiandien taip nesitarėme – saldainį pirksime rytoj", "Ateik, apsikabinkime. Aš matau, kad tau liūdna ir norisi verkti, pabūkime kartu".

Dažnai patys tėvai išsigąsta stiprių, išraiškingų vaiko emocijų proveržių – baiminasi dėl aplinkinių reakcijos. Aplinka ne visuomet tokia baisi, kokią ją jie įsivaizduoja streso būsenoje. Kad ir kokia sunki būtų situacija, tėvai neturėtų pasiduoti isterijai – turi likti ramūs ir padėti nurimti savo vaikui, nepaisant to, kad jis ką tik vartėsi ant žemės ar mėtė daiktus iš lentynų parduotuvėje. Kantriai kalbinant, raminant galite kartu su juo sudėti daiktus atgal į lentyną ar pasistengti mažylį sudominti kažkuo kitu. Kantrybė, švelni parama, daugiau supratimo – tai pagrindinės ožiukų tramdymo priemonės.

– Ar isterijos priepuoliai vienodai pasireiškia visiems vaikams, gal jiems turi įtakos mažylio charakteris, temperamentas?

– Kiekvienas vaikas unikalus, todėl šį raidos periodą visi išgyvena skirtingai. Kalbėdami apie save dažnai minime "čia jau mano charakteris" ir pan. Nereikėtų pamiršti, kad ir mes iškart netapome suaugę. Tai, kokiais būdo bruožais pasižymi vaikas, gali lemti jo prigimtis, bendravimo su vaiku ypatumai, šeimoje rodomas pavyzdys, joje galiojančios taisyklės ir nustatytos ribos. Tai, kaip vaikas jaučiasi šeimoje – saugus ar nesaugus, lemia vėlesnius jo elgesio, reakcijų, emocijų raiškos modelius. Vieni vaikai aktyvesni, impulsyvesni, kiti – lėtesnio būdo, labiau susikaupę, uždaresni, tad ir jų isterijos priepuoliai gali kartotis dažniau ar rečiau, skirtis emocijų stiprumu, išraiškos būdais.

– Ar galima iš anksto nuspėti ir išvengti bręstančio isterijos priepuolio?

– Savo atžalas tėvai turėtų atidžiau stebėti – išsiaiškinti konkrečias situacijas ir priežastis, kada ir dėl ko atsiranda emocinės audros. Svarbu apmąstyti ne tik vaiko, bet ir savo elgesį jų metu, išsiaiškinti, kas galėjo sukelti vaiko nepasitenkinimą, kaip buvo galima išvengti nemalonumų. Neretai isterija kyla dėl to, kad mažylis pavargęs, jam neįdomu ar yra įsibaiminęs, o gal tėvų poelgiai, rodomas pavyzdys neatitinka jų žodžių – neperka norimo žaislo sakydami, kad taupo pinigėlius, o tuo tarpu vežimas pilnas prekių. Reikia būti įžvalgiems ir "aplenkti" nemalonią situaciją: pabandykite nukreipti vaiko dėmesį, pasiūlykite jam kitą veiklą, jei mažylio silpnybė konkretus daiktas parduotuvėje, nesiveskite jo kartu arba aplenkite šį skyrių. Labai svarbu tėvams patiems išlikti tvirtiems, mokytis pažinti tiek savo, tiek vaiko emocijas ir nebijoti rodyti pavyzdžio.

– Neretai darželyje vaikas – it šilkinis, o namie rodo ragučius... Kas nulemia tokį jo elgesį?

– Matant tokį akivaizdų skirtumą tėvams verta susimąstyti, kas lemia šias vaiko elgesio išraiškas. Dažniausia tokiu būdu vaikas siekia manipuliuoti tėvais. Vaikai kantrūs, tad norėdami gauti žaislą, daiktą ar tiesiog pelnyti daugiau tėvų dėmesio drįsta garsiai šaukti, trepsėti kojomis ir net muštis.

Darželyje, tikėtina, vaikas jaučiasi ramus, saugus ir pasitiki auklėtojų elgesiu, reakcijomis, kurios dažniausia yra stabilios ir aiškios – mažieji mėgsta žinoti, tai juos ramina. Be to, vaikai seka vienas kito pavyzdžiu: jei didžioji dalis grupės adekvačiai reaguoja į taisykles, prašymus, bendravimą, jie vienas kitą ima kopijuoti. Tėvams reikia pagalvoti, ką jie daro ne taip, kad kivirčai su atžala vyksta tik namuose. Gana dažnai taip nutinka dėl to, kad vaikai šeimoje sulaukia daugiau palaikymo, užtarimo iš senelių ar vieno iš tėvų – atsiranda puiki terpė panaudoti verkimą ir kitus ožiukams įprastus būdus, kad gauti sau naudos.

Bendravimas su vaiku, mokymas jį pažinti savo emocijas įvairiose situacijose ir priimti nesėkmes – bendra šeimos užduotis, kurią visi turėtų aptarti ir spręsti vieningai.

– Ar ožiukai gali peraugti į ligą?

– Nekoreguojamas neigiamų mažylio emocijų pasireiškimas, tėvų abejingumas padedant jam susivokti, kas vyksta jo gyvenime, pagalbos stoka įveikiant šiuos sunkumus ateityje gali išprovokuoti psichologinius sutrikimus. Augdami vaikai vis dažniau išgyvens nusivylimą, nesėkmes – ne visi pildys jų norus, kaip tėvai, bus įvairių jiems nepriimtinų taisyklių ir tvarkos reikalavimų. Jei jie nemokės tinkamai reikšti savo jausmų ir suvaldyti situacijų, gali iškilti emocijų ir elgesio problemų, kurias įveikti padės tik psichikos sveikatos specialistai.

Dažniausios ožiavimosi priežastys

• Pyktis, susierzinimas, nusivylimas, kad kažkas nepavyksta padaryti: nesudeda dėlionės, nesiseka tvarkingai susodinti lėlių – vaikas nesugeba nuoskaudos pasakyti žodžiais.

• Draudimas. Vaikui neleidžiama daryti to, ko nori: nori bėgti, bet liepiama ramiai eiti, nori daryti pats, bet kažkas tai padaro už jį – vaikui svarbu spręsti pačiam.

• Nuovargis, bloga savijauta, alkis – tokios būsenos net ir suaugęs žmogus jautriau reaguoja į aplinką.

• Norų netenkinimas. Kai vaikas tuoj pat negauna pageidaujamo daikto, bet kokie paaiškinimai, įtikinėjimai ir pažadai mažai veiksmingi.

Kaip išvaryti ožiukus

• Auklėkite nuosekliai. Jei kelis kartus pasakėte "ne", o paskui verkiančiam vaikui nusileidžiate, jis žinos, kaip gali gauti tai, ko nori.

• Mažiau nurodinėkite. Kai nuolat aiškinate, ką reikia daryti, kaip elgtis, vaikas nustoja jus girdėti ir elgiasi savaip – apsiribokite pačiomis svarbiausiomis elgesio taisyklėmis.

• Nevaržykite mažylio laisvės. Lai jis pats nusprendžia, kokius marškinėlius apsivilks, į kurią dėžę sudės minkštus žaislus, o į kurią – kaladėles.

• Stenkitės nekelti balso. Norėdami, kad vaikas geriau suvoktų ir įsisąmonintų jūsų reikalavimus, kalbėkite ramiu, švelniu tonu.

• Jei vaikas rėkia, kelia balsą, duokite suprasti: kol jis nenurims ir nepradės gražiai kalbėti, niekas į jį dėmesio nekreips ir jo pageidavimų nepildys.

Akcijos „Išpildyk vaikų svajonę Lietuvoje“ esmė – rinkti aukas, o už pinigus bus perkamos dovanos mažiesiems iš vargingai gyvenančių šeimų Vilkaviškyje, Utenoje, Šakiuose ir Širvintose.

Vaikai specialiuose laiškuose rašys, kokias dovanas jie svajoja gauti per Kalėdas, o už JK lietuvių paaukotus pinigus bus bandoma išpildyti kaip įmanoma daugiau šių svajonių.

Su minėtų Lietuvos miestų merais jau sutarta dėl bendradarbiavimo.

JKLB išplatintame skelbime teigiama, kad lėšos bus renkamos tik lapkritį, dovanėlėms prašoma skirti po 30 svarų sterlingų: arba skirti šią sumą, arba nupirkti vaiko svajonėse nurodytą dovaną.

Taip pat kviečiami atsiliepti savanoriai, kurie padėtų susitvarkyti su organizaciniais darbais bei keliauti į Lietuvą atiduoti dovanėlių – jų įteikimų šventės vyks gruodžio 7-8 dienomis.

Norintys prisidėti prie akcijos turėtų kreiptis į artimiausią JK lietuvių bendruomenę arba tiesiogiai į JKLB.

Praėjusiais metais surengtos akcijos metu JK lietuvių paaukotos lėšos ir dovanos pradžiugino Alytaus, Marijampolės ir Tauragės vaikus.

Smurto forma

Mergaitė ramiai glaudėsi mamos glėbyje ir kuždėjo: "Mama, kodėl tu manęs neapsikabini". Moteris ne iš karto suprato, kodėl būdama apkabinta mergaitė prašėsi būti apkabinama. Jos nesimatė metus. Moters sutuoktinis buvo pasiekęs, kad dukra nenorėtų matyti mamos.

"Aš jos nenoriu. Aš jos bijau. Aš nekenčiu mamos", – tokius ir dar baisesnius mylimos dukros žodžius teko išgyventi mamai. Tik pasiekus, kad mergaitė neutralioje aplinkoje prisileistų mamą, paaiškėjo vaiką luošinusio sutuoktinio manipuliavimo mastai.

Mokslas tokią būseną jau aiškina kaip ligą – tėvų atstūmimo sindromą. Galima klaidingai pagalvoti, kad dėl tėvų atstūmimo kenčia tik tas atstumtasis tėtis ar mama. Nieko panašaus. Labiausiai šis sindromas žaloja vaiką. Ligos padarinius, tikėtina, tėvų atstūmimo sindromą turintis vaikas jaus visą likusį gyvenimą.

"Jie tarsi gyvena iškreiptų veidrodžių karalystėje. Tėvų atstūmimo padariniai vaikams – žemesnė savivertė, polinkis į depresiją, savižudybes, alkoholizmą, narkotikus, asocialų elgesį ir daugelis kitų. Vaiko sąmonei padaryta žala niekuo nenusileidžia nuo kitų rūšių sunkų smurtą patyrusiems vaikams padarytos žalos. Todėl specialistai tėvų atstūmimą pripažįsta ne tik žalojančiu vaikus reiškiniu, bet ir viena sunkiausių smurto formų", – viešai skelbiamų mokslinių straipsnių išvadomis remiasi Asociacijos prieš tėvų atstūmimą narys Ramūnas Kvietkauskas.

Tėvų atstūmimo sindromas yra psichologinis sutrikimas, kuris išsivysto išskirtinai vaikams po tėvų skyrybų dėl vieno iš jų valdžios vaikui dominavimo. Teigiama, kad sindromo atsiradimą nulemia vaiką auginančių motinos arba tėvo elgesys. Jis paremtas melu, šmeižtu, manipuliavimu, kad atskirai po skyrybų gyvenantis tėvas ar motina būtų visiškai išbraukti iš vaiko gyvenimo.

Tokio elgesio tikslas – nutraukti vaiko ir atskirai gyvenančio tėvo ar motinos bet kokį ryšį. Sąmoningai ar net nesąmoningai vykdoma šmeižto ir psichologinio sunaikinimo kampanija prieš atskirai gyvenantį vaiko tėvą ar motiną.

Geresnis mamos pakaitalas

"Kauno diena" susitiko su atstumtais tėvais. Vyrauja nuostata, kad dažniausiai į tokią padėtį patenka vyrai, tačiau su žurnalistais kalbėjosi dvi mamos ir vienas tėtis. Jų vardų ir visų gyvenimo istorijų, deja, negalime pateikti skaitytojui. Kiekvienas jų viliasi išgelbėti vaikus ir atkurti nutrauktą ryšį. Viešumas yra jų bene paskutinė viltis, tačiau tėvai supranta, kad tai gali sukelti vaikams nepageidaujamų emocijų.

"Mane išmetė į gatvę. Vyras susirado kitą moterį ir su ja apsigyveno mūsų bendruose namuose. Bandyta sukurti geresnės mamos pakaitalą. Juk niekas nepasikeitė – namai tie patys, vaiko kambarys tas pats, tėtis tas pats, tik mama kita. Štai tokia nereikšminga smulkmena", – metus trukusią savo padėtį klojo pašnekovė.

Ne iš karto dukra tapo tėčio įrankiu. Iš pradžių mergaitė gyveno su mama. Moteris neslėpė, kad išmesta iš namų nebuvo linksma, įdomi, tačiau stengėsi dukrai neparodyti savo skausmo. Sekėsi prastai. O iš anos pusės buvo nesibaigianti šventė. Devynmetė savaitgaliais lankydavosi pas tėtį.

Turiu ne vieną rašytinį įrodymą, kaip vaikas buvo gąsdinamas manimi – mama.

Sudėtas lagaminas su būtiniausiais daiktais važiuojant į stovyklą tapo pretekstu. Dukra liko viena laukti atvažiuojančio tėčio. Mamai sakė suprantanti, kodėl pastaroji nenori susitikti su juo. Ir štai ši situacija vaikui buvo įbrukta kaip išdavystė, kad mama dukrą išvarė iš namų. Po stovyklos mergaitė pas mamą negrįžo. Buvo užblokuota bet kokia galimybė moteriai susisiekti su dukra: pakeistas telefonas, elektroninio pašto adresas, namų durų spynos.

"Kauno dienos" pašnekovai tvirtino vienas kito istorijose atpažįstantys savo išgyvenimus. Vaikui daromą įtaką jie dar vadina smegenų plovimu.

"Mama, aš tavęs tikrai bijojau. Kodėl? Man visi sakė, kad tu – monstras, – tvirtai apkabinusi, lyg apsidrausdama, kad jos neatstums, prisipažino mamai mergaitė. – Turiu ne vieną rašytinį įrodymą, kaip vaikas buvo gąsdinamas manimi – mama."

Mergaitė buvo raginama slėptis, jei ateis mama. Arba namuose būti užgesinus šviesą, kad mama pagalvotų, jog nieko nėra. Jei mergaitė kažko nepadarydavo, buvo gąsdinama, kad bus atiduota motinai.

Tai psichologinis smurtas

Mama siaubūne buvo paversta ir kita pašnekovė. "Buvau šokiruota sužinojusi, koks mano įvaizdis sukurtas mergaičių sąmonėje: mama – visų buvusių blogų santykių šeimoje priežastis, sutuoktinio isterijos priepuolių kaltininkė. Esą visa tai priklausė nuo manęs ir todėl mergaitės dabar manęs nekenčia", – pasakojo kita pašnekovė.

Po to kai, neapsikentusi vyro teroro ji išėjo iš namų, buvo sutarta mergaites auginti lygiavertės tėvystės principu, t.y. savaitę jomis rūpinasi vienas, savaitę – kitas. Viskas pasikeitė, kai teismą pasiekė skyrybų ir civilinis ieškinys. Sutuoktinis pasistengė, kad mergaitės atstumtų motiną.

Šiuo metu vykstantis teismo procesas parodė, kad mergaitės negali paaiškinti, kodėl jos nusiteikusios prieš mamą. Negali paaiškinti, kodėl atstūmė ir nutraukė santykius su savo mama. Teismas po mergaičių apklausos paskyrė jų psichiatrinę ekspertizę, nes psichologė, apklaususi mergaites, įžvelgė vieno iš tėvų atstūmimo sindromo požymių. "Gelbėkite vaikus, – tokia buvo psichologės rekomendacija. – Mergaitės gyvena suaugusio vyro gyvenimą, kalba suaugusio žmogaus terminais."

Tėvo atstūmimą išgyvenantys "Kauno dienos" pašnekovai tikino labiausiai nerimaujantys, kad institucijos, kurios turėtų padėti vaikui susigaudyti ne visada jiems suprantamame suaugusiųjų pasaulyje, to nepadaro. O nuolaidžiauja, jų žodžiais, smurtaujančiai pusei. Pašnekovai tikino, kad jei vaikas neturi argumentų paaiškinti nenorą matyti mamos ar tėčio – tai pirmas signalas, kad kita pusė praplovė smegenis.

"Pažangiausi pasaulio specialistai pripažįsta, kad tėvų atstūmimas – vaikus žalojantis reiškinys. Tai psichologinio smurto forma, kurios padariniai yra panašūs kaip patyrus sunkų fizinį smurtą ar tvirkinimą. Tačiau naivūs mūsų specialistai, įsivaizduodami, kad gina vaiko saugumą ir ramybę, stoja smurtautojo pusėn ir ima riboti atstumto tėčio ar mamos bendravimą su vaikais. Taip užkertamas kelias vaikams augti globojamiems abiejų tėvų. Vaikai tampa institucinio smurto aukomis, o specialistai ir institucijos – smurto sąjungininkais", – dėstė Asociacijos prieš tėvų atstūmimą narys R.Kvietkauskas.

Pažangiausi pasaulio specialistai pripažįsta, kad tėvų atstūmimas – vaikus žalojantis reiškinys.

Institucijos užsimerkia

Pasak R.Kvietkausko, dažnas institucijų atstovų argumentas – neva reikia paisyti vaikų nuomonės. Tačiau tokiu būdu tik įtvirtinamas vaiku manipuliuojančios pusės siekis eliminuoti kitą tėvą iš vaikų gyvenimo.

"Jis yra vaikas. Jį labai lengva paveikti, išvesti iš pusiausvyros, todėl institucijos turėtų kaip tik įsikišti tam, kad padėtų vaikui bendrauti su skyrium gyvenančiu", – įsitikinęs R.Kvietkauskas.

Tačiau atstumtųjų patirtys liudija ką kita. "Mamyte, jums reikia psichologo. Nenormalu, kad vaikas nenorėtų pas mamą, net pas alkoholikes vaikai bėga. Gal su jumis kažkas negerai. Jūs pagalvokite, ištaisykite klaidą ir atkurkite ryšį su vaiku", – maždaug taip vieną mamą ragino vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistė.

Kaip? Atstumtieji kone choru klojo, kad pačiam atkurti ryšį, kai vaiko smegenys jau praplautos praktiškai neįmanoma. Atstumtieji dažniausiai būna eliminuoti menkiausios galimybės priartėti prie vaiko. Netgi teismų sprendimai, kuriuose būna nurodyta bendravimo su vaiku tvarka, nueina šuniui ant uodegos, nes vaikas neva nenori susitikimo. Ir susitikimas neįvyksta. Tai kaip tą ryšį atkurti?

"Su dukra matomės, o štai sūnaus nesu matęs septynerius metus. Jis nenori susitikti, o kita pusė nededa jokių pastangų paaiškinti, kad toks susitikimas reikalingas. Priešingai, mama ir kartu gyvenantys seneliai vis pabrėžia sūnui, koks tėtis netikęs. Tiesiogiai neturiu galimybės su juo pabendrauti", – bejėgiškumą iliustruojantį pavyzdį pateikė pokalbyje dalyvavęs tėtis.

Sakysite, kad gali aplankyti mokykloje, pakviesti pietų. Pašnekovai atremia: nieko nėra baisiau, kai nuteiktas vaikas bėga nuo tavęs.

"Specifinio išprusimo tėvų atstūmimo srityje neturintys specialistai dažniausiai palaiko nuteikinėtoją, ir, klaidingai nei reikėtų esant tokiai situacijai, ieško atstumtojo iš tėvų kaltės dėl nutrūkusio bendravimo. Atstumtajam iš tėvų rekomenduojama atsitraukti, jam sakoma, kad situacija nepasikeis, kol atstumtasis iš tėvų neatras, ką darė blogai. Siūloma nebendrauti su vaiku, kol šis pats nepanorės. Tokia specialistų "pagalba" situaciją tik blogina, ir jie iš esmės tampa manipuliuotojo sąjungininkais", – teigia Asociacijos prieš tėvų atstūmimą narys R.Kvietkauskas.

Ramūnas Kvietkauskas. Eitvydo Kinaičio nuotr.

Trūksta žinių

Dar vienas pavyzdys iliustruojantis, kad ne iš piršto laužti atstumtų tėvų nuogąstavimai. "Šiuo metu vyksta teismo procesas. Mano mergaitės teisme negalėjo paaiškinti, kodėl nenori manęs matyti. Jos negali paaiškinti, kodėl mane atstūmė. Teismo psichologės, kuri apklausinėjo mergaites, išvadoms skirta psichiatrinė ekspertizė. Jose pastebimi visi tėvo atstūmimo sindromo požymiai", – apie dar laukiančius ilgus teisminius procesus ir vis labiau trupantį ryšį su vaikais pasakojo viena iš mamų.

Asociacijos prieš tėvų atstūmimą narys R.Kvietkauskas pabrėžė, kad vaiko gerove besirūpinančios institucijos darbuotojai nežino apie tėvų atstūmimo sindromą, trūksta teorinės medžiagos, kuri padėtų suprasti, kaip vienas iš tėvų gali užnuodyti vaiko santykius su kitu.

R.Kvietkauskas pabrėžė, kad tėvų atstūmimas įtrauktas į Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) Tarptautinių ligų kvalifikacijos naujausią versiją. Apie tėvų atstūmimą yra publikuota virš 2 tūkst. straipsnių moksliniuose leidiniuose. "Nepaisant to, specifinių žinių tėvų atstūmimo srityje neturintys specialistai, ypač tie, kuriems įtaką daro radikalus feminizmas, dažniausiai skeptiškai žiūri į tokio reiškinio egzistavimą", – tvirtino Asociacijos prieš tėvų atstūmimą narys.

Suprato praradimus

Kai "Kauno dienos" redakcijoje kalbėjomės apie tėvų atstūmimo problemą, vienos iš pašnekovių dukra laukė koridoriuje. Moteriai pavyko susigrąžinti mergaitę. "Apgaulės būdu", – nė kiek nesigėdydama prisipažino moteris.

Ji prisipažino ir tai, kad buvo pasiekusi tokią ribą, jog nuėjo į tarnybą raštu atsisakyti savo vaiko. Moteris nebegalėjo pakelti skausmo ir žinojimo, kad mergytė, kurią krūtimi maitino iki 4 metų, jas abi siejęs fantastinis ryšys mirė.

"Tie, kuriems nerūpi vaikai, jiems nereikia ir jokių raštų. O aš nebegalėjau, tuo metu atrodė, kad pati turiu padėti tašką, kad taip nebegaliu gyventi", – laimė, taško jai nepavyko padėti. Pasak moters, reta išimtis, bet valstybės institucijoje dirbusios moterys sugriebė ją ir privertė atsikvošėti.

Po to ji ėmėsi veiksmų, o likimas buvo dosnus pasiųsti tinkamus žmones tinkamu laiku. Dabar jau laiminga mama pasakojo, kad pavyko mergaitę išsiųsti į stovyklą, t.y. neutralią nuo tėvo įtakos aplinką. Stovykloje dirbusios specialistės elgėsi supratingai. Užsienio specialistų metodikos taikymas lėmė tai, kad mergaitė pati ėmė šauktis mamos.

"Vos stovyklos vadovai man pranešė apie tai, aš šokau į mašiną ir važiavau. Nesakysiu kokiu greičiu. Tuo metu stovyklos vadovai man pranešinėjo telefonu, kad mergaitė vis iš naujo ir vėl iš naujo bėga pas vadovus perklausti: "Ar tikrai mama atvažiuoja? Ar greitai?" – mama šyptelėjo, kad dukra net neparagavo atvežtų braškių. Uogos buvo saugomos kaip šventos, nes tai jos mamos. Braškės, aišku, surūgo, o su mamos atvežta striuke mergaitė net miegojo visas naktis stovykloje.

Nesugrąžinama netektis

Pamažu, atsargiai vaiko širdyje gesę jausmai ėmė vėl rusenti. Vaiko išplėšimas iš manipuliuotojo įtakos į neutralią aplinką padarė stebuklą.

"Buvau jau sustiprėjusi ir žinojau, kad turiu gelbėti savo dukrą. Signalus, kad kažkas negerai, matė ir jos mokytojai. Mergaitė atrodė apleista, nesusišukavusi, užsidariusi, tačiau mokytojai nė nenujautė, kas darosi iš tikrųjų. Man pasisekė", – praeities košmarą klojo moteris.

Asociacijos prieš tėvų atstūmimą duomenimis, atlikta labai nedaug tyrimų, kai vaikai atstumia vieną iš tėvų dėl atviros ar užslėptos kito tėvo įtakos. Viešai įvardytam tėvų atstūmimo sindromui – apie 30 metų.

Užsienio specialistų apklausti suaugusieji, kurie vaikystėje patys buvo atstūmę vieną iš tėvų, parodė, kad suvokti šią problemą padėjo laikas ir gyvenimiška patirtis.

Kažkada savo mamą ar tėtį atstūmę suaugusieji suvokė, kad jie buvo žiaurios manipuliacijos tėvų atstūmimo – aukomis. Apklausos parodė, kad tie žmonės turėjo susitaikyti su skaudžia tiesa, jog nuteikinėjęs kažkuris iš tėvų nesistengė paisyti jų interesų, kad vaikystėje jie labai blogai elgėsi su tuo, kuris nenusipelnė tokio elgesio ir kad prarado santykius, kurie galėjo būti jiems vertingi ir naudingi.

Iš Ečmedziano katedros, pagrindinės šios Kaukazo valstybės šventovės, K. Kardashian išėjo apsirengusi prie kūno prigludusia smėlio spalvos suknele ir noriai pozavo su vietos gerbėjais, darydama asmenukes.

Ją lydėjo jos keturi vaikai ir sesuo Kourtney Kardashian (Kortni Kardašian), pranešė naujienų agentūros AFP fotografas.

Kim vyro, reperio Kanye Westo (Kanjė Vesto), šalia nebuvo.

Tai buvo pirmas K. Kardashian apsilankymas Armėnijoje nuo 2015 metų, kai šaliai minint armėnų genocido metines jos vyras surengė improvizuotą koncertą sostinėje Jerevane.

Antradienį K. Kardashian turėtų sakyti kalbą Armėnijoje vykstančiame Pasaulio informacinių technologijų kongrese.

K. Kardashian protėviai iš tėvo pusės buvo į JAV emigravę armėnai, anksčiau gyvenę dabar Turkijai priklausančioje teritorijoje.

Armėnija yra pirmoji pasaulio šalis, IV amžiuje pripažinusi Krikščionybę kaip oficialią religiją.

Kas geriau – vienas šiltas megztinis ar keli drabužių sluoksniai? Vieno ar dviejų dalių kombinezonas? Ar storas drabužis tikrai reiškia, kad jis šiltas, o vilna – vienintelė vertinga medžiaga? Štai penki patarimai, leisiantys tėvams išrinkti tinkamus žieminius drabužius vaikams.

Batai – aprangos pagrindas

Batų pado storis – tai ne stilius, o būtinybė. Jis turėtų būti storas, nes kitaip pėda šals. Geriausia rinktis grublėtą padą, kad vaikas neslystų. Ne mažiau svarbus ir bato vidus – jis turi apšiltinti visą pėdą, nes šaltis skverbiasi nuo žemės, o pėda šalčiui itin jautri. Dar viena svarbi bato savybė – pralaidumas drėgmei. Batas turi būti apsaugotas nuo vandens patekimo į vidų. Be to, labai svarbu, kad avalynė būtų lengva ir lanksti, o bato dydis turėtų būti kiek didesnis nei pėda – jo viduje turėtų likti apie 0,5–1 cm laisvos vietos, kad oras cirkuliuotų ir koja nesukaistų.

Geriausia investicija – tinkamas kombinezonas

Kombinezonas yra pagrindinis drabužis šaltuoju sezonu, tad jį renkantis visada verta investuoti į kokybę. Jį geriausia rinktis tokį, kuris nevaržys judesių, garantuos šilumą, nepraleis drėgmės ir vėjo, bus atsparus purvui. „Be to, siūlyčiau atkreipti dėmesį į gamintoją, kokias medžiagas savo siuvamuose drabužiuose jis naudoja – sudėtyje neturėtų būti fluoro angliavandenilio (FC free) ir polivinilchlorido (PVC free)“, – pataria „Reima“ atstovė Baltijos šalims Dovilė Pumputienė.

Jos teigimu, nuo vaiko amžiaus ir numatomos veiklos priklauso, kokį kombinezono tipą rinktis – vientisą ar dviejų dalių. „Vaiką iki 2 metų amžiaus geriausia rengti vientisu kombinezonu, nes taip patogiau vaiką aprengti tiek patiems tėvams, tiek auklėtojoms, jei vaikas vedamas į darželį. Vyresnio amžiaus vaikus rekomenduočiau rengti dviejų dalių kombinezonu. Pavyzdžiui, jei suplanuota kelionė su vaiku, daug paprasčiau bus automobilyje ar autobuse nurengti kombinezono viršutinę dalį, nei vientisą kombinezoną. Žinoma, jei numatomos linksmybės lauke, tada geriausias variantas – vientisas kombinezonas, nes į vidų nepateks sniego“, – teigia D. Pumputienė, primindama, kad vertėtų atkreipti dėmesį ir į drabužio dydį.

Pasak ekspertės, kai kurie šiuolaikiniai drabužių gamintojai kombinezonus ar kitus vaikų drabužius gamina įvertindami greitą vaikų augimą, todėl drabužiai gaminami su vadinama augimo funkcija paliekant kelis centimetrus „išaugimui“. Tokiu būdu užtikrinama, kad drabužis bus tinkamas dėvėti visą sezoną. Be to, tėvams išsirinkti padeda ir tai, jog gamintojai jau pateikia visus galimus drabužio matmenis, pavyzdžiui, rankovės ilgį ir kt. 

Sluoksniai – visada pasiteisina

Specialistų teigimu, storas megztinis nebūtinai garantuoja šilumą. „Vaikus šaltuoju sezonu geriausia rengti trimis drabužių sluoksniais: pirmasis sluoksnis – medvilninis drabužis, ant viršaus merino vilnos arba termo drabužis, ir tada – kombinezonas. Svarbiausia, kad medžiaga „kvėpuotų“, t. y. būtų pralaidi orui, ir kad nevaržytų vaiko judesių“, – aiškina D. Pumputienė.

Pirmenybė – pirštinėms

Aksesuarai – pirštinės, šalikas ir kepurė – svarbūs, tačiau nereikalauja tokių investicijų kaip batai ar kombinezonas. „Iš visų šių trijų aksesuarų svarbiausia atkreipti dėmesį į pirštinių savybes. Žiemą vaikai žaidžia sniege, tad pirštinės turėtų būti nepralaidžios vandeniui ir ilgesnės – virš riešo, kad drėgmė nepatektų į vidų. Taip pat geriau rinktis kumštines pirštines, nes jei pirštai izoliuoti po vieną, jie greičiau šąla,“  – sako D. Pumputienė.

Šalikas ir kepurė, anot jos, daugiau individualus tėvų pasirinkimas – tiek medžiaga, tiek stilius. „Dabar daugelis tėvų renkasi vadinamus „šalmukus“, dengiančius ne tik galvą, bet apsaugančius ir kaklą. Pažangūs gamintojai siūlo kepures, kurios turi specialius įsiuvus ties ausimis. Tokiu būdu sukuriama ypač gera apsauga nuo vėjo, – pabrėžia ekspertė. – Tačiau šalikai, net ir brangiausi, neturi išskirtinių savybių, todėl siūlyčiau geriau investuoti į kokybiškas pirštines ir kepurę.“

Laisvė judėti lengvai

D. Pumputienės teigimu, tėvai vis dar klaidingai mano, kad „šiluma kaulų nelaužo“, o vilna – vienintelė šilta medžiaga ir tik storas drabužis – šiltas drabužis. Sukaitusį vaiką labai lengvai gali „perpūsti vėjas“, tuomet iki ligos tik vienas žingsnis. „Šiuolaikinės medžiagos atitinka visas gerąsias vilnos savybės, be to, jos lengviau prižiūrimos, yra švelnios, greitai džiūsta. Tad klaida manyti, kad tik su vilnoniais drabužiais vaikui bus šilta“, – sako D. Pumputienė.

Kitas mitas, anot ekspertės, jog tik storas drabužis gali būti šiltas. „Gamintojai atsižvelgia, kad vaikai daug juda, todėl specialiai kuria patogius, plonesnius – judėti pritaikytus drabužius, o šiuolaikinės technologijos leidžia užtikrinti, kad net ir plonas drabužis bus šiltas“, – teigia ekspertė.

Pasak 9-12 klasių moksleiviams skirtos skaitmeninių įgūdžių lavinimo programos „Skaitmeninis moksleivio IQ“ vadovės Eglės Tamelytės, nors apklausos rezultatai rodo, kad didžioji dalis jaunuolių nesidalina savo patirtimis su suaugusiais, tuo pačiu beveik 50 proc. jų sako, kad norėtų būti atviresni su savo tėvais.

Apklausoje dalyvavę paaugliai iš visos Lietuvos teigė, kad mielai su tėvais dalintųsi patirtimis, kurias įgauna skaitmeninėje erdvėje ir netgi norėtų sulaukti patarimų, kaip elgtis tam tikromis probleminėmis situacijomis.

„Kartais tenka išgirsti iš pačių moksleivių, kad jų tėvai nežino, kas tas intagramas, snapčatas ar pastaruoju metu itin paauglių pamėgta „TikTok“ programa ir ką šiuose socialiniuose tinkluose veikia jų vaikai. Tačiau kiekviena šeima, namie auginanti paauglį, turėtų nors kažkiek pasidomėti apie šias programas. Nieko apie tai nežinant, tikrai nebus lengva pagelbėti ar patarti savo vaikams“, – sako E. Tamelytė.

Skaitmeninių įgūdžių lavinimo programos vadovė primena, kad tiek tėvai, tiek mokytojai turėtų nuolat kalbėti su vaikais apie etišką bendravimą virtualioje erdvėje, šviesti jaunimą duomenų saugumo, saugaus elgesio internete ir kitomis su skaitmeniniu raštingumu susijusiomis temomis.

Atlikta apklausa parodė, kad kas penktas apklausoje dalyvavusių paauglių mano, kad tėvai juos smerktų sužinoję, ką jie iš tikrųjų veikia internete. Virtualioje aplinkoje paaugliai ne tik nesunkiai gali rasti įvairios žalingos informacijos, bet ir neretai patys elgiasi neatsakingai ir neapgalvotai.

„Pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose priima nepažįstamų žmonių kvietimus draugauti, ne visada atsijungia iš savo socialinių tinklų paskyrų ar įsivelia į elektronines patyčias“, – sako E. Tamelytė.

Kita vertus, šiek tiek mažiau nei pusė apklaustų moksleivių teigė, kad mokykloje gauna pakankamai žinių, kaip elgtis, internete iškilus tam tikroms problemoms. Beveik 70 proc. jaunuolių atsakė, kad šią informaciją gauna iš savo tėvų. Tad tiek mokytojai, tiek tėvai turėtų pasitempti ir atkreipti dėmesį, kokiomis žiniomis ir patarimais dalinasi su jaunimu.

„Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, jo 4–asis straipsnis numato, kad tėvai ir kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos privalo vadovautis geriausių vaiko interesų prioriteto principu. O pagal šitą Seimo narių teikiamą įstatymo projektą ugdymosi šeimoje parinkimas yra paremtas tik tėvų pageidavimu, išimtinai jų subjektyvia nuomone, neįvertinant vaiko visumos interesų ir jo nuomonės“, – sakė A. Monkevičius.

Pasak jo, kita priežastis, kodėl ministerija siūlo Vyriausybei atmesti Seimo narių siūlymą, yra nenustatytos aiškiai apibrėžtos esminės sąlygos, kurioms esant būtų leidžiama ugdyti vaiką šeimoje, ir nenustatyti jokie reikalavimai tėvams, siekiantiems vaikus ugdyti šeimoje – nei sveikatos, nei išsilavinimo.

„Taip pat neapibrėžti yra nei teisės, nei pareigos, nei priimtų įsipareigojimų atsakyti už ugdymo rezultatus vykdymo priežiūros mechanizmai“, – sakė A. Monkevičius.

Pasak ministro, taip pat nėra apibrėžtas valstybės institucijų – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar kitų įstaigų – dalyvavimas procese, t, y. nėra apibrėžta, kokie subjektai ir kokius sprendimus gali priimti tuo atveju, kai vaiko ugdymasis šeimoje neatliepia lūkesčių, neatitinka vaiko teisių apsaugos principų ir kitais atvejais.

Seimas buvo kreipęsis į Vyriausybę, kad ši pateiktų išvadą dėl  Seimo narių Eugenijaus Jovaišos, Vytauto Juozapaičio, Dovilės Šakalienės, Kęstučio Smirnovo, Gintaro Steponavičiaus, Edmundo Pupinio ir Arūno Gelūno siūlomo įstatymo projekto, kuriuo siekiama reglamentuoti ugdymąsi šeimoje. Seimo nariai siūlo, kad vaikas, jo tėvams (globėjams) pageidaujant pagal priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo bendrąsias programas galėtų būti ugdomas šeimoje, su mokykla būtų pasirašoma mokymosi sutartis. Pagal siūlomą projektą prieš sudarydama mokymosi sutartį mokykla turėtų teisę patikrinti ugdymosi šeimoje sąlygas, vaiko žinių lygį pasitelkdama specialistus, mokykla aprūpintų mokomąja medžiaga, konsultuotų, vertintų mokymosi pažangą.

"Taip" arba "Ne"

Ribų nustatymas ir jų laikymasis yra viena sudėtingiausių tėvų užduočių, sukelianti daug nemalonių akimirkų tėvų ir vaikų santykiuose. Tačiau, kai tėvai moka valdyti savo reakcijas, apmąstyti savo veiksmų pasekmes, įtampos tarp tėvų ir vaikų kyla mažiau.

Vienas iš tėvystės iššūkių yra tėvų reakcijos į atkaklius vaikų reikalavimus ir jų pykčio proveržius. Per konsultacijas ir tėvystės grupėse tėvai dažnai užduoda klausimų, kaip tinkamai reaguoti, kai vaikas užsispyręs kažko reikalauja – nuolat drausti ar, priešingai, su viskuo sutikti. Kai kurie tėvai sako, kad yra sunku atsispirti vaiko prašymams, tik todėl, kad jie myli savo vaiką ir nenori jo skaudinti savo draudimais. Jeigu į vaikų reikalavimus nuolat skubama atsakyti "taip", siekiant išvengti jų įniršio protrūkių, vadinasi, vaikai neskatinami valdyti savo norų ir emocinių reakcijų. Žinoma, yra daug lengviau sutikti su vaiko reikalavimais nei tvarkytis su jo pykčiu ar nusiminimu nepatenkinus reikalavimų. Pasakymas vaikui "ne" nereiškia, kad tėvai jo nemyli. Priešingai, tai reiškia, kad tėvai rūpinasi savo vaiku, nori, kad jis išmoktų palaukti, atidėti savo norus, kartu mokydamasis ne tik siekti gyvenime malonumų, bet ir derintis prie kitų, atlikti privalomas užduotis ir pan. Pavyzdžiui, pirmiausia paruošti pamokas, o po to pažaisti žaidimą telefone; parduotuvėje galima pirkti tik vieną daiktą, o ne visus norimus iš karto. Kai tik kyla noras automatiškai sutikti su vaiko reikalavimu, vadinasi, reikia sustoti ir pagalvoti, o kodėl aš tai leidžiu? Kaip atsitiko, kad vaikas turi daugiau galios nei aš?"

Atjausti vaiką jam suklydus

Vaikai, ypač ikimokyklinio amžiaus, ir paaugliai, iš smalsumo ir noro pažinti dažnai klysta ir pažeidžia ribas. Tačiau, susiklosčius tokioms  situacijoms, dažnai klysta ir suaugusieji, kai bara ar nubaudžia vaiką už jo klaidas. Tėvai neretai neįvertina, kad suklydę ar netinkamai pasielgę vaikai taip pat dėl to išgyvena. Todėl pyksta ir kritikuoja arba baudžia vaiką, pamiršdami, kad vaikai turi mokytis iš savo patirties ir klaidų. Norint, kad vaikai išliktų smalsūs ir atsparūs gyvenimo iššūkiams, svarbu palaikyti jų norą pažinti ir išbandyti, žinant, kad gali ir suklysti.

Pasakymas vaikui "ne" nereiškia, kad tėvai jo nemyli. Priešingai, tai reiškia, kad tėvai rūpinasi savo vaiku, nori, kad jis išmoktų palaukti, atidėti savo norus.

Kai vaikas pasielgia netinkamai, tėvai turėtų atsižvelgti į vaiko jausmus ir jį raminti – "suprantu, kad pyksti, tačiau turi nusiraminti, kad apgalvotum..." Toks tėvų elgesys nereiškia, kad jie nekreipia dėmesio į netinkamą vaiko elgesį. Jis reiškia, kad nors vaikas ir pasielgė netinkamai, tėvai jį myli ir atjaučia dėl jo klaidų kartu nuosekliai reikalaudami atitinkamai elgtis. Kai tėvai nuolat baudžia vaikus ar kritikuoja suklydus, pastebi tik jų trūkumus ar netinkamą elgesį, neįvertina pastangų ir jausmų dėl padarytos klaidos, vaikai dažniausiai tampa neryžtingi, praranda motyvaciją domėtis, pradeda vengti naujovių ar iššūkių, nes bijo suklysti. Nuolat kritikuojami vaikai dažniausiai jaučiasi "nesugebantys, negalintys, nemokantys", todėl jiems yra daug sunkiau atlaikyti gyvenimo iššūkius. Kritikuojami vaikai nenustoja mylėti tėvų – jie nustoja mylėti save. Vaikų elgesio ribos turėtų būti nustatomos ne kaip bausmė, o kaip tinkamo elgesio ugdymo priemonė.

Išlaikyti pagarbą

Auklėjant vaikus dažnai kyla tarpusavio konfliktų, kuriuose tiek vaikus, tiek tėvus užvaldo stiprūs ir nemalonūs jausmai. Tokiais atvejais abiem pusėms gali būti sunku elgtis apgalvotai ir pagarbiai.

Tėvams ypač sunku, kai vaikai, norėdami pasiekti savo tikslų ar suklydę, ginčijasi su jais ir mėgina įrodyti savo tiesą: "Aš – teisus. Tu (arba jis) – neteisus". Įprastai tėvai neišklauso vaikų nuomonės, nutraukia juos ir reikalauja nesiginčijant paklusti jų reikalavimams. Stengiantis neįsivelti į abiem pusės skaudžius ir daug energijos reikalaujančius konfliktus, naudingiau vaiko tiesiog paklausti: "Kuo, tavo manymu, skiriasi mūsų požiūriai?" Tokios tėvų reakcijos ne tik neįžeidžia vaiko, bet skatina jį patį susimąstyti apie savo poelgius. Kita vertus, tėvai yra elgesio pavyzdys vaikams. Jei iš savo vaikų sulaukiama įžeidžiančių ar nepagarbių reakcijų, verta susimąstyti, kur jie taip išmoko elgtis.

Keletas pavyzdžių, kaip keisti netinkamą kalbą: užuot sakius "tai yra kvaila", galima sakyti – "aš to nesuprantu"; vietoj "tu meluoji" – "aš turiu kitokių žinių"; kai vaikas neįvykdo tėvų prašymų ar pamiršta kažką padaryti, galima jo paklausti "padėk man suprasti, kaip pasirinkai daryti, kas tau svarbu, o ne tai, kas privaloma" ir nevadinti jo tinginiu. Kartais vaikai sako – tai neįmanoma. Tuomet galima paklausti, ko reikėtų, kad būtų įmanoma?

Atsakomybė už reakcijas

Neretai pokalbį su vaikais apie jų nesėkmes ar netinkamą elgesį tėvai pradeda klausimu "kodėl?" ("Kodėl negali pasidėti savo kuprinės į vietą?!") Deja, šis klausimas retai padeda susikalbėti su vaikais ir pasiekti norimų rezultatų. Vaikai dažniausiai nežino atsakymo arba tiesiog ginasi nuo kaltinimų. Labiau padėtų klausimas "Kodėl aš tokiu būdu reaguoju į vaiko elgesį?" O ypač supykus dėl vaikų elgesio. Savo reakcijų supratimas skatina žmones imtis atsakomybės už savo elgesį. Daugelis tėvų pamini, kad išmokus suvaldyti savo reakcijas, jiems pavyko išvengti skaudžių klaidų. Pavyzdžiui, užuot aprėkus vaiką, valdant savo pyktį ir ramiai išsakant reikalavimus, pagerėjo ne tik vaikų elgesys, bet ir santykiai su jais tapo šiltesni. Kita vis dar dažnai pasitaikanti tėvų klaida yra vaikų kaltinimas dėl savo reagavimo būdo – "per tave taip susinervinau; kodėl man visą laiką gadini nuotaiką? kodėl aš per tave turiu nuolat jaudintis?" ar pan. Visi žmonės turi savitą reagavimo būdą į kitų elgesį ir gali rinktis, kaip reaguoti.

"Kai supratau, kad mano pyktį ir nusivylimą iš tiesų kelia ne vaiko elgesys, bet mano nepateisinti lūkesčiai jam ir nustojau kaltinti vaiką, man labai palengvėjo. Nes kartu atėjo supratimas, kad pats esu atsakingas už savo emocijų valdymą ar nesuvaldymą... Šis atradimas pakeitė ne tik santykius su vaiku, bet ir iš esmės mano santykius su kitais žmonėmis. Aš pradėjau sąmoningai valdyti savo reakcijas. Reikėjo daug pastangų ir specialistų pagalbos. Kai apgalvotai ėmiau nustatyti pasekmes ir ribas savo vaikui dėl jo netinkamo elgesio, jis tiesiog pradėjo mažiau ginčytis ir klausyti." Šis pasakojimas parodo, kaip vaikams svarbu, kad tėvai ramiai ir aiškiai, nepasiduodami emocijoms, išsakytų, ko tikisi iš vaiko.

Tėvystė yra vienas iš maloniausių ir kartu sunkiausių iššūkių suaugusio žmogaus gyvenime. Ir neįmanoma jai pasirengti tik teoriškai. Kartais kasdienis gyvenimas patvirtina, o kartais paneigia kai kurias išmoktas teorijas. Vienas didžiausių tėvystės malonumų yra galimybė nuolat mokytis ir augti kartu su savo vaikais. Ir kiekvienas vaikas tėvams suteikia vis naujų galimybių mokytis.

Į portalo žurnalistų rankas sekmadienį patekęs vaizdo įrašas šokiravo. Jame užfiksuota, kaip naktį, apie 3.30 val. Šalčininkuose net dvejų metų neturinti nuoga mergaitė bėga kiemais ir garsiai klykia.

Visą šį vaizdą matę šalčininkiečiai iškart iškvietė pareigūnus ir greitąją medicinos pagalbą, kadangi tąnakt termometro stulpelis rodė vos 2 laipsnius šilumos.

„Vaikutis buvo tik su sauskelnėmis, todėl paskambinę tarnyboms puolėme prie jo, apgobėme striuke. Išgirdę sąmyšį netrukus lauke pasirodė ir tėvai, kibo į atlapus ir liepė nieko nekviesti“, – šokiruojančias tos nakties įvykio detales portalui pasakojo įvykio liudininkė.

To paties miesto gyventoja pasakojo, kad šeima, apie kurią pasakojama, daugelio miestelėnų gerai žinoma.

„Šiame name yra keletas butų, beveik visuose gyvena mėgstantys išgerti žmonės. Ši šeima – viena iš jų. Kai ateina savaitgalis, tai čia nuolat vyksta baliai, todėl kyla klausimas: kaip tokie tėvai prižiūri vaikus?“ – retoriškai klausė pašnekovė, kuri teigė girdėjusi iš kaimynų, kad tąnakt galėjusi sušalti mergytė buvo palikta šeimoje.

Kaip portalui komentavo Vilniaus policijos atstovė Julija Samorokovskaja, į šį įvykį nedelsiant sureagavę pareigūnai nuvyko į šeimos namus. Čia paaiškėjo, kad be priežiūros buvo palikti net trys mažamečiai – 2018, 2016, 2012 metų gimimo. Dvejų metų neturinti mergaitė, kuri nuoga bėgiojo lauke – viena iš jų.

Tuomet visi jie palikti motinos globon, ji tąnakt buvo blaivi, o Vaikų teisių tarnybos atstovams apie poreikį pasirūpinti vaikais nebuvo pranešta. Namuose buvusiam sugyventiniui nustatytas 0,97 prom. girtumas.

Kitą dieną po įvykio pareigūnai dar kartą vyko į šeimos namus ir, esą, jokių pažeidimų neužfiksavo, motina buvo blaivi.

Vaikų teisių tarnybos atstovai sekmadienį apie šį įvykį vis gi buvo informuoti ir priimtas sprendimas pirmadienį spręsti dėl tolimesnio vaikų likimo.

Vaikai paimti iš šeimos

VVTĮT komunikacijos specialistė Aida Žemaityte-Budnikienė portalui patvirtino, kad ankstų pirmadienio rytą Vaiko teisių apsaugos Šalčininkų rajone specialistės nuvyko į šeimą.

„Vaikų motina paaiškino, kad nakties metu ją kankino nemiga, ji atsikėlė ir neuždariusi durų nuėjo paskui savo sugyventinį pas kaimyną. Pabendravus su vaikų tėvais, įvertinus gautus dokumentus iš kitų įstaigų (ugdymo) bei tai, kad šeima mums žinoma nuo 2010 metų dėl socialinių problemų, o 2018 metų viduryje šeimoje augantiems vaikams nustatytas pirmas grėsmės lygis, tačiau per darbo su šeima laikotarpį žymių teigiamų pokyčių neįvyko, vaikus nuspręsta paimti iš šeimos ir apgyvendinti saugioje aplinkoje pas artimą giminaitį“, – detalizavo specialistė.

Vaikus nuspręsta paimti iš šeimos ir apgyvendinti saugioje aplinkoje pas artimą giminaitį.

A. Žemaityte-Budnikienės teigimu, pirmadienį po pietų surengtas skubus atvejo vadybos posėdis, kuriame dalyvavo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos vadovai, Socialinių paslaugų centro vadovė, Vaiko teisių apsaugos skyriaus Šalčininkuose specialistės, atvejo vadybininkė, socialinė darbuotoja, jau kurį laiką dirbanti su šeima, ir vaikų motina. Vaikų tėvas į posėdį kviečiamas buvo, tačiau neatvyko.

„Po atvejo vadybos posėdžio informacija apie šeimą perduota Valstybės vaiko teisių apsaugos mobiliajai komandai, kuri 14 dienų teiks pagalbą šeimai. Planuojama, jog mobilioji komanda į šeimą vyks artimiausiomis dienomis, o tėvams sutikus – su jais dirbs psichologas, priklausomybių specialistas ir socialinis darbuotojas“, – sakė pašnekovė.

Į portalo žurnalistų rankas patekęs vaizdo įrašas verčia stvertis už galvos. Jame užfiksuota, kaip naktį, apie 3.30 val. Šalčininkuose net dvejų metų neturinti nuoga mergaitė bėga kiemais ir garsiai klykia.

Visą šį vaizdą matę šalčininkiečiai iškart iškvietė pareigūnus ir greitąją medicinos pagalbą, kadangi tąnakt termometro stulpelis rodė vos 2 laipsnius šilumos. 

„Vaikutis buvo tik su sauskelnėmis, todėl paskambinę tarnyboms puolėme prie jo, apgobėme striuke. Išgirdę sąmyšį netrukus lauke pasirodė ir tėvai, kibo į atlapus ir liepė nieko nekviesti“, – šokiruojančias tos nakties įvykio detales portalui pasakoja įvykio liudininkė.

To paties miesto gyventoja pasakojo, kad atvykus tarnyboms toliau veiksmo nematė – atlikus pilietišką pareigą pasišalino iš įvykio vietos. Tačiau, kaip pasakoja moteris, šeima, apie kurią pasakojama, daugelio miestelėnų gerai žinoma.

„Šiame name yra keletas butų, beveik visuose gyvena mėgstantys išgerti žmonės. Ši šeima – viena iš jų. Kai ateina savaitgalis, tai čia nuolat vyksta baliai, todėl kyla klausimas: kaip tokie tėvai prižiūri vaikus?“ – retoriškai klausė pašnekovė, kuri teigė girdėjusi iš kaimynų, kad tąnakt galėjusi sušalti mergytė buvo palikta šeimoje.

Sekmadienio rytą portalas susisiekė su Vilniaus policijos atstovais ir išsiaiškino, kad pareigūnai tikrai buvo kviesti ir vyko į šiuos namus Šalčininkuose.

„Pranešimą apie tai, kad praeiviai mato gatvėje vaiką, galimai pasiklydusį, policija gavo 3.33 val. Skubiai reaguota ir nuvykta į įvykio vietą“, – teigė Vilniaus apskr. VPK Komunikacijos poskyrio vedėja Julija Samorokovskaja.

Vaikutis buvo tik su sauskelnėmis, todėl paskambinę tarnyboms puolėme prie jo, apgobėme striuke. Išgirdę sąmyšį netrukus lauke pasirodė ir tėvai, kibo į atlapus ir liepė nieko nekviesti.

Policijos atstovės duomenimis, atvykę pareigūnai išsiaiškino, jog be priežiūros buvo palikti net trys mažamečiai – 2018, 2016, 2012 metų gimimo. Dvejų metų neturinti mergaitė, kuri nuoga bėgiojo lauke – viena iš jų.

„Motina ir jos sugyventinis, vaikų tėvas, aiškino, kad tik trumpam buvo nuėję pas kaimynus“, – mažamečių tėvų žodžius citavo J. Samorokovskaja. Pareigūnai nedelsiant patikrino abiejų blaivumą. Motina, pasak policijos atstovės, buvo blaivi, o jos sugyventiniui nustatytas 0,97 prom. girtumas.

Kadangi vaikams nebuvo kilusi grėsmė, o motina blaivi, visi vaikai buvo palikti jos globon.

„Vaiko teisių tarnybos atstovų tąnakt pareigūnai nekvietė, nes motina galėjo likti su vaikais. Kitos dienos popietę pareigūnai dar kartą vyko į šios šeimos namus – jokių pažeidimų neužfiksuota, motina blaivi“, – apie tolimesnius įvykius pasakoja J. Samorokovskaja.

Susisiekus su VVTĮT komunikacijos specialiste Aida Žemaityte-Budnikiene, ji patvirtino pareigūnų informaciją dėl tos nakties įvykių.

„Pareigūnai, nematydami grėsmės vaikams, neprivalėjo iškart informuoti mūsų tarnybos. Tačiau jau kitą dieną apie šį atvejį mums buvo žinoma“, – teigė atstovė.

A. Žemaitytė-Budnikienė portalui patvirtino, kad šeima tarnybai yra žinoma, jai šiuo metu yra taikoma atvejo vadyba.

„Pirmadienį socialiniai darbuotojai vyks į šeimos namus ir spręs, kokių priemonių imtis toliau“, – pokalbio pabaigoje paminėjo pašnekovė.

Portalas primena, kad Lietuvos įstatymai numato, jog vaikas iki 6-erių metų be objektyvios būtinybės negali likti vienas be vyresnių kaip 14 metų asmenų priežiūros.