„Ir toliau vykdysime intensyvią diplomatiją, kad užbaigtume šį dabartinį smurto ciklą“ ir „esame pasirengę suteikti paramą, jei šalys sieks paliaubų“, spaudos konferencijoje Kopenhagoje sakė A. Blinkenas.

Jis pakartojo, kad Vašingtonas remia Izraelio teisę gintis, ir pabrėžė, kad „teroristinė organizacija, kuri nesirinkdama leidžia raketas į civilius, ir šalis, ginanti savo žmones nuo šių atakų, nėra lygiavertės“.

„Tad raginame „Hamas“ ir kitas grupes Gazos [Ruože] tuojau pat nutraukti raketines atakas“, – sakė A. Blinkenas.

Tačiau jis pridūrė: „Izraeliui kaip demokratijai tenka papildoma našta padaryti visa, kas įmanoma, kad būtų išvengta civilių aukų.“

Tai apima ir žurnalistus, nurodė A. Blinkenas, turėdamas galvoje Izraelio šeštadienį suduotą aviacijos smūgį, sunaikinusį 13 aukštų pastatą Gazos Ruože, kuriame buvo Katare įsikūrusios televizijos „al Jazeera“ ir amerikiečių naujienų agentūros „The Associated Press“ (AP) biurai.

JAV diplomatijos vadovas pakartojo, jog Vašingtonas yra susirūpinęs žiniasklaidos apsauga, bet šio smūgio nepasmerkė.

Jis sakė, kad Vašingtonas paprašė Izraelio pateikti „papildomų detalių“ dėl smūgio „pateisinimo“.

A. Blinkenas nurodė asmeniškai nematęs jokios Izraelio vadovybės informacijos, todėl nenorintis komentuoti šio smūgio teisėtumo.

„Izraeliui tenka ypatinga atsakomybė ginantis apsaugoti civilius ir tai be jokių abejonių apima žurnalistus“, – sakė jis.

A. Blinkenas taip pat teisino Vašingtono sprendimą blokuoti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos deklaraciją su raginimu nutraukti karo veiksmus.

„Netrukdome diplomatijai“, – pabrėžė JAV valstybės sekretorius.

Pasekmės sveikatai lieka ilgai

Kaip sakė LSMU Kauno ligoninės Vaikų konsultacinės poliklinikos vedėja dr. Marija Marengolcienė, net ir lengvesnės vaikų susirgimo COVID-19 formos gali palikti nemalonių pėdsakų organizme. „Pagausėjo pacientų, kurie skundžiasi nuolatiniu nuovargiu, galvos skausmu, virškinimo trakto problemomis, bet konkrečios ligos atlikti tyrimai neparodo. Tada daromas antikūnų tyrimas. Jei jų randama, galima traktuoti, kad vaikas persirgo COVID-19 ir pasireiškiantys sveikatos sutrikimai yra to pasekmė“, – pasakojo dr. M. Marengolcienė.

Medikė aiškino, kad susirgus COVID-19 suaugusiems, jų vaikai dažna netiriami, jei jie negaluoja lengvai, o kartais išvis neturi jokių simptomų. Tačiau maždaug po dviejų mėnesių tėvai sunerimsta, matydami, kad vaiko sveikatos būklė negerėja ar net pablogėja. Tokiems vaikams specialaus gydymo nėra – skiriamas stiprinantis organizmą mitybos ir poilsio režimas.

Prireikia ir deguonies terapijos

LSMU Kauno ligoninėje pandemijos metu jau gydyta daugiau kaip 80 vaikų. Ligoninės Vaikų priėmimo skubios pagalbos skyriaus vedėjas Darius Varaškevičius pasakojo, kad sunkesnės COVID-19 formos pasireiškia vyresniems nepilnamečiams. „Turėjome apie 10 pacientų, kuriems prireikė papildomo deguonies tiekimo dėl COVID-19 sukeltos pneumonijos. Dauguma jų buvo nuo 12 iki 17 metų amžiaus“, – teigė D. Varaškevičius.

Jauniausias ligoninės COVID-19 pacientas buvo 2 mėnesių amžiaus kūdikis. Didžioji dalis atvyksta dėl besitęsiančio karščiavimo, vangumo, skysčių trūkumo, dalis su stipriu kosuliu, vėmimu, viduriavimu. „Kartais sudėtinga pasakyti, ar negalavimus sukelia koronavirusas ar jis diagnozuojamas atvykus į ligoninę kaip šalutinė liga“, – pastebi D. Varaškevičius.

Kam liga pavojingiausia?

LSMU Kauno ligoninės Vaikų konsultacinės poliklinikos gydytojas, vaikų pulmonologas dr. Eugenijus Griška pabrėžė, kad COVID-19 didesnį pavojų kelia sergantiems lėtinėmis kvėpavimo takų ligomis, po organų transplantacijų, imunosupresinės būklės ar turintiems kitų gretutinių ligų, onkologinių susirgimų vaikams.

Pasak mediko, vaikams pasireiškia tokie patys būdingiausi COVID-19 simptomai kaip ir suaugusiesiems. Tai karščiavimas, sausas kosulys, bendras silpnumas, galimi virškinamojo trakto sutrikimai. Šie simptomai būdingi daugeliui kitų infekcinių ligų ir dėl to atpažinti COVID-19 be testo neįmanoma. „Jeigu vaikas karščiuoja, tėvai neturėtų skubėti jo vežti į gydymo įstaigą. Vaikui jaučiantis pakankamai gerai, galima kurį laiką jį stebėti namuose. Tačiau jei jis elgiasi kitaip nei įprasta, tampa vangus, rekomenduojama kreiptis į medikus dėl COVID-19 ar kitų ligų tyrimo ir gydymo“, – patarė dr. E. Griška.

Gydytojas atkreipė dėmesį, kad esant pandemijai tėvai vaikų rečiau kreipiasi į medikus, gydymo įstaigas. „Nors šeimos gydytojai daugiau dėmesio skiria nuotolinei konsultacijai, tačiau užsitęsus bet kokiems negalavimams būtų tikslinga kontaktinė mediko konsultacija“, – teigė dr. E. Griška.

Visi medikai sutaria, kad mokyklose taikomas testavimas gali padėti valdyti epidemiologinę situaciją.

Kalbu apie operos solistą Merūną Vitulskį, kurio šeima gegužės 15-ąją, Tarptautinę šeimos dieną, galėtų būti pavyzdžiu jauniems žmonėms, pasirengusiems prisiekti amžiną meilę ir rūpinimąsi vienas kitu.

– Balandžio 8-ąją su žmona Erika šventėte dešimties metų vedybų sukaktį. Nemažas laiko tarpas... Ar kažkaip ypatingai paminėjote šią progą?

– Jei ne karantinas, gal būtume ir rimčiau paminėję, bet sąlygos neleido. Kita vertus, mums kiekviena diena kaip graži šventė. Nesakau: visko ir pas mus būna, bet iš esmės taikiai, gražiai sugyvename. Užtai ir tie santuokos metai bėga nejučia. Sunku patikėti, kad jau dešimt praėjo...

Stengiamės kasdien tiek žodžiais, tiek veiksmais vienas kitam priminti, kodėl esame kartu. Kitiems gal reikia priežasties arba ypatingos dienos švęsti, o mūsų su Erika gyvenime labai daug ekspromtų. Todėl ir tos dienos visos skirtingos... Net jei jos eilinės.

Vis dar nepamirštame vienas kito stebinti. Jei širdyje kažkas sužibo, tai akimirksniu ėmei ir parašei raštelį apie tai, kaip gera būti drauge arba kad visą dieną mintys sukasi tik apie tave.

Stengiamės kasdien tiek žodžiais, tiek veiksmais vienas kitam priminti, kodėl esame kartu.

– Smagios smulkmenos juk ir sudaro gyvenimo visumą...

– Taip, būtent. O dar mūsų su Erika gyvenime labai daug pokalbių. Nesvarbu, kokia tema: neigiama ar teigiama. Kartais tyliu, bijodamas savo mylimam žmogui užkrauti tą įtampą, kurioje pats verdu, bet galiausiai vis tiek išsišneku. Nes, mano galva, labai svarbu poroje kalbėtis. Niekada susipykę stengiamės neiti miegoti. Antraip ir kitą dieną liks įtampa. Turime išsiaiškinti, kas kam neduoda ramybės. Šitaip kur kas lengviau gyventi.

– Žinau, kad pametinukai Ajus ir Herkus – labai įdomios mažos asmenybės. Ar elgiatės su jais kaip su vaikais, ar labiau kaip su suaugusiais, savo nuomonę jau turinčiais žmonėmis?

– Ach tos mūsų "senos galvos" (juokiasi). Gal penkiametis Herkus dar nelabai, bet šešiametis Ajus tai tikras filosofas. Viskas jam įdomu, o labiausiai – kosmosas ir archeologija. Jaunėliui Herkui šiuo metu labiau patinka mašinos, sportas. Kartais net sunku rasti teisingus atsakymus į visus juos dominančius klausimus. Bet aš su jais elgiuosi kaip su suaugusiaisiais – nieko nevynioju į vatą. Kalbu tiesiai šviesiai, pradedant fiziologija ir baigiant morale, etika, religija. Stengiuosi paaiškinti taip, kaip yra. O klausimų jie pažeria, patikėkite, tikrai ne pagal amžių... Kartais, kai su kitais suaugusiaisiais be mūsų pabūna, tie žmonės išpūstomis akimis mus pasitinka: klausia, iš kur tie berniukai tiek daug žino.

Iš tur (juokiasi). Užtai, kad sąžiningai dirbame jų tėvais. Nuo pat gimimo nėra pas mus jokių mažybinių "letete". Galbūt dėl to ir brolių mąstymas yra kitoks nei bendraamžių. Tarkim, vakar su Erika rimtai kalbėjomės apie mano karjeros posūkius, o vaikai tiesiog lipte lipo ant galvų, kad net sunku buvo susikalbėti. Neapsikentusi Erika ant vieno šūktelėjo. Tas įsižeidė. Teko vyriškai su juo pasikalbėti apie pagarbą vyresniam žmogui, kaip ir apie tai, kad jaunesnis privalo palaukti, kol suaugusysis baigs pokalbį. Atrodo, suprato.

Ryšys: nors pametinukai broliai labai skirtingi, bet tėtį myli vienodai – karštai! Merūno Vitulskio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar jūsų šeimoje egzistuoja bausmės? Na, kad ir už tai, kad ką tik lipo tėčiui su mama ant galvos, kai juodu kalbėjosi apie rimtus dalykus.

– Geriausiai šiuolaikinius vaikus veikia technologinės bausmės – tarkim, kai paimi kelioms dienoms jų "iPadą". Ar nesuminkštėja nuo gailių prašymų tėvų širdis? Ne... Šiuo atveju tėvai turi elgtis kaip vienas kumštis. Kaip komanda. Nes jei vienas reikalaus teisingumo, o kitas viską leis – nieko nebus. Todėl su Erika šiuo klausimu esame griežtai sutarę.

Pas mus gerasis policininkas yra močiutė, kuriai leidžiame viską. Mūsų nuomone, lepinti savo anūkus – visų nuostabių močiučių pareiga. Todėl jų meilei netrukdome lietis laisvai.

– Kaip reguliuojate technologinį spaudimą tėvelių smegenims: "Tėti, ar galiu pažaisti vieną kompiuterinį žaidimą?!"

– Griežtai. Broliai gauna pažaisti "iPadu" tik vieną valandą per dieną. Nebent mums, tėveliams, prireikia ramybės – norime be trukdžių pabūti su svečiais ir pan. Žinau, kad valandos nedraudžia ir psichologai. Kitu atveju vaikams grėstų įtampa, padidėjęs jautrumas, nervingumas.

Kalbant apie kompiuterinius žaidimus mano vaikai žino, kad tai, kas vyksta už ekrano, nėra tikrovė. Visada daug apie tai kalbamės. Darau taip, kad vaikai netapatintų virtualiosios realybės su gyvenimu. Aiškinamės, kad žaidimai – tai kūryba, kur viskas nupiešta, sukurta, o ne vyksta iš tikrųjų.

Niekada neleidžiu Ajui ir Herkui žiūrėti baisių filmukų ar žaisti tokių kompiuterinių žaidimų, kuriuose daug smurto. Jei kažkas ten labai sprogdina, šaudo, gaudo, žudo, berniukai patiria per daug aštrių emocijų. Su Herkumi net turime sutartį, kodėl nevalia jų žiūrėti. Nes paskui baisu vienam eiti į tualetą, reikia kviesti tėvus ir t.t. Kai argumentuotai išaiškinu, vaikai supranta ir nezyzia, kad leisčiau tą daryti.

– Gal jūsų šeimoje yra ir daugiau nerašytų, bet žodžiu aptartų taisyklių?

– Viena pagrindinių mūsų šeimos taisyklių – kuo daugiau kalbėtis. Stengiuosi pastebėti, jei kas ne taip. Tuomet su berniukais būtinai kalbuosi, kad viena ar kita problema neįsisenėtų. Tarkim, į suaugusįjį liepiu kreiptis "jūs". Bet buvo laikas, kai broliai norėjo į pedagogą kreiptis vardu. Tuomet bandėme aiškintis, kad mokytojas – tiek amžiumi, tiek ir patirtimi daugiau matęs, patyręs, todėl nemandagu vadinti jį vardu.

Dar viena nerašyta taisyklė – stengtis būti kuo savarankiškesniam ir tvarkingesniam namuose. Susidėti nešvarius drabužius į skalbinių krepšį, lauko batus – į spintą. Noriu, kad nuo mažų dienų jie ruoštųsi gyvenimui. Mažyliui tvarkingam būti dar nelabai sekasi, o didysis iš prigimties yra estetas. Net valgydamas lėkštėje jis susistumdo maistą taip, kaip jam gražiau – į viršų, apačią, kairę ir dešinę, kad daržovės nesiliestų su kepsniu. Tas pats ir dėl daiktų. Jis labai verkia, jei Herkus ima jo daiktus neatsiklausęs ir padeda jau į kitą vietą.

Kol kas broliai gyvena viename kambaryje, tad žinote, kaip būna... Lego pilys griūva. Tuomet tenka įsikišti tėčiui. Ir vėl daug kalbėti, kalbėti ir kalbėti...

Pomėgis: kai šeima vieši pas močiutę Kazlų Rūdoje, Merūnas ima į rankas fotoaparatą ir fotografuoja savo "piemenėlius" prie svirno. Merūno Vitulskio asmeninio archyvo nuotr.

– Tai kaip čia buvo, kad tiksliukė Erika ėmė ir neapskaičiavo kambarių būsimai šeimynai? O jei broliams gimtų sesutė...

– Na, matote (juokiasi), vienam vaikeliui kaip ir pasiruošėme, o kitas netikėtai iš paskos atėjo. Todėl sesutę planuosime galbūt tada, kai išsikelsime į didesnį būstą. Žinote, kaip liaudyje sakoma: pirma kurk lizdelį, po to perėk vaikelį. Jau turime įsigiję sklypą Trakuose, prie ežero.

Šiuo metu (bent jau prieš karantiną taip buvo) gyvename labai aktyviai, tad kraustytis į užmiestį dar negalvojame. Darželiai, mokykla čia pat. Patogu.

O vienas kambarys dviem jaunuoliams irgi neblogai – puiki tarpusavio ryšio paieška. Kaip ir dviaukštė lova, kažkada buvusi mano didžiausia svajone. Kadangi ruošiamės pirmai klasei – reikės ir dviejų atskirų stalų... Žodžiu, kol kas pasitenkinsime nedidele vaikų kambario rekonstrukcija ir dviejų atskirų erdvių broliams sukūrimu, o jau paskui žiūrėsime.

– Kai nuo koronaviruso mirė jūsų močiutė, supykote ir nusprendėte lengvai nepasiduoti. Pripirkote šeimynai vitaminų D, C, žuvų taukų... Pradėjote grūdinti organizmą, daugiau vaikščioti, važinėtis dviračiais. Ar pasijutote geriau?

– Žinoma. Ėmėme daugiau laiko praleisti gamtoje, parkuose, važinėtis dviračiais, paspirtukais. Mūsų vaikai ir šiaip be galo judrūs. Tai dar daugiau hiperbolizuoti jų judesį būtų buvę kvaila. Mano nuomone, vaikui turi likti laiko ir absoliučiai nieko neveikti. Šimtas būrelių – kaip dažnai mėgsta šiuolaikiniai tėvai – suteikia jų vaikams didžiulę emocinę ir fizinę perkrovą. Tad saviškiams būrelius žadame skirstyti labai atsakingai. Norime, kad nuo rudens broliai pradėtų lankyti plaukimo treniruotes, Lotynų Amerikos šokius.

– Nustebinot sakydamas, kad jūsų prioritetų sąraše berniukams yra šokiai. Gal pats vaikystėje pramoginius šokius lankėte?

– Deja, ne. Užtai ir pasigendu, kalbant apie savo laikyseną, tos šokėjiškos nugaros. Stoviu scenoje ir jaučiu, kad kūprinuosi. Gerai dar, kad frakas įpareigoja pasitempti. Labai norėčiau, kad mano vaikai bent truputį palankytų plaukimą, šokius, nes tai duotų didelės naudos jų laikysenai, fizinei sveikatai. Be to, šokiai moko gerbti merginas. Ir  prisižiūrėti. Močiutė pasakojo, kad prezidento Antano Smetonos laikais save gerbiančios šeimos visuomet leisdavo savo vaikus į šokius. Mes vyresnėlį dar į "Ąžuoliuko" chorą užrašėme, tad dabar ruošiamės stojamiesiems egzaminams – dainelę padainuoti, paintonuoti.

– Kaip suprantu, Ajus paveldėjo tėčio klausą, o kokiais talentais Dievulis apdovanojo Herkų?

– Abu broliai turi puikią klausą, tik gal vyresnėlio klausa šiuo metu truputį geresnė. Bet tai tik lavinimo klausimas. Jaunėlyje Erika mato save. Jis sportiškas, ištvermingas, azartiškas berniukas. O Erika pati šitas savybes turėjo nuo vaikystės, mat Lietuvos rankinio rinktinėje žaidė. Todėl ir Herkus toks ekstremalas – lekia, lūžta, griūva, klumpa ir vėl keliasi.

Vyresnėlis Atas labiau į menus linkęs, tad daugiau – į mane. Bendra broliams turbūt tai, kad abu be galo jautrūs. Todėl savo emocijas turime valdyti, nešūkauti ant jų be reikalo, net ir labai pavargę būdami. Jei atvirai, ketverius metus, jiems augant, su žmona be miego buvome: vaikus labai pilvo pūtimo skausmai vargino.

Ir visa tai vyko mano karjeros Europoje suklestėjimo metais... Sunku buvo, bet žmonės daug ką ištveria, o čia juk tik vaikų auginimas (juokiasi).

Ryžtas: Herkų ir Ajų tėvai augina tikrais Lietuvos patriotais, kurie nedvejodami eis ginti savo tėvynės. Merūno Vitulskio asmeninio archyvo nuotr.

– Kai buvote šiek tiek daugiau nei dvidešimties metų, vienas muzikos pedagogas pasakė, kad Merūno išbandymų užtektų trims atskirų žmonių gyvenimams. Kas padėjo nepalūžti kelyje?

– Kai man buvo šešiolika, mirė mama. Iki jos mirties augau trijų moterų apsuptyje – mamos, močiutės ir tetos. Tie šeimyniniai išgyvenimai, karjeros posūkiai mane įkvėpė visokiems pamąstymams apie tikėjimą.

Nei aš, nei Erika nesame praktikuojantys katalikai, tačiau šventinių tradicijų stengiamės laikytis. Vienu metu galvojau, kad neprimesiu savo sūnums jokios religijos – kai užaugs, patys pasirinks. Bet ilgainiui supratau, kad toks mano požiūris būtų didelė klaida. Jei jaunas žmogus neturės kuo tikėti, vadinasi, jam nebus nieko švento. Aš pats buvau auginamas kaip katalikas, todėl tikrai suprantu, kas šventa, o kas ne...

Vis dėlto nenoriu painioti religijų su tikėjimu. O tikėjimas manyje tikrai yra! Jis ir padėjo nepalūžti.

– Kaip judu su Erika dalijatės buities darbais?

– Na… niekaip. Jei reikia specialisto, tai jį ir kviečiame. Jei galime pasidaryti patys, imame ir darome. Kadangi aš augęs tarp trijų moterų, tai tikrai daug ką moku pats – megzti, adyti, nerti vąšeliu, plauti indus, grindis ir pan. Ar tenka tais gabumais pasinaudoti? O kaipgi?! Lopau brolių kiemo kelnių skyles, kurių vis atsiranda ir atsiranda. Jei nelopyčiau, nespėtume naujų pirkti. Juokiuosi iš Erikos sakydamas, kad batsiuvys be batų. Pati turi mados namus, užsiima drabužių siuvimu, o vaikai kiauromis kelnėmis laksto. Bet jau girdėjau, kad ir vaikams pradėjo siūti, ne tik suaugusiesiems.

– O kaipgi jūsų paties darbai – ar pamažu grįžtate į įprastą ritmą?

– Deja… Mano darbai kol kas stovi vietoje. Neseniai Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras atsiuntė nemažai spektaklių suderinti. Tad, jeigu griežtesnių sankcijų dėl pandeminės situacijos nebus, gal ledai ir pajudės… Dėl užsienio turbūt dar teks palaukti. Gaila, kad visi dvejų trejų metų numatyti gastrolių planai žlugo.

Daug jaunų šeimų, iki tol didelį dėmesį skyrusių savo profesinėms karjeroms, dabar džiaugiasi, kad karantinas sutvirtino jų tarpusavio ryšį, leido iš naujo atrasti šeimos jėgą.

Kai Dievas užveria duris, atveria langus. Daug jaunų šeimų, iki tol didelį dėmesį skyrusių savo profesinėms karjeroms, dabar džiaugiasi, kad karantinas sutvirtino jų tarpusavio ryšį, leido iš naujo atrasti šeimos jėgą.

Ir mes su Erika patyrėme daug džiugių atradimų. Aš atgaivinau keletą senų naujų pomėgių. Tarkim, iki šešiolikos metų rinkau senovines monetas, domėjausi numizmatika, bet, susirgus mamai, kolekciją pardaviau, nes reikėjo pinigų vaistams. Tai dabar ir vėl grįžau prie šio hobio.

Atsirado laiko maistui gaminti. Sukiojamės su Erika virtuvėje pakaitomis. Gal tik mažai su kuo bendraujame. Todėl šeima – stipriausias mūsų vienetas. Tikrieji draugai – išlikę per metų metus, su kuriais mus sieja panašios vertybės, bendros patirtys, išgyventi sunkumai. Jų nedaug.

– Ar turite namuose aštrių kampų, dėl kurių dažniausiai kertasi judviejų su Erika nuomonės?

– Mes abu labai skirtingi. Erika konkreti, tiksli. O man čia spraga. Man reikia, kad kūryba uždegtų, kad galėčiau visą savo visą energiją jai atiduoti…

Finansai mūsų bendri. Vieni skirti verslui, kiti – šeimai. Dėl didelių pirkinių tariamės iš anksto. O koks paskutinis didžiausias? Gal tas žemės sklypas Trakuose, įsigytas prieš pirmąjį karantiną.

Dažnai ten nuvažiuojame, pasėdime ant ežero kranto. Pažvejojame su sūnumis. Visada troškau, kad mano vaikai matytų varles, žalčius, vabalus, stirnas, kad gyventų toje gyvoje gamtoje – bėgiotų basomis po žolę, laipiotų į medžius, maudytųsi ežere… Matau, kaip jiems ten patinka. Nenoriu, kad mano berniukai būtų miesčionys baltarankiai. Noriu išmokyti juos ir pjauti, ir kalti, ir daržą sukasti. Vyrai juk turi mokėti viską!

Pedagogės Rūta Gecevičienė ir Asta Gaižutienė, bendradarbiaujančios Vytauto Didžiojo universiteto vykdomoje tarptautinėje Lietuvos ir Izraelio gabių vaikų ugdymo programoje "Gifted", įsitikinusios, kad, išleidžiant vaiką į mokyklą, šie gebėjimai tikrai ne patys svarbiausi. Specialistės pataria, į ką reikėtų atkreipti dėmesį ir kaip padėti vaikui pasirengti mokyklai.

Kaip parinkti ugdymo įstaigą

Planuojant vaiką leisti į ikimokyklinio ugdymo įstaigą, svarbu nuspręsti, koks darželis labiausiai tiktų vaikui, ko tėvai tikisi iš ugdymo įstaigos ir joje dirbančių mokytojų.

Svarbu pasidomėti ir kokia ugdymo programa yra taikoma darželyje, kokia metodika vadovaujasi jame dirbantys mokytojai. Tėvai turėtų su tomis programomis susipažinti ir tada bus lengviau apsispręsti, kokį darželį pasirinkti. Yra kelios pagrindinės ugdymo metodikos, pagal kurias dirba Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigos.

Renkantis tam tikros pakraipos darželį reikia atkreipti dėmesį į vaiko gebėjimus ir temperamentą. "Svarbu, kad pasirinkta ugdymo įstaigos metodika atitiktų tėvų vertybes, nuostatas apie vaiko auklėjimą, požiūrį į vaiką, – pabrėžia R.Gecevičienė. – Kiekviena ikimokyklinio ugdymo įstaiga rengia individualias ugdymo programas, kuriomis vadovaujantis organizuojamas ugdymo procesas. Tai turėtų būti pagrindinis kriterijus apsisprendžiant, į kurią ugdymo įstaigą leisti vaiką."

Svarbu, kad pasirinkta ugdymo įstaigos metodika atitiktų tėvų vertybes, nuostatas apie vaiko auklėjimą, požiūrį į vaiką.

Vaiko adaptacijos niuansai

Kiekvienas vaikas skirtingai išgyvena adaptaciją ugdymo įstaigoje. Tai priklauso nuo vaiko emocinės ir psichologinės būsenos, tėvų požiūrio į ugdymo įstaigą bei mokytoją. Vieniems šis laikotarpis trumpesnis ir lengvesnis, kitiems – ilgesnis ir skausmingesnis. Tačiau vaikas visada turi jausti tėvų meilę, paramą ir apsisprendimą.

Susidūrus su vaiko pasipriešinimu ir nusprendus vaiko į darželį neleisti, kitą kartą vaikas gali patirti dar didesnių sunkumų, nes po pirmos nepavykusios adaptacijos vaikas jau turi neigiamos patirties. Jei tėvai nutarė leisti vaiką į darželį, apsisprendimas turi būti tvirtas ir nekeičiamas. Tėvai turi parodyti vaikui, kad jie pasitiki ugdymo įstaiga ir pedagogais, kurie ugdys jų vaiką.

Pasak R.Gecevičienės, adaptacijos periodu tarp tėvų ir mokytojų turi vykti nenutrūkstamas dialogas, tiek tėvai, tiek pedagogai turi padėti vaikui pasijusti saugiai naujoje aplinkoje. Iškilus klausimų apie ugdymo procesą ar vaiko savijautą ugdymo įstaigoje, tėvai turi nedvejodami kreiptis į pedagogą ir aptarti jiems rūpimus klausimus ar nerimą keliančius nuogąstavimus.

Rūta Gecevičienė.

Sklandus perėjimas

Lietuvoje ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo programos tarpusavyje suderintos ir palengvina sklandų perėjimą iš ikimokyklinio į priešmokyklinį ugdymą, o vėliau ir į mokyklą.

A.Gaižutienė sako, kad tiek tėvų, tiek mokytojų užduotis yra sudaryti visas įmanomas sąlygas vaikui patirti sėkmę, o pereinant iš priešmokyklinio ugdymo į pradinį, vaikas turi jaustis savarankiškas, drąsus ir smalsus. Ugdymo įstaiga turi sudaryti sąlygas maksimaliai vaikui atsiskleisti pagal jo galimybes ir gebėjimus.

Lietuvoje priešmokyklinis ugdymas pradedamas teikti vaikui, kai tais kalendoriniais metais, jam sueina šešeri metai. Tačiau priešmokyklinis ugdymas gali būti teikiamas anksčiau tėvų (globėjų) sprendimu, bet ne anksčiau, nei vaikui sueina penkeri metai.

"Ruošiant vaikus ugdymui priešmokyklinėje grupėje vertėtų laikytis panašių rekomendacijų, kaip ir rengiant darželiui, – pataria A.Gaižutienė. – Priešmokyklinio ugdymo tikslo galima siekti tik kryptingai bendradarbiaujant pedagogams, tėvams (globėjams) ir kitiems specialistams. Tėvai turi padėti pedagogui geriau pažinti vaiką, papasakoti apie jo polinkius, interesus, pomėgius, charakterio ypatybes ir bruožus. Tai padės pedagogui geriau numatyti konkretaus vaiko ugdymo planą atsižvelgiant į vaiko galimybes ir tėvų lūkesčius."

Asta Gaižutienė. 

Neslopinti pažinimo džiaugsmo

Nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. pagal galiojantį Švietimo įstatymą priešmokyklinis ugdymas yra privalomas. Tačiau vaiko ugdymas tokioje priešmokyklinio ugdymo grupėje nėra tolygus mokymui.

Pasiruošimas mokyklai nesiejamas vien tik su pažinimo kompetencija, raidžių ar skaičių pažinimu, gebėjimu skaityti ar rašyti. Sėkmingą vaiko raidą patvirtina tolygiai išplėtotos visos vaiko gebėjimų sritys, tačiau ypatingas dėmesys atkreipiamas į socialinę ir emocinę raidą. Nuo vaiko emocinės, socialinės, fizinės brandos, vaiko savarankiškumo, gebėjimo bendrauti ir bendradarbiauti, sugebėjimo užmegzti naujus kontaktus tiek su suaugusiaisiais, tiek su vaikais priklauso, kaip jis gebės adaptuotis mokykloje.

Ugdymas priešmokyklinio amžiaus grupėje organizuojamas kaip vientisas procesas, jis neskaidomas į atskiras sritis ar dalykus ir vyksta integruotai. Pabrėžiamas būtinų priešmokyklinio amžiaus vaikų penkių kompetencijų (socialinės, sveikatos, pažinimo, komunikavimo, meninės) ugdymas, o ne specifinės žinios ar siauras tam tikros srities mokėjimas (pvz., raidžių, skaičių rašymas ir kt.).

Pedagogės pataria, kad, atsižvelgiant į tai, ugdydamas priešmokyklinukus mokytojas turėtų vengti tradicinio akademinio mokymo, vaikų sėdėjimo suoluose, nes tai slopina vaikų kūrybiškumą ir pažinimo džiaugsmą.

Tėvai turi padėti pedagogui geriau pažinti vaiką, papasakoti apie jo polinkius, interesus, pomėgius, charakterio ypatybes ir bruožus.

Svarbu stiprinti pasitikėjimą

Vaikas turi tvirtai žinoti, kad tėvai juo tiki ir pasitiki, o susidūręs su iššūkiais jis visada sulauks tėvų palaikymo ir paramos. Šio amžiaus vaikams labai svarbu, jų pasitikėjimas savimi būtų ugdomas fiziškai ir psichologiškai saugioje aplinkoje. Jeigu vaikai nesijaučia aplinkoje saugiai ir užtikrintai, jų pasitikėjimas savimi tik silpsta.

"Svarbu, kad aplinka, kurioje vaikas auga, ugdosi, būtų saugi ir priimtų vaiką tokį, koks jis yra. O jis unikalus, – teigia R.Gecevičienė. – Tiek tėvai, tiek pedagogai turi pastebėti ne tik didelius, bet ir mažus vaiko pasiekimus, nes tai kelia vaiko savivertę. Šio amžiaus vaikams reikia leisti priimti sprendimus savarankiškai, ugdyti jų pasitikėjimą savimi, leisti pasijusti reikšmingiems ir taip motyvuoti eiti pirmyn."

Augdamas tokioje aplinkoje vaikas nebijos kurti, ieškoti, atrasti, eksperimentuoti, klausti ir klysti. Savimi pasitikintis ir klysti nebijantis vaikas pasieks žymiai daugiau, nei galime įsivaizduoti, todėl turime auginti vaikams sparnus, kad jie galėtų skristi.

17-metė Melita laukia akimirkos, kai gaus vakciną nuo COVID-19. O dar labiau laukia, kai rankose laikys galimybių pasą, nes be jo mergina galėtų sėdėti tik lauko kavinėje, kai, tuo tarpu, paskiepyti jos tėvai – viduje.

„Jei būtų galimybė skiepytis, tikrai tai padaryčiau, ir norėčiau gauti imuniteto pasą, kad atsivertų daugiau galimybių kur nors nueiti, praleisti laiką“, – LNK sakė moksleivė Melita Ionovaitė.

Vilnietė Ugnė augina dvi mažametes dukras. Moteris sako pasigendanti informacijos apie vaikų skiepijimą. Bet jei tokia galimybė būtų ir ji išgirstų ekspertų patarimus, mergaites skiepytų. „Manau, kad viskas priklausytų nuo ekspertinio vertinimo. Aš tikrai esu nusiteikusi skiepyti savo vaikus, jeigu žinosiu, kad tai yra geriausias sprendimas tiek jiems, tiek mūsų šeimai, tiek visai visuomenei. Tačiau, kita vertus, žinau, kad tikrai yra tėvų, turinčių visai kitokią nuomonę“, – teigė Šeimų asociacijos valdybos narė Ugnė Gudžinskaitė.

Moteris džiaugiasi, kad vaikai gaus galimybių pasą. Tačiau ji pridūrė, kad paaugliai, kuriems sukanka šešiolika metų, tam tikrą laiką tarsi atsiduria „pilkojoje zonoje“. „Aš tikiu, kad skiepytis vakcina didžiausia motyvacija būtų galimybių pasas. Nežinau, ar tai yra teisingas sprendimas, kai kavinės atveriamos anksčiau nei mokyklos, nes vaikų ir paauglių psichinė bei fizinė sveikata yra labai suprastėjusi būtent dėl mokyklų uždarymo“, – svarstė U. Gudžinskaitė.

Vyriausybės sprendimu, galimybių pasas įsigalios gegužės 24 dieną. Jis bus suteikiamas žmonėms, persirgusiems COVID-19, pasiskiepijusiems nuo šios ligos ar pasidariusiems testą, kurio rezultatas yra neigiamas. Galimybių pasas taip pat bus suteikiamas vaikams iki šešiolikos metų. O skiepai nuo šešiolikos ir vyresniems numatyti nuo gegužės 30 dienos.

„Vienas pagrindinių mūsų tikslų yra kuo greičiau mokinius sugrąžinti į mokyklas. Jei pagrindinis tikslas bus šis, tada reikėtų skiepyti kaip ir abiturientai dabar skiepijami – jie tiesiog tampa prioritetine grupe“, – LNK teigė Nacionalinio vėžio centro imunologas Marius Strioga.

„Pfizer-BioNTech“ gamintojo vakcina skiepijama nuo šešiolikos metų, o sulaukusieji pilnametystės, gali būti skiepijami „Moderna“ bei „AstraZeneca“ vakcinomis. Paauglių skiepijimui nuo šešiolikos metų pritaria ir infektologai.

Visi visuomenės nariai turi turėti galimybę prisidėti prie visuomenės imuniteto formavimo nepriklausomai nuo to, kokio amžiaus jie yra.

„Viena vertus, mes kalbame, kad dabartinio etapo tikslas – visuomenės imuniteto formavimas. O tai reiškia, kad visi visuomenės nariai turi turėti galimybę prisidėti prie visuomenės imuniteto formavimo nepriklausomai nuo to, kokio amžiaus jie yra“, – sakė Vilniaus universiteto profesorius, infektologas Vytautas Usonis.

Kaip praneša LNK, Kanada tapo pirmąja valstybe, leidusia skiepyti bendrovių „Pfizer-BioNTech“ sukurta vakcina nuo koronaviruso dvylikos metų ir vyresnius vaikus. Ar yra daugiau šalių, kurios skiepys vaikus, Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys nežino.

„Žinokite, aš nežinau to skaičiaus – negaliu jums atsakyti, kiek šalių vakcinuoja nuo šešiolikos metų. Tiesiog tos vakcinos gamintojo rekomendacijos leidžia tai daryti nuo šešiolikos metų“, – aiškino ministras.

„Nebuvo stebėta jokių šalutinių poveikių ar kažkokių kitokių saugumo parametrų, kurie neatitiktų jau žinomų. Kadangi pastebėtas efektyvumas, tai, pagal pagreitintą tvarką, yra protingas sprendimas taip elgtis. O Izraelis nuo pat pradžių skiepijo žmones, kuriems yra šešiolika metų“, – sakė imunologas M. Strioga.

Vis dėlto, apie dar jaunesnių vaikų skiepijimą Lietuvoje kol kas valdžia nekalba. „Kiek žinau, nė vienos vakcinos registracijos dokumente dar nėra numatyta galimybės skiepyti vaikus, jaunesnius nei šešiolikos metų. Kol tai nebus padaryta, apie tai nėra net kalbos“, – teigė ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė.

Pranešama, kad JAV, kad „Pfizer-BioNTech“ vakcina šią savaitę turėtų leisti skiepyti dvylikos penkiolikos metų vaikus.

Parašyti knygą ją įkvėpė sutuoktinis Harry‘is ir jųdviejų sūnelis Archie‘is, kuriam ketvirtadienį sueis dveji metukai, pranešė poros fondas. „The Bench“ pavadintą knygą iliustravo Christianas Robinsonas, ji turėtų pasirodyti birželio 8 dieną.

„The Bench“ prasidėjo kaip eilėraštis, kurį parašiau savo vyrui Tėvo dienos proga praėjus mėnesiui po sūnaus Archie‘io gimimo, – sakė hercogienė. – Šis eilėraštis tada tapo šia istorija“. Ji norėjusi užfiksuoti „šilumą, džiaugsmą ir paguodą santykiuose tarp tėvų ir sūnų visose gyvenimo srityse“.

Harry‘is ir Meghan 2020 metų pradžioje netikėtai pasitraukė iš britų karališkųjų rūmų, šiuo metu gyvena Kalifornijoje ir laukia gimstant antrojo vaikelio.

„Didžioji dalis vaikų perserga gana lengvai. Vaikai hospitalizuojami, kai įtariamos antrinės bakterinės infekcijos, jei atkakliai karščiuoja ar yra kitų sudėtingų lėtinių ligų, kuomet reikalinga gydytojų priežiūra“, – BNS sakė Santaros klinikų Pediatrijos centro Vaikų infekcinių ligų skyriaus vedėja Inga Ivaškevičienė.

„Buvo ir tokių vaikų, kurie COVID-19 liga sirgo sunkiai, apie dešimt tokių pacientų turėjome, jiems taikyta deguonies terapija. Vaikų, kuriems būtų reikėję taikyti dirbtinę plaučių ventiliaciją, nebuvo“, – pridūrė ji.

Pasak medikės, iš viso nuo pandemijos pradžios dėl COVID-19 ligoninėje apsilankė 498 vaikai, maždaug trečdalis iš jų buvo hospitalizuoti.

I. Ivaškevičienės teigimu, vienu metu Santaros klinikose gydomų vaikų skaičius nuolat svyruoja, tačiau daugiausia jų hospitalizuota pernai gruodį bei šių metų sausį. Šiuo metu čia dėl COVID-19 gydomi keturi vaikai.

Liekamieji reiškiniai po COVID-19 – ir vaikams

Savo ruožtu COVID-19 ligos Kauno regiono valdymo grupės vadovas Vaidotas Gurskis BNS teigė, kad Kauno ligoninėje taip pat gydomi keturi vaikai, sergantys COVID-19 liga. Vienas iš jų – sunkia šios ligos forma.

„Kitų COVID-19 ligos formos vidutinio sunkumo arba lengvos, bet reikalingas stacionarinis gydymas dėl kitų patologijų“, – teigė medikas.

Tuo tarpu Kauno klinikų Vaikų intensyviosios terapijos skyriuje gydomas vienas vaikas, sergantis sunkia COVID-19 ligos forma.

Nuo pandemijos pradžios Kauno ligoninėje gydyta 60, Kauno klinikose – 21 vaikas.

Freepik.com nuotr.

Tiek Santaros klinikų, tiek Kauno ligoninės bei Kauno klinikų atstovai teigė, kad pacientų amžius labai įvairus, tačiau sunkiau serga kiek vyresni vaikai.

Pasak I. Ivaškevičienės, net ir persirgusieji infekcija vaikai dar kurį laiką gali jausti nuovargį, be to, dėl COVID-19 kai kuriems iš jų „gali išsivystyti multisisteminis uždegiminis sindromas“.

„Pažeidžiama daugiau nei viena organų sistema. Gali būti pažeidžiama širdis, inkstai, plaučiai, kraujotakos sistema, centrinė nervų sistema. Tokie vaikai dažniausiai serga sunkiai, prireikia gydymo intensyvios terapijos skyriuje“, – sakė medikė.

„Kai kurie tėvai net nežinojo, kad jų vaikai prieš tai sirgo COVID-19“, – pridūrė ji.

I. Ivaškevičienės teigimu, tokių vaikų ligoninėje gydyta apie 20.

Pacientų skaičius atspindi situaciją visuomenėje

Anot gydymo įstaigų, į ligonines dėl COVID-19 guldomų vaikų skaičius ėmė augti pernai rudenį.

„Situacija praktiškai atspindi tai, kas vyksta visuomenėje. Vienu metu yra buvę ir apie dešimt pacientų. Pradėjus taikyti griežtesnes karantino priemones ir pas mus gydomų vaikų mažėjo, bet pastaruoju metu vėl padaugėjo“, – teigė Santaros klinikų medikė.

Pasak jos, daliai moksleivių atnaujintas kontaktinis ugdymas kol kas reikšmingos įtakos ligoninės veiklai neturėjo.

„Kad su dabartiniais atlaisvinimais būtų naujas labai ženklus didėjimas, tai ne, mes to nematome. (...) Mes su atvertomis mokyklomis pamatėm, kad grįžo visi kiti mūsų pacientai, kurių buvo labai sumažėję: sergantys viršutinių kvėpavimo takų, žarnyno infekcijomis“, – sakė I. Ivaškevičienė.

Statistikos departamento antradienio duomenimis, Lietuvos ligoninėse šiuo metu gydomi 1237 įvairaus amžiaus COVID-19 pacientai, 128 iš jų – reanimacijoje.

„EVA praneš apie savo vertinimo rezultatus, kurių tikimasi birželį, nebent prireiks papildomos informacijos“, – sakoma Amsterdame įsikūrusios agentūros pranešime.

Minėtos kompanijos penktadienį pranešė pateikusios atitinkamą prašymą Europos Sąjungos farmacijos priežiūros tarnybai. Panašus prašymas balandį buvo pateiktas JAV tarnyboms.

Bendrovės naujausią prašymą pateikė EVA, kad ši išplėstų dabar galiojantį leidimą vakciną platinti rinkoje esant ekstremaliai padėčiai ir kad būtų galima skiepyti „paauglius nuo 12 iki 15 metų amžiaus“, sakoma pranešime.

„BioNTech“ vadovas Uguras Sahinas (Uhuras Šachinas) ketvirtadienį sakė, kad šios amžiaus grupės vaikus bendrovės sukurtu preparatu tikriausiai būtų galima pradėti skiepyti nuo birželio.

Tyrimo duomenų vertinimas „vidutiniškai trunka nuo keturių iki šešių savaičių“, pridūrė jis.

Vaikų skiepijimas laikomas svarbiausiu kitu žingsniu kolektyvinio imuniteto ir pandemijos nutraukimo link.

Galimybė imunizuoti vyresnius vaikus iki kitų mokslo metų pradžios taip pat sumažintų įtampą tėvams, priverstiems derinti nuotoliniu būdu besimokančių vaikų priežiūrą su savo darbu.

„Labai svarbu sudaryti vaikams galimybę grįžti į įprastą mokyklinį gyvenimą ir leisti jiems susitikinėti su šeimos nariais ir draugais“, – Vokietijos savaitraščiui „Der Spiegel“ sakė U. Sahinas.

„BioNTech“ ir „Pfizer“ praėjusį mėnesį jau kreipėsi į JAV priežiūros tarnybas prašydamos skubos tvarka leisti skiepyti jų preparatu 12–15 metų vaikus.

Toks žingsnis žengtas „BioNTech“ ir „Pfizer“ kovo pabaigoje paskelbus, kad 3-ojo etapo klinikiniai jų vakcinos tyrimai su 12–15 metų vaikais parodė, kad jiems suteikiama 100 proc. apsauga nuo koronavirusinės infekcijos.

Abi kompanijos taip pat siekia kuo skubiau gauti leidimą skiepyti vyresnius nei šešių mėnesių vaikus.

„Liepą galėtų būti gauti pirmieji 5–12 metų asmenų rezultatai, o rugsėjį – jaunesnių vaikų rezultatai“, – pažymėjo U. Sahinas.

Jo teigimu, atliekami tyrimai „tekia daug vilčių“, kad „vakcinos suteikia vaikams labai gerą apsaugą“.

„BioNTech“ ir „Pfizer“ produktas yra sukurtas pasitelkiant naują iRNR technologiją ir praėjusių metų pabaigoje tapo pirmąja Vakarų šalyse patvirtinta vakcina nuo COVID-19.

„Planavome vieną biologinį vaiką ir iš vaikų namų paimti mergaitę. Šiandien turime tris biologinius ir 11 – iš vaikų namų“, − pasakojimą, kurį išgirsite šį pirmadienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Nuo... Iki...“, pradeda Eglė.

Kadangi įprastai globoti galima iki keturių vaikų, E. Vaitkevičienei su vyru teko kurti šeimyną − tuomet po savo stogu vienu metu galima priimti 8 jaunuolius. Nors tai reiškė, kad šeima tampa juridiniu asmeniu, bus labiau tikrinama, turės teikti daugiau ataskaitų, Eglei tai buvo nė motais − svarbiausia buvo neišskirti brolių ir seserų, leisti jiems augti kartu.

„Kad verta tai daryti, abejonių nebuvo, bet nerimo pasitaikė tikrai nemažai, − sako Eglė.

Nors šiandien atvykus į Eglės ir Rimvydo namus pasitinka lengvas chaosas, tačiau tėvų ir vaikų ryšys tiesiog užburia. Jie visi čia jaučiasi laisvi, drąsiai demonstruoja savo jausmus, su mama bendrauja kaip su drauge ir net paaugliai nevengia vis prieiti jos apkabinti. Visgi pasiekti tokį ryšį, tarpusavyje apsišlifuoti reikėjo nemažai laiko.

Manau, kad mūsų sėkmės receptas  − pirmiausia užmegzti santykį su vaikais ir tik tada pradėti kažko reikalauti ir kažko tikėtis. Nes jei atėjus vaikui, aš iš karto tikėsiuosi, kad jis bus tvarkingas, mandagus, niekada nesikeiks, tiesiog sudegčiau.

„Iš pradžių būna medaus mėnuo, labai faina, visi labai malonūs, labai šypsosi, paskui tai baigiasi. Būna druskos, ožiukai, natūrali raida. Vis tiek, kai ateini į svečius, tu elgiesi kaip svečiuose. O kai nebebūna jau svečiai, bandai prastumdyti taisykles. Manau, kad mūsų sėkmės receptas  − pirmiausia užmegzti santykį su vaikais ir tik tada pradėti kažko reikalauti ir kažko tikėtis. Nes jei atėjus vaikui, aš iš karto tikėsiuosi, kad jis bus tvarkingas, mandagus, niekada nesikeiks, tiesiog sudegčiau“, – sako moteris.

Daugelis vaikų į Eglės ir Rimvydo šeimą atkeliavo jau būdami paaugliai, turėdami susiformavusį charakterį ir savas taisykles. Ne vienas jų turėjo nelengvą vaikystę, atvyko su traumomis. Todėl Eglė sako, kad iš pradžių svarbiausia jiems parodyti, kaip reikia mylėti, o tik tada kalbėti apie taisykles.

Daugelis vaikų visą gyvenimą prieš savo akis matė visai kitokį pavyzdį, kai kurie jo išvis nematė, nes augo vaikų namuose. Todėl Eglė pripažįsta ne kartą likusi šokiruota, kai išgirdo, ką jos vaikams teko patirti biologinių tėvų namuose.

„Tarkim, dešimties metų mergaitė moka absoliučiai pasirūpint savimi, praktiškai gyvena viena. Mama turi priklausomybę ir ji dingsta iš jos gyvenimo, tuomet jai tenka pačiai pasikurt pečių, pačiai atsinešt vandens. Kai aš klausiau, ką tu valgei, tai sako mokykloj valgiau. Bet, sakau, tu joje būni tik iki dviejų valandų... Vaikui tai tiek įprasta situacija, kad jis net neina ir nesiskundžia, tai jo gyvenimas“, – sako pašnekovė.

Šeima iki šiol kartais surengia atvirumo vakarus, kai susėdę prie stalo vaikai dalijasi savo jausmais ir išgyvenimais. Pasak Eglės, dažnai vaikų potyrius net sunku protu suvokti.

„Šešeri metai mergaitei, o ji sako: aš žinodavau kur reikia pasislėpti, kai grįžta išgėręs tėtis.  Labai baisu rūsy, nes ten šalta, šlapia ir yra žiurkių, bet aš turiu bėgt į rūsį ir slėptis“, – dalijasi Eglė.

Nors šiandien dauguma šeimų pageidauja įsivaikinti nebent kūdikius ar mažamečius vaikus, o apie paauglius galvoja kaip apie sunkius vaikus, reikalausiančius daugiausiai darbo, Eglė sako, kad būtent vyresni jai labiausiai ir patinka. „Aš nebijau jų, jie nuostabūs. Su jais yra ką veikti, nenuobodu. Vis reikia ieškoti būdų, kaip prie jų prieiti, susitarti“, − sako Eglė.

Žinoma verslininkė, vieno turtingiausių Lietuvos vyrų  Rimando Stonio žmona Rasa penktadienį, 19.30 val. LNK laidoje „KK2 penktadienis“ atskleis, kad savo sūnų ji gimdė Šveicarijoje. Tuo metu už palatos durų nekantriai laukė buvęs Italijos premjeras Silvio Berlusconi, kuris į tą pačią kliniką buvo atvykęs darytis plastinės operacijos. Du vaikus – sūnų ir dukrą –  auginanti verslininkė neslėps, kad tai vienas didžiausių jos gyvenimo džiaugsmų. Tačiau būtent dėl motinystės jai ir vyrui Rimandui teko patirti ir begalinį skausmą. „Tai yra tikrai mūsų dviejų labai skaudus išgyvenimas ir labai skaudi netektis, dėl kurios išlieta tikrai labai labai daug ašarų“, – pirmą kartą apie baisius praradimus prabils Rasa Stonienė.

Tuo tarpu  Rasos draugė, taip pat verslininkė ir nuomonės formuotoja V. Siegel pasidalins kitokiais motinystės iššūkiais. Ji yra nusprendusi iki trisdešimtmečio pagimdyti, kaip pati sako, visus vaikus. Tai reiškia, jog per ketverius metus Viktorija norėtų gimdyti dar mažiausiai du kartus. Vaikai būtinai turi gimti santuokoje. Ir tai – ne svajonė, o planas, kuris jau dabar yra kruopščiai įgyvendinamas. Šią vasarą tikrai įvyks kruopščiai planuojamos Viktorijos Siegel ir  verslininko Lauryno Suodaičio vestuvės. „Laurynas man pasipiršo ir mūsų abiejų noras buvo, kad vestuvės po pasipiršimo įvyktų, ar didelės, ar mažos, bet per metus laiko. Laurynas man pasakė: kol tu nebūsi mano žmona, tol mes vaikų neplanuosime. Tai didelė pagarba ir laimė, kai vyras taip žiūri į moterį“.

Viktorijai pritars ir viena geriausių jos draugių R. Stonienė: „Jei vyras peršasi ir neplanuoja vestuvių, tai kam tada tas moters suvedžiojimas? Tikrai linkiu vyrams būti labiau ryžtingiems. Tas sumetimas skudurų, pagyvenimas, na, taip metai, du... O toliau? O vaikai, o įsipareigojimai, o butai, o kreditai? Nenormalu. Mes esame už tą normalią tradicinę šeimą.“

„Jeigu dabar madinga būti nesusituokus, tai aš šitoj vietoj būsiu labai nemadinga ir man labai svarbu būti žmona“, – savo draugei, kurią vadina vyresniąja savo sese, antrins ir V. Siegel.