Tvirtinama, kad peticiją parengė LGBTQ+ vaikų „mamos, tėčiai, artimieji, draugai, kaimynai ir giminės“. Laiško autoriai teigia, kad reaguoja į visa tai, kas Lietuvoje vyksta dėl Stambulo konvencijos, Partnerystės įstatymo, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo, peticijų. „Nebegalime abejingai tylėti, kai mūsų vaikai ir artimieji lyginami su grėsme visuomenei“, – rašome peticijos tekste.

Skelbiamas peticijos turinys: 

Laiškas Lietuvos visuomenei

Šią savaitę viešojoje erdvėje aidėjo raginimai rūpintis mūsų vaikais. Visiškai sutinkame. Tik, deja, neretai taip kalbėję žmonės patys skleidė neapykantą prieš mūsų vaikus.

Norėtume prisistatyti. Esame mamos, tėčiai, artimieji, draugai, kaimynai ir giminės, kurie galbūt gyvename jūsų kaimynystėje ar dirbame toje pačioje įstaigoje, gal lydime savo vaikus į tą patį būrelį ar užsiėmimą. Gali būti, kad esame tik prasilenkę gatvėje, tačiau vienas kito nepažįstame. O gal niekada ir nesusitikome ir nieko vienas apie kitą niekada nesužinosime.

Mūsų kasdienis gyvenimas, pareigos, atsakomybės ir vertybės neturi jokių išskiriamųjų bruožų. Bet mes esame LGBTQ+ vaikų tėvai ir artimieji. Ir norime kreiptis į jus visus šiuo atviru laišku, kad apgintume savo vaikus.

Mūsų šeimos ir artimieji yra tiesiogiai paveikti viešosios diskusijos, kuri pastaruoju metu drebina internetą. Reaguodami į visa tai, kas vyksta dėl Stambulo konvencijos, Partnerystės įstatymo, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo, peticijų, mes nebegalime abejingai tylėti, kai mūsų vaikai ir artimieji lyginami su grėsme visuomenei.

Skaudu matyti visuomenės susiskaldymą ir girdėti neapykantos kalbą. Tie, kurie dedasi ginantys vaikus ir šeimas, patys dažnai naudoja neapykantos kalbą prieš mūsų vaikus ir artimuosius.

Sužinoję, kad mūsų vaikai priklauso LGBTQ+ bendruomenei, kiekvienas mūsų praėjome savo susitaikymo ir priėmimo kelią. Kiekvienas iš mūsų atsakėme į milijoną klausimų. Iš kur? Kodėl? Kodėl mano šeimoje? Ką padariau ne taip? Skaitėme mokslinę literatūrą, ieškojome vieni kitų, bendravome, dalinomės, kol supratome viena – tai, kad mūsų vaikai myli tos pačios lyties asmenis ar yra trans, jų nepakeitė. Jie liko tais pačiais vaikais, su meile ir beprotišku laukimu išnešiotais, maitintais, vežiotais į įvairiausius būrelius ir mokyklėles, mokytais važiuoti dviračiu, riedlente ir žaisti krepšinį, šokti ir dainuoti. Jie liko tais pačiais vaikais, kaip ir visų mūsų pažįstamų ar nepažįstamų vaikai.

Todėl šiandien mums skaudu stebėti tas aistras, kurias internete kelia LGBTQ+ raidės.

Skaudu matyti visuomenės susiskaldymą ir girdėti neapykantos kalbą. Tie, kurie dedasi ginantys vaikus ir šeimas, patys dažnai naudoja neapykantos kalbą prieš mūsų vaikus ir artimuosius. Socialinėje erdvėje mus, LGBTQ+ vaikų tėvus, taip pat žemina, iš mūsų tyčiojasi, sulaukiame pačių įvairiausių komentarų: nuo Biblijos citavimo, komentarų „visa tai darantys verti mirties“, iki pasisakymų, kad homoseksualūs žmonės „pilni visokio neteisumo, netyrumo, piktybių, pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, panikos“ ir t.t.

Ne visiems LGBTQ+ artimiesiems kelias į atvirumą yra lengvas. Daugelis mūsų augo terpėje, kurioje homofobija ir transfobija buvo kasdienė norma, o pozityvių LGBTQ+ žmonių istorijų negirdėjome visai. Todėl nuo mūsų – savo tėvų – kartais turi slėptis mūsų vaikai, turime slėptis ir mes patys, bijodami nevaldomų neapykantos pliūpsnių mūsų atžvilgiu. Lyg turėti LGBTQ+ artimą būtų ne įvairovė, o auklėjimo klaida.

Bet mūsų vaikai nežudo. Mūsų vaikai gyvena tokį patį gyvenimą kaip ir bet kuris kitas jaučiantis  žmogus.

Todėl nuo mūsų – savo tėvų – kartais turi slėptis mūsų vaikai, turime slėptis ir mes patys, bijodami nevaldomų neapykantos pliūpsnių mūsų atžvilgiu.

Todėl mums, tėvams ir artimiesiems, yra nesuprantama, kodėl mūsų vaikus išskiria kaip keliančius tariamą grėsmę?

Vaikai tikrai nepasikeičia nuo to, ką jie myli. Jie netampa grėsme tradicinei šeimai, nes buvimas savimi suteikia paprasčiausią galimybę būti laimingu žmogumi. O juk kiekvienas mylintis tėvas ar mama to ir linki savo sūnui ar dukrai.

Pasaulis nesubyrės, jei Lietuvoje bus įteisinta partnerystė. Niekas nesubyrės, jei apie LGBTQ+ žmones vaikai sužinos mokyklose ir jiems nekils klausimų paauglystėje, ar mylėti tos pačios lyties asmenį yra gerai, ar blogai. Jiems nekils nė minčių apie tai, kad galima teisti tokius žmones.

Mums nusibodo matyti, kaip visuomenėje dergiami žmonės, kurie yra kažkieno sūnūs ir dukros. Kurių tėvai dėl vienos ar kitos priežasties nestoja jų ginti.

Kažkas turi pasakyti, kad jie nėra nevykėliai ir žudikai. Jie yra visaverčiai visuomenės nariai, praturtinantys Lietuvą savo darbais ir gebėjimais. O patyrę, ką reiškia būti „kitoje barikadų pusėje”, jie neretai pirmieji nori visuomenę tvirtinti. Už visus tuos vaikus mes atsakome. Ir esame pasiruošę juos ginti.

Vienkartinės išmokos kovo mėnesį iš viso sulauks 364 097 vaikai.

500 eurų bus išmokėta už kiekvieną vaiką asmenims, kurie nuo kovo 1 dienos turės teisę į vaiko priežiūros išmoką, mokamą už vaikus iki vienerių metų, asmenims, turintiems teisę į valstybinę šeimos pašalpą (pinigus, mokamus iki vaikui sukanka 15 arba, tam tikrais atvejais, 20 metų) ar papildomas išmokas neįgaliems vaikams, taip pat asmenims, turintiems teisę į motinystės pašalpą.

Vienkartinę išmoką gaus ir šeimos, kuriose gims vaikų nepaprastosios padėties metu iki balandžio 6 dienos.

Latvijos Valstybinė socialinio draudimo agentūra išmokės šias išmokas automatiškai. Joms nebus taikomi mokesčiai, skolų išieškojimas ir atskaitymai.

Žinomos edukologės mintims pritaria ir vaikų literatūros specialistė, IBBY Lietuvos skyriaus pirmininkė Inga Mitunevičiūtė. „Klasikinė literatūra išmėginimą laiku jau yra perėjusi, šiuolaikinės šis išbandymas dar laukia“, – ji sako.

Praėjusių metų pabaigoje leidykla „Alma littera“ pradėjo leisti naują kolekciją, į kurią bus sudėti vertingiausi klasikos kūriniai vaikams ir jaunimui. Pirmuoju kolekcijos egzemplioriumi tapo Hanso Christiano Anderseno premijos laureato Jameso Krusso knyga paaugliams „Timas Taleris arba parduotas juokas“. Į 7 klasės rekomenduojamų perskaityti knygų sąrašą įtraukas legendinis kūrinys pasakoja apie našlaitį Timą, kuris savo juoką išmaino į gerą gyvenimą. Ar gali būti žmogus laisvas ir laimingas be juoko?

Jau pasirodė ir antroji kolekcijos knyga – filmu „Spąstai tėvams“ tapusi garsaus vokiečių rašytojo, Hanso Christiano Anderseno premijos laureato Ericho Kastnerio istorija apie pramuštgalvę Luizą ir drovią Lotą – „Dvynukės“. Mokytojai knygą apie pašėlusį mergaičių planą apsikeisti namais rekomenduoja skaityti 4–5 klasėje.

Leidykla „Alma littera“ jau seniai puoselėjo mintį atgaivinti vertingiausių klasikos kūrinių seriją vaikams ir paaugliams. „Peržiūrėjome mokyklose rekomenduojamų bei bibliotekose ieškomų knygų sąrašus, konsultavomės su vaikų literatūros specialistais, klausėme vaikų ir paauglių, jų tėvų nuomonės. Nutarėme, kad vertingiausių klasikos kūrinių kolekcijas turėtų sudaryti knygos, kuriose aprašomos šiuolaikiniam jaunimui aktualios temos. Norėjome, kad knygos džiugintų meniškais, patraukliais viršeliais, taigi seriją patikėjome iliustruoti dailininkei Redai Tomingas“, – sako leidyklos vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus rinkodaros projektų vadovė Rasa Jankauskaitė.

Vaikų literatūros specialistė, IBBY Lietuvos skyriaus pirmininkė Inga Mitunevičiūtė teigia, jog ir skaitytojų apklausos, ir bibliotekų lentynos rodo, kad klasikinė literatūra išlieka net ir tada, kai ją kuriam nors laikotarpiui užgožia nauji, madingi autoriai. „Buvo laikotarpis, kai „Nevykėlio dienoraščio“ serijos knygos išstūmė iš vaikų mėgstamiausių knygų penketukų visas kitas, tačiau tai truko vos kelerius metus, vėliau į viršūnes grįžo Astrida Lindgren, Antoine de Saint-Exupery, Otfrydas Proisleris ir Markas Twainas.“

Ir I. Mitunevičiūtė, ir A. Landsbergienė neabejoja, kad knygas ir autorius geriausiai patikrina laikas. „Mūsų gyvenimo realybė pasikeitė, kai kurie dalykai, kurie mūsų vaikystėje buvo suprantami ir artimi, šių dienų vaikams atrodo taip, kaip mums atrodė Kristijono Donelaičio „Metai“, – sako A. Landsbergienė. – Mes iki paryčių skaitydavome knygas apie indėnus, suaugę ir patys susilaukę vaikų įsivaizdavome, kad tai bus ir jų mėgstamos knygos. Sūnūs dar paskaitė jas, o dukros po pirmosios pasakė, kad antrosios nebeskaitys. Ir ne todėl, kad knygos būtų prastai parašytos, tiesiog jos jiems nėra aktualios. Tačiau Jerome’o Davido Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ jie sugeba praryti per dieną ir paskui dar keletą dienų apie ją diskutuoti. Tai, kas susiję su asmenybe, virsmais, išgyvenimais ir emocijomis, jei gerai parašyta, yra amžina.“

Edukologė visiškai tikra: jei labiau klausytume, ką kalba vaikai, ir neverstume jų skaityti to, kas neįdomu, kas neatspindi jų jausmų ir būsenų, o istorinėms vertybėms paliktume jų vietą lentynoje, tik laimėtume.

I.Mitunevičiūtė įsitikinusi – kad ir kokių naujų technologijų rasis mūsų gyvenime, kad ir kokį G internetą turėsime, gyvai ar virtualiai bendrausime, vis tiek visada kas nors mylės, draugaus, bus ištikimas arba ne, liūdės, ilgėsis. „Klasikinių knygų stiprybė yra ta, kad jose dažniausiai rašoma apie amžinus dalykus. Žinoma, apie juos rašo daug kas, bet čia išryškėja kitas klasikinės literatūros bruožas – kokybė. Klasikinėje literatūroje ji atsispindi ir rašymo stiliuje, ir gausiame žodyne, ir kompozicijoje, ir pasakojime, turinyje. Visa tai vaikus moko amžinų vertybių ir gero skonio“, – sako vaikų ir jaunimo literatūros specialistė.

Leidyklos „Alma littera“ sumanymas atgaivinti klasikinės literatūros vaikams ir paaugliams kolekciją pasiteisino. Pirmosios knygos – J. Krusso „Timas Taleris arba parduotas juokas“ ir E. Kastnerio „Dvynukės“ buvo iškart pastebėtos ir sulaukė savo skaitytojų. Netrukus leidykla pristatys ir itin įkvepiančią autobiografinę Alano Marshallo knygą „Aš moku šokinėti per balas“.

Nors serijai nepriklauso, ne mažiau graibstoma lietuviška klasika – neseniai leidykla dar kartą išleido Kazio Borutos romaną „Baltaragio malūnas“. Ši knyga taip pat įtraukta į mokyklų programas.

„Jeigu tėvai piktnaudžiauja alkoholiu, tai ne pats veiksmas žaloja vaiką – jį žaloja aplinkinė situacija. Tėvai dažnai pykstasi, net iki smurto, o vaikai nustumiami į antrą planą ir tai veikia jų smegenis“, – pasakoja dr. B. Peištarė.

Vaiko raidai daroma ne tik psichologinė ir emocinė žala. Paskutiniai moksliniai tyrimai rodo, kad tokie vaikai suaugę dažniau serga sunkiomis ligomis, tarp jų ir onkologinėmis, o nederama aplinka veikia ir smegenų vystymąsi.

„Jeigu vaikas patyrė trauminių išgyvenimų, kurie atsikartojo ne vieną kartą, jo sveikata, imuninė sistema suaugus būna silpnesnė, vyksta smegenų struktūros pokyčiai. Toks vaikas greitai susierzina, gali būti agresyvus arba atvirkščiai – užsisklęsti savyje. Tokiems vaikams sunku priimti racionalius sprendimus, išauga priklausomybių rizika“, – įspėja specialistė. Visą pokalbį su dr. B.Peištare kviečiame žiūrėti „Kauno dienos“ studijoje.

Bandymams siekiama surasti 300 savanorių, kurie būtų 6–17 metų amžiaus. Iš jų 240 bus suleista vakcina nuo COVID-19, o likusiems – kontrolinis skiepas nuo meningito.

Pasak Oksfordo vakcinos tyrimų vyriausiojo tyrėjo Andrew Pollardo (Endriaus Polardo), nors dauguma vaikų neserga sunkia COVID-19 forma, „svarbu įvertinti saugumą ir imuninį atsaką tarp vaikų ir jaunuolių, nes kai kuriems vaikams vakcinavimas gali būti naudingas“.

Priežiūros tarnybos daugiau nei 50 šalių jau leido masiškai vartoti Oksfordo vakciną, kurią gamina ir platina britų ir švedų bendrovė „AstraZeneca“, suleidžiant preparatą vyresniems nei 18 metų asmenims.

Kitos vaistų kompanijos taip pat išbando vakcinas nuo COVID-19 su vaikais. JAV milžinė „Pfizer“, kurios preparatu jau leidžiama skiepyti vyresnius nei 16 metų žmones, spalį pradėjo bandyti savo vakciną su 12-mečiais. Tokį pat žingsnį gruodį žengė ir kita amerikiečių vakcinų kūrėja „Moderna“.

A. Pollardo teigimu, nauji Oksfordo klinikiniai tyrimai turėtų padėti politikams priimti sprendimus, jei kada nors ateityje būtų nuspręsta į vakcinavimo programas įtraukti ir vaikus, siekiant pasirūpinti mokyklų saugumu ir suvaldyti viruso plitimą platesnėje visuomenėje.

„Daugumai vaikų COVID tikrai nėra didelė problema, – naujienų agentūrai AP sakė A. Pollard. – Tačiau ateityje tikrai gali būti svarstomas platesnis [vakcinų] naudojimas, siekiant pažaboti pandemijos eigą – taigi, šiuo metu tiesiog bandome surinkti duomenų, kurie paremtų tokias [iniciatyvas], jei politikos formuotojai nuspręstų eiti ta linkme.“

Sinoptikų duomenimis, oro temperatūra tada toje vietoje buvo 15 laipsnių šalčio.

Maskvos tyrimų komitetas vasario 12 dieną pranešė, kad vaikus išgelbėjo įvykio liudytojas, paskambinęs į policiją.

Vaikai išvežti į ligoninę, jiems nustatyti įvairaus laipsnio nušalimai.

Teigiama, kad nukentėjo du 10 ir 2 metų berniukai ir vos metukų mergaitė.

Pirminiais tyrėjų duomenimis, moteris susipyko su savo vyru, o tada išvežė vaikus į mišką.

Mama išrengė ne tik savo vaikus, bet ir pati nusimetė visus drabužius.

Jame mama išrengė ne tik savo vaikus, bet ir pati nusimetė visus drabužius.

Ją, vedančią mažylius į mišką, pamatė šunį vedžiojęs vyras. Pastarasis apie tai, ką pamatė, nedelsdamas pranešė policijos pareigūnams.

33-ejų metų moteriai, pasielgusiai taip beprotiškai, iškelta baudžiamoji byla dėl pasikėsinimo nužudyti du ir daugiau žmonių, tarp kurių yra ir esančių bejėgės būklės.

Įtariamoji šiurpiu nusikaltimu trijų vaikų motina  taip pat yra ligoninėje.

Moteris bus stebima. Nutarta ištirti jos psichinę sveikatą.

Dabar tyrėjai ieško vaikų giminių ir nustatinėja visas įvykio aplinkybes.

„Klausimas turėtų būti ne kaip kontroliuoti, o kaip sukurti su vaiku ar paaugliu tokį ryšį, kad jis pasitikėtų suaugusiais ir pasipasakotų jiems apie tai, ką jis veikia virtualioje erdvėje bei nebijotų pasakyti, jei vyksta kažkas keisto. Kai tokį ryšį pavyksta sukurti, kontrolė nebetenka prasmės, nes patys vaikai dalinasi, ką žaidė, su kuo bendravo“, – sako psichologė Eglė Gudelienė.

Jos teigimu, tėvams visiškai kontroliuoti, ką ir kaip žaidžia vaikai internete, nelabai ir įmanoma. „Aš sakyčiau, jog tėvams aktualiau spėti paskui vaikus, nes jie tikrai geba žaidimų rasti greičiau nei tėvai. Be abejo, jei tėvai domisi ir žino kokybiškų edukacinių žaidimų, gali juos pasiūlyti vaikui, bet aš labiau linkėčiau tėvams tiesiog pasižiūrėti, kokius žaidimus vaikas atsisiuntė ir tą turinį filtruoti“, – pataria pašnekovė.

Psichologė taip pat rekomenduoja pažaisti drauge su vaiku jo mėgstamą kompiuterinį žaidimą ar bent smalsiai pabūti šalia, kol vaikas jį žaidžia. Tai padės suprasti žaidimo kontekstą, ar jis nėra kažkuo jam žalingas, o taip pat ir geriau pažinti vaiką – ar jam įdomūs strateginiai, ar vaidmenų, ar reakcijos žaidimai.

Jei žaidime blogiukas dingsta vos jį palietus burtų lazdele ar kardu – tai nėra smurtinis žaidimas, tai – kova ir galimybė vidinę agresiją išlieti saugia forma.

Kovos žaidime negalima lyginti su smurtu

Anot E. Gudelienės, smurtiniai žaidimai neturėtų būti nei vieno vaiko kompiuteryje, tačiau nereikėtų skubėti ištrinti bet kokio žaidimo, kuriame yra kovos scenų. „Žaidimuose dažnai vyksta konfliktas ar kova, kurie patys savaime nėra blogi, juk ir pasakose dažnai turime „geriečių“ kovų prieš „blogiečius“. Pavyzdžiui, jei žaidime blogiukas dingsta vos jį palietus burtų lazdele ar kardu – tai nėra smurtinis žaidimas, tai – kova ir galimybė vidinę agresiją išlieti saugia forma. Bet kompiuteriniai žaidimai, kuriuose yra šaudyklės, trykštantis kraujas, atitinkami garsai ar vaizdo efektai – vaikui tikrai yra žalingi“, – aiškina psichologė.

E. Gudelienės teigimu, tyrimai apie smurtinių kompiuterinių žaidimų poveikį juos žaidžiantiems paaugliams ir suaugusiems vyksta apie 20 metų, tačiau mokslininkai iki šiol nesutaria, ar smurtinis turinys daro ilgalaikį poveikį žmogaus psichikai. „Žinoma, kad didėja žmonių, daug žaidžiančių smurtinius kompiuterinius žaidimus, tolerancija agresijai. Jie patys netampa agresyvesni, tačiau pasidaro pakantesni agresijai ir ne taip greitai sureaguoja į įvairias jos formas, pavyzdžiui, patyčias“, – teigia pašnekovė.

Eglė Gudelienė. Asmeninio arch.nuotr.

Apie tai, kaip saugiai žaisti kompiuterinius žaidimus, bus galima sužinoti ir vasario 8–13 d. rengiamos Saugesnio interneto savaitės renginiuose. Kasmetinės pasaulinės iniciatyvos metu projektas „Prisijungusi Lietuva“ didelį dėmesį skirs ir žalingo turinio internete temai: 4–6 klasių moksleiviai galės dalyvauti edukacinėse pamokėlėse apie internetinius žaidimus, internetinius draugus, saugų elgesį ir žalingą turinį internete bei nacionalinėje saugesnio interneto viktorinoje.

Kompiuteris rekomenduojamas ne anksčiau trejų

Pasak psichologės, virtuali erdvė panaši į nepažįstamą žmogų – taigi tėvai, atsižvelgdami į auginamo vaiko individualias savybes, turėtų sau atsakyti, kada jų atžalai jau yra saugu su ja susipažinti. „To neišvengsime, bet kuo vėliau virtuali erdvė atsiras vaiko gyvenime, tuo daugiau erdvės jam bus patirti ir pažinti kasdieninį pasaulį, kuriame irgi yra įdomių bei malonių dalykų. Visgi virtuali erdvė yra labai įtraukianti – lyg saldumynų šalis, ir gavus tokio stipraus malonumo, sunku jam rasti alternatyvą“, – sako E. Gudelienė.

Dauguma specialistų sutaria, jog iki 2,5-3 metų kompiuteris vaikui nerekomenduotinas, o vėliau jau galima leisti su juo susipažinti, užtikrinant saugias priemones ir turinį. Priešmokykliniame amžiuje kompiuteriniai žaidimai gali padėti geriau pasiruošti mokyklai, nes internete apstu įvairių lavinančių užduočių, tačiau laikas prie kompiuterio per dieną neturėtų viršyti valandos. Mokykliniame amžiuje rekomenduojama prie kompiuterio praleisti ne daugiau kaip pusantros – dvi valandas, o paaugliams realybėje derėtų praleisti ne mažiau laiko, nei praleidžiama virtualioje erdvėje, neįskaitant nakties miego. „Pavyzdžiui, jei 8 valandos skiriamos miegui, 8 – pamokoms, tai likusios 8 turi būti skirtos buvimui ir bendravimui realybėje su draugais, šeimos nariais ar augintiniais“, – akcentuoja pašnekovė.

Ką daryti, jei šių rekomendacijų laikytis nepavyksta? E. Gudelienė pataria galvoti ne apie ribojimus, o apie alternatyvas. „Siekiant pusiausvyros tarp skaitmeninio ir realaus pasaulių, tėvams svarbu užtikrinti komunikaciją su vaiku jam išėjus iš virtualios aplinkos – išeiti kartu pasivaikščioti, pasikalbėti, žaisti stalo žaidimus, pasirūpinti kasdieniniais poreikiais, aplankyti artimus žmones, kai tai bus galima. Šeimoje svarbu būti drauge, ieškoti bendrų pomėgių ir pagarbiai domėtis vienas kito pasauliu. Ryšys su tėvais yra būtinas, kad vaikas ir paauglys saugiai augtų bei jaustųsi reikalingas, priešingu atveju virtuali erdvė dažnai tampa pakaitalu bendravimui“, – įžvalgomis dalijasi ekspertė.

Ribojimai – pastebėjus neraminančius požymius

Prioriteto neteikdama kontrolei bei ribojimams psichologė neslepia, jog pasitaiko atvejų, kai jie neišvengiami. „Tai daryti tikslinga, kai matome besikeičiantį paauglio elgesį: padidėjusį nerimastingumą, uždarumą, kai jis nebeprisijungia prie pamokų, būna prie kompiuterio naktį. Tai yra ženklai, kad reikėtų riboti laiką prie interneto“, – atkreipia dėmesį psichologė. Pasak jos, tokiai kontrolei galima pasitelkti technologijas, pavyzdžiui, laiką prie ekranų sekančią ir ribojančią mobiliąją programėlę.

E. Gudelienė akcentuoja ir saugumo temų svarbą visuose amžiaus tarpsniuose. „Atrodytų, kad paaugliams jau turėtų būti aiškios saugaus naudojimosi internetu taisyklės – nesidalinti asmenine informacija, nesiųsti savo namų nuotraukų, atsargiai bendrauti su nepažįstamaisiais ir taip toliau – tačiau patirtis rodo, kad paaugliai greitai prisiriša prie virtualių draugų ir neretai atskleidžia jiems per daug informacijos“, – sako ji.

„Į skyrių atėjo jauna, graži moteris, susirado mane ir padėkojo. Atmintyje iškilo apsiverkusios paauglės portretas, kai prieš kelis metus atvykau į šeimą ir radau akivaizdžiai ilgą laiką girtaujančią mamą bei nelaimingą paauglę, kuri, žinojau, bėga iš namų, nesimoko. Mergaitę teko paimti iš nesaugios aplinkos. Tuomet buvo daug ašarų ir pykčio. Ir štai metai ėjo, mergaitė, padedama gerų ir rūpestingų žmonių, atsitiesė, patyrė mokymosi džiaugsmą, atrado save – gražų ir protingą žmogų“, – pasakoja šiuo metu Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Akmenės rajone patarėja dirbanti R. Ambražūnė.

Paaiškėjo, kad vaiko teisių gynėjai padėkoti atėjusi mergina paskyrė save tokiems pat gyvenimo nuskriaustiems vaikams, kokiu kažkada buvo pati – mergina dirba socialinį darbą.

„Mane ši ir daug kitų sėkmingų gyvenimo istorijų įkvepia, skatina, moko ir motyvuoja atlikti savo darbą dar geriau. Esu laiminga, kad pasirinkau dirbti vaiko teisių apsaugos sistemoje“, – sako Rūta.

Kai į vaiką sudedi pasitikėjimą, švelnumą, tai visada atsiperka, ne šiandien, ne rytoj, tačiau vaikui padovanotas gerumas kaupiasi jame ir kuo daugiau jis gauna, tuo daugiau išmoksta atiduoti.

Iš pradžių moteris dirbo Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Šiaulių skyriuje, buvo gynėja. Laikui bėgant įgavo vis daugiau patirties ir šiandien ji – Akmenės rajono skyriaus patarėja. „Sekasi gerai, komanda puiki, visi myli savo darbą, jį išmano. Ką planuoju? Planuoju toliau ginti vaikus, padėti šeimoms, siekti, kad žmonės gyventų laimingi, nes tai, ką darau, yra mano pašaukimas“,  – įsitikinusi R. Ambražūnė.

Gerumą savyje atrado dar būdama vaikas

Kiek Rūta save atsimena, vis norėjo padėti silpnesniems, nuskriaustiems.

„Kol buvau maža, tai vis gelbėdavau gyvūnėlius. Visus laukinius kačiukus pašerdavau, silpnesnį nešdavausi namo ir slaugydavau. Tėvai, žinoma, nebuvo sužavėti mano gailestingumu, bet nedraudė. Mokykloje vis stodavau ginti silpnesnio, patiriančio skriaudą mokinio. Buvau kovotoja už gėrį ir tiesą. Kai įstojau į universitetą, vaikų dienos centre tapau savanore. Man vis atrodė, kad per mažai atiduodu savęs, žinojau, jog galiu daugiau. Aukojau laiką ir pajamas“, – pasakoja R. Ambražūnė.

Tokios investicijos, esą, grįžta su kaupu – pasėtas gerumo grūdas auga vaikų širdelėse: „Kai į vaiką sudedi pasitikėjimą, švelnumą, tai visada atsiperka, ne šiandien, ne rytoj, tačiau vaikui padovanotas gerumas kaupiasi jame ir kuo daugiau jis gauna, tuo daugiau išmoksta atiduoti.“

Pagalbos būdų yra, tik reikia juos parodyti šeimoms

Rūta džiaugiasi ne tik laimingais užaugusiais vaikais, kuriems kažkada reikėjo pagalbos, bet ir jų šeimomis. Vaiko teisių gynėjams labai dažnai tenka padėti ne tik į bėdą patekusiam vaikui, bet ir jo šeimai.

„Atsimenu vieną jauną moterį, kuri augino vaikus toli gražu ne pačiomis geriausiomis sąlygomis. Moteris ir vaikai kentėjo nuo smurtautojo vyro, tačiau išeiti neturėjo kur – vyras uždirbo, išlaikė šeimą, namai taip pat buvo jo,  moteris neturėjo darbo, jokio užnugario ir atramos, todėl kentė smurtą. Tokio gyvenimo kaina buvo baisi. Šeimai patekus į Vaiko teisių apsaugos skyriaus akiratį, daug galvojau, kaip jai padėti. Kartu su kolegomis ir kitomis institucijomis ieškojome įvairių pagalbos būdų“, – pasakoja R. Ambražūnė.

Pasak jos, neretai smurtą patiriančios moterys bijo, nesiryžta palikti smurtautojo, imtis iniciatyvos ir atsakomybės už geresnį savo ir vaikų gyvenimą. Taip įvyko ir šį kartą. Vaiko teisių gynėjams teko įdėti daug pastangų, kad įkalbėtų ir padrąsintų moterį keisti gyvenimą.

„Daug įdėjome pastangų, daug kalbėjome su šia moterimi ir ji, mūsų dideliam džiaugsmui, neatsisakė pagalbos, kibosi į ištiestą ranką. Aš, kaip vaiko teisių specialistė, dariau viską, kad moteris su vaikais pamatytų šviesesnį gyvenimą. Mums pavyko – ji rado drąsos pasitraukti iš aplinkos, kur smurtaujama, mokėsi, padėjome jai rasti pastogę, darbą. O su šita sėkme atėjo ir pasitikėjimas savimi. Moteris suprato, kad ji viską gali pati ir svarbiausią – gali auginti vaikus ramioje aplinkoje, kurioje nėra smurto“, – pasakoja R. Ambražūnė.

Vaiko teisių specialistė sako kiekvieną kartą pradėdama dirbti su šeima, kurią ištiko krizė, tikinti, jog pavyks padėti: „Toks darbas – mano pašaukimas, kaip aš galiu netikėti. O kai tiki, gi negali nepasisekti“.

Gerumo išmoko iš savo šeimos

Rūta sako, kad darbe ją įkvepia teigiama gyvenimo patirtis – ypač pačios laiminga vaikystė.

„Visi vaikai turi teisę augti laimingi – šį žinojimą aš gavau, ko gero, nuo gimimo. Gimiau gerokai per anksti, mažutė ir silpna. Gydytojai mamai suteikė nedaug vilties, kad gyvensiu. Mano mama ir tėtis įdėjo labai daug pastangų ir meilės, kad aš augčiau sveika ir laiminga“, – pasakoja Rūta.

Moteris džiaugiasi, kad turėjo nepaprastai laimingą vaikystę. Nors augo mieste, tačiau turėjo ir kaimą: „Nuvažiuodavom ir visos vaikystės vasaros kvepėjo pievomis, sugrėbtu šienu, žydėjo ramunėmis, turėjo vyšnių ir žemuogių skonį. Mano vaikystė buvo žavi ir spalvota.“

Tačiau visų svarbiausia, pasak moters, kad ji turėjo puikius, mylinčius tėvus.

„Tėvų visada buvau suprasta ir palaikoma. Apie jokias „beržines košes“ mes su sese nė nebuvome girdėjusios. Neatsimenu, kad tėvai su mumis būtų kalbėję pakeltu balsu ar grubiai, visas problemas išspręsdavome ramiai. Mano tėveliai turi Dievo dovaną – išmintingai mylėti vaikus. Ir aš to mokausi, nešu šias pamokas ir patirtis į šeimas, kurios patiria sunkumų“, – sako vaiko teisių gynėja R. Ambražūnė.