KOMFORTIŠKAS BIUDŽETAS

Skelbiama, kad Lietuva atsidūrė pirmajame Europos šalių, kurios procentine išraiška skaičiuojant nuo savo bendrojo vidaus produkto (BVP) skyrė didžiausią paramą gyventojams ir verslui 2021 m. rugsėjį– 2022 metų liepą̨, trejetuke: Graikija skyrė 3,7 proc. BVP, Lietuva – atitinkamai 3,6 proc., o Italija – 2,8 proc. BVP.

Ar tai liudija didžiausią susirūpinimą gyventojais ir verslu? Yra tokių vilčių. Juo labiau kad ir 2023 m. biudžetas pripažintų ekonomikos analitikų apibūdinamas kaip dosnus – ypač kompensacijomis gyventojams.

Bet yra svarbių aplinkybių, verčiančių abejoti dosnumo tikrumu ar net įtarti, kad biudžetinis dosnumas žengia greta su biudžetiniu godumu.

Kaip žinoma, Lietuva – viena šalių, dėl infliacijos nemažinusių svarbių mokesčių: akcizų degalams, maisto produktams taikomų PVM tarifų.

Kodėl tai nebuvo daroma? Verslininkų, su kuriais teko bendrauti, nuomone, viena priežasčių – Vyriausybės pastangos surinkti kuo didesnį biudžetinių pajamų maišą, iš kurio būtų galima dalyti kompensacijas gyventojams ir taip demonstruoti politinius dividendus generuojantį biudžetinį dosnumą, kuo mažiau akcentuojant, kad paramai naudojami pinigai paimti iš tų pačių verslininkų, gyventojų, kurie, spaudžiami infliacijos, vis daugiau mokėjo už žaliavas, degalus, brangstančias plataus vartojimo prekes, paslaugas ir t. t.

Toks pinigų perdėjimas iš vienos į kitą tų pačių kelnių (šiuo atveju, valstybės) kišenę yra kreivarankių darbas, patogus tik jiems patiems. Tiesiog mažiau iššūkių ir galvos skausmo: iš pradžių kuo daugiau surenki, susišluoji, tada daliji ir gauni pridėtinę politinę vertę. Bet nesukuri ekonominės vertės. Tai tiesiog bandymas pinigais užkasti biudžetinę duobę, kurią pats ir iškasei.

Mano supratimu, tokios schemos gyvybingos tada, kai Vyriausybei trūksta pilietinės valios realiai pasitarnauti žmonėms ir kai dominuoja ne pilietinė, bet politinė valia, kuriai svarbiau ne tiek visuomenės gerovė, kiek politiniai dividendai.