Sako, jau beldėmės – niekas neatidaro. Na, negali taip būti. Tačiau, sako, yra. Sako, galėtų padėti pareigūnas Aitis bet, sako, pas jį tiek bylų, kad nors prasmek. Pareigūnas Evičius prakaituoja narpliodamas nacionalinės svarbos reikalą. Pareigūnas Auskas grumiasi su darbo krūva ir tik svajoja, kaip ją sumažinti. Na, o pareigūnė Evičiūtė, tarp mūsų kalbant, labai jau apsnūdusi… Ir dar atlyginimai tokie. Motyvacija – minusinė. O jus, ponuli, apie apgavikus kalbate. Pats kaltas – nereikėjo ant sukčiaus kabliuko užkibti. Kitą kartą būsite protingesnis.

Tačiau ne visi užkibę nuleidžia rankas – beldžiasi į redakciją. Tada paaiškėja dėmesio vertų aplinkybių. Kaip, antai, tokia: sukčius vieną po kito identiškais būdais per kelis metus yra įklampinęs kone pusšimtį žmonių, bet pareigūnai atsisako jo atžvilgiu pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Atsisakymo priežastis suformuluota kone krikščioniška dvasia: žmogus žadėtų prekių neatveža ir už jas avansu duotų pinigų negrąžina ne todėl, kad planavo juos pasisavinti, bet dėl kitos priežasties – nemoka tvarkyti buhalterijos, be to, apgailestauja ir nesislapsto. Žodžiu, piktų kėslų neturintis našlaitis, kurio niekas neišmokė elgtis su pinigais.

Nereikia būti šamanu, kad atspėtum, jog „našlaitis“ ir toliau naudosis jam parankiu buhalterijos neišmanymu, ieškodamas galinčių užkibti ant kabliuko.

 

Nereikia būti šamanu, kad atspėtum, jog „našlaitis“ ir toliau naudosis jam parankiu buhalterijos neišmanymu, ieškodamas galinčių užkibti ant kabliuko. Minėtu atveju būtent taip ir atsitiko. Pabrėšime, su panašiais atvejais redakcija susidūrė ne vieną ir ne du kartus.

Todėl drastiškai atrodo priešingos istorijos, kai ant asmens, kurio galimos kaltės įrodymai menki ir abejotini, nukreipiama STT „divizija“, taškomos lėšos, o rezultatas – nulis. Taip atsitiko, Š. Narbuto byloje, kurią išsamiai aprašė „Kauno diena“. Ir iš kur tas pareigūnų svirduliavimas: nuo visiško neveiklumo iki neurotiško uolumo?

Bet girdi pilvo garsus ir supranti, kad vėl persivalgei.

Trokštamą širdies ir dvasios pakylėjimą žemyn tempia banalus skrandis. Vyniotiniai, kumpiai, mišrainės, kepsniai, pyragaičiai ir apeiginiai raginimai: „Kodėl taip mažai valgote. Dėkitės dar. Dar to būtinai paragaukite. O ta lėkštė su mano rinktais grybais net nepaliesta.“

Po tokių tradicinių ritualų reikalinga techninė pagalba: tinka vanduo su vienu ar keliais šaukšteliais sodos.

O kas būtų nutikę, jei Kalėdų išvakarėse būtų atsiradę jėgų paragauti visų dvylikos Kūčių patiekalų?

Kodėl taip mažai valgote. Dėkitės dar. Dar to būtinai paragaukite. O ta lėkštė su mano rinktais grybais net nepaliesta.

Visada dalis patiekalų būna tik dėl skaičiaus. Panašiai kaip konservatorių kandidatas į Kauno merus – kandidatuoja, nors net ir konservatoriams aišku, kad neturi šansų. Taip ir su patiekalais – gulės ant stalo, bet mažai ką domins ir liks nesuvalgyti, gal net neparagauti. Tai gali būti, pavyzdžiui, grikių kukuliai, avižų kisielius, šutinti kviečiai, kepta ropė.

Daugiau nei prieš 150 metų parašytoje apysakoje „Palangos Juzė“ Motiejus Valančius užfiksavo tokią Kūčių kulminaciją: „Gurkš gurkš prikimšom pilvus kaip regzčius. Pavalgę sukalbom Tėve mūsų, bempt bempt sugulėm ir pūškavom…“

Laikomės senų tradicijų. Dabar puškuojam Naujųjų metų stalo link. Ten laukia tai, kas malta, pjaustyta, trinta, virta, kepta, troškinta, skrudinta, nukaulinta, nulupta, išplakta ir t.t.

Nėra abejonių, kad bus išmesta tonos maisto, nes, kaip skelbiama, po Kalėdų vaišių viena šeima vidutiniškai išmeta apie trečdalį šventinių valgių.

Net ir išmetus tiek, per Kūčias ir Kalėdas sudorotas maistas tampa našta pakiliai savijautai. O galėtų būti gražiau: bažnytėlė, žvakutės, Vakarinė žvaigždė, Kalėdų nakties slėpinys, naujametinės svajos. Ir mažiau kalorijų! Bet gal kitais metais.

Pasak plačiai žinomos versijos, suvalkietis jam paaiškino: pirmiausia reikia žemę išarti (plius brangstantis dyzelinas – autoriaus pastaba), paskui reikia pasėti rugius (plius brangstantis dyzelinas), paskui reikia patręšti (plius brangstantis dyzelinas ir brangstančios trąšos), paskui reikia nukirsti ir iškulti (plius brangstantis dyzelinas), paskui reikia sumalti (plius brangstanti elektra), paskui reikia iškepti (plius brangstanti elektra arba malkos).

Rezultatas – tradicinė ruginė duona. Ir dar, be to, pageidautina visus kepaliukus suraikyti, taip padidinant prekinį patrauklumą, mat vartotojų poreikiai ir reikalavimai nuolat didėja alkano ir išpaikinto vilko kąsniais.

Kadangi, kaip daugeliui žinoma, tradicinės duonos gamyba susidomėjęs interesantas turėjo vilko apetitą ir veltėdžio nekantrumą, jis savo planų atsisakė. Neva jis pareiškęs: kaip iki šiol be duonos apsiėjau, taip ir toliau apsieisiu.

Ir kas pasakys, kad pilkis apsišovė – regis, uoste užuodė komplikuotas tradicinės duonos perspektyvas.

Duonos gamyba reikalauja iš tiesų daug kuro, elektros ir laiko sąnaudų, todėl teko girdėti net strateginio pobūdžio pasvarstymų: kam eikvoti brangstančius elektros išteklius duonai, jei galima apsirūpinti ryžiais, kurių gamybos ciklas yra paprastesnis, panaudojimo ir ilgalaikio saugojimo galimybės – platesnės, o maistinės savybės – be esminių skirtumų.

Apetitu nesiskundžiantį vilką savyje užsiauginusių šiuolaikinių vartotojų poreikių grimasos kartais atrodo gluminančios.

Iš naujausią įrangą turinčių kepyklų sklindant įvairiausių bandelių ir batonų kvapams, tradicinė duona atrodo sprangi, rūgšti, neįdomi.

„Nuobodi, – pasakė iš Škotijos sugrįžusi jauna lietuvė ir pridūrė: – Na, nebent smulkiai supjaustyta ir paskrudinta – pupelių, fermentinio sūrio ir majonezo mišrainėje.“

Ar tai liudija didžiausią susirūpinimą gyventojais ir verslu? Yra tokių vilčių. Juo labiau kad ir 2023 m. biudžetas pripažintų ekonomikos analitikų apibūdinamas kaip dosnus – ypač kompensacijomis gyventojams.

Bet yra svarbių aplinkybių, verčiančių abejoti dosnumo tikrumu ar net įtarti, kad biudžetinis dosnumas žengia greta su biudžetiniu godumu.

Kaip žinoma, Lietuva – viena šalių, dėl infliacijos nemažinusių svarbių mokesčių: akcizų degalams, maisto produktams taikomų PVM tarifų.

Kodėl tai nebuvo daroma? Verslininkų, su kuriais teko bendrauti, nuomone, viena priežasčių – Vyriausybės pastangos surinkti kuo didesnį biudžetinių pajamų maišą, iš kurio būtų galima dalyti kompensacijas gyventojams ir taip demonstruoti politinius dividendus generuojantį biudžetinį dosnumą, kuo mažiau akcentuojant, kad paramai naudojami pinigai paimti iš tų pačių verslininkų, gyventojų, kurie, spaudžiami infliacijos, vis daugiau mokėjo už žaliavas, degalus, brangstančias plataus vartojimo prekes, paslaugas ir t. t.

Toks pinigų perdėjimas iš vienos į kitą tų pačių kelnių (šiuo atveju, valstybės) kišenę yra kreivarankių darbas, patogus tik jiems patiems. Tiesiog mažiau iššūkių ir galvos skausmo: iš pradžių kuo daugiau surenki, susišluoji, tada daliji ir gauni pridėtinę politinę vertę. Bet nesukuri ekonominės vertės. Tai tiesiog bandymas pinigais užkasti biudžetinę duobę, kurią pats ir iškasei.

Mano supratimu, tokios schemos gyvybingos tada, kai Vyriausybei trūksta pilietinės valios realiai pasitarnauti žmonėms ir kai dominuoja ne pilietinė, bet politinė valia, kuriai svarbiau ne tiek visuomenės gerovė, kiek politiniai dividendai.

Atsitiko taip, kad elektros šoko būsena jau kurį laiką slegia beveik visus aplinkui – ir namų ūkius, ir verslo bendroves, ir strateginius sprendimus priimančias valdžios institucijas.

Pastarosioms ypač kelia nerimo tai, kai elektros šoko paveikti kai kurie visuomenės nariai tampa ypač dirglūs, lengvai pasiduodantys įvairiausioms įtakoms: pavyzdžiui, į protestus kviečiančių maršų būgnams, įvairiems gražbyliautojams, gražuliautojams ir pan.

Ne veltui įvairių protesto mitingų dalyviai dažnai atrodo tarsi elektros šoko paveikti: darkosi, spiegia, nerišliai šūkčioja. Neįstengdami suformuluoti minčių, pradeda stūgauti, švilpauti, svaidytis po ranka pakliuvusiais daiktais.

Tokius patologinius reiškinius galėjome stebėti šiais metais per sausio 13-osios minėjimą, kuriame, deja, dominavo šoko ištikti visuomenės nariai.

Tiesa, mokslininkai dar neištyrė, ar minėtieji individai buvo paveikti būtent elektros šoko, tačiau beveik neabejojama, kad bent daliai jų savo įtaką padarė iš Rytų perduodama elektros įtampa.

Labai tikėtina, kad kažkas panašaus pasikartos ir 2023 m. sausio 13-ąją. Tik – ir tai labiausiai kelia nerimą – šoko reiškiniai gali būti aštresni. Tikėtina, bus dar daugiau konvulsijų, kibirkščiavimo, stūgavimo ir svaidymosi.

Ar tai suteikia vilčių, kad elektros šokas bus švelnus? Nesu tikras, pasakytų ne vienas „energetikos ekspertas“.

Valdžios institucijos, regis, rengiasi tokiems šoko padariniams: 2023 m. biudžete elektros ir dujų kainų kompensavimui numatyta apie 812 mln. eurų.

„Ieškojome pačio švelniausio kainų didėjimo, kokį tik pavyko rasti“, – apie neišvengiamai augsiančių energetikos kainų amortizavimo pastangas kalbėjo premjerė Ingrida Šimonytė.

Ar tai suteikia vilčių, kad elektros šokas bus švelnus? Nesu tikras, pasakytų ne vienas „energetikos ekspertas“.

Ketvirtadienį apie 17.30 val. Kaune, Šv.Gertrūdos gatvėje, įvyko kurioziška avarija, galėjusi turėti tragiškų pasekmių.

Po susidūrimo su gretima eismo juosta važiavusiu „VW Passat“ vieną šios gatvės pastatą taranavo automobilis „Mercedes-Benz“.

„Buvo pats darbo įkarštis. Staiga pasigirdo trenksmas – žiūrime, kad į mūsų lauko duris įsirėmęs automobilis“, – pasakojo taranuotame pastate dirbantis Arūnas Dambrauskas.

Pagrindinis smūgis teko laipteliams, kurie sutrupėjo. Tai – vienas iš galimų atsakymų, kodėl neišdužo pastato vitrinos stiklas.

„Mercedes-Benz“ vairavęs apie 25-erių metų vyras teigė važiavęs pirmąja eismo juosta Kauno pilies link. Staiga pajutęs antrąja eismo juosta važiavusio „VW Passat“ stuktelėjimą į šoną. Iš to netikėtumo net pasuko vairą. O po to jau situacija tapo nevaldoma – mersedesas užlėkė ant šaligatvio ir sustojo, sudaužęs į šipulius laiptelius. Laimė, tuo metu šaligatviu nėjo žmonės.

Prie „VW Passat“ vairo sėdėjo iš pažiūros 30-metis. Pirminiais duomenimis, abu vairuotojai buvo blaivūs.