MAŽOJO VALDOVO IŠDAIGOS

Bevalis imperatorius Zaitianas (1871–1908) mirė 1908 m. lapkričio 14 d. Jo pusbrolio Zaichuno (1856–1875) motina, tikroji (neoficiali) valstybės valdovė Cixi (1835–1908) iškeliavo susitikti su protėviais kitą to paties mėnesio dieną (lapkričio 15 d.).

Daugelį metų imperatoriene tapusi sugulovė buvo vertinama neigiamai. Ji laikyta valstybės lėšas grobusia tirone ir intrigante, sąmoningai žlugdžiusia Kinijos imperijos modernizaciją, tačiau, atsiribojus nuo šio išankstinėmis nuostatomis paremto įvaizdžio, galima išvysti labai talentingos ir įgudusios politikės profilį. Ji pralenkė daugelį tuo metu gyvenusių vyrų, tačiau, gimusi ne laiku ir ne vietoje, Cixi negalėjo išnaudoti viso savo turėto potencialo.

Pasibaigus "Boksininkų" sukilimui (1899–1901) Cixi ir Zaitianas grįžo į Pekiną. Pagaliau Cixi suprato, kad silpstančiai Kinijos imperijai grubia jėga nugalėti vakariečių nepavys. "Užkariauti" techniškai pažangesnius barbarus buvo galima tik minkštąja galia ir asmeniniu žavesiu, tad Cixi pradėjo rengti diplomatų žmonoms skirtus vakarėlius.

Vieno jų metu amerikiečių atstovo Edwino Hurdo Congerio (1843–1907) žmona Sarah Pike Conger (1843–1932) netgi ryžosi palaikyti imperatorienės ranką priešais fotoobjektyvą. Vėliau amerikiečių menininkė Katharine Augusta Carl (1865–1938), kuriai teko garbė sukurti Cixi atvaizdą, knygoje "Kartu su Kinijos imperatoriene" (With the Empress Dowager of China) pasakojo apie valdovės charizmą ir jos meilę gėlėms bei šunims.

Sigmundo Freudo šalininkai jaunojo monarcho elgesį veikiausiai paaiškintų vaikystės traumomis.

Praėjus šimtmečiui (2008) pasaulį apskriejo žinia, kad Kinijos imperatorius veikiausiai mirė apsinuodijęs trisdešimt trečiuoju periodinės elementų lentelės ingredientu arsenu (arsenicum), tačiau į klausimą dėl Cixi indėlio šioje istorijoje nebuvo atsakyta.

Daugelį amžių šio elemento turintys produktai būdavo pasitelkiami įvairiose pasaulio valstybėse sprendžiant opias vidaus politikos problemas, tačiau žmonės kartais juo ir dabar apsinuodija nė patys to nežinodami.

Likus porai dienų iki mirties, Cixi dar spėjo susitikti su dvimečiu berniuku Puyi (1906–1967). Imperatorienė nusprendė, kad šis išdykęs, aiškesnės minties suregzti nesugebėjęs vaikas taps naujuoju (ir paskutiniuoju) tūkstantmečius gyvavusios Kinijos imperijos valdovu.

Puyi buvo Zaitiano sūnėnas, seno Cixi politinio sąjungininko Yixuano (1840–1891), vadinto princu Chunu (šiuo vardu vadintas ir Puyi tėvas Zaifengas (1883–1951), anūkas.

Pasakojama, kad pirmaisiais savo karaliavimo metais Puyi elgėsi gana bjauriai. Jis ne tik dėl menkiausio prasižengimo liepdavo mušti Uždraustajame mieste tarnaujančius eunuchus (kastratus), bet ir pats neretai šaudydavo į juos iš pneumatinio ginklo.

Sigmundo Freudo (1856–1939) šalininkai šį jaunojo monarcho elgesį veikiausiai paaiškintų vaikystės traumomis. Mažas, menkai pasaulyje tesusigaudantis žmogus buvo atskirtas nuo tėvų, auklės ir kitų šeimos narių bei pateko į siurrealistine prabanga atsiduodančią aplinką, kurioje nė vienas suaugusysis nedrįsdavo net pagalvoti apie garsų pirstelėjimą valdovo akivaizdoje.

Ši teorija skambėtų gana įtikinamai, tačiau piktas Puyi išdaigas galima paaiškinti ir kitaip. Uždraustojo miesto eunuchai dažnai vagiliaudavo ir nelegaliai pardavinėdavo pasisavintus rūmų daiktus, tad mažojo monarcho sadizmą galima laikyti savotiška blogos karmos lemta ir aukštesniųjų jėgų skirta bausme.

Nepraėjus nė trejiems metams, Puyi gyvenimą sukrėtė dar vienas traumuojantis įvykis. 1911 m. spalio 11 d. Učange (dabartinio Uhano miesto dalis, to paties, kuriame kilo nelemtoji 2019 m. pandemija) prasidėjo maištas. Šį kartą sukilo ne trenkti, savaip krikščionybę interpretavę sektantai, kovojantys už savitarpio bendrumo jausmą, tautos daugumos valią bei tikrąją demokratiją, ir ne ksenofobiškomis nuotaikomis užsikrėtę kovos menų ekspertai, o viena svarbiausių valstybės institucijų – kariuomenė.

Po sėkmingo sukilimo Učange maištai kilo Čangšoje (Hunano provincija), Šansi, Šaansi, Dziangsi provincijose ir daugelyje kitų vietovių, o Kinijos liežuvautojų gretos vis dažniau kartojo per 1894–1895 m. Kinijos ir Japonijos karą dėl Korėjos pusiasalio išgarsėjusio funkcionieriaus Yuan Shikajaus (1859–1916) ir naujosios politikos įžymybės Sun Yat-seno (1866–1925) pavardes.

Pasakojama, kad vienas keistuolis netgi iškeliavo į Taivaną išvyti japonų, tačiau jį labai greitai sugavo ir likvidavo.

Sun Yat-senas – be galo paslaptingas žmogus, vadintas kone tūkstančiu vardų. Tikroji jo pavardė veikiausiai Sun Te-mingas. Nemažą dalį savo gyvenimo jis praleido klajodamas po užjūrio kraštus ir siekdamas sudominti žmones Kinijos Respublikos ir Qing (1644–1912) dinastijos nuvertimo idėjomis bei ieškodamas finansinių rėmėjų savo projektui.

Šios kelionės jį atvedė į Havajų salas, Honkongą, Japoniją, Jungtines Valstijas, Malaiziją ir net Didžiąją Britaniją (teigiama, kad Londone jį bandė pagrobti Kinijos valdžios agentai). Per šias keliones jis sugebėjo atsiversti į krikščionybę, įgyti gydytojui reikalingą kvalifikaciją ir du kartus vesti. Jo antrąja žmona tapo japonė Kaoru Otsuki (1888–1970).

Mūsų dienomis Sun Yat-seną vienodai garbina kairieji ir dešinieji, o savo ideologiniu "tėvu" jį laiko tiek Taivano politikai, tiek dalis Kinijos Liaudies Respublikos nomenklatūros. Labai norint, galima rasti tezių, teigiančių, kad netgi didysis pirmininkas Mao (1893–1976) Sun Yat-senu žavėjosi bemaž tiek pat, kiek Karlu Heinrichu Marxu (1818–1883) ir Vladimiru Iljičiumi (1870–1924).

Specifinėse knygose itin daug kalbama apie Sun Yat-seno ir įvairių slaptųjų politinių brolijų, siekusių Qing dinastijos nuvertimo, ryšius. Neatmetama prielaida, kad be šių sektų paramos 1911–1912 m. revoliucija nebūtų pavykusi.

Sun Yat-senas pareiškė atsisakysiantis pretenzijų Yuan Shikajaus naudai, jeigu šis privers Qing dinastiją pasitraukti nuo valdžios vairo. Mažasis Puyi turėjo atsisakyti sosto, tačiau revoliucionieriai jo nenužudė. Jis netgi galėjo toliau gyventi Uždraustajame mieste.