PAGIEŽOS APSUPTYJE

Apie nepalūžusią, sustiprėjusią Lietuvą kalbantys mūsų politikai nesudomino Lenkijoje apsipirkti susirinkusių šimtų tautiečių. "Laisva diena, kodėl jos neišnaudojus prasmingai" – pažymėjo daugelis, pabuvojusių Suvalkuose ketvirtadienį.

Viešojoje erdvėje užvirė diskusijos, ar dera grūstis eilėse prie lenkiško servilato ar jogurto vasario 16-ąją?

Vieni suskubo aiškinti, esą tai Tėvynės įžeidimas. Kiti atrėžė, kad realybė tokia – pilvo patriotiniais šūkiais neužkiši.

Kas teisus? Spręskite patys. O realybė iš tiesų yra niūri. Lietuva ne stiprėja, o su lyg kiekvienais metais silpnėja. Ne tik dėl to, kad sparčiai tuštėja sodybos, bet ir dėl to, kad likusieji čia nemato jokių prošvaisčių.

Sakysite, lietuviai yra iš prigimties pesimistai? O kaip netapti pesimistu Lietuvoje? Štai kad ir viešoji erdvė: ką mes matome ir girdime? Nuolatinį pykčio ir baimės kurstymą: kalbėjimą apie karą, ginklus, patrankas. O apie žmonių gerovę kas nors kalba? Ne, nors valstybės saugumas priklauso visų pirma nuo žmonių ryžto ginti savo šalį, o ne patrankų skaičiaus (sandėlyje). Kitaip mąstančių demonizavimas: pasirodo, Lietuvoje yra miestiečiai ir kaimiečiai, elitas ir prasčiokai. Elitas, suprask, žino, kaip reikia reikalus tvarkyti, labai gerai orientuojasi pasaulyje. Tad jie imasi auklėtojo vaidmens, nes tie kaimiečiai esą nieko nežino, nieko nesupranta.

Iš tiesų būtent tie, kurie kitus vadina prasčiokais ar kaimiečiais, patys yra didžiausi prasčiokai. Bet tai jau yra kita tema.

Apibendrinant: Lietuvoje visur tiek daug negatyvumo, kad kartais norisi ne tik išjungti televizorių ar išmesti laikraštį į šiukšlių dėžę, bet apskritai dumti iš čia kiek kojos neša.