2010 m. Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka kolegei iš Lietuvos pasiūlė drauge statyti atominę elektrinę. Atsakymas buvo maždaug toks – Lietuva statys elektrinę sau, o aplinkinės regiono šalys – sau. Vėliau ir buvęs Vilniaus meras paragino Lietuvos nacionalinę valdžią stengtis, kad bendra jėgainė būtų statoma Visagine. Tačiau ir vėl buvo atsakyta, kad Lietuva elektrinę statys pati, o ne bendradarbiaudama su diktatoriumi.

Kuo viskas baigėsi? Tuo, kad ne tik Lietuva neturi (ir niekuomet neturės) nepriklausomo pigios energijos šaltinio, todėl elektrą pirks iš kitų šalių, – šiuo požiūriu Lietuva neįgijo jokios energetinės nepriklausomybės, apie kurią prieš kurį laiką daug buvo kalbama – bet ir už 40 km nuo Lietuvos sostinės, ko gero, stovės atominė elektrinė.

Dabar ta pati politinė partija, kuri, kaip kadaise aiškino, kad nebendradarbiaus su diktatoriumi, imasi naujų žygių prieš Astravo AE – esą bandys užblokuoti šį projektą. Žinoma, viskas daroma dėl Seimo rinkimų, bet net jeigu tai būtų daroma ne dėl rinkimų, šaukštai po pietų! Ar Tarptautinė atominės energijos agentūra nurodys Baltarusijai sustabdyti statybas? Beveik nekyla abejonių, kad bus duotas leidimas šią elektrinę eksploatuoti; ar gali Lietuvos diplomatai ką nors? Vargu, nes politiniai santykiai tarp Vilniaus ir Minsko niekuomet nepasižymėjo konstruktyvumu. Nepirksime elektros? Elektrinė vis tiek stovės. O gal baltarusiai nepastatys? Taip, kąsnis – didelis net jiems, bet tai ką – reikia laukti ir tikėtis? Ar politika Lietuvoje (vėl) formuojama būrėjų salonuose?

Astravo AE – pati didžiausia lietuvių valdančiųjų nesėkmė per pastaruosius daugiau nei du dešimtmečius, prieš kurią nublanksta net "Mažeikių naftos" atidavimas "Williamsui". Tai visiška politikos katastrofa, kitaip nepavadinsi. Ir nereikia čia apgaudinėti savęs ir kitų, esą viskas gerai, svarbu tik, kad ta elektrinė būtų saugi – pats laikas būtų pripažinti klaidą, deja, kurios jau nebeįmanoma ištaisyti.