PRANCIŠKUS AZIJIETIS GORYJE

Jekaterina (1856/1858–1937) nenorėjo, kad jos sūnus taptų kretinu. Ji jautė Josifą (1878–1953) turint gabumų ir regėjo jo asmenyje būsimąjį aukšto rango šventiką.

Jos sutuoktinis šiai idėjai agresyviai prieštaravo ir, degraduojančiam girtuokliui batsiuviui Visarionui (1850–1909) palikus šeimą, Keke (Jekaterina) pasiryžo žengti lemtingąjį žingsnį.

Ji ir toliau bendravo su turtingu pirkliu bei imtynininku Jakobu (Koba) Egnatašviliu ir jo šeima, o Beso (Visariono) sugėrovas, šventikas Čarkvianis palaikė Kekė sumanymą leisti Soso (Josifą) į ugdymo įstaigą.

Iš pradžių Čarkvianių ir Davrišašvilių vaikai supažindino Soso su rusų kalba bei kitais tuo metu jaunam, prasimušti norinčiam žmogui būtinais dalykais, o vėliau Keke savo sūnų bandė įtaisyti į Gorio bažnytinę ugdymo įstaigą.

Ši institucija priimdavo tik šventikų atžalas, tačiau Čarkvianis sugalvojo išeitį.

Kokią?

Niekas šito nežino, tačiau spėjama, kad jis arba prisipažino, arba pamelavo įstaigos vadovybei esąs biologinis būsimojo diktatoriaus tėvas (arba apšmeižė kokį nors kitą palaidumu vietinėje bendruomenėje garsėjusį šventiką).

Maldų, skaitymo, aritmetikos ir rusų kalbos patikrinimą Soso atlaikė taip šauniai, kad įstaigos vadovybė nusprendė jį iškart perkelti į antrąjį lygį.

Anot Keke, jos laimė buvusi beribė, o degraduojantis Beso vis labiau niršo. Jis išdaužė K. Egnatašvilio smuklės langus ir neįvardytu batsiuvio įrankiu gatvėje užpuolė policininku tarnaujantį Davrišašvilių šeimos patriarchą. Šis pademonstravo gilią krikščionišką atjautą ir nesuėmė Pamišėliu Beso praminto Josifo tėtušio, tačiau jam įsakė palikti Gorį. Išvykęs iš Gorio, Beso įsidarbino Adelchanovo batų fabrike Tiflise (nuo 1936 m. Tbilisis) ir kartais atsiųsdavo šeimai pinigų.

Nors Beso taip ir neišnyko iš Keke bei Soso gyvenimo, likę vieni jie galėjo šiek tiek atsikvėpti, mat Keke pagaliau gavo darbą seserų Kulidžanovų madingų moteriškų drabužių siuvykloje, kurioje pradirbo septyniolika metų. Anot Soso dukters Svetlanos (1926–2011), jis labai mėgęs kalbėti apie savo motiną ir ją mylėjęs, nors ši jį negailestingai mušdavusi.

Ugdymo įstaigoje Soso iš karto sulaukė kitų vaikų susidomėjimo, mat būdamas neturtingiausias tuo pat metu buvo ir bene gražiausiai apsirengęs (veikiausiai motinos ir jos rėmėjų dėka). Tačiau naujojo egzistencijos skyriaus pradžią netrukus aptemdė skaudi nelaimė – Josifas visam gyvenimui susižalojo kairę ranką.

Kaip tai galėjo atsitikti?

Versijų daug: Soso susidūrimas su fajetonu, kritimas važiuojant rogėmis, įgimta yda, persirgimas infekcine liga, patirta trauma sportuojant, muštynės dėl priešingos lyties atstovės, tėvo smurtavimas.

Nors naujoji trauma Keke sukėlė daug nerimo („Kaip būdamas šventiku laikysi iškėlęs taurę, sūneli?“) ir paliko nemenką randą Soso psichikoje, teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad ji jam vėliau davė ir nemažai naudos, mat būtent dėl rankos Josifas išvengė šaukimo ir tikėtinos mirties Didžiajame kare (1914–1918).

Materialiniu požiūriu Keke ir Soso gyvenimas susitvarkė, tačiau motinos lepinamas sūnus ėmė vis labiau nuo jos tolti. Keke dienų dienas sėdėdavo prie savo išklerusios siuvamosios mašinos, o Soso laisvalaikį vis dažniau ėmė leisti smurto ir chaoso apimtose Gorio gatvėse, kuriose masinės gatvės muštynės ir vaikų gaujų karai buvo tapę savotiškomis nacionalinio sporto šakomis (neskaitant imtynių turnyrų, išgarsinusių K. Egnatašvilį).

Bažnytinės ugdymo įstaigos auklėtiniams buvo griežtai draudžiama veltis į šias „pramogas“ (už tai grėsė bausmės kamera ir net pašalinimas), tačiau vaikai neretai prie jų prisidėdavo (ypač Soso), o kai kurie pedagogai tuo netgi mėgavosi. Antai gamtos ir tiksliųjų mokslų žinias Soso diegęs Iluridzė be galo mėgdavo stebėti besimušančius savo globotinius ir net juos skatindavo šaukdamas: „Vožk! Tvok jam! Šaunuolis!“

Dėl sužalotos kairės rankos kovos Josifui ne visada sekėsi, o metęs iššūkį stipresniems berniukams, jis taip gaudavo lupti, kad Keke tegalėdavo bėgti pas policininkus rėkdama: „Dieve mano, jie užmušė mano sūnų!“

Anot vaikystės draugo Georgijaus Elisabedašvilio, Soso buvo labai padykęs. Jis mėgo lakstyti gatvėmis, šaudyti iš laidynės ir savadarbio lanko, o kartą vienam piemeniui ginant bandą šovė iš timpos jaučiui į galvą. Įsiutęs gyvulys išvaikė visą bandą, o pragyvenimo šaltinio vos nepraradęs piemuo taip ir nepagavo Soso.

Taip pat pasakojama, kad būsimasis diktatorius jau tada mėgo padeginėti ir sprogdinti. Jis esą padegęs vietinio didžiūno, savo vaikystės bičiulio tėvo Amilachavario sodus (iš jų vaikai vogdavo obuolius) ir sprogstamaisiais užtaisais suniokojęs kažkokią krautuvę.

Jis buvo negailestingas kitiems vaikams, tačiau gynė savo „vasalus“ ir visada siekė tyčia įsiutinti vyresnius bei pranašesnius už save berniukus. Kartą jis įmetė plaukti nemokantį mažą vaiką į Kuros upę ir šis vos nepaskendo, o kitą sykį skaudžiai įgnybo geriausiai lekuri (kartvelų šokis) įvaldžiusiam berniukui, mat pačiam Soso nesisekė šokti.

Jam kėlė susižavėjimą kalnai ir dangus, bet jis retai užjausdavo žmones. Anot vaikystės bičiulio Iremašvilio, Soso galėjo būti geras draugas, jeigu tik nusilenkdavai diktatoriškai jo valiai.

Ugdymo įstaigoje Soso demonstravo stulbinantį pamaldumą ir, jeigu tikėtume pasakotojais, aukštus lavinimosi rezultatus.

Jis netgi įstojo į chorą, kuriame jo balsas ir dainavimas sulaukė pripažinimo. Beso vis dar kartais pasirodydavo Soso gyvenime ir būdamas girtas išsivesdavo savo sūnų, tačiau bendravimas su tėvu ilgai netrukdavo.