REGIONUI – PROMETĖJO LEMTIS

Kaukazas – vienas audringiausių kampelių Žemėje, jame gyvena bene patys temperamentingiausi žmonės pasaulyje. Šiaurinė šio regiono dalis patenka į Rusijos Federacijos sudėtį (joje įsikūrusios septynios autonominės respublikos, kurias valdo Kremliui tarnaujantys vasalai). Pietinės Kaukazo žemės priklauso vynu garsėjančiai Gruzijai (Sakartvelui), Armėnijai – vienai seniausių krikščioniškų valstybių (kai kas tiki, kad Armėnija buvo krikščioniška dar iki krikščionybės atsiradimo), kuri padovanojo pasauliui Kardashianų dinastiją, ir autoritariniam musulmoniškam, naftos turinčiam Azerbaidžanui, konfliktuojančiam su Armėnija dėl Kalnų Karabacho regiono.

Antikos žurnalistų Hesiodo (gimimo ir mirties datos nežinomos), Euripido (480–406 m. pr. Kr.) ir Apolonijaus iš Rodo (gimimo ir mirties datos nežinomos) duomenimis, į šiuos kraštus kadaise buvo atplaukęs senovės graikų didžiūnas Jasonas. Jis ieškojo vadinamosios aukso vilnos.

Kaukaze Jasonas ne tik rado šį artefaktą, bet ir susipažino su vietinio valdovo dukra Medėja, šventike ir burtininke, kuri jam padėjo pavogti tą aukso vilną. Jasonas išsivežė Medėją su savimi, tačiau, prabėgus daugeliui metų, paliko ją dėl jaunesnės moters. Sužinojusi apie graiko išdavystę, senovės gruzinė (kartvelė) taip įsiuto, kad net pats Saakašvilių Michailas (1967) veikiausiai būtų pabūgęs. Medėja ne tik nužudė naująją Jasono meilužę bei savo vaikus, bet dargi pabėgo ir susidėjo su Atėnų valdovu Egėju.

1992 m. vasarą pasauliui vis dar nespėjus atsigauti nuo „didžiausios XX a. geopolitinės katastrofos“ (Berlyno sienos griūties, abiejų Vokietijų susivienijimo ir SSSR žlugimo) sukelto šoko, Kaukaze įsikūrusioje Gruzijoje prasidėjo naujas, šiuo metu jau užmirštas karas.

„Kalnų tautų konfederacijos prezidento įsakymas: „Nepavykus taikiai išspręsti klausimo dėl okupacinės Gruzijos kariuomenės išvedimo iš Abchazijos teritorijos, įsakau visiems konfederacijos štabams garantuoti savanorių išdėstymą Abchazijos teritorijoje ginkluotai kovai su agresoriais. Visus gruzinų tautybės asmenis, esančius konfederacijos teritorijoje, laikyti įkaitais. Tam panaudoti visas priemones, įskaitant teroro aktus“, – skelbė televizijos ekranuose apsireiškęs keistuolis su akiniais nuo saulės.

Kaukazas – it Dzeuso surakintas Prometėjas, kuriam kiekvieną rytą erelis sulesa vis ataugančias kepenis.

Pasakojama, kad pabėgti iš užvirusio pragaro tebuvo trys keliai – jūra, kalnais ir oru. Nežinomo operatoriaus kamera įamžino ir ateities kartoms išsaugojo vaizdus iš oro uosto, kurį palikti ruošėsi galingas lėktuvas.

Žmonių jame buvo tiek daug (it žuvelių konservų dėžutėje), kad viena keleivė paprasčiausiai netilpo – ją teko išstumti lauk dar orlaiviui nepakilus. Po kelių akimirkų šį lėktuvą numušė raketa.

Politikoje svarbiausią vaidmenį atlieka ne idealai, o pragmatizmas. Kaukazas – it argonautų ieškota aukso vilna daugelį amžių viliojo ne tik Rusiją, bet ir Osmanų bei Persijos imperijas, nes tas, kas kontroliuoja šį regioną, valdo tarp Juodosios jūros ir Kaspijos ežero įsiskverbusį sausumos plotą bei Rytinę Europą ir Vakarinę Aziją jungiančius kelius. Be to, kaip parodė Pirmasis pasaulinis karas (1914–1918), Kaukazą visada galima panaudoti kaip bazę puolimams, o natūralią gamtos suformuotą užtvarą gynybai, maža to, čia gausu aukso, sidabro, dujų, naftos ir kitų naudingų išteklių.

Kiekviena imperija visada bus suinteresuota, kad šis regionas priklausytų jai arba kad jame būtų pasodinti jos vasalai, tad apie jokį faktinį Gruzijos, Armėnijos arba Azerbaidžano savarankiškumą negali būti nė kalbos, o čečėnai, ingušai ir kitos Rusijos etninės mažumos iš Kaukazo gali nė nesvajoti apie nepriklausomybę. Kaukazas – it Dzeuso surakintas Prometėjas, kuriam kiekvieną rytą erelis sulesa vis ataugančias kepenis.

Vienas pirmųjų Rusijos susikirtimų su kita geopolitine jėga dėl šio regiono įvyko dar XVII a. vid., valdant Aleksejui Michailovičiui (1629–1676), tačiau galima spėti, kad pirmieji rusų protėviai į šį regioną atsibastė žymiai anksčiau.

1556 m. valdant Ivanui Vasiljevičiui (1530–1584), rusai užėmė vadinamąjį Astrachanės chanatą, įsikūrusį šiaurinėje Kaspijos ežero pakrantėje, o 1651–1653 m. kariavo su persais dėl įtakos Kaukaze.

1722–1723 m., valdant Petrui Aleksejevičiui (1672–1725), Rusija ir Persija kariavo dar kartą, o 1723 m. rugsėjo 23 d. sutartimi Persija perleido Rusijai Derbento (dabartinis Dagestanas) ir Baku miestus, Širvano srities (dabartinis Azerbaidžanas) ir dabartinio Irano žemių. Praėjus daugiau nei dešimt metų, visos šios žemės vėl grįžo Persijos žinion.

1801 m., valdant Aleksandrui Pavlovičiui (1777–1825), Rusija aneksavo vadinamąją Kartlio-Kachetijos karalystę, apėmusią didelę dalį rytinių dabartinės Gruzijos žemių, o 1810 m. – vakaruose įsikūrusią Imeretijos karalystę.

Nuo 1804 iki 1813 m. Rusija vėl kariavo su persais, o 1813 m. spalio 24 d. sutartimi Rusijos žinion pateko nemažai dabartinių Gruzijos, Dagestano žemių, šiek tiek Armėnijos ir nemenkas gabalas Azerbaidžano.

Beveik tuo pat metu Rusijos generolas Aleksejus Petrovičius (1777–1861) atvyko į Kaukazą tam, kad sutramdytų priešiškas, islamą išpažįstančias kalniečių gentis. Bene labiausiai dėl to meto Rusijos politikos nukentėjo čerkesų tautos atstovai, tapę tremties, etninio valymo ir masinių žudynių aukomis.