Specializuoto žinojimo likimas | KaunoDiena.lt

SPECIALIZUOTO ŽINOJIMO LIKIMAS

Gyvename laikais, kai elitizmo sąvoka ir praktikos tapo beveik keiksmažodžiais, nes vis labiau įsigali nuojauta, kad artėja masių sukilimas. Tokia situacija – nenauja: seniau nei prieš 100-metį panaši padėtis buvo susiklosčiusi Ispanijoje. Norintys apie tai sužinoti daugiau galėtų skaityti Miguelio de Unamuno ir Jose Ortegos y Gasseto kūrinius. Pastarojo veikalas „Masių sukilimas“ jau tris dešimtmečius yra nepriklausomos Lietuvos akademinė klasika, su kuria susipažįsta kone kiekvienas studentas, besigilinantis į humanitarinių ar socialinių mokslų problematiką.

Pasak minėtų ispanų mąstytojų, masės visą laiką buvo, geriausiu atveju, tuščios, neturinčios jokių intelektualinių galių, o blogiausiu atveju, tamsios, žiaurios ir negailestingos. Daug pasakantis yra XX a. pabaigos amerikiečių masių psichologijos tyrimas, bylojantis, kad minia, matydama nuo dangoraižio stogo ketinantį nušokti ir taip nusižudyti ketinantį žmogų, ne bando jį sulaikyti nuo pragaišingo žingsnio, bet kaip tik staugia žudytis skatinančius sakinius.

Kai šiandien peikiame elitizmą, atsisakome daugelio mūsų civilizacijos, kultūrinių istorinių laimėjimų ir pasiduodame tendencijai, pagal kurią jokios specialios, gilintis reikalaujančios žinios, ilgus šimtmečius buvusios išsilavinimo požymiu, yra nebereikalingos. Jos trukdo ir trikdo gerai įmitusį masės vienetą, išsižadantį dalies savo žmoniškumo.

Virtualybės įsigalėjimas XXI a. buvo ir tebėra veiksnys, kuris atvėrė paprastą galimybę – norint sužinoti ką nors specializuota, nereikia gaišti vartant savo asmeninės bibliotekus tomus arba naršant bibliotekų katalogus. Užtenka kelių mygtukų paspaudimo, ir žinios jau priešais akis. Bėda, kad dabar jau niekas negali atrinkti, kurie iš tų faktų, prielaidų, hipotezių ir išvadų yra specializuoto žinojimo elementai, o kas – tiesiog skaitalas. Žinoma, savo artimoje aplinkoje dar galime bandyti susiorientuoti toje begalėje informacijos, kuri mus kasdien pasiekia. Tačiau šis procesas vis labiau ima priminti donkichotišką kovą su vėjo malūnais – žmogus nėra vien sąmoninga būtybė, todėl to, ką matome ir girdime, nepajėgiame suprasti kaip visumos.

Specializuotas, mokslinis, žinojimas beveik visada pats apsibrėžia savąsias ribas ir sukuria daugiau ar mažiau pakankamą elementų visumą. Masinis individas tarpsta beribiame, nesuvokiamame žinijos okeane. Šiandien virtualybės akivaizdoje vertybe tapo jau ne žmogaus visapusiškumas ir mąstymo plotis, o pirmiausia pastarojo gylis. Esame visuomenė, kurios žinojimą apibūdina mokykloje daugeliui girdėti žodžiai: „Kažkur varpai skambėjo, kažką girdėjo, tačiau beveik nieko nesuprato“, – fragmentiškumas ir bet kokios koherencijos praradimas tapo mūsų amžiaus rykšte.

Tokiame kontekste, kuriame tikro dalykų išmanymo taip stinga, puikiai gyvuoja ir dauginasi tie, kurie gali atsakyti į bet kurį klausimą. Viena rečiausių visuomeninių pozicijų šiandien būtų apibūdinama žodžiu „nežinau“. Turbūt nė vienas politikas, visuomenės veikėjas mūsų dienomis negalėtų viešai pripažinti, kad ko nors nežino. Šiame įvairiausių kompetencijų ir įtraukumų lauke kone kiekvienas apsimeta įgijęs specializuotą žinojimą.

Aiškiausia ir labiausiai matoma tokios nuostatos raiškos forma yra socialinių tinklų terpė, kurioje, kaip ir žiniasklaidoje, daugeliui jau rūpi ne pasidalyti svarbia informacija, o tik būti matomiems ir mėgstamiems. Kas gi gali sukelti didesnę simpatiją, jei ne rimtas ir solidus arba linksmas, nuotaikingas asmenukės veidas?! Apie jokį intelektualinį turinį socialinėje medijoje beveik neįmanoma nė svajoti, tačiau tas protiškai nesužalotas turinys yra toks greitai ir efektyviai sklindantis, kad lėtesniam ir mąslesniam mąstymui beveik nebelieka erdvės. Kai jos nėra, tuomet nėra ir galvoti verčiančių idėjų. Situacija beveik primena katalikų Šventojo Rašto epizodus iš Apreiškimo Jonui – pranašų tiek daug, o jokios žinios paprasčiausiai nėra.

Kai šiuolaikiniam žmogui yra atviri beveik visi informacijos šaltiniai ir esame apsvaigę nuo savo visažinystės, į sceną žengia dirbtinis intelektas, kurio vienintelis pranašumas, palyginti su gyvu žmogumi, yra gebėjimas apdoroti milžinišką žinių kiekį.

Kompiuterinė mašina veikia kaip priemonė, kuri naudoja ir specializuotas žinias, ir populiarias mąstymo tendencijas, tačiau galutinis dirbtinio intelekto produktas iš esmės dažniausiai yra įvelkamas į tokią formą ir perteikia tokį turinį, kurį vadinti profesionalaus  žinojimo liudijimais bent kol kas yra sunku, – žmonijos istorijoje, kurios duomenis naudoja technologijos, visada dominavo kvailybė, masių visada buvo gausiau ir jos pagamindavo daugiau žinių nei tie asmenys, institucijos ir pakilimo laikus išgyvenusios valstybės, kuriose gimdavo originalios, nepopuliarios ir ribotai pasklidusios intelektualinės idėjos, būdavo sukuriama ypač subtili kultūra ir tarpusavyje įsivyraudavo neregėta socialinė empatija. Šiuolaikiniam kompiuteriui nė motais yra išimtys, kurios istorijoje ir atlikdavo stūmoklio vaidmenį. Kai nebelieka nieko specializuota arba tie gilesnio žinojimo asmenys per socialinę ar finansinę galią yra bloškiami į užribį, nyksta tyliosios ir mažosios alternatyvos, visada buvusios žmonijos gyvybingumo esmine sąlyga.

Šiame žinojimo chaose ne vien ankstesnė Lietuvos Vyriausybė diskreditavo žodį „profesionalas“. Mūsų dienomis vis dar reikalingi specialistai, galintys suremontuoti elektros instaliaciją ar santechnikos įrangą, pastatyti namą, tačiau abstraktesnis, specializuotas žinojimas yra visiškas anachronizmas, kurio beveik niekam nebereikia. Tokioje aplinkoje vietoj profesionalų vis labiau įsigali profanai. Šie yra neretai geriausių norų vedami, tačiau tiesiog stokoja elementarių žinių, kaip atlikti vieną ar kitą darbą, tačiau visuomenei nė nemirksėdami prisistato kaip profesionalų žinojimą įgiję ir juo operuojantys. Iš tiesų masių žmonės dažniausiai nežino, nei kodėl, nei dėl ko atlieka kasdienius profanų darbus. Gal tik tam, kad užtikrintų savąjį išlikimą, – tai beveik biologinis gyvūno interesų apibūdinimas.

Senas, XX a. vidurį siekiantis yra žmogaus gyvenimo absurdiškumo suvokimas, tačiau mūsų šimtmetis tas egzistencines būsenas akceleruoja ir daugina geometrine progresija ir todėl, kad žmogus, kaip suprasta vėlgi senokai, iš prigimties yra tamsi, tingi ir gyvūniška būtybė, kuri išrado kultūrą ir mokslą tam, kad per specializuotą žinojimą bent milimetru pasistiebtų aukštyn, o ne tūnotų pakampiais nunarinusi galvą. Tačiau sotesnis kąsnis, tų pakampių šiluma ir pasyvumas daugelį traukia labiau nei minties nuotykis ir kūrybos galia.

Technologijos ir jų manipuliatyvumas netrukus turbūt taps vieninteliu žmonijos kultūriniu ir moksliniu pasiekimu, kuris kaip smauglys pajėgus praryti visa, kas buvo iki jo ir galėtų būti po jo, ir ypač tai, kas reikalauja gilintis ir yra specializuota, todėl niekaip nepasiduoda masių elgesio taisyklėms.

Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS