SVEIKUOLIS MĖGO TAURELĘ

Vėlų 1916 m. gruodžio 29–30 d. sandūros vakarą Sankt Peterburge susitiko du skirtingo amžiaus vyrai.

Vyresnysis – žymiausias visų laikų sveikuolis Grigorijus Jefimovičius (1869–1916), dėl savo charizmos tapęs karališkosios poros numylėtiniu.

Antrasis – Feliksas Feliksovičius (1887–1967), caro Nikolajaus Aleksandrovičiaus (1868–1918) dukterėčios Irinos Aleksandrovnos (1895–1970) sutuoktinis.

Grigorijus – mužikas ir mistikas iš Rusijos gilumos. Atvykęs į imperijos sostinę, jis labai greitai sulaukė smalsuolių bei žiniasklaidos susidomėjimo ir buvo pristatytas karališkajai porai. Netrukus jam buvo patikėta ypatinga užduotis – įtaigos galia išgydyti nepagydomos hemofilijos kamuojamą sosto įpėdinį Aleksejų Nikolajevičių (1904–1918).

Bėgant metams, Grigorijaus įtaka rūmuose vis labiau augo, o carui išvykus į frontą, jis faktiškai pradėjo valdyti valstybę kartu su cariene Aleksandra (1872–1918).

Paslaptinga Grišos asmenybė, ekscentriškas elgesys bei nepaaiškinama sėkmė rūmuose dirgino liežuvautojų smalsumą ir skatino itin pikantiškas apkalbas, kurios netrukus pasiekė žiniasklaidą. Beveik tuo pat metu jį pradėjo stebėti dar ir slaptoji politinė caro policija.

„Šio žmogaus aukos įsitikinusios, esą liesdamas jas Grigorijus perduoda „angeliško tyrumo“ jausmą, esą „pakylėja jas į dangiškas būsenas“, – „Moskovskije vedomosti“ leidinyje pasakojo žurnalistu Novosiolovu įvardijamas asmuo.

Nežinia, ar šie žodžiai teisingi, tačiau neabejojama, kad Grigorijus itin mėgo išgerti ir dažnai lankydavosi viešosiose pirtyse, kuriose laisvo elgesio mergužėlės jį veikiausiai išplakdavo vantomis, mat Dievo žmogui, gydančiam caraitį, taip pat prireikdavo paprastų žemiškų malonumų.

Antai jau vykstant Didžiajam karui (1914–1918), Rusijos liežuvautojai gavo itin daug peno apkalboms, kai kilo skandalas dėl Grišos elgesio Maskvos restorane „Jaras“. Teigta, kad girtas Grigorijus į šią įstaigą atvyko su draugais ir kabinėjosi prie moterų. Jis šoko apimtas transo ir gyrėsi, kad marškinius jam neva pasiuvusi pati imperatorienė (ją jis familiariai vadino „mama“, „Saška“ ir „sene“), o galiausiai, anot policijos pranešimo, visiems parodė savo lytinius organus. Pats Grigorijus pasakojimus apie šį incidentą neigė ir vadino tai caro priešų paskleistu šmeižtu.

Nors nemažai aukštuomenės narių (ypač moterų) klūpojo prie išsišokėlio mužiko kojų, aristokratų gretose netrūko ir tokių, kurie Grigorijaus asmenyje įžvelgė egzistencinę grėsmę sau arba jautė jam stiprų pavydą dėl caro ir carienės prielankumo.

Feliksas Feliksovičius buvo vienas jų.

Caro dukterėčios sutuoktinis aistringai nekentė Grigorijaus, tačiau susitikęs su šarlatanu, buvo priverstas šypsotis ir kalbėti malonius žodžius, mat kartu su draugais jis nusprendė nužudyti sveikuolį ir jam teko svarbi užduotis – įvilioti Grišą į spąstus.

Iš pradžių atsivedęs Grigorijų į savo šeimos rūmų valgomąjį (rūsyje), Feliksas jį pradėjo vaišinti pyragaičiais, pagardintais specialiu „prieskoniu“, skirtu šarlatanui, tačiau šie nedavė norimo rezultato.

Vėliau šeimininkas pavaišino svečią tokiu pat „patobulintu“ vynu, tačiau nuodai ir vėl nesuveikė. Viršuje tūnojo Felikso draugai, nekantriai laukdami paskutinio Grišos atodūsio, tačiau jų lūkesčiams kol kas nebuvo lemta išsipildyti.

„Jis pažvelgė į mane ir aš tartum išgirdau jį sakant: „Matai? Kad ir kaip besistengtum, tu man nieko nepadarysi“, – vėliau pasakojo Feliksas Feliksovičius savo memuaruose (1927).

Nuodams nesuveikus, Feliksas sunerimo ir nubėgo į viršų pas kitus sąmokslininkus. Jis pasiėmė šaunamąjį ginklą ir grįžęs pas šarlataną paleido į jį šūvį (į krūtinę). Anot Felikso, iš pradžių atrodė, kad sveikuolis negyvas, tačiau didikui bandant tuo įsitikinti, Griša netikėtai atgijęs ir puolęs namų šeimininką. Jis taip pat bandęs pabėgti ir nusvirduliavęs į lauką, tačiau vienas sąmokslininkų, Vladimiras Mitrofanovičius (1870–1920), miestui ir pasauliui labiau žinomas Puriškevičiaus pavarde, taip pat atbėgęs su ginklu ir paleidęs į Grigorijų dar vieną šūvį (į nugarą). Tada sąmokslininkai suvynioję jo kūną į audeklą, nunešę ant Didžiojo Petrovsko tilto ir įmetė jį į Nevos upės vandenį.

Šios versijos buvo laikytasi daugelį metų, tačiau, kaip ir kiekvieno politiškai svarbaus nužudymo atveju, vėliau atsirado įvairių žmonių, pastebinčių neatitikimus pasakojimuose ir keliančių nepatogius klausimus. Pvz., iš kur sveikuolio palaikuose atsirado trečioji kulkos palikta skylė (kaktoje)?

Maždaug 2004 m. BBC išleido trumpą dokumentinį filmą banaliu pavadinimu („Who killed Rasputin?“), kuriame kelta versija, kad prie šarlatano mirties galėjo prisidėti dar ir Didžiosios Britanijos slaptųjų tarnybų atstovai.

Jame teigta, kad pacifisto Grigorijaus veikiamas caras vis labiau jautė prielankumą idėjai pasitraukti iš karo, o tai būtų leidę vokiečiams perkelti papildomas pajėgas iš Rytų į Vakarų frontą ir tuo padidinti spaudimą britams bei prancūzams.

Šiame filme taip pat minimos dvi pavardės – Johno Dymoke’o Scale’o (1882–1949) ir Oswaldo Raynerio (1888–1961).

Pirmasis esą artimai bendravęs su politine Rusijos grietinėle ir galėjęs prisidėti prie sąmokslo organizuojant sveikuolio nužudymą (gal net pasiūlęs šį problemos sprendimo būdą), o antrasis veikiausiai ir paleidęs trečiąjį, „paslaptingąjį“ šūvį į galvą.

Neabejojama, kad Sankt Peterburge reziduojantys britų tarnybos agentai itin priešiškai žvelgė į Grišą ir jo įtaką carui.

Savo pranešimuose jie jį vadino „Tamsos jėgomis“ (Dark Forces).