TIESA IR ŽINIŲ ŠUNGRYBIAI

Savaitgalį paskelbta kompanijos "Vilmorus" apklausa atskleidė gerokai pasikeitusį visuomenės požiūrį į žiniasklaidą. Tai, kad pasitiki ja, teigė 24,8 proc., nepasitiki – 33,4 proc. apklaustųjų. Nors iki kitų antirekordininkų – partijų (57,7 proc.), Seimo (56,9 proc.), Vyriausybės (42,1 proc.) – dar toli, šis pasitikėjimo deficitas žiniasklaida – prasčiausias nuo pat 1998-ųjų.

Tokio dramatiško reitingo nuosmukio priežasčių pirmiausiai reikia ieškoti pastaraisiais metais labai pakitusioje žiniasklaidos rinkoje. Čia it pelėsių apleistoje palėpėje vis randasi beverčių projektų, kurie, nors nieko bendra neturi su tikrąja žurnalistika, labai dažnai yra ja laikomi ir nuodija visą aplinką. Jei ikiskaitmeniniais laikais norėdamas monetizuoti savo fantaziją turėjai investuoti į leidybą, platinimą, šiandien rankos atrištos. Ypač, jei tikslas – ne uždirbti, bet apnuodyti visuomenę, ją kiršinti ir formuoti jos nuotaikas. Tereikia fantazijos, gebėjimo naudotis skaitmeniniais informacijos sklaidos priemonėmis ir miklių pirštų, kad beribėje virtualioje erdvėje atsirastų dar vienas tariamų žinių sklaidos objektas. Pastarieji keli metai tam yra ypač palankūs.

Nuo informacinių nuodų nesunku apsisaugoti pritaikius paprasčiausią grybautojų taisyklę: prieš imdamas ūmėdę, įsitikink, kad ji neturi musmirės požymių.

Pandemija paskatino tokį informacijos alkį, kokį pastarąjį kartą galėjome stebėti nebent 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai per sueižėjusį sovietinės cenzūros gaubtą ėmė veržtis tiesa apie tautos praeitį ir tuometinės nomenklatūros machinacijas. Šiandien tereikia užsukti į socialinį tinklą – ir ekraną užtvindys tariamai nepriklausomų svetainių skleidžiamos melagienos. Kritiškai mąstyti tinginti auditorija – ideali terpė joms daugintis. Nuo informacinių nuodų nesunku apsisaugoti pritaikius paprasčiausią grybautojų taisyklę: prieš imdamas ūmėdę, įsitikink, kad ji neturi musmirės požymių.

Tačiau ar daug kas tai daro? Identifikuoti bent smulkiuosius, bet labai įkyrius informacinius šungrybius nesunku. Tereikia paieškoti informacijos apie skaitytų tekstų autorius ir įvertinti jų tekstus pagal klasikinę Josepho Goebbelso suformuluotą taisyklę "40:60". Tarp 60 proc. plačiausiai (interesų, amžiaus, geografine prasme) auditorijai skirtų žinučių apie technikos išradimus, gamtą ar buitį šmėžuos tikrieji produktai – 40 proc. vyraujančiam naratyvui prieštaraujančių, todėl intriguojančių, tačiau realybės neatitinkančių melagienų. Taip padirbėjus efektas abstulbins: krepšelyje bus vien laiko patikrinti informacijos šaltiniai, kuriais nebus pagrindo nepasitikėti.