ŽMOGUS ŽMOGUI – TUTSIS

Vokiečių valdymas Ruandoje ilgai netruko. 1916 m. šios Afrikos valstybėlės žemes kartu su dabartinio Burundžio kraštais iš Antrojo reicho perėmė belgai.

Tuo metu Europoje vyko Didysis karas (1914–1918), o viena šio konflikto priežasčių buvo būtent dalies europiečių konkurencija dėl kolonijų steigimo Afrikos, Azijos ir Ramiojo vandenyno kraštuose.

Norėdami pasiekti Prancūziją, vokiečių kariai tuomet įžengė į Belgiją, tad netrukus Antrojo reicho priešininkai pradėjo puldinėti jos kolonijas Afrikoje, Ramiajame vandenyne ir Azijoje.

Šiek tiek anksčiau, prieš 30 metų (1884 m. lapkričio 15 d.–1885 m. vasario 26 d.), belgų monarcho Leopoldo II (1835–1909) ir faktinio Antrojo reicho vadovo Otto von Bismarcko (1815–1898) iniciatyva buvo surengta vadinamoji Berlyno konferencija. Ji buvo skirta tam, kad Europos didžiūnai galėtų draugiškai paskersti ir išsimėsinėti Afrikos žemes, tačiau Europoje įsižiebęs konfliktas pavertė buvusius suokalbininkus priešais.

Po Didžiojo karo belgai tebevaldė Ruandos ir Burundžio žemes, gavę Jungtinių Tautų (League of Nations) palaiminimą, t. y. 1922 m. liepos 20 d. įsteigtu Ruandos-Burundžio mandatu belgai „globojo“ Ruandą panašiai kaip kad britai tuo pat metu „prižiūrėjo“ dabartinių Izraelio, Gazos Ruožo ir Vakarų Kranto kraštus.

Valdydami Ruandą, vokiečiai stengėsi palaikyti gerus santykius su krašto elitu, ypač tais jo nariais, kurie priklausė tutsių etninei mažumai.

Belgai ne tik nusprendė tęsti šią praktiką, bet ir žengė dar toliau.

Valdant belgams, Ruandoje buvo populiarinama katalikybė, taip pat keltas sveikatos apsaugos, ugdymo paslaugų, žemės ūkio technologijų lygis, tačiau tuo pat metu buvo įvesta ir kortelių sistema, kurios dėka visi gyventojai suskirstyti į keturias pagrindines etnines grupes – hutus, tutsius, tva ir visus likusius. Nuo tada kiekvienas aukštesnis nei 1,8 m žmogus, turintis daugiau nei dešimt karvių ir panašią į Jeffrey‘o Prestono Bezoso (1964) nosį, laikytas tutsiu.

Kai kurie išminčiai tiki, kad būtent šiame belgų sprendime, suteikusiame tutsių etninei mažumai Ruandos politinį ir ekonominį monopolį, glūdi nuo 1994 m. balandžio 7 d. iki tų metų liepos 15 d. vykusių skerdynių šaknys.

Po Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) daugelį Afrikos kraštų daugiau ar mažiau palietė du itin fundamentalūs procesai.

Pirmasis procesas yra susijęs su Europos didžiųjų valstybių sprendimu atsisakyti daugelio savo kolonijų Afrikos, Azijos ir kituose kraštuose. Vienos kolonijos buvo paleistos gana taikiai (pvz., Indija ir Pakistanas), kitoms teko nepriklausomybę išsikovoti ginklu (pvz., Alžyrui).

Antrasis procesas yra susijęs su 1945–1991 m. vykusia SSRS bei kitų komunistinių valstybių ir JAV bei jos sąjungininkių ir bendraminčių politine, diplomatine, ekonomine ir karine konfrontacija dėl visos žmonijos ateities.

Ši Šaltuoju karu praminta netiesioginė kova lėmė tai, kad nuo 1945-ųjų iki 1991-ųjų Lotynų Amerikos, Azijos ir Afrikos kraštuose dažnai vykdavo karai, revoliucijos, perversmai ir skerdynės.

1957 m. hutams priklausę inteligentijos atstovai išleido manifestą, kuris Ruandoje itin stipriai pakurstė maištingas šios etninės grupės narių nuotaikas, o 1959 m. lapkričio 1 d. neaiškiems asmenims pritalžius hutų politiką Dominique’ą Mbonyumutwą (1921–1986), ilgą laiką rauginta pagieža prasiveržė prieš tutsius nukreipto smurto pavidalu.

1960–1963 m. Ruandoje buvo itin permainingas metas, paveikęs ne vieno huto, tutsio ir visos valstybės gyvenimą, mat per jį Ruanda ne tik tapo nepriklausoma valstybe, bet ir pakeitė savąją santvarką, pereidama nuo monarchijos režimo prie respublikos.

Paskutinysis Ruandos monarchas, tutsis Jeanas-Baptiste’as Ndahindurwa (1936–2016) pasitraukė iš Ruandos ir bastėsi po Afriką, kol galiausiai atrado prieglobstį JAV, o hutas Gregoire’as Kayibanda (1924–1976) tapo pirmuoju išrinktu Ruandos prezidentu.

Kartu su paskutiniuoju tutsių monarchu iš Ruandos pasitraukė ir nemažai jo tautiečių. Dalis jų įsikūrė kaimyninėse valstybėse (Ugandoje, Burundyje) ir pradėjo rengti partizaninio pobūdžio išpuolius.

1973 m. liepos 5 d. hutą G. Kayibandą per karinį perversmą nuvertė kitas hutas – gynybos ministro pareigas ėjęs Juvenalis Habyarimana (1937–1994). Naujasis prezidentas Ruandą valdė beveik du dešimtmečius, iki pat savo mirties.

1975 m. Juvenalio chunta įsteigė vadinamąjį Nacionalinį revoliucinį judėjimą vardan vystymosi (Mouvement Revolutionnaire Nacional pour le Developpement), kuris tapo vienintele valdančiąja Ruandos politine partija, o 1978 m. pasitelkę referendumą įtvirtino naująją konstituciją.

Kad naujojoje valstybėje vadovo niekas nekaltintų autoritarizmu, Ruandoje reguliariai, kaip ir šiuolaikinėje Rusijos Federacijoje, kartkartėmis vis būdavo suorganizuojami „demokratiniai rinkimai“, kuriuose vienintelis kandidatas Juvenalis dažniausiai gaudavo nuo 98 iki 99 proc. balsų.

1990 m. spalį beveik du dešimtmečius trukusiam Juvenalio karaliavimui atėjo galas, mat tą mėnesį iš Ugandos į Ruandą pradėjo veržtis vadinamojo Ruandos Patriotinio fronto kovotojai. Jų gretas daugiausia sudarė tutsių pabėgėliai ir emigrantai.

Karas regione truko beveik trejus metus, kol galiausiai 1993 m. rugpjūtį Ruandos valdžia ir tutsių kovotojai sudarė vadinamąją Arušos (Tanzanija) taikos sutartį.

Po kelių mėnesių 1994 m. balandžio 6 d. Juvenalį ir Burundžio prezidentą skraidinęs lėktuvas buvo numuštas netoli Kigalio oro uosto. Apie Ukrainos rusofašistus hutai matyt nebuvo girdėję, tad jiems beliko apkalti tutsius.