STILINGO KARANTINO KAINA – POGRINDINIS DARBAS PUSVELČIUI

Jungtinė Karalystė dar nespėjo atsigauti nuo pandemijos, kai šalį sukrėtė žinia apie naują grėsmę. Priemonės jai suvaldyti daug paprastesnės, tačiau taikyti jas labai problemiška. Tik šįkart sukėlėjas – ne koronavirusas, bet ir nusikalstamas vietos verslininkų godumas.

Slapta veikla

Nors praėjusį savaitgalį Jungtinėje Karalystėje atšaukti visuomenėje labai skausmingai vertinti apribojimai lankytis viešojo maitinimo įstaigose, situacija nerami. Padaugėjus koronaviruso atvejų, Lesterio miestui vėl imta taikyti griežtesnius apribojimus. Įtariama, kad naujo viruso protrūkio židinys – tekstilės fabrikai, kuriuose vyrauja XIX a. menančios darbo sąlygos. Apie jas visuomenei priminė "Sunday Times" žurnalistinis tyrimas.

Jau pirmą darbo dieną Vidhathri Matety iš kolegos gavo aiškų įspėjimą: "Niekam nesakyk, kad čia dirbi. Tu dirbi nelegaliai, todėl niekam apie tai nepasakok."

Šiame versle – it statybose: neretai rangovai samdo subrangovus. Tad dažnai būna nebeaišku, kuriame mieste, kurioje įmonėje ir kokiomis sąlygomis dirbantys žmonės pasiuvo vieną ar kitą gaminį.

Ženklų, kad šiame Vidurio Anglijos mieste veikiantis siuvimo fabrikas dirba ne itin tvarkingai, būta ir daugiau. Įmonėje nebuvo dezinfekavimo priemonių, nesilaikyta atstumo taisyklių, darbuotojai nedėvėjo apsauginių kaukių, o jei ir turėdavo, jos atlikdavo nerūpestingą statisto vaidmenį – kabėjo nusmauktos ant smakro. Tad situacija, su kuria susidūrė eksperimento ėmęsis "Sunday Times" žurnalistas, atrodė grėsminga: koronavirusas šalyje siautėjo be sustojimo, o ir pačiame mieste buvo užfiksuotas didelis infekuotųjų skaičiaus.

Negana to, V.Matety buvo pasiūlytas 3,50–4 svarų valandinis atlygis – gerokai mažesnis už oficialųjį minimalų 8,72 svaro sterlingų atlyginimą. "Tavo alga priklausys nuo darbo rezultatų", – išgirdo žurnalistas.

Vertė platinti virusą

"Sunday Times" žurnalistinio tyrimo metu atskleisti faktai britų visuomenės labai nenustebino: visai neseniai ne pelno organizacija "Labor Behind the Label" paskelbė pranešimą apie padėtį tekstilės pramonės įmonėse, kuriomis nuo seno garsėjo Lesteris. Tyrimo duomenys šokiravo. Nepaisant griežtų karantino taisyklių, daugelis vietos gamintojų nelegaliai tęsė darbą.

Tuo metu, kai pandemija paralyžiavo šalies viešąjį gyvenimą, kai į dvikovą su koronavirusu stojo net skeptiškasis premjeras Borisas Johnsonas, Lesterio įmonių siuvėjai, kirpėjai ir pakuotojai keliavo į darbą net ir tokiu atveju, jei jiems buvo nustatytas "COVID-19". Darbuotojams, norėjusiems laikytis taisyklių ir izoliuotis namuose, buvo pranešta, kad tokiu atveju jie negaus atlyginimo. Maža to, jiems buvo rekomenduojama niekam neskelbti apie savo ligą – antraip būtų tekę uždaryti visą įmonę.

"Mes išsiaiškinome, kad kai kurios gamyklos per visą karantino laikotarpį dirbo 100 proc. pajėgumu, be jokių apsaugos priemonių ir socialinio atstumo reikalavimų", – sakė organizacijai atstovaujanti Meg Lewis.

Viename siuvimo ceche, kuriame dirba daugiau nei 80 darbuotojų, buvę 15 ūmių "COVID-19" atvejų, tačiau namo karantinuotis niekas nebuvo išsiųstas.

Viešumas nedaro poveikio

Žinios apie XXI a. dvasios neatitinkančią darbo kultūrą Lesterio įmonėse ir neadekvačius atlyginimus papiktino šalies sveikatos ir vidaus reikalų ministrus. Vis dėlto įtarimai dėl miesto tekstilės įmonių veiklos – menka naujiena. Dar prieš trejus metus "Channel 4" išsamiai papasakojo apie nusikalstamą kai kurių regiono verslininkų požiūrį į darbuotojus ir darbo sąlygas, kurias galima lyginti nebent su XIX a. pradžia.

Ankštos erdvės senuose pastatuose, šių dienų saugos standartų ignoravimas, už oficialų minimalų atlyginimą mažesnės algos, orumą žeminantys reikalavimai, – apie šias šiuolaikinės vergijos apraiškas karalystės žiniasklaida yra pranešusi jau ne kartą. Tačiau, kaip galima spręsti iš naujausio "Sunday Times" pasakojimo, tai nepadarė didelės įtakos.

Daugelyje siuvimo įmonių niekas nepasikeitė: darbo sąlygos – kaip anksčiau, įdarbinama daug svetimšalių iš Rytų Europos, Indijos, Pakistano ar Bangladešo, kurie dėl prastų anglų kalbos žinių gerai nė nežino apie savo teises arba bijo pasiskųsti, kad patys neatsidurtų valstybinių institucijų tyrimo epicentre.

Greiti ir pelningi

Tiesa, pats faktas, kad Didžiosios Britanijos centrinėje dalyje, nuo seno garsėjusioje tekstilės pramone, vėl siuvama ir audžiama, gali nuskambėti paradoksaliai. Juk pastaruosius du dešimtmečius tekstilės verslas juda viena kryptimi – kuo toliau nuo Vakarų Europos, į pigesnės darbo jėgos šalis Turkiją, Šiaurės Afriką, Bangladešą, Vietnamą, Kiniją. Dėl to, kad vadinamoji greitoji mada senas tekstilininkų tradicijas turinčius Didžiosios Britanijos regionus vėl pavertė patraukliais. Lesteris – ne išimtis. Gamyba taip pat atnaujinama Mančesteryje ir rytiniame Londone.

Trumpėjant kolekcijų ciklui, kai jis skaičiuojamas ne mėnesiais, bet savaitėmis, prekės ženklų valdytojai stengiasi kuo greičiau reaguoti į naujausias mados tendencijas, aprūpinti klientus prekėmis, reflektuojančiomis karščiausias didžiausių mados namų sezono naujoves. Be to, kai norima lanksčiau reaguoti į vietinę paklausą, užsakymų apimtys yra palyginti nedidelės, todėl nėra laiko ir prasmės derėtis su gamintojais Azijoje ar Turkijoje. Atgraso ir ilgas kelias iš gamybos vietos į realizavimo punktus.

Puikus tokio dinamiško verslo pavyzdys – prekės ženklas "Boohoo". Kovo 27-ąją, kai Jungtinėje Karalystėje įvestas karantinas skaičiavo pirmąsias dienas, "Boohoo" jau siūlė pirmąją savizoliacijai namuose skirtų drabužių kolekciją, nors paprastai šis į 15–35 metų klientus besiorientuojantis prekės ženklas penktadieniais per socialinius tinklus reklamuoja vakarėliams tinkančias sukneles ir aukštakulnius.

Prieš pat karantino suvaržymų pabaigą "Boohoo" piršo jau nebe jaukius, patogius, tačiau visiems labai pabodusius namams skirtus marškinėlius ar timpes, bet vasarines sukneles ir trumputes palaidines.

Gebėjimas operatyviai reaguoti į aktualijas 2006 m. įkurtai įmonei, valdančiai tokius prekės ženklus kaip "Nasty Gal", "Karen Millen" ir "Pretty Little Thing", leido išvengti didelių netekčių. "Boohoo" skelbiasi, kad jų gaminių kelias nuo idėjos iki parduotuvių lentynos trunka vos dvi savaites. Tad nieko keista, kad tuo metu, kai daugelis konkurentų nežinojo, kur dėti konteinerius su neparduotais šių metų vasarai skirtais paplūdimio drabužiais, birželio viduryje "Boohoo" prognozavo, kad šiais fiskaliniais metais bendrovės pardavimai išaugs 25 proc.

Sudėtinga gamybos grandinė

Kita greitosios mados medalio pusė atspindi situaciją Didžiosios Britanijos siuvimo cechuose. "Boohoo" – vienas svarbiausių Lesteryje siuvamų tekstilės gaminių užsakovų. Skirtingais duomenimis, ten pasiuvama 40–50 proc. ar net trys ketvirčiai "Boohoo" gaminių. Tarp gamintojų – ir įmonė, kurioje V.Matety buvo infiltruotas žurnalistiniam tyrimui, nors patys verslininkai tai ir neigė.

Tiesa, garantuoti skaidrumą ne visada paprasta, mat šiame versle – it statybose: neretai rangovai samdo subrangovus. Tad dažnai būna nebeaišku, kuriame mieste, kurioje įmonėje ir kokiomis sąlygomis dirbantys žmonės pasiuvo vieną ar kitą gaminį. Kilus naujam skandalui, "Boohoo" atstovai suskubo pareikšti siekiantys, kad jų produkcija būtų gaminama geromis darbo sąlygomis.

Koronaviruso krizės kontekste vėl atkreiptas dėmesys į Jungtinės Karalystės lengvosios pramonės piktžaizdes, tačiau vietos žiniasklaida nuogąstauja, kad to nepakaks joms išgydyti. Juk apie darbo sąlygas, kurias stebėtojai pavadino blogesnėmis nei Bangladeše ar Kinijoje, ne kartą kalbėta ir anksčiau.

Dar pernai vasarą Parlamento tyrimo komitetas po keletą mėnesių trukusių klausymų pateikė išsamias rekomendacijas kaip tekstilės pramonę padaryti tvaresnę ir pagerinti šakos darbo sąlygas. "Visuomenė turi teisę žinoti, kad jų perkamus drabužius gamina ne vaikai ar prievarta dirbantys žmonės", – sakė tuometinė komiteto pirmininkė leiboristė Mary Creagh. Tačiau konservatyvi vyriausybė atmetė visus iki vieno komisijos pasiūlymus.