Iš „Košmaro anatomijos“

Manoma, kad žmogus, pavadintas Saloth Saro (1925–1928) vardu, galėjo gimti 1925 m. gegužės 19 d. mažame žvejų kaimelyje Kambodžos Kampong Tumo provincijoje (dar yra versijų, kad jis galėjęs gimti 1928 m. gegužę arba 1925 m. kovą).

Vertinant tenykščiais standartais, šeima, kurioje jis išvydo pasaulį, buvo klestinti. Pasakojama, kad Saloth Saro tėvas Lothas turėjęs apie 50 akrų ryžių laukų ir, atėjus sodinimo ar derliaus nuėmimo metui, nusisamdydavęs vargingesnius kaimynus atlikti reikiamų žemės ūkio darbų.

Šeimos namas buvęs vienas didžiausių kaime, o Saloth Saro motina buvusi pamaldi budistė ir pagimdžiusi devynis vaikus (trys jų mirė jauni). Saloth Saras buvo aštuntas.

Pasak britų žurnalisto Philipo Shorto (1945) knygos „Pol Potas: košmaro anatomija“ („Pol Pot: Anatomy of a Nightmare“, 2006), būsimojo diktatoriaus tėvų šeima turėjusi kiniškų šaknų, tačiau Kambodžoje bent jau tais laikais rasė ir tautybė būdavo nustatoma ne pagal genetinę kilmę ar išvaizdą, o pagal gyvenimo būdą.

Santūrus, romus, nei pykčio, nei džiaugsmo viešai demonstruoti nemėgstantis Lothas ir jo žmona bei vaikai nekalbėjo jokiu Kinijos žemių dialektu ir nešventė jų švenčių, todėl tiek sau, tiek kitiems buvo absoliutūs khmerai.

Svarbu paminėti ir tai, kad ši šeima taip pat turėjo ryšių su karališkuoju dvaru, mat Lotho sesers dukra, šiuo metu prisimenama Meak vardu, buvo paskirta sosto įpėdiniui Sisowathui Monivongui (1875–1941) į suguloves.

Tuo metu tai nebuvo išskirtinis atvejis nei Kambodžoje, nei daugelyje kitų kaimyninių kraštų, tačiau ir šis faktas, ir šeimos materialinė padėtis liudija, kad Saloth Saras, kaip ir dauguma kitų marksistines utopijas XX a. kurti bandžiusių despotų, neturėjo nieko bendra su vadinamuoju proletariatu.

Spalvingos praeities kraštas

Saloth Saro gimimo laikais Kambodžos kraštas buvo pakliuvęs į Prancūzijos įtakos zoną, mat dar 1863 m. rugpjūčio 11 d. Sisowatho Monivongo dėdė Angas Voddey’us (1834–1904) sudarė specialią sutartį su prancūzais.

Prancūzai veikiausiai tikėjosi, kad jaunas ir nepatyręs valdovas bus lengvai sukalbamas bei kontroliuojamas, tačiau vėlesni įvykiai parodė, kad Narodomas Sihanoukas veikiausiai turėjo kitų planų.

Ji leido monarchui formaliai išsaugoti savo galias ir garantavo Kambodžai geopolitinę Europos šalies globą.

Kambodža – gana spalvingą praeitį turintis kraštas, kurio palikime atsispindi dviejų įtakingiausių regiono civilizacijų Indijos ir Kinijos įtaka.

Kadaise jis įėjo į vadinamųjų Funano ir Čenlos karalysčių (kiek vėliau ir Khmerų imperijos) sudėtį, tačiau XVIII a. ir pirmojoje XIX a. pusėje Kambodža buvo tapusi kaimyninių Siamo (dabartinis Tailandas) ir Vietnamo politinių bei karinių santykių aiškinimosi ringu.

Kambodžos monarchui sudarinėjant sutartį su prancūzais, šie jau buvo užvaldę dalį Vietnamo, o slenkant metams, Prancūzijos politinė įtaka augo dar ir kaimyninės Kambodžos žemėse.

Karalius: vos 18-os monarchu tapęs Norodomas Sihanoukas nenorėjo būti kitų jėgų marionete ir bandė įsitvirtinti kaip rimtas politikas, tačiau dauguma jo sumanymų modernizuoti Kambodžą pavyko ne taip, kaip jis tikėjosi. Visgi šis monarchas be jokios abejonės nugyveno spalvingą, filmo vertą gyvenimą. Scanpix nuotr.

Dėl mokslų nesuko galvos

Pasak P. Shorto knygos, XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai didelę dalį Vakarų pasaulio buvo apėmęs ekonominis krachas, Saloth Saro šeima klestėjusi.

Turėdami pajamų jie galėjo sau leisti prabangą pamąstyti apie jauniausių šeimos narių ateitį ir galiausiai nusprendė išsiųsti būsimąjį diktatorių kartu su broliu Chhay (1922–1975) į Pnompenį lavintis.

Iš pradžių daugiau nei metus Saloth Saras praleido budistų vienuolyne, tačiau kiek vėliau jis paliko šią griežta disciplina pasižymėjusią įstaigą ir persikėlė gyventi pas vyresnį brolį Suongą, kuris jau turėjo žmoną bei vaiką.

Budistų vienuolyne jam buvo diegiami tradicinės tenykštės pasaulėžiūros pradmenys, o dabar, atėjus 1935 m. rudeniui, katalikiškoje ugdymo įstaigoje Saloth Saro laukė pažintis su iš užjūrio atvykusiais baltaisiais ir jų civilizacijos pasiekimais.

Kiekviena diena šioje ugdymo įstaigoje prasidėdavo grupinėmis maldomis ir gilinimusi į katekizmą, tačiau ji turėjo gerą reputaciją, tad Saloth Saro tėvų, neturėjusių nieko bendro su krikščionybe, sprendimu nereikėtų stebėtis.

Užsiėmimai buvo dėstomi prancūzų kalba, o vaikus lavindavo į krikščionybę atsivertę ir dvasininko profesiją pasirinkę vietnamiečiai bei prancūzai.

Gyvenimas mieste, toli nuo tėvų Saloth Sarui turėjo būti gan smagus, o ir dėl lavinimosi jis pernelyg sau nesuko galvos.

Jo brolis Chhay dėjo daug pastangų ir atestatą gavo laiku, o štai Saloth Sarui dokumentas buvo įteiktas, kaip spėjama, dvejais metais vėliau nei turėjo būti įteiktas pagal tuometę tvarką.

Pasinaudojo pasauliniu karu

1940 m. gegužę Europoje prasidėjusi vokiečių invazija į Prancūziją, Belgiją, Olandiją bei Liuksemburgą atnešė permainas ir į kitame pasaulio gale stūksančią Kambodžą.

Po vokiečių pergalės dalyje Prancūzijos įsitvirtino marionetinis Viši režimas, kurio valdantieji formaliai buvo nepriklausomi, tačiau kolaboravo su Trečiojo reicho valdžia.

Viši režimo žinioje išliko ne tik dalis Prancūzijos, bet ir užjūrio kolonijų kontrolė, tad 1941 m. vasarą prancūzai (veikiausiai ne be vokiečių spaudimo) leido Kambodžoje įsikurti Trečiojo reicho sąjungininkės Japonijos kariams.

1940–1941 m. rudenį ir žiemą, Japonijos paramą tuo metu turėjusi Tailando valdžia nusprendė pasinaudoti Europoje susidariusia padėtimi ir atsiplėšė keletą gabalėlių dabartinių Laoso ir Kambodžos žemių (šios tada buvo valdomos prancūzų), o 1941 m. balandžio 24 d. mirė Kambodžos karalius Sisowathas Monivongas.

Mirus monarchui, Viši režimo atstovams teko sunki ir tuo pat metu maloni dalia išrinkti naują Kambodžos valdovą, tad už prancūzų Indokinijos reikalus atsakingas Jeanas Decouxas (1884–1963) nusprendė perleisti karaliaus pareigas aštuoniolikmečiui Norodomui Sihanoukui (1922–2012).

Prancūzai veikiausiai tikėjosi, kad jaunas ir nepatyręs valdovas bus lengvai sukalbamas bei kontroliuojamas, tačiau vėlesni įvykiai parodė, kad Narodomas Sihanoukas veikiausiai turėjo kitų planų.

Pasibaigus pasauliniam karui jis bandė įsitvirtinti kaip didesnės krašto autonomijos siekiantis ir jį modernizuoti bandantis politikas.