KAUNIETĖS PATIRTIS: STOROSIOS ŽARNOS VĖŽIO DIAGNOZĖ GYVENIMO NESUGRIOVĖ

„Džiaugiuosi gyvenimu, einu į teatrą, koncertus, leidžiuosi į žygius gamtoje, keliauju, savanoriauju“, – šypsosi storosios žarnos vėžį įveikusi 65-erių Marytė Klimienė iš Kauno. Moteris papasakojo apie tai, kokie simptomai išdavė ligą, koks buvo sveikimo kelias ir ką darytų kitaip, jei galėtų atsukti laiką.

Pirmieji signalai

Storosios žarnos vėžio diagnozę M. Klimienė išgirdo prieš dešimt metų, būdama 55-erių. Žinia buvo netikėta, nors, pažvelgusi atgal, moteris pasakoja jutusi ne vieną simptomą, rodantį, kad organizme vyksta pokyčių ir reikėtų sau skirti daugiau dėmesio. Be to, ir gydytoja ginekologė skatino sunerimti. „Pirmą įspėjimą, kad kažkas negerai, 2011 m. išsakė ginekologė, atlikusi profilaktinius tyrimus. Ji teigė patikros metu kažką užčiuopusi. Skyrė papildomų tyrimų, atliko echoskopiją, net nusiuntė pas onkologus, bet nieko nerado. Viskas taip ir pasibaigė“, – daugiau nei dešimtmečio senumo įvykius prisimena M. Klimienė.

Moteris pasakoja vėliau supratusi, kad vis dėlto reikėjo tirtis toliau, nesivadovauti mintimi, kad „esi sveikas, jei nieko neskauda“. Po dvejų metų gruodį pasirodęs kitas simptomas – staigus, vos dešimt sekundžių trukęs ir net parklupdęs didelis skausmas išangėje – taip pat neprivertė imtis veiksmų. „Iki vasario nieko neįprasto nejutau. Sunerimau tik tada, kai ėmiau labai dažnai tuštintis: vos įsidedu ką nors į burną, iš karto lekiu į tualetą. Galiausiai tai ėmė trukdyti įprastai veiklai. Nuvykau pas gydytoją, buvo paskirti visi reikalingi tyrimai, galiausiai taikant bendrąją nejautrą atlikta kolonoskopija. Ji nesukėlė jokių nemalonių pojūčių, tačiau rezultatų sulaukiau gniuždančių – pirmos stadijos storosios žarnos vėžys“, – prisimena M. Klimienė.

Kai gyvenimas griūna

Moteris puikiai atsimena tą dieną, kai išgirdo gyvenimą apvertusį tyrimų atsakymą. Ją vadina labai nesėkminga, nors dabar į prisiminimus leidžiasi su šypsena: „Važiavau namo iš poliklinikos. Slėgė pačios juodžiausios mintys. Staiga pastebiu, kad paskui mane važiuoja policijos automobilis. Na, manau, greičio neviršiju, kai galės, aplenks. Tačiau netikėtai pareigūnai įjungia švyturėlius ir mane sustabdo. Paprašo dokumentų. Viską pateikiu, tik niekaip nerandu techninės apžiūros dublikato. Policininkas sako: „Neieškokite, nevarkite, vis tiek jau dvejus metus negalioja.“ Pasirodo, važiuodami iš paskos pagal mano automobilio registracijos numerį viską jau buvo patikrinę. Tai buvo paskutinis lašas, nebeišlaikiau – ėmiau verkti. Pareigūnas guodžia, sako, kad nėra dėl ko taip sielotis, juk smulkmena. Jums smulkmena, o man gyvenimas griūva... Vėžys, atsakau. Pagailėjo, skyrė mažiausią galimą baudą ir palinkėjo pasveikti.“

Tuomet reikėjo žengti kitą žingsnį – apie diagnozę pasakyti šeimai. Palaikymo, anot M. Klimienės, nebuvo. Nors tada skaudėjo, dabar, pažvelgusi atgal, moteris sako supratusi, kad būtent tai sustiprino, suteikė jėgų nepasiduoti ir ieškoti pagalbos. „Suvokiau, kad šį kelią eisiu viena, ligą privalėsiu įveikti pati, – pasakoja pašnekovė. – Turėjau gerą pavyzdį – vyro seserį. Ji, susirgusi vėžiu, viską susidėliojo į lentynėles, iš esmės pertvarkė gyvenimą taip, kad ir jai, ir visiems aplinkiniams būtų kuo patogiau. Nusprendžiau, kad ir man reikia padaryti tą patį.“ Taip moters gyvenime atsirado Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija (POLA), skyrusi ne tik visapusišką paramą, bet ir suteikusi galimybių užsiimti įvairiausia veikla, nukreipiančia mintis nuo ligos.

Suvokiau, kad šį kelią eisiu viena, ligą privalėsiu įveikti pati.

Svarbiausia – nenuleisti rankų

Diagnozavus storosios žarnos vėžį, M. Klimienei pirmiausia buvo atlikta operacija. Ištyrus pašalintą naviką, nustatyta trečia ligos stadija – pasirodo, vėžys per žarnų sieneles jau buvo išplitęs į limfmazgius. „Operacija pavyko gerai. Po jos buvau išsiųsta reabilituotis: reikėjo, kad žaizda sugytų, atgaučiau jėgas ir sustiprėčiau, juk dar laukė ilgas gydymas chemoterapija, – pasakoja M. Klimienė. – Jos man buvo skirta dvylika kursų – iš pradžių kas tris, vėliau – kas dvi savaites. Visą gydymą chemoterapija atlaikiau gana gerai, tačiau niekada daugiau nenorėčiau to pakartoti.“

Moteris įsitikinusi, kad likimas kiekvienam duoda tiek išbandymų, kiek reikia. Visada yra to priežastis. „Aš išmokau man siųstas pamokas ir dabar labai stengiuosi padėti kitiems. Esu POLA pacientų gidė – padedu žmonėms, susirgusiems storosios žarnos vėžiu. Savanoriauju organizacijoje „Eivena“, vienijančioje moteris, susidūrusias su onkologinėmis ligomis. Kai man buvo diagnozuotas vėžys, įsitraukiau į šių organizacijų veiklą, įgijau daug žinių, susipažinau su gausybe įvairiausių žmonių, susiradau naujų draugų. Deja, dalis senųjų nubyrėjo“, – neslepia M. Klimienė.

Paklausta, kas tai, jos manymu, lemia, pašnekovė nė nesusimąsčiusi atsako, kad priežastis – vis dar visuomenėje stigmatizuojamos onkologinės ligos. „Kad ir kaip neįtikėtinai skambėtų, nemažai žmonių bijo užsikrėsti vėžiu, nes trūksta informacijos šia tema, ligoniai nenori apie tai kalbėti, o aplinkiniai nežino, kaip elgtis, kaip prie ligonių prieiti. Todėl ir pasakoju apie save. Noriu, kad visi, susirgę vėžiu, suprastų, kad šiais laikais daugeliu atvejų ši liga pagydoma. Sveikuosius skatinu atkreipti dėmesį į kūno siunčiamus signalus, laiku atlikti reikalingus tyrimus ir dalyvauti prevencinėse programose“, – pokalbį baigia pašnekovė.

M. Klimienės asmeninio archyvo nuotr.

Viena dažniausių

Storosios žarnos vėžys yra viena dažniausių onkologinių ligų. Higienos instituto duomenimis, pernai Lietuvoje šia vėžio forma sirgo daugiau nei 6 200 žmonių, o gyvybės neteko per 0,5 tūkst. pacientų.

Pasak Kauno teritorinės ligonių kasos Gyventojų aptarnavimo skyriaus vedėjos Rasos Valinskaitės-Barščevičienės, labai svarbu ligą nustatyti kuo anksčiau – tada gydymas būna efektyvus. Tam ir skirta storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa. „Reguliariai tikrintis kas 2 metus kviečiami 50–74 metų sulaukę vyrai ir moterys, – pasakoja R. Valinskaitė-Barščevičienė. – Vizito metu šeimos gydytojas paskiria slapto kraujo išmatose tyrimą ir vėliau aptaria gautus rezultatus. Jeigu jie teigiami, siunčia pas gydytoją specialistą, kuris skiria atlikti kolonoskopijos tyrimą. Jei reikia, jo metu paimama ir medžiaga biopsijai.“

Valstybinės ligonių kasos duomenimis, dėl storosios žarnos vėžio tiriamasi vangiai. Pavyzdžiui, pernai iš daugiau nei 1 mln. tikslinės amžiaus grupės žmonių storosios žarnos vėžio prevencinėje programoje dalyvavo tik kas ketvirtas. Taigi programos dalyvių aktyvumas dar nepasivijo net ikipandeminio lygio.

Ligonių kasos primena: žmogus, nepapuolantis į šios prevencinės programos amžiaus ribas, bet pajutęs nerimą keliančių simptomų ir sveikatos sutrikimų, taip pat turėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją. Jis, įvertinęs paciento būklę, paskirs būtinus tyrimus ir prireikus nusiųs pas gydytoją specialistą.

Pacientai taip pat kviečiami nemokamai dalyvauti prostatos, gimdos kaklelio, krūties vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų prevencinėse programose.

Storosios žarnos vėžio prevencinė programa

Ši programa skirta 50–74 metų amžiaus vyrams ir moterims (imtinai).

Norėdami joje dalyvauti, šios amžiaus grupės asmenys turi kreiptis į savo šeimos gydytoją.

Už dalyvavimą šioje programoje, gydytojų konsultacijas, tyrimus mokėti nereikia.

Pasitikrinti pagal šią programą galima kas 2 metus.