VYRIŠKAME VERSLO PASAULYJE MOTERIMS PADEDA LANKSTUMAS IR KŪRYBIŠKUMAS

Vieną mėnesį konferencija Šveicarijoje, kitą – Jungtiniuose Arabų Emyratuose... Lietuvių įkurtą dizaino įmonę "Smartup Visuals", pripažintą vienu iš 50 geriausių Londone moterų verslų, įvaizdinti savo idėjas samdo garsiausios pasaulio įmonės. "Galbūt ši šalis nebebus ta vieta, kur tęsime savo darbus", – neatmeta galimybės grįžti į Lietuvą viena iš įmonės įkūrėjų Kristina Naruševičiūtė.

Vizualizuoja problemas

Per skaipą interviu su Kristina derinu kelias savaites. Kiekvieną kartą mums susirašius elektroniniais laiškais, ji man atrašo iš skirtingo pasaulio krašto. Londonas–Vilnius–Ciurichas ir vėl Londonas. Kokia kelionė laukia rytoj – nežinia.

"Sunku susiplanuoti laiką, nes klientas gali atsirasti ir netikėtai. Atsikeli ryte, ateina laiškas: ar galite kitą savaitę būti ten ir ten. Tačiau stengiamės projektus suderinti bent porą mėnesių į priekį", – su Kristina kalbamės 7 val. ryto Londono laiku. Ne taip ir jau romantiška, žinant, kad "Smartup Visuals" dirba menininkės. Nors įmonė kuria ir dizainą, ją garsinanti paslauga – gyvas piešimas konferencijų metu.

"Smartup Visuals" komandos užduotis – vizualiai, įdomiai ir visiems suprantamai paaiškinti konferencijose nagrinėjamas temas ir sprendžiamas problemas. "Prieš konferenciją susiskambiname su klientu, aptariame temą, pasidarome terminų žodynėlį. Paprastai konferencijose vyrauja panašios tendencijos. Tarkime, jei viena kompanija surengė konferenciją apie tai, kaip technologijos pakeis mūsų darbus, tai, žiūrėk, ir kita konferencija tuo susirūpinusi. Dabar labai aktuali dirbtinio intelekto tema", – aiškina Kristina.

Nors IT renginiai nėra lengvai vizualizuojami, Kristinos įsimintiniausias darbas buvo būtent tokia konferencija, surengta "Amazon". "Tai buvo mobiliųjų aplikacijų kūrimo konferencija, į kurią susirinkę programuotojai dalijosi savo patirtimi. Tema buvo sausoka, nes buvo kalbama tik apie techninę programavimo pusę. Nepaisant to, mums pavyko sukurti darbą, kurį pamatę klientai duria pirštu ir sako: norim tokio. Tai buvo konferencija, kurioje teko išeiti iš komforto zonos ir galvoti kažkaip kitaip", – prisimena Kristina.

"Įsipiešti į kampą"

Norint dirbti tokį darbą, reikia lankstumo ir mokėjimo išsisukti iš įvairiausių situacijų. "Būna, atvažiuoji į konferenciją ir randi ne tai, ko tikėjaisi, – dalijasi Kristina. – Vieną kartą dirbau konferencijoje, kurioje užgesino šviesas. Vau, galvoju, jūs nežinote, kad aš turėsiu piešti? Nieko nemačiau. Nubėgau pas renginio organizatorių, sakau jam, kad tamsoje negaliu piešti. O jis man atsako, kad toks apšvietimas ir nieko negali padėti. Reikėjo greitai suktis: išsitraukiau kompiuterį ir pradėjau piešti jame."

Kitas svarbus dalykas – idėjų generavimas. Iš sausos ir nuobodžios kalbos reikia suformuluoti pagrindines idėjas, kurios būtų įdomios, suprantamos ir vizualios. "Kartais pats save nustebini, kai žmogus kažką pasako, o tu jau žinai, kaip tą mintį išreikšti. Nežinau, kaip tos idėjos atsiranda, bet turbūt smegenys pripranta prie tokio proceso: išgirsti mintį ir iš karto ieškai vizualaus sprendimo", – pasakoja Kristina, konferencijose piešianti jau septynerius metus.

Perfrazuodama posakį "įspeisti save į kampą", Kristina sako, kad dirbant tokį darbą dažnai tenka save "įsipiešti į kampą". Procesas vyksta čia ir dabar, konferencijos dalyviai jį stebi, todėl negalima padaryti klaidų. "Turime įvairių priemonių, baltą didelį žymiklį, kuris gali šiek tiek pagelbėti, bet būna situacijų, iš kurių tiesiog reikia mokėti išsisukti. Pavyzdžiui, pranešėjas labai ilgai kalba, tada duoda puikiausią pavyzdį, kurį aš nupiešiu, ir tik pabaigoje pasako, kad su juo nesutinka! Esant tokioms situacijoms turiu arba akivaizdžiai išbraukti, ką nupiešiau, arba kažkaip kitaip interpretuoti tą mintį", – sako Kristina ir prisimena, kiek streso buvo per pirmą jos konferenciją.

"Dirbau su profesionale, kuri tuos renginius jau piešdavo. Atsimenu: mano rankos dreba – lyg ir turiu idėją, bet baisu, nes visi žiūri. Tačiau kolegė man pykšt į šoną ir sako: tiesiog pradėk piešti ir tada viskas išeis. Kai pati apmokau žmones, taip pat stengiuosi jiems suteikti pasitikėjimo, skatinu tiesiog piešti", – anot Kristinos, kartais lengviau pirma visas idėjas ar išgirstą informaciją užsirašyti, o tik po to pradėti tai piešti.

Nežiūri į akis

Išvien moteriška "Smartup Visuals" komanda (įkūrėjos Kristina ir Lina Navickaitės ir talentingoji kūrybinė komanda: Ugnė Gumenikovaitė, Neringa Sidlauskaitė ir Raimonda Kaminskienė) dirba vyriškame verslo pasaulyje. Didžiausių pasaulio kompanijų, kurios samdo "Smartup Visual" įvaizdinti jų idėjas, vadovai yra vyrai. IT konferencijose labai retai girdimas moteriškas balsas.

"Kartais būna tokių situacijų: esi kambaryje, pilname vyrų verslininkų, kalbi ir supranti, kad nebuvai išgirsta. Kad tau reikės tą patį dar kartą pakartoti, tik garsiau – kad tave tikrai išgirstų", – anot Kristinos, viešumoje vyrai kalba apie lygias moterų teises, tačiau ne visada tai jaučiasi realybėje.

Atvažiavusi į Londoną, griebiausi studijų. Kursus rinkausi kaip saldainius turguje. Kas tuo metu buvo įdomu, į tuos kursus ir ėjau.

"Kalbėdama su klientu Dubajuje pastebi, kaip jis tau į akis nežiūri ir bando tavo žvilgsnio išvengti. Tada tik supranti: palauk, juk aš esu moteris. Tačiau mane vis tiek samdo. Kaip ir pasiruošę atverti duris, bet nepasiruošę į akis žiūrėti", – Lietuvoje Kristina tokios atskirties niekada nejautė. Įdomiausia, kad dirbant su klientais nepasitikėjimo ir kritikos lietuvės sulaukdavo ne tiek iš vyrų, kiek iš moterų vadovių.

Sėkmingai verslą Londone vystančios lietuvės prisistato lietuviškomis pavardėmis, tačiau niekas jų tautybės nesureikšmina. "Tokio lygio konferencijose dalyvauja ne vien britai. Tai tarptautinės konferencijos, todėl nė karto nesame susidūrusios su komentarais ar diskriminacija dėl to, kad esame lietuvės, – anot Kristinos, menkinimą ji jautė pirmaisiais savo gyvenimo užsienyje metais, kai teko dirbti paslaugų sektoriuje. – Kai bendrauji su žmonėmis, kurie yra pakeliavę, pasimokę, to nesijaučia. Bet va, kavinės, kurioje dirbau, vadovas rasdavo progą pasišaipyti iš savo lenkų ar lietuvių darbuotojų."

Nėra prastų darbų

Kristina nesigaili aštuonerių pirmųjų metų Londone, prabėgusių dirbant įvairiausius laikinus darbus: kavinėje, grožio salone, naktiniame klube, mados namuose, aukle. "Visuomet galvojau, kad galėčiau dirbti ką nors geriau, bet darbas nėra nei prestižas, nei gėda. Dirbi, kad galėtum užsidirbti pinigų. Mano mama visuomet sakydavo, kad nėra purvino ar prasto darbo. Jeigu tuo metu tau tai reikia padaryti, tai ir darai", – iš Lietuvos išvykusi iš karto po mokyklos baigimo Kristina svajojo apie menininkės karjerą.

Nors šeimoje ir mama, ir sesuo – menininkės, mokykloje ir iš aplinkinių žmonių Kristina nejautė palaikymo. Esą menininkas – ne profesija, reikia rimto darbo. Pabandžiusi nuotoliniu būdu Vilniaus M.Romerio universitete studijuoti teisę, suprato, kad nuo savęs niekur nepabėgsi.

"Atvažiavusi į Londoną, griebiausi studijų. Kursus rinkausi kaip saldainius turguje. Kas tuo metu buvo įdomu, į tuos kursus ir ėjau. Kūrybinis mąstymas, technologijos, tapyba, iliustracija, dizainas ir inovacijos. Kartą mano viršininkas pamatė, kad paišinėju savo knygutėje. Užuot gavusi velnių, buvau supažindinta su didžiulės naftos pervežimo kompanijos vadovu. Sukūriau jiems iliustracijas apie įmonės strateginį planą ir supratau, kad mano kūryba ir piešimo sugebėjimai turi perspektyvą", – Kristina su savo sužadėtiniu Nicku iš karto griebėsi verslo plano. Iš pradžių pasivadino "Animate Business" o netrukus, pasibėrus užsakymų, prireikė ieškoti pastiprinimo. Tada ir atsirado "Smartup Visuals".

"Lietuvoje liūdnai žiūrėjau į savo talentą. Man vis sakydavo: ką tu ten pieši, prie bažnyčios pardavinėsi savo tuos meno kūrinius", – pasakoja Kristina.

Įvairiapusė darbo patirtis, skirtingų sričių žinios ir įgūdžiai leido jai sukurti meno ir verslo bendradarbiavimą, kurio menininkai kartais prisibijo. "Pas mus dirbantys menininkai turi turėti verslininko gyslelę. Pirmiausia, turi suprasti klientų kalbą ir poreikius. Kitas dalykas, negali būti per daug prisirišęs prie savo kūrinio. Klientas pasakė – gerai, keičiam", – anot Kristinos, dabar verslininkai pamatė meno vertę ir į savo projektus nori įtraukti kūrybiškus žmones.

Vestuvės – Lietuvoje

Su sužadėtiniu Nicku lietuvė į verslo pasaulį žengė kartu. Tais pačiais metais abu metė savo darbus ir nusprendė įgyvendinti svajones. Nickas įkūrė startuolį "Acasa", o Kristina pradėjo vizualizuoti konferencijas. "Buvo labai sunku tiek finansiškai, tiek psichologiškai, tačiau buvo smagu kartu mokytis, juoktis ir liūdėti, kai reikalai pasisukdavo bloga linkme. Palaikant santykius svarbiausia augti kartu, – įsitikinusi jauna moteris. – Mus tai be galo veža. Didžiuojamės vienas kito pergalėmis ir suprantame vienas kito problemas, nes išgyvename panašias patirtis."

Nors jų namai – Londone, tačiau abiejų užsiėmimai leidžia dirbti iš bet kur: "Galvojame apie "Brexit". Kol kas sėdime ir laukiame, kas bus toliau. Galbūt ši šalis nebebus ta vieta, kur tęsime savo darbus. Mano kolegė vis dažniau pakalba, kaip smagu būtų gyventi Lietuvoje. Taigi "Brexit" gali daug ką išspręsti."

Nors Kristinos atgal į gimtuosius namus netraukia, bet mylimasis Nickas bando lietuvę palenkti – jam pačiam Lietuva labai patinka. Pasirodo, neatsitiktinai, nes vyro tėvas yra litvakas, iš Lietuvos su šeima pabėgęs į Pietų Afriką. Nickas apie šią savo giminės istoriją sužinojo tik susipažinęs su Kristina. "Kai tik nuvažiuojame į Lietuvą, jis pradeda kalbėti, kaip čia jam gera, gal galima būtų čia namą nusipirkti", – pasakoja Kristina, šią vasarą su sužadėtiniu suplanavusi vestuves Lietuvoje.

Vieną mėnesį – konferencijoje Dubajuje, kitą mėnesį – Šveicarijoje. Ar santykiams netrukdo toks darbo pobūdis? Anot Kristinos, Nickas kartais prisijungia prie jos ir keliauja kartu. Jam užtenka turėti tik kompiuterį, o dirbti gali ir iš Maroko. O jeigu gims vaikai? Kristina šypsosi – tuomet teks sustoti.

"Kol kas nenoriu vaikų, tačiau tikiuosi, kad jiems gimus viską suderinsiu ir viskam atrasiu laiko. Žiūriu į savo sesę. Ji su keturiomis atžalomis suspėja ir verslauti, ir nuostabia mama būti. Lėksiu patarimo pas ją, – šypsosi Kristina. – Neseniai gavau nuostabų patarimą. Laimingesni yra tie vaikai, kurių tėvai gal ir mažiau praleidžia laiko su vaikais, bet siekia savo svajonių, yra motyvuoti ir veiklūs. Priešingai nei tie, kurie kasdien mato savo piktus tėvus, kaltinančius vaikus dėl neišsipildžiusių svajonių. Manau, svarbiau yra kokybė nei kiekybė. Bandysime sąmoningai ir pozityviai sukurti tiek laimingą šeimą, tiek verslą."