Vigintas Stankus (1962–2018) surengė daugiau nei 80 personalinių ir grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Prancūzijoje, Vokietijoje, JAV, Ispanijoje, Norvegijoje, Olandijoje ir kt.). Jo paveikslų yra MO muziejaus, meno fondo „Lewben“ ir daugelio privačių Pietų Korėjos, JAV, Italijos, Prancūzijos, Olandijos, Norvegijos, Jungtinės Karalystės kolekcijų dalis.

Džiugu, kai mus palikę autoriai ne tik aktyviai tebedalyvauja meno procesuose, kultūriniame gyvenime, bet ir pabrėžia nerašytą taisyklę – istorija linkusi kartotis ir maždaug kas 20 metų tas pats reiškinys atgimsta, tik kita forma.

Tylusis modernizmo šauklys

Kauniečiui tapytojui V.Stankui šiemet būtų sukakę 60 metų. Jo paroda „Gentis“ Vilniaus „Pamėnkalnio“ galerijoje netapo eiline in memoriam ar juolab retrospektyvine ekspozicija, kurios neretai užgriūva visu svoriu ir nebelieka erdvės diskusijoms. Autoriaus šeima, bendradarbiaudama su kuratore Julija Dailidėnaite-Palmeirao, estetiškai ir saikingai pateikė tik tam tikro stiliaus darbus, galbūt geriausiai atskleidžiančius menininko pasaulėjautą. Parodą pavyko sukomponuoti kaip vieną meno kūrinį – eksponuojant asociatyviais pagoniškų kultūrų raštais paženklintas abstrakcijas ir medžio objektus – totemus.

Jei paklaustume autoriaus, ką du pastarieji dešimtmečiai reiškė jam ir jo genčiai, improvizuočiau galimą atsakymą: jame tilptų šiuolaikinės kultūros sampratos ir kultūros vartojimo būdo kritika, menininko kartos frustracija dėl pokyčių, kuriuos kuklių standartų Lietuvos meno pasauliui atnešė amžių – epochų sandūra. Esu tikras, būtume kalbėjęsi apie šias transformacijas ir kaip jos veikia kūrybą, ir kaip tikri stoikai –  apie tai, kad teptuko potėpis niekada negrįžta į tą vietą, nuo kurios prasidėjo kompozicija. Parodoje koncentruotai pristatoma V.Stankaus kūrybinė strategija, pabrėžiamas menininko siekimas vaizduoti tai, iš ko kyla švelni melancholija ir dvasinių paieškų bruzdesys, ką būtų galima apibrėžti japoniškos estetinės krypties vabisabio (jap. wabi sabi  – red. past.) kriterijais – kai nieko nėra amžino, nėra nei pabaigos, nei baigties ir nėra nieko, kas būtų tobula.

Ramaus būdo menininkas, kitaip nei dauguma tos kartos tapytojų, buvo atokiau nuo itin aktyvaus meno lauko procesų. Nedalyvavo meno judėjimuose, akcijose ar grupių veikloje.V. Stankus – imlus, talentingas, kruopštus menininkas, kūręs kambario dydžio dirbtuvės laboratorijoje. Epochų ir amžių lūžiai visada palankūs paieškoms, apsisprendimui, sujudina visus sluoksnius, keičia bet kurios sferos hierarchiją. Taip pat ir modernistinio meno. Jį pavadinčiau tyliuoju modernizmo šaukliu. Tai jokiu būdu neužtušuoja autoriaus ambicijų, poreikio identifikuotis ir būti identifikuojamam, susikurti ir konceptualiai užpatentuoti savo spalvą ir vidinį koloritą.

Ikona IV. 2013 m. / Organizatorių nuotr.

Parodos kuratorė J.Dailidėnaitė-Palmeirao vertina V.Stankaus originalumą ir pabrėžia, kas imponuoja jo kūryboje: „V.Stankaus kūryboje įžvelgiu užburiančią ir mane be galo žavinčią archajiškumo giją. Tai, kad menininkas, pasitelkdamas protėvių energiją, geba kalbėti šiuolaikiška kalba, man imponuoja labiausiai. Jo kūryba neapsiriboja vien nuorodomis į pagoniškas apeigas (tapymas pelenais išskirtinai iš namų židinio), jo skulptūrinės kompozicijos primena ir žemaitiškas alkas, ir indėniškus totemus, jo tapyba alsuoja afrikietiškomis spalvomis ir aborigeniškais ritmais. Šis susikaupusio, medituojančio menininko, savo kūryba sukeliančio karščiausius pasaulio genčių ritmus, vaizdinys man atrodo neįtikėtinai įdomus ir vertas dar išsamesnės analizės.“

V. Stankaus tapyba savo esme ne ekspresionistinė, o veikiau balansuojanti ties abstrakcionizmo ir mums įprasto ekstravertiško ekspresionizmo riba.

Tarp ekspresijos ir abstrakcijos

Šifruoju nepublikuotų tekstų, susikaupusių per trumpus susitikimus su Vigintu, fragmentus. Lyginu skirtingus jo kūrybos etapus, prisimenu mūsų pokalbius apie technikos įvairovę tapyboje, improvizaciją, interpretuoju dailininko estetiką ir bandau rasti jai tinkamą vietą Lietuvos meno kontekste. V.Stankus nesiejo savęs su XX a. 10-ojo dešimtmečio ekspresionizmu dėl šio stiliaus ypatumų – vizualinio atžagarumo, disonanso, trumpalaikio efekto, paveiksluose perteikiamo visomis prasmėmis nugyvento gyvenimo, t.y. degraduojančios buities, visuomeninio gyvenimo krizės ir su tuo susijusio dekadentinio epochos kvapo. Jis rinkosi Rytų filosofiją – išgyvento gyvenimo plačiąja prasme – per potyrį, pajautą ir pagavą estetiką.

V.Stankaus tapyba savo esme ne ekspresionistinė, o veikiau balansuojanti ties abstrakcionizmo ir mums įprasto ekstravertiško ekspresionizmo riba. Tiksliau – minimalistinio abstrakcionizmo kryptimi su art infomel (pranc. informe – beformis – red. past.), lyrinės abstrakcijos elementais. V.Stankus, ko gero, vienas iš nedaugelio Lietuvos tapytojų, kuriems drobės formatas buvo ne ekspresija ar kūrybiškumo apribojimas, bet susikoncentruoti padedanti nuoroda, kelio ženklas. Tai įvardija dėmesys formatui ir nuoseklus tarsi kaligrafijos pratybose jo užpildymas. Kitaip tariant, menininkui buvo svarbiau įsiklausymas į asociacijas, keliamas „asmeninės aplinkos archyvo“, nei konkrečios vizijos deklaracija ar devizą pateisinančių kūrinių, juos lydinčių filosofų frazių ar konceptų reprodukavimas.

V.Stankus yra minėjęs apie baimę gerokai savo paties iščiupinėtame ir išvaikščiotame kūrybos lauke žengti neteisingą žingsnį, kad kūriniai netaptų dekoratyvūs ir plakatiški, – persistengti improvizuojant, suintensyvinti spalvas, potėpių plotį ir abstrakcijos galią. Todėl Viginto paveiksluose nėra ypatingos elementų hierarchijos – neaišku, kas svarbiau: linija, dėmė ar taškas, trūkinėjantis ar kontūrinis piešinys, rankos gestas, klampaus dažo pėdsakas ar koliažas. Tad į daugybę plotelių suskaidytuose paveiksluose šmėžuoja įvairūs „pirmuonys“ – potėpių kabliukai, kreivės, dėmelės, kuriasi nauja struktūra. Struktūra sluoksniuota, lopiniuota, be pradžios ir pabaigos, pažymėta autoriniu potėpių virpesiu, sujungiančiu paveikslo dėlionę – nuo stambių iki smulkių segmentų, nuo smulkaus fragmento iki dar smulkesnio.

Vigintas sugebėjo suderinti vaikišką (prie to prisidėjo ir abi dukros, besisukiojančios dirbtuvėje) čia ir dabar susigalvoto žaidimo braižynę ir tūkstantmečio filosofo klajūno išmintį, ją interpretuodamas kaip esamojo laiko skilteles. Šią pusiausvyrą geriausiai atspindi frazė iš parodos anotacijos: „[...] tai gebėjimas būti savimi bendruomenėje, neatmetant savo protėvių, kilmės, kultūros, religinių apeigų, kalbos ir patirčių palikimo. Menininkai turi privilegiją priklausyti socialinei grupei, giminei, šeimai, profesiniam pasirinkimui ir kartu būti nepriklausomi nuo nieko.“

Nuosekliu abstrakcionistu Viginto taip pat negalėtume pavadinti. Jis tapė abstrahuotai, paveiksluose matome ne formos žaidimus, bet pakankamai ryškias asociacijas, suprantamas net skirtingo meninio išprusimo žiūrovams.

Vigintas balansavo ant abiejų – vakarietiško racionalumo ir Rytų dvasinės atidos – platformų. Vakarietiškai sąmonei būdingas smalsumas, inovatyvumas, aktyvumas, o pasyvesnė rytietiška jos dalis nuolat vertė ieškoti tinkamo atsispyrimo taško šuoliui nuo modernistinės Vakarų meno tradicijos. Kūrybinio kelio pradžioje (matyti MO muziejaus kolekcijos kūriniuose) Vigintui reikėjo rinktis, kuriuo keliu eiti: ar laikytis tradicinio ekspresionistinio požiūrio ir visų pirma stengtis kurti gerą kompoziciją, tikintis iš dešimto karto pataikyti į dešimtuką, ar tiesiog kurti laukiant, kol kompozicija ateis. Kalbant Rytų filosofijos terminais, laukti, kol menininko kuriamas turinys užpildys bet kurią formą, kai ją „sutiks“ (puikus šios tezės pavyzdys galėtų būti parodoje eksponuojami ir drobių ženkliškumą pratęsiantys mediniai totemai).

Ramybė: V.Stankus, kitaip nei dauguma jo kartos tapytojų, buvo atokiau nuo itin aktyvaus meno lauko procesų. / Organizatorių nuotr.

Svarbiausia – išgirsti save

Kiekvienam menininkui esamasis laikas vienaip ar kitaip pateikia formatą ir skiria kūrybiškai užpildyti. Visai nesvarbu, ar dailininkas kuria istorinio žanro darbus, ar tapo laiką pralenkiančias siurrealistines vizijas, ar akimirksniu besikeičiančius impresionistinius motyvus.

Formatas jau priskirtas prieš pradedant kurti, tik ne visi menininkai tai žino. Mes, stebėtojai, esame linkę teigti, kad kiekvienas eksperimentas, vykstantis vaizduojamojoje dailėje, pirmiausia suprantamas kaip forma. Ją pamatome pirmiausia, todėl ir laikomės jos įsikibę cituodami biografijos faktus. Tik vėliau, išsamiau susipažinę su autoriaus kūryba, intencijomis, pradedame nuskaitinėti kitus kūrinio planus, simboliką, paslėptą mintį, atrandame emocinį ryšį, išgirstame kūrinį.

Todėl meno pasaulyje dažnas reiškinys, kai menininkas pasiduoda madai, nes patikėti susikurta iliuzija lengviau nei kritiškai įvertinti savo galimybes, ir metų metus bando pramušti galva sieną, stengdamasis įvaldyti tiesiog ne jam skirtą idėją, stilių, formą, netgi komunikacijos su visuomene būdą. V.Stankus buvo paradoksaliai ištikimas pasirinktam formatui – pernelyg ramiam, kad autorius būtų bematant pastebėtas, ir pernelyg subtiliam, kad įvyktų staigus ir įspūdingas proveržis, garantuojantis neginčijamą pripažinimą. Menininkas pasirinko tapyti esamojo laiko recenziją, kuri negalėjo būti baigta jam gyvam esant!

Menininkai turi privilegiją priklausyti socialinei grupei, giminei, šeimai, profesiniam pasirinkimui ir kartu būti nepriklausomi nuo nieko.

Jei išgirstume V.Stankaus kūrinius vidine klausa, nesunkiai suprastume formatą, dailininkui reiškusį ne tik techniką, stilių, braižą, bet ir kūrybos aplinkos foną. Tai esamojo laiko audiografika – teptuko šiurenimas, čežėjimas, vos girdimas slydimas, paveikslo paviršių gremžimas ir džiūstančių garankščiavimasis, skilinėjimai, baigtų kūrinių perkėlimas iš vietos į vietą, dunkstelint į dirbtuvių grindis.

Kai esi įsitikinęs tuo, ką darai, formatas ne suvaržo, bet įpareigoja meistriškai elgtis su vaizdavimo priemonėmis ir aplinka, verčia atsirinkti, kas svarbiausia, o būtent – įkūnyti idėją per jai skirtą įkvėpimo laiką. Gal todėl Stankaus kūryboje nėra daug „užkankintų“ kūrinių. Paskubėtų baigti – taip, nes laukė kiti, jau iš esmės nutapyti a priori, ir ruoštis susitikimui su kita balta drobe, su kita diena. Autorius tapydavo po kelias drobes vienu metu, tarsi trumpais prabudimais iš greitojo miego fazės ir staigiais sapno užrašymais.

Menininkas į tapybą žiūrėjo veikiau ne kaip į emocinę raišką, o kaip į materijos pelų ir grūdų atseikėjimą, juk reikėjo derinti skirtingos simbolikos medžiagas (smėlis, rūdys, pelenai, medis, žemė, drobė). Iš čia vigintiška egzistencinė lyrika, pilkšvų atspalvių kolorito monochromija, prieraišumas prie natūralios spalvinės gamos, faktūriniai tapybos vitražai, siekis būti čia ir dabar, remtis tradicija, įvertinti pokyčius, siekti autentiškumo, nekurti ateities dirbtinai, prievartaujant, skubinant, spaudžiant save į kampą ir darant spaudimą aplinkai – manau, to siekė menininkas.

Esu tikras, Vigintas pritartų minčiai, kad kūryba – tai Menas, lydintis žmogų nuo gimimo iki mirties, o meno tikslas yra sutaikyti žmogų su visata, išmokyti laukti, stebėti ir stebėtis, iš esmės – sutaikyti žmogų su pačiu savimi.