Koncertas Lietuvoje – pirmasis šiemet jos koncertinis pasirodymas ir visiškai netikėtai atsiradęs dainininkės planuose. „Eurovizijos“ pažibą į Lietuvą pakvietęs muzikos agentūros M.P.3 vadovas Vaidas Stackevičius teigia, jog nors ir ketino iki gegužės nerengti jokių koncertų, išgirdusi pasiūlymą pasirodyti Lietuvoje, Jamala greitai padarė išimtį.

„Esu absoliučiai laiminga, kad vėl čia atkeliausiu su soliniu koncertu. Mielas Vilniau, pasimatysime balandžio 19-ąją“, – emocijomis dalinosi dainininkė. Praėjusiais metais Jamala Vilniuje lankėsi praėjus mėnesiui po savo pergalės „Eurovizijoje“ – ji pasirodė Gedulo ir vilties dienai skirtame koncerte.

Šįkart apsilankymas ir pasirodymas Lietuvoje užtruks kiek ilgiau – Vilniaus koncertų salėje „Compensa“ dainininkė pristatys savo albumą „1944“, išleistą kartu su viena didžiausių pasaulyje leidybos kompanijų „Universal“ bei pluoštą naujų ir senų kūrinių. Visos vietos šiame koncerte bus sėdimos, dainininkė muzikos gerbėjams žada jaukų vakarą.

Gegužės 12 dieną, šių metų „Eurovizijos“ finalo išvakarėse, Jamala rengia didžiausią savo solinį koncertą per karjerą, kurį Kijevo sporto rūmuose stebės apie dešimt tūkstančių žiūrovų. Lietuvos publika turės galimybę pirmoji pajausti šio koncerto skonį.

Ji tvirtina, kad nuo peršamos Ukrainos ir Rusijos kovos muzikiniame konkurse stengėsi kuo labiau atsiriboti. Specialiame interviu laidai „Labas rytas, Lietuva“ dainininkė pasakojo apie eurovizinę patirtį, artimiausiu metu pasirodysiantį vaizdo klipą ir kaip svarbu kalbėti apie istoriją.

– Pirmą kartą Ukrainos nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje pasirodėte 2011 m. su daina „Smile“. Tą kartą dėl įvykusio balsavimo skandalo pasitraukėte. Kodėl nusprendėte grįžti į konkursą po penkerių metų?

– Prieš penkerius metus į atranką ėjau pasirinkusi visiškai kitokį pasirodymą nei šiemet. Tai buvo kitas jausmas, aš buvau kitokia. Šiemet į atranką mane atvedė daina. Ji parašyta prieš pusantrų metų. Daina įkvėpta mano prosenelės tragiškos patirties per penktajame dešimtmetyje Stalino vykdytus Krymo totorių trėmimus.

– Prieš kiekvieną pasirodymą „Eurovizijos“ scenoje melsdavotės. Ar dėl to, kad jums sunku dainuoti apie tai, ką išgyveno jūsų prosenelė?

– Visada žinojau, kad „Eurovizijos“ konkursas yra linksmų, šviesių dainų konkursas. Kai tapau savo šalies atstove „Eurovizijoje“, supratau, kad būsiu kitokia ir kad mano pasirodymas gali ne visiems patikti. Man buvo sunku, nes kiekvieną kartą vis iš naujo turėdavau išgyventi tai, ką jautė mano protėviai. Dainuodama negaliu parodyti visų savo emocijų, kurias išgyvenu. Bet man pavyko, nugalėjau save pačią.

– Ar nuo pat konkurso pradžios jautėte, kad galite nugalėti?

– Pasitikėjau savo jėgomis nuo pradžių, bet man labai trukdė apie mano dainą sklindančios apkalbos, neigiami vertinimai. Tuomet susikaustai, jauti tam tikrą spaudimą. Turėjau visa tai įveikti, mane visą laiką lydėjo stipri komanda, dėkoju jai už nuolatinę pagalbą. Ji patarė man nesinaudoti socialiniais tinklais, kad negalėčiau skaityti negailestingų komentarų.

– Kaip jautėtės, kai „Eurovizijos“ finalo galutinėje balsavimo lentelėje likote tik jūs ir Rusijos atstovas Sergejus Lazarevas?

– Nuolat jaučiau tarp mūsų tvyrantį politinį spaudimą. Visą laiką stengiausi jam nepasiduoti. Visiems sakiau, kad mano daina neturi politinio atspalvio. Aš esu Jamala, Ukrainos atstovė. Scenoje pasakoju tikrą savo ir protėvių istoriją. Nuo svaičiojimų, kad „Eurovizijoje“ Ukraina kovoja su Rusija, stengiausi atsiriboti.

– O kaip jautėtės po pergalės, kai žiniasklaidoje pasirodė kaltinimai, kad jūsų daina buvo paviešinta anksčiau, nei leidžia „Eurovizijos“ taisyklės?

– Europos transliuotojų sąjunga į tai labai greitai sureagavo ir paskelbė, kad nepažeidžiau konkurso taisyklių. Viskas, kas buvo paskleista apie mano dainą viešojoje erdvėje, tik gandai. Dainos dalis, paviešinta internete, buvo iš uždaro vakaro, filmuota mobiliuoju telefonu.

– Jau prabėgo mėnuo, kai laimėjote „Eurovizijoje“. Kaip per tą laiką pasikeitė jūsų gyvenimas?

– Prieš savaitę mano albumą „1944“ Europoje išleido kompanija „Universal Music Group“. Po mėnesio albumas pasirodys ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Greitai pradėsiu turą po Europą, vasarą dalyvausiu gausybėje muzikos festivalių. Laimėjimas man leido atvykti ir į Lietuvą, pasidalyti pergalės stiprybe su lietuviais.

– Prieš savaitę filmavote ir dainos „1944“ vaizdo klipą. Kada planuojate jį pristatyti?

– Duokite mums dar bent savaitę. Galbūt klipą reikėjo išleisti prieš „Euroviziją“. Esu perfekcionistė, mano manymu, kiekvienas vaizdo klipas turi būti išskirtinis, šedevras. Noriu, kad jis atkreiptų žmonių dėmesį.

– Kodėl šiuolaikiniam jaunimui reikia kalbėti apie praeitį?

– Puikus klausimas. Mes visi atėjome iš praeities. Ateitis ir praeitis yra neatsiejami dalykai. Kai žinau savo giminės istoriją, jaučiuosi laisvesnė, labiau pasitikiu savimi. Kalbėjimas apie praeitį man leidžia prisidėti prie geresnės ateities kūrimo. Galbūt kitiems tai nepadeda, bet mano gyvenimą tai veda į priekį. 

Generalinė prokuratūra neskųs išteisinamojo nuosprendžio buvusiam Lietuvos vidaus reikalų ministrui, buvusiam KGB darbuotojui Marijonui Misiukoniui, kuris buvo teisiamas genocido byloje, susijusioje su paskutiniu Lietuvos partizanu vadinamo Antano Kraujelio-Siaubūno žūtimi.

Po Lietuvos apeliacinio teismo liepą paskelbtos nutarties, kuria atmestas prokuratūros ir nukentėjusiosios skundai, dar buvo likusi galimybė rašyti kasacinį skundą Aukščiausiajam Teismui.

„Įvertinęs bylos medžiagą, aš neįžvelgiau pakankamų teisinių argumentų ir motyvų, kuriais remdamasis galėčiau paduoti kasacinį skundą. Aukščiausiajam Teismui skundai paduodami dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų“, - BNS antradienį sakė Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Rimvydas Valentukevičius.

Apeliacinis teismas savo nutartyje akcentavo, kad 1965 metais ginkluotas partizanų pasipriešinimo judėjimas jau buvo pasibaigęs (jis vyko 1944-1953), vadinasi, žūties metu pasipriešinimo grupei A.Kraujelis nepriklausė. Be to, pasak Apeliacinio teismo, byloje surinktais duomenimis neginčijamai nustatyta, kad A.Kraujelį siekta sulaikyti ne kaip partizaną, o kaip asmenį, padariusį labai sunkius nusikaltimus.

Partizano žmona Janina Snukiškytė po sutuoktinio mirties buvo nuteista, kad, žinodama apie A.Kraujelio padarytus nusikaltimus, padėjo jį slėpti. Į šį faktą atkreipė dėmesį ir Lietuvos apeliacinis teismas.

„Už tai buvo baudžiama ir tais laikais, ir dabar“, - sakė nutartį paskelbusi Apeliacinio teismo teisėja Violeta Ražinskaitė.

Teismas taip pat paskelbė, kad M.Misiukonis neatliko veiksmų, kurie prisidėjo prie A.Kraujelio žūties, o M.Misiukoniui negali būti taikoma kolektyvinė atsakomybė už sovietų saugumo veiklą.

Apeliacinis teismas teigė, kad negali remtis kitose genocido bylose formuojama praktika, nes čia tiriamas visai kitas laikotarpis.

Šalys per tris mėnesius dar galėjo rašyti kasacinius skundus Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Panevėžio apygardos teismas pernai M.Misiukonį taip pat išteisino, konstatavęs, kad partizano žūties metu nebuvo įstatymo, numatančio atsakomybę už nusikaltimą, kurios padarymu kaltintas M.Misiukonis. Anot teismo, būdamas KGB jaunesniuoju leitenantu M.Misiukonis nesprendė A.Kraujelio likimo ir neturėjo tam jokios įtakos.

M.Misiukonis vidaus reikalų ministro pareigas ėjo 1990-1992 metais. Jis teisme yra sakęs, kad sovietų pareigūnai A.Kraujelio ieškojo kaip kriminalinio nusikaltėlio.

Byla kelerius metus buvo sustabdyta laukiant Konstitucinio Teismo išaiškinimo dėl genocido apibrėžimo. Jis paskelbė, kad sovietų vykdytus trėmimus ir represijas vykstant partizaniniam karui Lietuvos teismai gali prilyginti genocidui, įrodžius, kad šiais nusikaltimais siekta sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį.

Anot Konstitucinio Teismo, už sovietmečiu vykdytas žudynes socialiniu ar politiniu pagrindu, jei tai nekėlė grėsmės lietuvių tautos išlikimui, negalima bausti kaip už genocidą, tačiau teismai turi įvertinti, ar tai nebuvo kiti nusikaltimai žmoniškumui.

Panevėžio teisėsauga buvo nustačiusi dešimt asmenų, kurie esą prisidėjo prie partizano A.Kraujelio žūties, devyni iš jų yra mirę.

2000 metais tuometinis prezidentas Valdas Adamkus M.Misiukonį apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu. Tuomet prezidentas teigė, kad apdovanojimas skirtas už tarnybą pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos atkūrimo metais. Šis sprendimas sulaukė prieštaringų vertinimų.

A.Kraujelis buvo vienas iš paskutinių su sovietų okupacija kovojusių Lietuvos partizanų. Jis veikė iki 1965 metų kovo, kai saugumiečiams apsupus namus, kuriuose slapstėsi, nenorėdamas pasiduoti gyvas, nusišovė.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras yra paskelbęs, kad nėra jokių įrodymų, jog A.Kraujelis būtų žudęs taikius gyventojus, kaip teigė KGB.

Prokuratūra anksčiau prašė įkalinti M.Misiukonį šešerius su puse metų.

M.Misiukonis savo kaltę kategoriškai neigia.

Prieš 70 metų pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas sustabdė karinius veiksmus, tačiau visiškos taikos pasauliui neatnešė. Tik bėgant metams Vakarai ėmė viešai nepritarti Sovietų Sąjungos politikai, nes tuo metu dar egzistavo nusiteikimas, kad šalys laimėtojos bendradarbiaus ir toliau, LRT RADIJUI sako istorikas Algirdas Jakubčionis. „Buvo numatyta įsteigti vadinamąją užsienio ministrų tarybą, į kurią turėjo įteiti Prancūzija, JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga [...]. Tuo metu Vakarų sąjungininkai neprieštaravo Sovietų Sąjungos protestams nesvarstyti vieno ar kito klausimo. Tarkim, buvo nesvarstytas Baltijos okupacijos klausimas, Molotovo–Ribbentropo paktas“, – primena istorikas.

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato vadovas Ronaldas Račinskas teigia, kad sovietiniai nusikaltimai iki šiol nėra taip išsamiai įvertinti ir suprasti, kaip nacistiniai. Nors nacių Vokietijos nusikaltimai, ypač holokaustas, buvo pasmerkti ir šią pamoką civilizuotas pasaulis išmoko, kito totalitarinio režimo – sovietinio komunistinio, kuris 1939 m. kartu su nacių Vokietija pradėjo Antrąjį pasaulinį karą, nusikaltimai nėra įvertinti visapusiškai.

Karinis konfliktas, įtraukęs apie 60 valstybių

Rugsėjo 2 d. sueina 70 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai Japonija pasirašė besąlyginį kapituliacijos aktą. Gegužę, kapituliavus nacių Vokietijai, karas baigėsi Europoje. Didžiausias žmonijos istorijoje karas visiems laikams pakeitė pasaulio suvokimą apie karinius konfliktus, o jo padariniai, ekspertų vertinimu, jaučiami iki šiol.

Antrasis pasaulinis karas – didžiausias žmonijos istorijoje konfliktas, pareikalavęs ne mažiau nei 60 mln. žmonių gyvybių, daugiausia – civilių. Dėl nacių vykdytos antisemitinės politikos Antrojo pasaulinio karo metais buvo nužudyta 6 mln. Europos žydų. Tuo metu Azijoje pirmą kartą istorijoje panaudotas atominis ginklas, pakeitęs pasaulio suvokimą apie atominės atakos pavojų ir jos padarinius.

„Antrasis pasaulinis karas yra atskaitos taškas, kuris davė žmonijai suprasti, kad konfliktai turi būti sprendžiami kitomis priemonėmis – ne kariniu būdu, kas iki tol, aiškinantis santykius, buvo priimtina norma. Netgi Machiavelli yra pasakęs, kad karas – politikos tąsa, tik kitomis priemonėmis. Dabar karas yra paskutinė priemonė ir vykstantys kariniai konfliktai lokalesni. Susiformavo nauja pasaulio tvarka, kaip tam tikras konfliktų sprendimo modelis ir mechanizmas atsirado Jungtinės Tautos“, – sako Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato vadovas Ronaldas Račinskas.

1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjęs karas, kai nacių Vokietija pradėjo atakuoti Lenkiją, netrukus išaugo į milžinišką karinį konfliktą, įtraukusį maždaug 60 valstybių. Ryškiausi mūšiai Antrajame pasauliniame kare įvyko tarp sovietų ir nacių karinių dalinių, kai 1941 m. rugsėjį daugiau nei dvejiems metams naciai apsupo ir užblokavo Leningradą, kur nuo išsekimo ir bado, įvairiais duomenimis, galėjo mirti iki 1,5 mln. žmonių.

Vėliau, 1942 m. rugpjūtį, įvyko Stalingrado mūšis, po kurio sovietai perėjo į kontrpuolimą, o po Kursko mūšio 1943 m. liepą, istorikų vertinimu, tapo aišku, kad nacistinė Vokietija pralaimės. Vis dėlto galutinį nacių pralaimėjimą nulėmė po ilgų derybų atidarytas Antrasis frontas, kai 1944 m. birželį Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados kariuomenės išsilaipino Normandijoje ir pradėjo Vakarų Europos išvadavimą nuo nacių okupacijos.

Pasak istoriko Algirdo Jakubčionio, karas Europoje išryškino kovą tarp skirtingų ideologijų – tarp nacionalsocializmo ir demokratijos, vėliau – nacizmo ir bolševizmo, ir keista, kad šiame kare į vieną jėgą susijungė demokratija ir bolševizmas. „Šiame kare, kaip nė viename iki tol buvusių, nukentėjo tiek Europos civilių gyventojų – ne karių. Civiliai buvo naikinami masiškai. Pirmiausia žydai naikinti dėl rasinių skirtumų, dėl kitų dalykų, ko iki to laiko nė viename kare taip pat nebuvo“, – pabrėžia A. Jakubčionis.

Randama daug paralelių tarp to meto Japonijos ir Vokietijos

1941 m. į karą Azijoje įsitraukė Japonija, kuri šiame regione siekė užimti kuo didesnes teritorijas. Nemažai ekspertų Japoniją Antrojo pasaulinio karo metais sulygina su nacistine Vokietija, nes šioje Tekančios Saulės šalyje buvo labai stiprus nacionalizmo jausmas ir aukštas ekonomikos išsivystymas.

Anot Vytauto Didžiojo universiteto Azijos šalių tyrinėtojo Aurelijaus Zyko, kadangi esame europiečiai, aktualiausias yra Antrojo pasaulinio karo frontas, kuri vyko Europoje. Tačiau daugumai Azijos šalių pats svarbiausias buvo Ramiojo vandenyno karas, kurio iniciatoriai buvo būtent japonai, jau nuo XX a. pradžios turėję didžiulių ambicijų šiame regione.

„Pirmiausia Japonija nepaprastai stipriai vystė savo nacionalizmą, o tam reikėjo susirasti priešų, kurių atžvilgiu būtų galima kurti japoniškumą ir savo identitetą. Antra priežastis ta, kad japonai nepaprastai stipriai vystė savo ekonomiką, o tam reikėjo nepaprastai daug resursų. Taigi invazija į aplinkines šalis buvo vienas iš būdų, kaip spręsti šią problemą. Mokslininkai randa labai daug paralelių tarp to, kaip vystėsi to meto Japonija ir to meto Vokietija“, – pabrėžia A. Zykas.

Kai 1945 m. gegužę karas Europoje buvo baigtas, amerikiečiai ir sąjungininkai visas jėgas permetė į Aziją, siekdami priversti pasiduoti Japoniją. Būtent paskutiniu Antrojo pasaulinio karo etapu laikomos kovos Ramiajame vandenyne ir atominis Japonijos miestų Hirošimos ir Nagasakio bombardavimas, nusinešęs šimtus tūkstančių civilių gyvybių ir privertęs kapituliuoti Azijos agresorę.

Pasak A. Zyko, karo padariniai Japonijai buvo milžiniški, tačiau ekonomiškai šalis sugebėjo atsitiesti gana greitai. „Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, japonai turėjo vienintelę savo istorijoje okupaciją. Tai buvo JAV okupacija. Iš karto po karo japonai nuo labai stipraus nacionalizmo, kuriuo bandė parodyti, kad jie Azijoje geriausi, stipriausi ir t. t., pereita prie visiškai kitokios, t. y. savęs kaltinimo, retorikos. O pacifistine retorika jie bandė rodyti pasauliui, kad yra absoliučiai taiki valstybė“, – kalba Azijos šalių tyrinėtojas.

Japonijos pralaimėjimas, A. Zyko teigimu, šalį išstūmė iš pirmaujančių pozicijų to meto Azijoje ir pasaulyje, o tas pozicijas užėmė Kinija, Korėja ir Sovietų Sąjunga, t. y. šalys laimėtojos: „Tačiau šis Japonijos pasitraukimas buvo laikinas, panašiai kaip ir Vokietijos atveju. Vokietija laikinai pasitraukė iš pirmaujančių pozicijų Europoje, bet vėliau labai sėkmingai į jas sugrįžo būtent ekonominiu aspektu. Taigi panašiai atsitiko Japonijoje, kuri jau 7–8 dešimtmetyje vėl tapo stipriausia ir galingiausia Azijos valstybe.“

Komunistinio režimo nusikaltimai dar tinkamai neįvertinti

Pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas sustabdė karinius veiksmus, tačiau visiškos taikos pasauliui neatnešė. Akivaizdžiausiai tai pasijuto Europoje, kai Senąjį žemyną padalijo geležinė uždanga ir Rytų bei Vakarų Europą simboliškai atskyrė Berlyno siena.

Pasak istoriko A. Jakubčionio, tik bėgant metams Vakarai ėmė viešai nepritarti Sovietų Sąjungos politikai, nes tuo laikotarpiu dar egzistavo tam tikras nusiteikimas, kad šalys laimėtojos bendradarbiaus ir pasibaigus Antrajam pasauliniam karui.

„Buvo numatyta įsteigti vadinamąją užsienio ministrų tarybą, į kurią turėjo įteiti Prancūzija, JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga, ir ketinta aptarinėti svarbiausius pokario Europos sutvarkymo klausimus. Tuo metu Vakarų sąjungininkai neprieštaravo Sovietų Sąjungos protestams nesvarstyti vieno ar kito klausimo. Tarkim, buvo nesvarstytas Baltijos okupacijos klausimas, Molotovo–Ribbentropo paktas“, – primena istorikas.

Tačiau, kalba A. Jakubčionis, kai pamažu ėmė įsisiūbuoti Šaltasis karas, Vakarai ėmė keisti požiūrį į Rytų Europą, Sovietų Sąjungą ir Baltijos šalis: „O tai, kad Baltijos valstybės buvo okupuotos, Europos Parlamento rezoliucijoje pasakyta tik 1983 m.“

Būtent sovietiniai nusikaltimai, pasak R. Račinsko, iki šiol nėra taip išsamiai įvertinti ir suprasti, kaip nacistiniai. Nacistinės Vokietijos nusikaltimai, ypač holokaustas, buvo tikrai įvertinti ir pasmerkti ir šią pamoką civilizuotas pasaulis išmoko. Šiandien, sako tyrinėtojas, jei kyla panašios radikalios jėgos Europoje ar kažkur kitur, tiek tų valstybių visuomenės, tiek pasaulio bendruomenė labai jautriai reaguoja į panašaus pobūdžio apraiškas.

„Tačiau kito totalitarinio režimo – sovietinio komunistinio, kuris 1939 m. kartu su nacių Vokietija pradėjo Antrąjį pasaulinį karą (užpuolė Lenkiją, pasidalino kitas Europos šalis, okupavo Baltijos valstybes), nusikaltimai nėra įvertinti visapusiškai. Nors apie juos vis daugiau kalbama ir tai pozityvus ženklas, bet taip, kaip buvo įvertintas nacizmas, dar nėra. Manau, kad teisingam Antrojo pasaulinio karo priežasčių ir pasekmių įvertinimui tai turėtų būti atlikta“, – pabrėžia R. Račinskas.

Padarinių likę ne tik Europoje, bet ir kitose pasaulio vietose

Didžiausias žmonijos istorijoje karas padarinių paliko ne tik Europoje, bet ir kitose pasaulio vietose. Nusilpus Europos šalių ekonomikoms, griuvo šimtmečius egzistavusi kolonijinė sistema, kuri pasaulyje sukėlė naujų konfliktų.

Kai kurie iš jų, pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologo Deivido Šlekio, neišspręsti iki šiol. Pasibaigus karui, kalba jis, ypač daug konfliktų kilo ten, kur buvo nusilpusi Britų imperija. Tai – Indijos ir Pakistano įtampa, neišspręstas Kašmyro klausimas, Izraelio ir Palestinos problemos.

„Afrika turbūt kitas klausimas – tai labiau XIX a. palikimas. [...] dekolonizacija iš dalies susijusi su nusilpusiomis Vakarų valstybėmis. Prancūzai, ispanai, portugalai, britai traukėsi gana sparčiai ir paliko nemažus galios vakuumus. Kadangi vietiniai gyventojai nebuvo patyrę valdyti valstybę, labai greitai pradėjo pyktis ir kariauti. Tas pasekmes (diktatoriai, etniniai konfliktai ir t. t.) matome iki šiol“, – pastebi D. Šlekys.

O R. Račinskas pabrėžia, kad, pasibaigus Šaltajam pasauliniam karui, pasaulis vėl tampa daugiapolis ir tai gali būti viena naujai kylančių įtampų ir konfliktų priežasčių. „Pasaulis Šaltojo karo metu buvo dvipolis – buvo dvi stipriausios valios, stipriausi galios centrai. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, pasaulis vėl tampa daugiapolis, todėl įtampų židinių tikrai gali atsirasti daugiau, nes pasiekti susitarimą kartais tampa sunkiau“, – kalba jis.

Vis dėlto, pastebi R. Račinskas, Šiaurės Amerika ir Vakarų Europa, kaip vertybinė erdvė, netgi karinis aljansas NATO išlieka dominuojančia galios koncentracijos vieta, kuri iki šiol išsaugo pasaulio stabilumą, sugeba derinti interesus ir galios pusiausvyrą tarp tiek ekonomine, tiek karine prasme augančių šalių, t. y. Kinijos, Indijos, Pietų Amerikos valstybių ir Rusijos, kurios dabartinę agresiją taip pat vienaip ar kitaip pavyksta šiek tiek prilaikyti.

Nusinešęs milijonus žmonių gyvybių, sugriovęs šimtus miestų, suluošinęs tūkstančių žmonių gyvenimą, Antrasis pasaulinis karas pakeitė žmonijos požiūrį į ginkluotą kovą. Daugelis sutinka, kad prieš 70 metų pasibaigęs baisiausias pasaulio istorijoje karas ir jo padariniai atvėrė akis ir privertė suprasti, kad pasaulis turi dėti visas įmanomas pastangas, kad užkirstų kelią globaliems karams.

Šilalėje šeštadienį vyks Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės šventė bei Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) jaunesniosios kartos XII-asis sąskrydis.

Viena iš renginio organizatorių, LPKTS Tarybos narė Loreta Kalnikaitė BNS sakė, kad kartu su tradicine Šilalėje rengiama kariuomenės ir visuomenės švente šiemet vyks ir jaunimo švietimui skirtas sąskrydis, kuriame tikimasi sulaukti kelių šimtų dalyvių iš visos Lietuvos.

„Jaunajai kartai stengiamasi papasakoti, kas yra tremtis, kas yra laisvės kovos, kas yra Lietuvos partizanai, kodėl paprasti žmonės taip pasišventę ėjo į kovą su priešu okupantu“, – sakė L.Kalnikaitė.

Jaunesniosios kartos sąskrydžiai vis kitame Lietuvos rajone nuo 2002 metų organizuojami kasmet, šiemet nuspręsta jį surengti drauge su kasmet Šilalėje vykstančiu renginiu.

„Paprastai per sąskrydžius vyksta varžybos, nes atvažiuoja daug jaunimo. Renginys visada yra skirtas kažkam paminėti, tai šių metų renginį skyrėme Nepriklausomybės atkūrimo 25 mečiui“, – kalbėjo organizatorė.

Renginyje vyks JAV karių ginklų ir technikos paroda, bus galima pasivažinėti šarvuočiu, pasivaišinti kareiviška koše ir arbata.

Vyks baudų metimo, virvės traukimo, kariškos estafetės, parko tinklinio varžybos, kurių nugalėtojai vėliau bus apdovanojami.

Ginkluotas pasipriešinimas sovietinei okupacijai Lietuvoje vyko 1944-1953 metais.

Vienintelė nepriklausoma Krymo televizijos stotis vidurnaktį iš antradienio į antradienį nutraukė transliaciją, kai tą Ukrainos regioną aneksavusios Rusijos institucijos kelis kartus atsisakė pratęsti jos licenciją.

ATR buvo įkurta kaip pirmasis kanalas, skirtas Krymo totoriams, – apie 300 tūkst. narių turinčiai etninei grupei, kuri buvo Sovietų Sąjungos valdžios deportuota iš savo tėvynės 1944 metais. Ši televizija buvo viena iš nedaugelio balsų regione, kritikavusių Rusijos įvykdytą aneksiją, o vėliau irgi išlaikė kritišką poziciją.

Kaip ir kiti vietos žiniasklaidos kanalai, ATR turėjo kreiptis į Rusijos institucijas, kad gautų licenciją, leidžiančią toliau transliuoti Kryme.

ATR buvo išjungta antradienio vidurnaktį, laikantis Rusijos įstatymų.

ATR įkūrėjas Lenuras Isliamovas antradienio vakarą sakė spaudos konferencijoje, kad keturi televizijos prašymai pratęsti licenciją buvo atmesti dėl techninių priežasčių. Dar vienas prašymas tebėra nagrinėjamas, bet kol kas „nėra teisinio pagrindo“ tęsti transliacijas nuo balandžio 1-osios, nurodė jis.

„Mums nesuteikė licencijos, nes nei vienas pareigūnas negali garantuoti, kad mes eteryje neparaginsime žmonių kažką daryti“, – aiškino L.Isliamovas.

Pasak jo, ATR toliau transliuos Ukrainoje, bet nebegalėjimas rodyti savo laidų tėvynėje „prilygsta deportacijai“.

Rusijos paskirta Krymo valdžia neigia kaltinimus, kad Maskva slopina nepatenkintųjų balsus šiame Juodosios jūros pusiasalyje, atsisakydama pratęsti ATR licenciją.

Krymo lyderis Sergejus Aksionovas praeitą mėnesį pareiškė, kad ATR pateikė dokumentus „su klaidomis, tyčia siekdama išprovokuoti konfliktą, susijusį su televizijos stotimi“.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nuskandinto didžiulio Japonijos šarvuotlaivio „Musashi“ nuolaužos, pasklidusios dideliame jūros dugno plote netoli Filipinų krantų, veikiausiai rodo, kad tas laivas sprogo grimzdamas.

Tyrėjų grupės ekspertais, išanalizavę per atstumą valdomo nardymo aparato tiesioginės transliacijos vaizdą, penktadienį sakė manantys, kad „Musashi“ viduje įvyko mažiausiai vienas sprogimas, kai laivas grimzdo į kilometro gelmę.

Tas pustrečios valandos trukmės vaizdo įrašas pirmąkart leido pamatyti, kaip yra pasklidusios laivo nuolaužos.

Tyrėjų komanda, finansuojama vieno iš IT milžinės „Microsoft“ įkūrėjo Paulo Alleno (Polo Aleno), to karo laivo nuolaužas rado kovo pradžioje, po aštuonerius metus trukusių paieškų.

„Musashi“, kuris buvo vienas iš didžiausių ir žinomiausių Japonijos imperatoriškųjų jūrų pajėgų laivų, buvo nuskandintas 1944 metų spalį Sibujano jūroje per Leitės įlankos mūšį, netekęs apie pusės savo įgulos, kurią sudarė 2,4 tūkst. jūreivių. Paskutinį kartą jis buvo pastebėtas grimztantis į vandenį nesuirusiu korpusu – po to, kai šarvuotlaiviui smogė amerikiečių lėktuvų paleistos torpedos – tačiau nebuvo žinoma, kas įvyko vėliau.

„Nuskendęs laivas iš tiesų smarkiai pažeistas, – sakė tyrėjų komandos narys Davidas Mearnsas (Deividas Mernsas). – Atrodo, kad jame sprogo mažiausiai vienas, o galbūt du šaudmenų bunkeriai, kurie nuplėšė pirmagalį ir laivagalį, taip pat visą vidurinę jo antstato dalį.“

Mirė devyniasdešimtmetis Britanijos karo veteranas, pernai pabėgęs iš slaugos namų Anglijoje, kad galėtų dalyvauti Prancūzijoje vykusiose Normandijos desanto atminimo ceremonijose, antradienį pranešė slaugos namai.

Bernardas Jordanas (Bernardas Džordanas), kurio „Didįjį pabėgimą“ pasaulio žiniasklaida pristatė kaip Antrojo pasaulinio karo kovingos dvasios pavyzdį, ramiai mirė ligoninėje.

„Jo čia visi labai ilgėsis. Maldomis ir mintimis esame su jo žmona“, – sakė Amanda Scott (Amanda Skot), bendrovės „Gracewell Healthcare“, laikančios senelių namus „The Pines“ Hovo mieste Anglijos pietinėje pakrantėje, vadovė.

Buvęs Karališkojo jūrų laivyno karininkas praėjusių metų birželį pabėgo iš senelių namų prisisegęs savo medalius po lietpalčiu ir dalyvavo veteranų susitikime Prancūzijos šiauriniame Uistrehamo miestelyje prieš ceremonijas, kuriose buvo paminėtos sąjungininkų pajėgų išsilaipinimo Normandijos paplūdimiuose, įvykusio 1944 metų birželio 6-ąją, 70-osios metinės.

B.Jordanas buvo laikomas dingusiu apie 12 valandų, kol vienas jaunesnis veteranas paskambino į slaugos namus ir pranešė, kad jam nieko nenutiko, tačiau jis yra Prancūzijoje su buvusiais ginklo broliais.

„Puikiai praleidau laiką – man išties malonu, kad tai padariau“, – B.Jordanas sakė grįžęs į senelių namus.

Slaugos namams vadovaujanti bendrovė tvirtino, kad veteranui nebuvo uždrausta dalyvauti atminimo ceremonijose, kaip anksčiau buvo pranešta.

Administracija mėgino išrūpinti jam akredituotą kelionę, tačiau nebespėjo to padaryti, nes prašymas buvo pateiktas „paskutinę minutę“, nurodė bendrovė „Gracewell Healthcare“.

Daugelis Britanijos laikraščių šią istoriją pernai nušvietė savo pirmuosiuose puslapiuose, o kai kurie ją praminė „Didžiuoju pabėgimu“ – pagal garsų 1963 metų Holivudo filmą „Great Escape“ apie sąjungininkų karius, pabėgusius iš vienos nacių karo belaisvių stovyklos.

Vokietijos teismas antradienį atsisakė nagrinėti bylą, kurioje 89 metų buvęs kareivis kaltinamas dalyvavęs didžiausiose nacių žudynėse Prancūzijoje, per kurias 1944 metais Oradūre prie Glano buvo žiauriai išžudyti beveik visi šio miestelio gyventojai.

Regioninis teismas vakariniame Kelno mieste dėl įrodymų stygiaus atsisakė nagrinėti bylą, kurioje neįvardytam pensininkui sausį buvo pareikšti kaltinimai kartu su kitais asmenimis nužudžius 25 žmones, taip pat padėjus nužudyti kelis šimtus kitų žmonių.

1944 metų birželio 10-ąją viena vokiečių „Waffen SS“ kuopa tame miestelyje nužudė 642 žmones, o šis siaubingas Antrojo pasaulinio karo laikų nusikaltimas paliko gilų randą prancūzų tautos sąmonėje.

„Teismas buvo įpareigotas išsiaiškinti, ar turimų įrodymų pakanka įrodyti nusikaltimams, kuriais jis kaltinamas šioje byloje, – sakoma teismo pranešime. – Teismas šiandien nusprendė, kad įrodymų nepakanka.“

Teismas pridūrė, kad tiek prokurorai, tiek aukų šeimoms atstovaujantys ieškovai turi teisę per savaitę apskųsti šį nutarimą.

Kaltinamasis, kuris minėtų įvykių metu buvo 19-os metų, pripažino, kad buvo Oradūre prie Glano ir priklausė SS, tačiau tvirtino niekaip neprisidėjęs prie žudynių.

Miestelio gyventojai vyrai buvo sušaudyti iš kulkosvaidžių daržinėse, dar gyvos aukos buvo pribaigtos šūviais iš pistoletų, o tie pastatai buvo sudeginti.

Prokurorai nurodė, kad įtariamasis vėliau nuėjo į miestelio bažnyčią, kur esesininkai laikė kelis šimtus moterų ir vaikų.

Pasak kaltintojų, įtariamasis prisidėjo prie žudynių, kai ėjo sargybą netoli bažnyčios ir nunešė į ją degių medžiagų.

Tarp 642 Oradūre prie Glano nužudytų žmonių buvo 254 moterys ir 207 vaikai.

Iš vieno Lenkijos nacių koncentracijos stovyklos muziejaus pavogti aštuoni buvusių kalinių batai, antradienį pranešė muziejaus atstovė.

Policija pradėjo tyrimą dėl savaitgalį įvykdytos vagystės iš Valstybinio muziejaus, įsikūrusio buvusioje Antrojo pasaulinio karo koncentracijos stovykloje Maidaneke, paskelbė muziejaus atstovė Agnieszka Kowalczyk-Nowak (Agneška Kovalčik Novak).

„Batų dingimą pastebėjo vienas darbuotojas šeštadienį per įprastą patikrinimą. 52 barako metaliniame tinklelyje, už kurio buvo kelių šimtų batų ekspozicija, atsirado skylė“, – paaiškino ji naujienų agentūrai AFP.

„Suskaičiavę batus pastebėjome, kad aštuoni batai dingo“, – sakė atstovė ir pridūrė, kad vagystės motyvas lieka nežinomas.

Pasak A.Kowalczyk-Nowak, „būtent šiame barake buvo eksponuojami visi batai, taip norėta padėti lankytojams suvokti visą nacių nusikaltimų mastą“.

Iš viso muziejuje yra 280 tūkstančių batų, priklausiusių koncentracijos stovyklos aukoms, iš kurių eksponuojami buvo keli tūkstančiai, sakė ji.

Nacių koncentracijos stovykla buvo įkurta tuomet vokiečių okupuoto rytinio Lenkijos Liublino miesto apylinkėse 1941 metais ir veikė iki 1944-ųjų.

Iš viso stovykloje mirė 78 tūkst. kalinių, tarp jų buvo 60 tūkst. žydų – beveik pusė iš visų ten atsidūrusių.

Praėjusiais metais, internetiniame aukcione „eBay“ Jungtinėse Valstijose buvo parduota prieš 20 metų iš muziejaus pavogta kalinio kepurė, už kurią buvo sumokėta 1750 JAV dolerių.

1989 metais švedų menininkas Carlas Michaelis von Hausswolffas (Karlas Michaelis fon Hausvolf) iš Maidaneko nacių laikų krematoriumo pavogė Holokausto aukų pelenų.

Dar didesnis skandalas kilo 2012 metais, kai Švedijoje buvo eksponuota šio dailininko akvarelė, kurią menininkas tvirtino nuliejęs panaudodamas tuos pelenus.

Vėliau paveikslas buvo išimtas iš ekspozicijos, o Lenkijos ir Švedijos teisėsaugos pareigūnai nutraukė tyrimą, taip ir nepateikę jokių kaltinimų, atėjus bylos senaties terminui.