Visapusės permainos

Bičiuliaujantis Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės ir Vytauto Didžiojo karo muziejams metus skaičiuojanti Antano Žmuidzinavičiaus velnių buveinė pasiruošusi pasitikti rudens darganas ir žiemos šalčius. Panaudojant ES struktūrinių fondų finansuoto energinio naudingumo atnaujinimo projekto lėšas, apšiltintos muziejaus sienos, pakeisti langai, atnaujinta apšvietimo sistema, sutvarkytas stogas.

V. Putvinskio gatvės 64-uoju numeriu ir memorialine lenta pažymėtas, banga vilnijančiais langais ir lenktų formų durimis praeivių žvilgsnius kaustęs namas, kuriame anuomet gyveno dailininkas A. Žmuidzinavičiaus su žmona Marija Putvinskaite, taip pat pakeitė savo išvaizdą. Po darbininkų rankų prisilietimo jo sienos atgavo savo pirmapradę spalvą. Buvo restauruoti autentiški pastato langai. Iš viso  darbų atlikta beveik už 283 tūkst. eurų.

„Buvo labai intensyvus laikas – pastato tvarkybos darbai, kurių ilgai laukėme. Tačiau ar muziejaus lankytojui įdomu klausyti, kaip mes džiaugiamės naujais stogais, naujais langais ir visais kitais ūkiniais dalykais? Ko gero, ne. Taip gimė dar vienas bandomasis projektas, skirtas vidaus erdvėms“, – A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus vadovė Jurgita Rimkutė-Vainiuvienė plačiai atvėrė velnių buveinės duris, kurios beveik metus buvo užrakintos, ir pakvietė pasinerti į nelabojo paieškas.

Kausto: muziejaus drabužinėje atsivėrė šulinys su pragaro ratais. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Suraskite velnią

Velnias, anot muziejininkės, gali būti stiprus ir kartu labai silpnas. Protingas, o jei reikia – naivus ir kvailas. Jaunas ir nuo metų naštos sukumpęs. Jį galima sutikti požemyje stovint prie kunkuliuojančio katilo, su juo galima prasilenkti ir žmonių minioje. Kipšui nesvetimi gyvulių, paukščių ar netgi daiktų pavidalai. Nors velnias suvokiamas kaip priešiška ir destruktyvi jėga, mūsų lūpose nelabojo vardas skamba gan dažnai. Žilę galvoje, velnią uodegoje kaltiname, kai vyras ima sukti klystkeliais. Suėstus velnius skaičiuojame, kai kalbame apie patrakusią moterį.

„Tai archetipas, kurio labai sunku atsikratyti. Jis yra mūsų pasakose, mūsų pasąmonėje“, – J. Rimkutė-Vainiuvienė skaičiavo, kad šnekamojoje kalboje yra daugiau kaip 600 velnio vardų, o muziejaus kolekcijoje – per 3 tūkst. kipšų, ožkakojų, demonų, šėtonų, liuciferių ir belzebubų.

Kiek jų pavyks rasti patirtinės kelionės metu, priklauso tik nuo jūsų. Tačiau nemanykite, kad tai bus labai paprasta.

„Kartu su menininkais Rasa Butiškyte ir Sauliumi Valiumi muziejuje norėjome sukurti naują patirtinę erdvę, nes kolekcija sulaukia labai daug įvairių vertinimų. Vieni kritikuoja, kiti žavisi“, – A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus vadovė neabejojo, kad naujosios vizualizacijos, šviesos ir garsai dar labiau išlaisvins muziejaus lankytojų vaizduotę.

Abipusiškai: anot J. Rimkutės-Vainiuvienės, ne tik lankytojai buvo išsiilgę muziejaus, bet ir muziejininkai – lankytojų. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kunkuliuoja katilas

Vienos spalvingiausių ir ryškiausių mitinių būtybių lietuvių tautosakoje paieškos prasideda muziejaus drabužinėje. Kaukšint kanopėlėms, tamsoje, kuri neatsiejama nuo velnio personažo, tarp spintelių išniro mitinis šulinys su pragaro ratais. Akylesni lankytojai turėtų pastebėti ne tik juos, bet ir grindinio akmenis.

Lankytojai galės ant jo stoti, sėsti, fotografuotis. Čia skaitysime pasakas ir vesime edukacijas mažiesiems.

„Eime toliau“, – muziejininkei kylant iš pirmojo aukšto į antrąjį, paskui ją sekęs būrys akis įmerkė į pelkę ant sienos.

Pastarasis atvaizdas pasirinktas neatsitiktinai. Lietuvoje yra maždaug 400 velniškų vietovardžių. Daugiausia tai balų, upelių, ežerų, raistų ir pelkių pavadinimai. Kitaip tariant, velnio vardu pažymėti jo kūriniai – vietos, į kurias sutemus žmonės eiti vengia. Kodėl? Senosiose lietuvių sakmėse velnią dažniausiai galima sutikti būtent prie vandens.

Antrajame muziejaus aukšte įrengta dar viena patirtinė zona – žiežirbomis besispjaudantis pragaro katilas, kurio kaitrą galės patirti kiekvienas norintis.

„Lankytojai galės ant jo stoti, sėsti, fotografuotis. Čia skaitysime pasakas ir vesime edukacijas mažiesiems“, – nusigręžusi nuo kunkuliuojančio katilo už širmos, muziejininkė pakvietė į antrojo aukšto ekspoziciją.

Joje – pirmasis į muziejų atkeliavęs velnias ir paskui jį sliūkinanti šutvė. Nors eksponatai tie patys, po menininkų įsikišimo jie nušvito kitomis spalvomis – erdves užliejo žalia ir raudona šviesos.

Tąsa: iš pragaro pirmuosiuose aukštuose – į šviesą ekspozicijos pabaigoje. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Iš tamsos į šviesą

Trečiasis aukštas pagal R. Butiškytės ir S. Valiaus sumanymą virto persikūnijimo aukštu. Erdvėse iškilo trys raudoni kubai, kuriuose skulptorius Tadas Gutauskas įkalino savo rankų darbo kaukes – velnią, ožį, raganą, gervę. Įspūdingiausiai ši erdvė esą atrodo temstant, kai kaukės ant sienų ir grindų meta įspūdingo dydžio šešėlius.

„Beje, šios kaukės buvo darytos krepšinio sirgaliams kaip priemonė priešininkui įbauginti“, – kasdien sulaukiantys pačių įvairiausių lankytojų, muziejininkai neabejojo, kad dirstelėti į šiuos meno kūrinius užsuks ir aistringiausi miesto krepšinio komandos gerbėjai.

Tai archetipas, kurio labai sunku atsikratyti. Jis yra mūsų pasakose, mūsų pasąmonėje.

Pirmuosiuose trijuose aukštuose patyrę požemių chaosą, ketvirtajame aukšte muziejaus lankytojai pajus dangišką lengvumą ir pasaulio platumą – vitrininiuose languose įsitaisę eksponatai lankytojams primins 48 šalis, iš kurių jie atkeliavo į Kauną.

„Vieni jų buvo dovanoti, kiti – palikti prie durų su rašteliais, treti mus pasiekė per tarpinius asmenis, – arčiau centrinės vitrinos, kuriai šiame aukšte patikėta ypatinga misija, žengė J. Rimkutė-Vainiuvienė. – Pažiūrėkite, kas čia vyksta! Mykolas Arkangelas kovoja su velniu. Šalia – Rapolas, Gabrielius ir visa kita kariauna, padedanti nugalėti blogį.“

Šviesos įspūdį šiame aukšte sustiprins palubėje kybantis gaublys ir vaizdas pro langą. Angelų galbūt nepamatysite, tačiau liksite sužavėti miesto panorama.

Sulaukė: savo pirmapradę spalvą atgavo namas, kuriame gyveno ir kūrė A. Žmuidzinavičius. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Atviri kūrėjo namai

Velnių muziejus lankytojams atviras tik laikinai. Vėliau vyks ekspozicijos atnaujinimo darbai, todėl kipšai kurį laiką ir vėl bus neprieinami.

„Dar sunku pasakyti, manau, kad šiais metais tikrai priimsime lankytojus, nes esame jų labai išsiilgę. Jie mūsų – tai pat. Kol buvome užsidarę, sulaukėme tikrai daug užklausų, kada vėl bus galima pamatyti velnių kolekciją“, – J. Rimkutė-Vainiuvienė priminė, kad net ir tada, kai užsivers vienos durys, kitos tikrai bus atviros.

Tai velnių kolekcijos pradininko A. Žmuidzinavičiaus namai, kuriuose galima susipažinti su tapytojo ir jo šeimos gyvenimu. Šiandienę memorialinę buto ekspoziciją sudaro trys erdvės: dukters Giedrės ir žmonos kambariai, šeimos svetainė. Pastaroji erdvė reprezentatyviausia ir didžiausia. Joje išsaugotos net menkiausios autentiškos detalės – gėlių staliukai, veidrodis, Vienos baldų komplektas, pianinas, dešimtys žymių užsienio ir lietuvių dailininkų tapytų paveikslų. Svetainės erdvę buvo galima atskirti masyviomis sustumiamomis durų pertvaromis, virš kurių tuo metu kabojo tamsiai raudonos vilnonės užuolaidos. Kai susirinkdavo svečiai, jos būdavo perrišamos tautine juosta, o durys sustumiamos, kad padidėtų salono erdvė.

„Žmonės čia grįžta vėl ir vėl. Kai kurie vien dėl to, kad pažiūrėtų, kaip šviesa krinta pro langus. Kitiems smalsu dirstelėti į pusapvales duris, kurių yra net dvejos“, – A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus vadovė visus, kurie dar nesilankė kūrėjo namuose, ragino tai padaryti.

Tapyba A. Žmuidzinavičiaus gyvenime užėmė išskirtinę vietą. Nuo pirmųjų studentiškų darbų iki 90-mečio buvo sukauptas daugiau kaip 2 tūkst. darbų palikimas: tapybos, grafikos, akvarelės, piešinių, etiudų ir eskizų.

Meilė gamtai, jautrumas aplinkai nulėmė A. Žmuidzinavičiaus kaip realizmo krypties atstovo kelią. Jo sieloje glūdėjo poreikis įamžinti dvasią jaudinančius aplinkos vaizdus, būti tikru romantiku, o kartais – simbolistu. Gal tai nulėmė atviras dzūkiškas charakteris, o gal pirmojo mokytojo autoritetas? Studijos Varšuvoje žymaus lenkų istorinio žanro dailininko Wojciecho Gersono privačioje dailės studijoje tapo lemtingos. Ir vėliau, po kelerių metų, buvimas menų sostinėje Paryžiuje, juslinė prancūziška patirtis vis dėlto nesuformavo galutinio apsisprendimo keisti saviraiškos pobūdį.

Kaip pats sakydavo, vagabundo charakteris, aistra kelionėms, nepažintiems kraštams ir tapymo alkis buvo tarsi dienoraščio rašymas aliejiniais dažais. Peizaže tas nuotaikos momentas, pagavi impresija liejosi spalvomis, o baltame popieriaus lape romantiniai įvaizdžiai sutinkami poetinėse eilutėse, trumpose apysakose, pasakojimuose, pasakėčiose.

Jo teptuko švelniai palytėsuose peizažuose, atrodo, gali regėti ne tik saulėlydžio nutviekstą dangų, skaidrų rytmetį, balzganą vidudienį, bet ir nuoširdų žavėjimąsi ramiu Lietuvos kraštovaizdžiu. A. Žmuidzinavičiaus stilius formavosi veikiamas romantiškojo patriotizmo, dailininkas rinkosi visuomenei lengvai atpažįstamus motyvus, pergyvenusius ne tik per pastarąjį šimtmetį susiformavusias įvairias lietuviškosios dailės sroves, bet ir žiūrovų kartas. Tad neatsitiktinai jo drobės nestokoja gerbėjų net ir skaičiuojant naująjį tūkstantmetį, yra tarp populiariausių Lietuvos dailės aukcionų dalyvių, o už 53 580 eurų parduotas „Dzūkų kaimelis“ – ilgametis Vilniaus aukciono rekordininkas.

Tyrinėti A. Žuidzinavičiaus kūrinius tolygu ilsinti kasdienybės skuboje įsitempusį protą, tad jo darbų paroda Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinyje Druskininkuose papildo galimybių, padedančių kurorto svečiams atgauti dvasios ir kūno pusiausvyrą, sąrašą.

Iki gilaus rudens veiksiančioje parodoje pristatomi darbai iš Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus fondų ir M. K. Čiurlionio namų-muziejaus fondų. Tai įvairių laikotarpių peizažai, siužetinės kompozicijos, subtilūs dailininko marinistiniai darbai, portretai.

Kas: Paroda „Paletė ir gyvenimas“.

Kur: Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkuose).

Kada: Veikia iki lapkričio 19 d.

Pasakyk, mielas žmogau, kaip šis veikėjas, iš tautinio atgimimo pirmeivių, puikus dailininkas, sukūręs valstybės simbolius (kūręs vėliavą ir herbą), vadovavęs Šaulių sąjungai ir artimai bendravęs su Antanu Smetona – kaip jis tapo svetimo lietuviams komunizmo numylėtiniu? Sovietinio režimo globotiniu. Vyko partizaninis judėjimas, žmonės buvo nuvaromi nuo žemės, įkalinami ir uždaromi kolūkiuose, tremiami į Sibirą, bėgo į Vakarus, o jis? Su pirmaisiais turėjo pražūti... Antano Smetonos artimasis. Bet - įtiko Kremliui kaip retas kuris pogrindinis bolševikas. Jau 1946 Maskvos profesoriumi parengtas tapti, paroda jo Maskvoje surengiama. Liaudies dailininku paskelbtas. Ir pirmoji knyga-albumas lietuvių dailininkų istorijoje - jam išleista, Antanui kone Pirmajam - Žmuidzinavičiui.

Iš interneto gelmių velniška jėga išplėšė žinią, kuri pribloškė: Kauno Velnių muziejus yra didžiausias pasaulyje. 

Iš interneto gelmių velniška jėga išplėšė žinią, kuri pribloškė: Kauno Velnių muziejus yra didžiausias pasaulyje. „Būtent taip!“ – sumirkčiojo kompiuterio ekranas. Taip, lietuviai sukūrę nepranoktą velnių ir nelabųjų telkinį. Taip, Lietuvoje po vienu stogu susitelkę per 3 tūkstančius raguotų būtybių. Galybė, kone pragaras, o Afrikos ir Lotynų Amerikos šaltiniai pabrėžia, kad tai ne velniava, bet saldainiukas. Lietuva-Velnynas. Nelabieji - ne juokas: sukurti iš medžio ir stiklo, akmens ir tekstilės, porceliano ir gintaro, pagaliau molio ir popieriaus. Šalia muziejaus aprašo mažomis raidėmis prirašoma ir pavardė, neištariama ir neperskaitoma. Vadinasi, Lietuva, ir pakanka.

Šios velniavos karalius yra parašęs "memuarus". Jie išleisti 1961 metais, prieinami tik lietuvių skaitytojams ir kelia daugybę klausimėlių, nes labai jau gerai komunistiniam režimui pritaikyti. „Paletė ir gyvenimas“ (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961 m., red.past.). Sukurtuose "atsiminimuose" autorius gana kukliai aprašo velnių karaliją ir jau visai nutyli, kad už Šaulių sąjungos pinigus po Ameriką keliavo ir taip toliau. Šiaip ar taip, jis juk dailininkas, o "memuaruose" laisvas genijus, ne velnias. Velniai nieko dėti.

O, kad taip būtų!

Apie pustrečio šimto velnių velniukų, šėtoniukų ir pinčukų dailininkas - ne juokas, surinko savo ranka. O toliau - Markizo Karabaso istorija: visa, prie ko prisiliesdavo jo ranka ar žvilgsnis, tapdavo paženklinta jo vardu. Taip ir atsirado trys tūkstančiai Žmuidzinavičiaus velnių. Sandorio su velniu turtas.

***

A.Žmuidzinavičius nesidrovėjo nuolat "prisiminti" pradžių pradžią, kuri ištikusi jį per pačias Antanines, 1906 m. birželio 13 dieną. Tą dieną jo slenkstį esą peržengęs apaštalaujantis Vaižgantas, kuris ne šiaip sau užsukęs, bet su misija. Toji misija pūpsojo kunigo valizoje ir kol jis ją ištraukė, spėjo papasakoti dovanos istoriją. Esą ji iš (Laižuvos) bažnyčios... Smagiai juokiasi, linksi galva ir linki sukaupti kunigėlis šiam mūsų Antanui kelis tuzinus tokių štai padarų... Kam, kodėl? – išsigąsta dailininkas, tapęs Vinco Kudirkos portretą. O kunigėlis šiepiasi: sveikas reikalas tas velnias, lietuviai ne šiaip sau kipšus ir visokius velniokus myli, mielas Antanai, rimta mintimi myli – žino lietuvis, kas jo priešas ir todėl mažai jo bijo. O tada, kaip sakoma, su draugais pats susidoroja.

Švento žmogaus žodžiai ne vėjas, o dovana. Taip Vaižgantas mįslę įminė ne tik Žmuidzinavičiui, bet ir visiems lietuviams. Velnių esate prisiėdę, lietuvaičiai. O vieną parinksiu kaip pavyzdį.

Savo "memuaruose" Žmuidzinavičius pasidžiaugia: „Štai surinkau dvidešimt velnio tuzinų, visą gyvenimą susirgau, sveikas ir laimingas buvau, – velnias savo pažadą ištesėjo.“ ("Paletė ir gyvenimas“, 6 psl.) Menininkas linkęs eiti obuoliaut su velniu, su velniu ir lieka.

Visus apmovė. Ir Tautininkus, ir Komunistus.

Komunistai, ne kas kitas, pastatė jam Velnių muziejų jau prie trečio Antano - Sniečkaus. Ir iš visos TSRS imperijos turistų per 2 mln. kasmet suveždavo - argi ne velniava? (Nors skaičiuojama popieriuos dabar tik per pusę milijono.) Atvykę į Kauną "Draugystės traukiniais" rusai ir visa marga azijiečių publika griūdavo pas velnių karalių, tik paskui - pas M.K. Čiurlionį. Mat ne visi velnišką lietuvio prigimtį ištverdavo. Angelo jau nepakeldavo.

Velniškai sėkmingas Žmuidzinavičiaus gyvenimas stebina ir pribloškia. Kartais pribloškia ir nuostabiai gražūs Lietuvos peizažai, kuriuos dailininkas tapė visą gyvenimą, bet visuomet pribloškia puikiausi santykiai su krašto valdžiomis, kurios viena kitą naikino. Smetona draugas, bet ir Sniečkus - globėjas. Ir net pirmasis bolševikas ir Lenino įgaliotinis Vincas Kapsukas - jo vadas 1919 metais, Vilniuje...

Nūnai Antanas Žmuidzinavičius - nacionalinis turtas, jam rikiuosi Šaulių sąjungos garbės sargyba, jis juk Nepriklausomos Lietuvos turtas. Žmuidzinavičiaus Velnynas. Kaune durys praviros visam pasauliui - vivat.

Mįslė? Sėkmingiausias lietuvis. Pavyzdys mums visiems.

Gyvenęs devynias dešimtis metų, rengęs savo kūrybos parodas Amerikoje ir Maskvoje, gyvenęs sveikai, įdomiai ir sėkmingai, tikras meno žmogus, vyras ir tikras velnininkas.

Tai ne Kazio Borutos pinčukas, aprašytas „Baltaragio malūne“ ir pamiltas tautos pasakojimuose, nes buvęs kaip žmogus – laimingas ir nelaimingas.

Gyvendamas paskutiniuosius metus mūsų velnininkas prisipažinęs Bernardui Aleknavičiui, jaunam dar ir be galo smalsiam klaipėdiškiui: "Gerai pagyvenau... Visus apmoviau".

Rūpūžėšėtonas.

*Ištrauka iš knygos "Kauno saulė. II dalis", Vigilijos nr.6. I dalis – "Kauno saulė: miesto epas" – Vilnius: Alma littera, 2020 m.

Naujas skulptūros aktualumas

Pastaraisiais metais skulptūra yra kaip niekada įdomi ir diskutuotina tema. Ši vaizduojamosios dailės meno rūšis ypač išpopuliarėjo socialiniame kontekste su tokiomis ginčytinomis temomis kaip dešimtmečius sostinėje stovėjęs skulptūrinis paminklas Petrui Cvirkai ar Žaliojo tilto skulptūrų Vilniuje panaikinimas ir įamžinimas Audriaus Ambraso meninėje instaliacijoje.

E.Pauzos parodos pristatyme afišuojama, kad šiomis dienomis tradicinė skulptūra keičiasi, įgaudama vis labiau netradicinę formą ir turinį, tačiau šias mintis paneigtų dar „šiltas“ projektas, pristatytas prie „Romuvos“ kino teatro, – tai Kęstučio Balčiūno statula „Pirmasis kinas“.

Nekalbant apie šios skulptūros meninę vertę, „Kauno akcentų“ ir mero kultūrines iniciatyvas, vaizduojamuoju aspektu naujas Kauno akcentas yra beveik tradicinės, figūrinės kompozicijos pavyzdys. Nepaisant to, ar reikalingi paminklai, statulos ir kiti realistiniai atvaizdai, kurie dažnai asocijuojasi su praėjusio XX amžiaus kultūriniu palikimu ir galbūt yra „per saldūs“ šiuolaikiniams miestams, nė vienas iš mūsų negalime pabėgti nuo šios meno rūšies. Skulptūra, išlaikydama savo tradicines formas ir užmojus arba, priešingai – jas neigdama, ir toliau įsilieja į kiekvieno kasdienybę ir kultūrines meno patirtis.

Tarp seno ir naujo

E.Pauza yra puikus pavyzdys to, kaip skulptūra gali būti rekontekstualizuojama, permąstoma ir pateikiama šių dienų žmogui. Pasitelkęs lakoniškas menines priemones, autorius skulptūrą transformuoja, suteikdamas galių jai šiuolaikiniame kontekste. Išlaikydamas įprastą skulptūros techniką ir medžiagiškumą, keisdamas šios pavidalą, E.Pauza permąsto trimatės skulptūros ribas.

Užėję į A.Žmuidzinavičiaus namus, iš karto pastebėsite vieną meninį E.Pauzos principą – šioje parodoje menininkas skulptūrą suplokština. Kamerinės skulptūros suplokštinimas iš pagrindų keičia žvilgsnį į pateikiamus meninius objektus.

Esame įpratę, kad trimatę skulptūrą reikia matyti ir suvokti žvelgiant iš visų pusių. Paprastai apvalioji skulptūra, įsiliedama į aplinką, žiūrovą veikia visais rakursais. E.Pauzos beveik dvimatės skulptūros šį įprastą suvokimą pakeičia – jos iškyla tarsi pieštos popieriaus lape, į jas žiūrime tik iš dviejų pusių.

Čia storą popierių atstoja skulptūrinės medžiagos – taurusis ir netaurusis metalai, priartindami meno kūrinius prie tradicinių sprendimų. Tokį suplokštinimą galime ne tik sieti su autoriniu menininko stiliumi, bet ir mąstyti apie kitokias įtakas: informacijos sklaidą kompiuteryje, bendravimą plokščiuose ekranuose, pvz., telefone, kuris ypač stiprėjo pandemijos metu. Vis dažniau mus pasiekiantys vaizdai ir turinys yra transliuojami plokščiu pavidalu. Šis tekstas taip pat matomas ir skaitomas būtent plokštumoje. Tokią prielaidą galima daryti atkreipus dėmesį į kūrinių sukūrimo laikotarpį. Daugelis objektų sukurti būtent 2020–2021 metais, suaktyvėjus bendravimui ekranuose.

Nors skulptūros praranda įprastą apimtį, menininkas žaidžia su kitomis meninėmis priemonėmis. Skulptūrose jis tyrinėja paviršių – reljefą. Galime pastebėti vienų objektų iškilias detales, kitur jos įgilinamos, užleidžiant vietą negatyviai erdvei. Tai ypač gerai atsispindi kūrinyje „Kalnas/Mountain“ (2020). Šis kūrinys – žaisminga vaizdinių stilizacija. Kompoziciją autorius kuria pasitelkdamas kelis elementus. Visas matomas skulptūras, kaip ir šią, autorius „pastato“ ant nediduko metalinio pagrindo – plokštelės. Ant jos matome organišką arkinę formą, o greta – kareivėlį. Ši forma, aptakus kalnas ar Mozės lentelė, vienoje pusėje vaizduoja dvi funikulieriaus stoteles (tebūnie tai Žaliakalnio funikulierius, atstovaujantis seniausiam Lietuvos keltuvui).

Kalnas. / Muziejaus nuotr.

Vienas iš funikulieriaus vagonėlių, kaip ir bėgiai bei laipteliai savo reljefu iš kalno iškyla, o aplink matomi medžiai – priešingai, yra įstrigę arba įgilinti į patį kalną. Kitoje šio kūrinio pusėje esantys lapuočiai taip pat yra įgilinti, o gyvūnai veržiasi iš kalno.

Darbe vaizdiniai supaprastinti iki reikšminių, apibendrintų formų ir dydžių ir jas apipavidalinančių kontūrų. Vienintelis kareivėlis, saugantis kalną, Žaliakalnio funikulierių ir liūtą, kengūrą ir kitus egzotinius gyvūnus (greičiausiai ne Lietuvos zoologijos sodo gyventojus), matomas santykinai „apvalus“, t.y. galime apžiūrėti ir priekinę, ir nugarinę kareivėlio puses. Figūra yra kiek labiau detalizuota – stebėtojams nesunku įžiūrėti net kareivėlio drabužių klostes. Toks žaidimas su skirtingais paviršiais yra ypač būdingas reljefinei skulptūrai ir medaliams. Tai sena skulptūrinė tradicija, kuri šiomis dienomis kiek primiršta, bet naujai pabunda E.Pauzos kūryboje.

Tradicijų gynėjai

Neatsitiktinai užsiminiau apie kareivėlį. Nors alaviniai kareivėliai geriau pažįstami senesnei kartai, tačiau temos požiūriu kiekvienas iš mūsų galime prisiminti vaikystėje turėtas žaislines kareivėlių figūras, visai nesvarbu, ar jos buvo alavinės, ar plastikinės.

Nemenką parodos „Pienių vynas, arba Žmuidzinavičius ir kiti kareivėliai“ dalį sudaro būtent metaliniai įvairių kareivių atvaizdai. Pasak parodoje eksponuojamo plakato autoriaus, menininko Naglio Ryčio Baltušniko, kareivėliai „Jaukūs, be ginklų“.

Sakyčiau, jaukūs – ne visi. Štai skulptūroje „Punk Go Home!“ (2020) matome penkis N.R.Baltušniko literatūriškai pavadintus „šunažmogius“, kurie stovi kovinėje padėtyje, atkišę kumščius. Nors ginklo rankose šie kareivėliai neturi, bet jį puikiausiai atstoja praviri nasrai ir iš jų kyšantys aštrūs dantys. A.Žmuidzinavičiaus namuose eksponuojamas kūrinys gana netikėtai suskamba šios vietos kontekste, suteikdamas kūriniui daugiau prasmių. Skulptūra ne tik primena apie senąsias vaizduojamojo meno tradicijas – mat figūros pavaizduotos egiptietišku dailės kanonu (veidas, tiksliau snukis, galūnės – šonu, torsas – priekiu), kuris kaip niekada puikiai dera su autoriaus suplokštinta skulptūra, taip pat galima pamanyti, kad figūros gina menininko namus ir jo kūrinius – kadaise dailininkams rūpėjusius romantinius Lietuvos peizažus.

Šią ironišką, vaikystės žaislus primenančią skulptūrą galima įpinti ir į paslaptingesnį audeklą. Susimąstyti, kas šiuo atveju yra kareivėliai šunažmogiai (juk toks pavadinimas šnekamojoje kalboje kelia neigiamas asociacijas, yra tikrų tikriausias įžeidimas), kas yra šunažmogių vadas, nes viena skulptūroje esanti figūra gerokai didesnė už kitas. Kyla klausimų ir apie tai, kaip tai kertasi su kūrinio pavadinime įvardijama pankų subkultūra, kodėl autorius šiuos kareivėlius ragina grįžti namo. Visa tai palieku jūsų kontempliacijai.

Basanavičius. / Muziejaus nuotr.

Kiti parodoje matomi tradicijų gynėjai yra atstovaujami XIX–XX amžiaus iškilių asmenybių. Čia pamatysime ir jau ikonišku atvaizdu tapusį Karalienės Elžbietos II su madinga skrybėlaite siluetą („Karalienė 2/Queen 2, 2021), ir nepriklausomybės šauklį Joną Basanavičių („Basanavičius“, 2017). Pasimatysime ir su namų šeimininku A.Žmuidzinavičiumi („Žmuidzinavičius“, 2020). Jei Elžbieta II vaizduojama su madingais drabužiais ir aksesuarais, o J.Basanavičius nešantis trispalvę (na, bronzoje ši trispalvė matoma vienos spalvos), tai dailininkas A.Žmuidzinavičius, nors jam ir nebūdinga, vaizduojamas kaip karys. Ką gina menininkas A.Žmuidzinavičius? Senuosius lietuviškus idealus, kaimo idilę, nesuterštą peizažo grožį, o gal šių dienų meną? Man kariškai nusiteikęs menininkas asocijuojasi su pirmomis lietuvių dailės parodomis, lietuviškos profesionaliosios dailės puoselėjimu. Net ir „aprengtas“ karine uniforma, dailininkas išlieka šiltas, lankytojų nebaugina. Galbūt tam įtakos turi E.Pauzos skulptūros suplokštinimas ir nedidelis dydis, mat skulptūra kamerinė, nepretenduoja į paminklus ar monumentus.

Tradicijos išvažiuoja

Dar viena darbų grupė, įdomiai įsiliejusi į dailininko namų aplinką, – tai taksi automobiliai. Kaip menininkas išsprendė šių daiktų buvimą erdvėje? Plokščias „Maxitaxi 2“ (2021) mašinos siluetas plečiasi erdvėje dėl sumanaus meninio sprendimo – „atidarytų“ visų ketverių automobilio durų. Tokiu būdu plokščias mersedesas užima didesnį plotą erdvėje, nors išlaiko autoriaus ekspozicijoje matomą vientisą stilių.

Pasitelkęs lakoniškas menines priemones, autorius skulptūrą transformuoja, suteikdamas galių jai šiuolaikiniame kontekste.

Kita skulptūra – „Maxitaxi 1“ (2021) – tarsi juodosios skylės įtrauktas, erdvėje sulenktas objektas. Lenkta forma optiškai pailgina ir taip netrumpą limuziną. Žvelgiant į A.Žmuidzinavičiaus nutapytų laivelių pašonėje įkurdintas mašinas, galima svarstyti apie gyvenimo kaitą, transporto ir tradicijų pasikeitimą. Maži laiveliai retai palieka jūrų ar upių krantus, o kampuotų formų taksi automobiliai taip pat dažniau tūno garažuose. Šios skulptūros primena, kad dabar – naujų technologijų, naujų, racionalių mašinų amžius. Kadaise buvusi atpažįstama XX amžiaus pabaigos kampuota automobilio forma ateities kartoms pasimirš, kaip man pasimiršo seni žvejų laiveliai.

Skulptūros kismas

Apžvelgus šią parodą galima kelti klausimą: galbūt apvaliosios skulptūros visai nebereikia? Juk idėjai perteikti užtenka ir kur kas minimalesnio, suplokštinto atvaizdo? Tai tarsi patvirtina ir naujausios E.Pauzos skulptūros. Ankstesnėje autorius kūryboje matėme trimačius objektus. Dar 2018-aisiais menininkas Kaune pristatė savo darbus parodoje „Su meile“. Tąkart jau buvo galima užčiuopti naujas kūrybines apraiškas, mat greta apvaliosios skulptūros kūrinių galėjome išvysti ir šioje parodoje matomą suplokštintą J.Basanavičiaus atvaizdą. 2020 m. autorius buvo apdovanotas ir už geriausią 2019-ųjų metų kūrinį „Su meile II“, rodytą Kauno paveikslų galerijoje. Skulptūroje menininkas jungė realistines figūras su originaliai ir dekoratyviai pateikiamomis žąsimis. Šiandien menininkas pristato kiek kitokią kūrybą, nutoldamas nuo sunkių, didelės apimties skulptūrų.

Negalima apibendrintai teigti, kad šiuolaikinei skulptūrai nereikia apimties ir viskas, ką ateityje išvysime, primins E.Pauzos kūrybą. Vis dėlto akivaizdu, kad menininkas sumaniai pasitelkė skulptūrai įprastas medžiagas, tačiau tai padarė įtaigiai, permąstydamas šios formas ir ribas. Perdėto kūniškumo nebuvimas netrukdė suprasti kūrėjo idėjų, apmąstyti tradicijų, jų kismo. Parodoje, kuri puikiai derėjo su A.Žmuidzinavičiaus namų aplinka, nepaisant plokščios eksponatų formos, netrūko nei gylio, nei apimties.

Kas? E.Pauzos paroda „Pienių vynas, arba Žmuidzinavičius ir kiti kareivėliai“.

Kur? A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.

Kada? Veikia iki vasario 16 d.

A. Žmuidzinavičius gimė 1876 metų spalio 31 dieną Seirijuose (Seinų apskr.). Baigė Veiverių mokytojų seminariją ir dirbo įvairiose pradžios mokyklose, Lenkijoje. Varšuvoje A. Žmuidzinavičius vėliau studijavo tapybą. Studijas įvairiais laikotarpiais tęsė Prancūzijoje bei Vokietijoje. Tarpukariu dėstė piešimą Kauno meno mokykloje, paskui – Kauno taikomosios dailės institute. Praeito amžiaus penktojo dešimtmečio gale tapo profesoriumi.  

Jo meninio palikimo tyrinėtojų teigimu, A. Žmuidzinavičius iš viso nutapė apie 2000 kūrinių, daugiausiai – peizažų, taip pat – portretų, teminių kompozicijų. Jis iliustravo knygas, rinko dokumentinę medžiagą apie Lietuvos dailę bei liaudies meno kolekcijas. Vienos iš jų pagrindu Kaune 1965-aisiais buvo įkurtas Velnių muziejus (šiandien vadinamas A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejumi, primena ELTA).

Nemažiau reikšminga ir šio dailininko visuomeninė veikla, jam dalyvaujant ne vienoje organizacijoje. A. Žmuidzinavičiaus kūrybinio kelio pradžia sutapo su nacionaliniu išsivaduojamuoju sąjūdžiu. Dailininkas 1906–1907 m. kartu su Marija Žmuidzinavičiene, Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, Petru Rimša, Antanu Jaroševičiumi, Kajetonu Šklėriumi bei Petru Kalpoku surengė Pirmąją lietuvių dailės parodą. Vėlesniais metais skaitė paskaitas, kūrė, rengė parodas bei rinko aukas lietuvių menininkams Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Paminėtina ir tai, kad 1918 metais A. Žmuidzinavičius padėjo parinkti Lietuvos vėliavos spalvas, o 1929–1934-aisiais jis buvo Šaulių sąjungos centro valdybos pirmininkas.

Pagal pranešimą, renginyje, skirtame paminėti A. Žmuidzinavičiaus gimimo 145-ąsias metines, apie dailininko kūrybą kalbės menotyrininkė Jurgita Rimkutė-Vainiuvienė. Visuomeninę A. Žmuidzinavičiaus veiklą pristatys vienas iš iniciatyvos atkurti Lietuvos šaulių sąjungą autorių, LŠS garbės šaulys, LŠS V. Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius. Minėjimo metu skambės bardo ir poeto Edmundo Janušausko muzika.

Ekskursija „Dailininko Antano Žmuidzinavičiaus gyvenimas ir kūryba“

A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, V. Putvinskio g. 64, Kaune, rugsėjo 9 d., ketvirtadienį, 17.30 val. lankytojai kviečiami į ekskursiją „Dailininko A. Žmuidzinavičiaus gyvenimas ir kūryba”.

Jos metu autentiškoje, tarpukariu statytų Žmuidzinavičių namų aplinkoje, išgirsite pasakojimus apie Lietuvos valstybės priešaušrį, pirmąją lietuvių dailės parodą, keliones į JAV, Šaulių sąjungą, skautus. Sužinosite, kodėl daugelį darbų dailininkas pasirašinėjo Antano Žemaičio slapyvardžiu, kodėl jis yra laikomas vienu iš garsiausių Lietuvos peizažo virtuozų. Išvysite dailininko jubiliejui surengtą parodą, kurioje eksponuojami rečiau žiūrovų matomi tapybos darbai.

Renginyje laikomasi visų saugumo reikalavimų.

Būtina išankstinė registracija tel. 8 675 13372

Pratęsiama paroda „A. Žmuidzinavičius (1876–1966) retrospektyva“

A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, V. Putvinskio g. 64, Kaune, paroda „A. Žmuidzinavičius (1876–1966). Retrospektyva“, sulaukusi didelio lankytojų susidomėjimo, pratęsiama iki rugsėjo 26 d.

A. Žmuidzinavičius (1876–1966) – vienas žinomiausių lietuvių tapytojų peizažistų. Dailininko kūryba neabejotinai priskiriama Lietuvos dailės aukso fondui. Su šiuo vardu susiję daug ryškių lietuvių dailės istorijos puslapių.

A. Žmuidzinavičius – dailininkas, visuomenininkas, pedagogas, žmogus, gyvenęs radikalių Lietuvos istorijos pasikeitimų laikotarpiu. Tai pirmosios lietuvių dailės parodos rengėjas, ilgametis Lietuvių dailės draugijos pirmininkas, šaulys, Lietuvos šaulių sąjungos vadovas, skautas, keliautojas.

Antanas Žmuidzinavičius / Autoportretas

Paroda, minint A. Žmuidzinavičiaus 145-ąsias gimimo metines, surengta autentišku interjeru ir eksterjeru alsuojančiuose namuose, apie dailininko gyvenimą ir kūrybą byloja visuose muziejaus ekspozicijų aukštuose. Parodoje pristatomi visų tapybos žanrų įvairaus laikotarpio dailininko kūriniai. Atrenkant darbus svarbūs buvo keli kriterijai: greta populiariausių darbų norėta parodyti mažiau žiūrovams žinomus ar rečiau eksponuojamus ankstyvojo laikotarpio dailininko piešinius, darytus pieštuku ir anglimi. Pastarąjį dešimtmetį nemažai A. Žmuidzinavičiaus kūrinių grįžo į Lietuvą. Meno mecenatai, privatūs asmenys mielai skolina kūrinius ne tik parodoms, bet ir nuolatinėms ekspozicijoms.

Paroda veiks: 2021 06 11 – 09 26

Ekskursijos „Menų ir kultūrų buveinė“

L. Truikio ir M. Rakauskaitės namuose-muziejuje, E. Fryko g. 14, Kaune, Rugsėjo 11, 23, 25 d. 12 val. lankytojai kviečiami į ekskursijas „Menų ir kultūrų buveinė“.

Lankytojai išgirs pasakojimus apie vidine elegancija Kauną stebinusią menininkų porą ir savitą jų pasaulėžiūrą bei gyvenimo būdą. Apžiūrėsite jų rūpestingai sukauptą Rytų ir senosios Lietuvos meno kolekciją, asmeninius daiktus, autentiškas tarpukario interjero detales ir pro langus atsiveriančią rudenėjančią Kauno miesto panoramą.

Norint išsaugoti autentišką aplinką ir gerbti šių namų tradicijas, atvykus bus prašoma nusiauti batus. Pasirūpinkite kojinėmis ar šlepetėmis.

Kadangi vietų skaičius ribotas, būtina išankstinė registracija tel.: 8 37 22 99 67 ar el. paštu truikionamai@ciurlionis.lt

Trukmė 45 min.

Pratęsiama paroda „3X9 = XXVII: Knygos mėgėjų draugijai – 90“

Paroda vyksta Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, V. Putvinskio g. 55, Kaune.

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Kauno technologijos universiteto paroda „3 x 9 = XXVII: Knygos mėgėjų draugijai – 90“ pratęsiama iki gruodžio 31 d.

XXVII knygos mėgėjų draugija, gyvavusi 1930–1940 m., paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūriniame gyvenime. 1930 m. spalio 30 d. įvyko  bibliofilų rato susirinkimas, kuriam pirmininkavo rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Buvo apsvarstytas draugijos įstatų projektas, o lapkričio 26 d. įstatus pasirašė XXVII knygos mėgėjų draugijos steigėjai – bibliografė M. Mašiotaitė-Urbšienė, pačios idėjos apie bibliofilų sambūrį autorius Vytautas Steponaitis (jis ir pasiūlė draugijos pavadinimą), muziejininkas Paulius Galaunė ir J.Tumas-Vaižgantas. Draugijoje galėjo būti tik 27 nariai, jie rinkdavosi mėnesio 27-tą dieną, net Draugijos banko sąskaitos numerio galutiniai skaičiai buvo 27. Skaičius 27, manoma, parinktas pagal Palangos vaistinės sudarytą tuomet labai populiarų 27-nių žolelių mišinį. Net užsienio kultūros kronikose buvo rašoma, „kad Lietuvoje įsteigta bibliofilų draugija, kuri pasivadino 27-niais (XXVII) knygos mėgėjais pagal tautinį gėrimą „Trejos devynerios“.

Muziejaus nuotr.

Draugija savo įstatuose užsibrėžė nuveikti labai reikšmingus darbus: kultivuoti dailiąją knygą, ugdyti jos pamėgimą Lietuvoje, tobulinti šriftus, popieriaus kokybę, suvienodinti formatus, tyrinėti knygų istoriją, rengti gražiausios knygos parodas, skaityti paskaitas visuomenei, palaikyti ryšius su kitų šalių panašaus pobūdžio draugijomis, kaupti lėšas knygoms leisti ir pan. Išleista puikios poligrafinės kokybės leidinių, pelniusių aukščiausius apdovanojimus tarptautinėse parodose: Viktoro Petravičiaus iliustruota liaudies pasaka „Gulbė karaliaus pati“ Paryžiaus pasaulinėje moderniojo meno ir technikos parodoje apdovanota Gran prix (Didžiuoju prizu), o Mečislovo Bulakos iliustruota Jono Biliūno „Liūdna pasaka“ – aukso medaliu.

1940 m. prasidėjus sovietinei okupacijai Lietuvoje, draugija panaikinta, jos turtas išsklaidytas: rankraščiai perduoti Kauno universiteto rankraštynui, biblioteka su 247 knygomis, graviūros ir jų klišės – Kauno valstybiniam kultūros muziejui, archyvas, korespondencija, veiklos dokumentai, susirinkimų protokolai – LMA Vrublevskių bibliotekai.

Draugija atkurta 1993 m. birželio 27 d., Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Ji tęsė pirmtakų veiklą. Parengtas ir išleistas Draugijos metraščio III tomas, taip pat pakartotai išleisti ir du prieš karą išėję tomai, nes jie buvo tapę bibliografine retenybe; 2010 m. išleistas IV Draugijos metraščio tomas, 2014 m. – V ir 2018 m. – VI tomas. Tarp sėkmingai įgyvendintų atkurtosios Draugijos projektų minėtina A. Buračo ir A. Stravinsko parengta „Kryždirbystė Lietuvoje“ (640 p.), kuri buvo pristatyta UNESCO vadovams, įteikta popiežiui Jonui Pauliui II. Ji labai prisidėjo, kad ši šimtametė lietuvių liaudies tradicija 2000 m. būtų įtraukta į pasaulio kultūros nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą.

Paroda veiks: 2021 02 01–2021 12 31

A. Žmuidzinavičius – vienas žinomiausių lietuvių tapytojų peizažistų. Dailininko kūryba neabejotinai priskiriama Lietuvos dailės aukso fondui. Su šiuo vardu susiję daug ryškių lietuvių dailės istorijos puslapių.

Dailininkas, visuomenininkas, pedagogas gyveno radikalių Lietuvos istorijos pasikeitimų laikotarpiu. Jis buvo pirmosios lietuvių dailės parodos rengėjas, ilgametis Lietuvių dailės draugijos pirmininkas, šaulys, Lietuvos šaulių sąjungos vadovas, skautas, keliautojas.

Tapyba A. Žmuidzinavičiaus gyvenime užėmė išskirtinę vietą. Nuo pirmųjų studentiškų darbų sukūrimo 1896 m. iki garbaus 90 metų jubiliejaus buvo sukauptas daugiau nei 2 tūkst. darbų palikimas: tapyba, grafika, akvarelė, piešiniai, eskizai, etiudai.

Greta populiariausių darbų norėta parodyti mažiau žiūrovams žinomus ar rečiau eksponuojamus ankstyvojo laikotarpio dailininko piešinius, pieštus pieštuku ir anglimi.

Meilė gamtai, jautrumas aplinkai nulėmė A. Žmuidzinavičiaus kaip realizmo krypties atstovo kelią. Jo sieloje glūdėjo poreikis įamžinti dvasią jaudinančius aplinkos vaizdus. Dailininkas norėjo žavėtis aplinka, būti tikru romantiku, o kartais jautriu simbolistu, galbūt tai nulėmė atviras dzūkiškas charakteris, o gal stiprus pirmojo mokytojo autoritetas. Studijos Varšuvoje lenkų istorinio žanro dailininko Wojciecho Gersono privačioje dailės studijoje tapo lemtingos. Vėliau gyvenimas Paryžiuje, menų sostinėje, juslinė prancūziška patirtis vis dėlto nesuformavo galutinio apsisprendimo eksperimentuoti naujai gimstančiose meno srovėse.

Paroda, minint A. Žmuidzinavičiaus 145-ąsias gimimo metines, surengta autentišku interjeru ir eksterjeru alsuojančiuose namuose, apie dailininko gyvenimą ir kūrybą byloja visuose muziejaus ekspozicijų aukštuose. Parodoje pristatomi visų tapybos žanrų įvairaus laikotarpio dailininko kūriniai. Atrenkant darbus svarbūs buvo keli kriterijai: greta populiariausių darbų norėta parodyti mažiau žiūrovams žinomus ar rečiau eksponuojamus ankstyvojo laikotarpio dailininko piešinius, pieštus pieštuku ir anglimi. Pastarąjį dešimtmetį nemažai A. Žmuidzinavičiaus kūrinių grįžo į Lietuvą. Meno mecenatai, privatūs asmenys mielai skolina kūrinius ne tik parodoms, bet ir nuolatinėms ekspozicijoms.

Antanas Žmuidzinavičius. Autoportretas 1907

Dailininko kūriniai buvo rodomi ne vienoje reikšmingoje ekspozicijoje. 2008 m. eksponuoti Nacionaliniame Kijevo dailės muziejuje parodoje "Čiurlionis ir jo amžininkai"; 2009 m. Lietuvos dailės muziejuje tarptautinėje Europos peizažui skirtoje parodoje "Gamtos ilgesys".

2018 m. A. Žmuidzinavičiaus tapybos darbai eksponuoti Orsė muziejuje (Musee d'Orsay) tarptautiniame projekte, skirtame Baltijos valstybių 100-mečiui paminėti, parodoje "Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė". 2019–2021 m. paroda eksponuota ir KUMU meno muziejuje Taline, Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje Rygoje. 2020 m. A. Žmuidzinavičiaus darbai ir kūryba pristatyta Ščecino nacionaliniame muziejuje Lenkijoje, tarptautinėje parodoje "Tavo regiu aš grožį. Nuo Čiurlionio iki Kairiūkščio. XX a. lietuvių dailės aukso fondas".

Šiai parodai kūrinius skolino Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos meno pažinimo centras "Tartle", dr. Jaunius Gumbis, UAB Bikuvos prekyba, kiti privatūs kolekcininkai. Dalis tapybos darbų eksponuojama iš Žmuidzinavičių šeimos.

Kas? paroda "Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966). Retrospektyva".

Kur? A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.

Kada? veiks birželio 11–rugpjūčio 29 d.

Tapyba – be konkurenčių

Kaip pastebėjo Vilniaus aukciono vadovė, dailėtyrininkė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė, jubiliejinis aukcionas nepateikė daug staigmenų, tačiau išties atsakė į pagrindinį klausimą – kaip greitai auga meno kūrinių vertė ir koks jų likvidumas, bei tam tikra prasme apibendrino meno rinkos tendencijas.

"Meno rinkoje šalia jau esamų perkamiausių autorių įsitvirtina nauji vardai, tapyba vis dar laimi prieš skulptūrą, keramiką ir taikomosios dailės kūrinius, kai kurių autorių populiarumo banga atslūgsta, o kai kuriems dar reikia gero dešimtmečio, kad apskritai būtų įvertinti", – sakė dr. S.Skaisgirytė-Makselienė.

Favoritai nenuvylė

Kaip ir buvo tikėtasi, brangiausiai parduota ryškiausia LX aukciono žvaigždė – Antano Žmuidzinavičiaus (1876–1966) paveikslas "Saulėje" (1917), pretendavęs užimti brangiausiai parduotu kūriniu Vilniaus aukciono istorijoje tituluojamos to paties dailininko drobės "Dzūkų kaimelis" vietą.

Dr.S.Skaisgirytės-Makselienės teigimu, tai rodo, kad keramikos kūriniams būtina tam tikra laiko distancija.

Nors perrašyti esamos istorijos nepavyko, vis dėlto iki šiol didžiausia pradine – 32 tūkst. eurų – kaina įkainoto dailininko A.Žmuidzinavičiaus kūrinio vertė pakilo iki 36 tūkst. eurų ir jis tapo ketvirtuoju brangiausiai parduotu kūriniu Vilniaus aukciono istorijoje. Prieš jį rikiuojasi minėtas "Dzūkų kaimelis" (53,5 tūkst. eurų), Antano Samuolio "Liga" (39 tūkst. eurų) ir Petro Kalpoko "Upelis pavasarį" (36,5 tūkst. eurų).

Šuolis: aukciono dalyviai daugiau kaip dvigubai išaugino bronzinę su auksine patina I.Ben Shalomo "Poros" vertę.

Kita LX Vilniaus aukciono pažiba – prieš 12 metų vykusiame I Vilniaus aukcione už šiek tiek daugiau kaip 5 tūkst. eurų parduota dailininko Rimvido Jankausko-Kampo (1957–1993) abstrakcija "Be pavadinimo" (1991–1992) – įrodė savo augančią vertę. Triskart didesnė pradinė – 15 tūkst. eurų – kūrinio kaina aukcione pakilo 25 proc. – iki 18,75 tūkst. eurų. "Ir tai tikrai turės pokyčių galutinėse perkamiausių autorių ir kūrinių sąrašų pozicijose", – pastebi Vilniaus aukciono vadovė.

Didžiausias varžytuves šįkart patyrė itin sentimentalus dailininko Valerijaus Dombrovskio (1935–2015) darbas "Žvėryno angelas" (2011), kurio kaina – 370 eurų – pakilo dukart iki 1 110 eurų. Tokiu pat tempu kilo ir dailininkės, knygų iliustratorės Albinos Makūnaitės (1926–2001) medžio raižinio "Autoportretas" (1960 m.) kaina, pakilusi nuo 160 eurų iki 440 eurų, bei litvakų menininko Itziko Ben Shalomo skulptūros "Pora" (apie 1982 m.) vertė, kuri atsispyrė nuo pradinės 380 eurų kainos ir pasiekė 920 eurų ribą.

Keramikos įvaizdžio ypatumai

Mažiausio aukciono dalyvių susidomėjimo sulaukė keramikų Eleonoros Marčiulionienės (1912–2001) ir Valdemaro Manomaičio (1912–2000) kūriniai, sukurti daugiausia XX a. 7–8 dešimtmetyje. Nors tos pačios kartos menininko Vaclovo Miknevičiaus (1910–1989) darbai, sukurti 1938–1939 m., netruko sulaukti pirkėjų.

Pigiausia: kombinato "Dailė" pagaminta suvenyrinė plaketė "Birštonas" (medis, gintaras, žalvaris), kainavo 110 eurų.

Dr.S.Skaisgirytės-Makselienės teigimu, tai rodo, kad keramikos kūriniams būtina tam tikra laiko distancija. "Galbūt tiek E.Marčiulionienės, tiek V.Manomaičio darbai po dešimtmečio ar dviejų bus vertinami visiškai kitaip nei šiandien. Akivaizdu, kad jų laikas dar neatėjo", – sako ji.

Be jau paminėtų lotų, LX Vilniaus aukciono dalyviai atkreipė dėmesį ir į kitas rinkinio vertybes – įsigyti Salvadoro Dali, Vlado Eidukevičiaus, Stasio Eidrigevičiaus, Česlovo Janušo, Dalios Kasčiūnaitės, Vytauto Kasiulio, Vytauto Kašubos, Rūtos Viktorijos Katiliūtės, Vinco Kisarausko, Emanuelio Mane-Katzo, Viktoro Paukštelio, Antano Tamošaičio, Leonardo Tuleikio, Adolfo Valeškos, Viktoro Vizgirdos ir kitų gerai žinimų autorių darbai.

Atsakymus į šiuos klausimus pateiks jubiliejinis – LX Vilniaus aukcionas, vyksiantis šių metų gruodžio 6 d. Tolerancijos centre.

„Jei rudenį skaičiuojami viščiukai, tai ir mes turime ką skaičiuoti: 12 veiklos metų, 60 aukcionų, vidutiniškai po penkis kasmet. Džiugina ir tai, kad šiuos – tiek finansine, tiek kokybine prasme – neeilinius meno rinkai metus apibendrins ypatingas aukcionas. Jis, beje, atsakys ir į labai dažnai mums užduodamus klausimus apie brangiausiai parduotus lietuvių meno kūrinius bei investicijų į meną grąžą“, – sako Vilniaus aukciono vadovė, dailėtyrininkė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė.

Tradiciškai ir jubiliejinio Vilniaus aukciono kolekcija suskirstyta į aštuonias temas, o iš viso ją sudaro 165 lotai – tapybos ir grafikos kūriniai, istoriniai taikomojo meno (keramikos) darbai, skulptūros ir kitos kolekcinės lituanistinės vertybės. Paruoštos ir dvi itin intriguojančios „In focus“ rubrikos, kuriose pristatomi subtilūs grafiko Mariaus Liugailos (1953–2013) kūriniai ir keramiko Valdemaro Manomaičio (1912–2000) mažatiražiai ir vienetiniai darbai bei itin retai pasitaikantys eskizų albumai.

Tiesa, ryškiausiai šviečianti šio aukciono žvaigždė – A. Žmuidzinavičiaus drobė „Saulėje“ (1917), stebinanti ne tik autentišku įrėminimu, bet ir signatūra, kurioje nurodyta, kad paveikslas priklausė aktyviai visuomenės veikėjai, pirmąja Lietuvos fizike laikomai gydytojai Veronikai Alseikienei (1883–1971), antropologės Birutės Marijos Alseikaitės-Gimbutienės (1921–1994) mamai. Gali būti, kad paveikslas ir buvo nutapytas specialiai Alseikų šeimai, kurios butas Jogailos gatvėje 11 numeriu pažymėtame name Vilniuje tuo metu buvo pagarsėjęs kaip lietuvybės židinys, kur lankydavosi žymūs to meto šviesuoliai – Maironis, Vydūnas, Jonas Basanavičius ir kt.

„Nuostabu, kad toks kūrinys buvo sukurtas sunkiais karo metais ir pateko į tokių žmonių kolekciją. Dar net Lietuvoje Nepriklausomybė nebuvo paskelbta, tačiau jis jau demonstravo būsimą mūsų šalies dailės kryptį, skonį, o taip pat atspindėjo lūkesčius, viltis ir idealus. Iš tiesų, tai tuometės Lietuvos ateities vilties paveikslas, labai simboliškas ir programiškas“, – teigia dr. S. Skaisgirytė-Makselienė.

Beje, šis didelę meninę ir istorinę vertę turintis kūrinys yra ir didžiausia pradine – 32 tūkst. eurų – kaina įkainotas dailininko A. Žmuidzinavičiaus kūrinys. Jei LX Vilniaus aukcione įvyks šio kūrinio varžytuvės, jis gali tapti vienu brangiausių aukcionų istorijoje parduotu kūriniu ir atimti šį titulą iš to paties dailininko paveikslo „Dzūkų kaimelis“, kurio pradinė kaina nuo beveik 25,8 tūkst. eurų pakilo dvigubai – iki daugiau kaip 53 tūkst. eurų.

Ne mažesnę intrigą LX Vilniaus aukcione žada ir kitas meno kūrinys – tapytojo Rimvido Jankausko-Kampo (1957–1993) abstrakcija „Be pavadinimo“ (1991/2). Simboliška, kad prieš 12 metų I Vilniaus aukcione už šiek tiek daugiau kaip 5 tūkst. eurų parduota drobė grįžo su triskart didesne pradine – 15 tūkst. eurų – kaina iš naujo pasitikrinti savo vertės ir galimybių meno rinkoje. „Taigi, turėsime puikią progą patikrinti meno kūrinių likvidumą ir investicinę grąžą visai pakankamoje laiko perspektyvoje“, – pastebi Vilniaus aukciono vadovė.

Be šių intriguojančių meno kūrinių autorių, jubiliejinio Vilniaus aukciono rinkinį puošia ir kiti žinomi bei vertinami autoriai, tai – Juozas Bagdonas, Neemija Arbit Blatas, Vytautas Ciplijauskas, Laima Drazdauskaitė, Vladas Eidukevičius, Stasys Eidrigevičius, Pranas Gailius, broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai, Vincas Gečas, Česlovas Janušas, Petras Kalpokas, Dalia Kasčiūnaitė, Vytautas Kasiulis, Vytautas Kašuba, Rūta Viktorija Katiliūtė, Vincas Kisarauskas, Algimantas Jonas Kuras, Emanuelis Mane-Katzas, Eleonora Marčiulionienė, Juozas Mieliulis, Alfonsas Motiejūnas, Viktoras Paukštelis, Povilas Puzinas, Jonas Rimša, Augustinas Savickas, Algis Skačkauskas, Kajetonas Sklėrius, Kazys Šimonis, Antanas Tamošaitis, Leonardas Tuleikis, Povilas Ričardas Vaitiekūnas, Adolfas Valeška, Viktoras Vizgirda, Valerija Zalensienė ir kt.

LX Vilniaus aukciono datos:

Tolerancijos centras (Naugarduko g. 10, Vilnius)

Ekspozicija:

Gruodžio 4-5 d. nuo 10 iki 18 val.

Gruodžio 6 d. nuo 10 iki 14 val.

Aukcionas:

Gruodžio 6 d. 18 val.

Marijos ir Antano Žmuidzinavičių namas V. Putvinskio gatvėje gerai žinomas ne tik kauniečiams. Į šią Vytauto Landsbergio-Žemkalnio suprojektuotą buveinę Žmuidzinavičiai atsikėlė iš nuosavo medinio namo Ukmergės plente.

Pasak A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus vadovės Jurgitos Rimkutės-Vainiuvienės, A. Žmuidzinavičiaus žmona – Marija Putvinskaitė, 1863 m. sukilėlio Rapolo Putvinskio ir grafaitės Idalijos Broel-Platerytės duktė bei žymaus Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio sesuo.

Studijavusi odontologiją Varšuvoje ir Paryžiuje, ji iš pradžių gydytojavo Vilniuje, talkino broliui Vladui didžiajame slaptosios spaudos kelyje, padėjo Sofijai Gimbutienei spręsti lietuvių menui ir menininkams iškilusias problemas, rengti pirmąsias parodas. Toje veikloje aktyviai dalyvavo ir A.Žmuidzinavičius, su kuriuo Marija susituokė 1909 m. ir globojo į Vilnių atvykstančius lietuvių dailininkus.

Marija tapo nepakeičiama Lietuvių dailės draugijos valdybos narė, dalyvavo įvairių visuomeninių organizacijų veikloje, Lietuvos moterų suvažiavimuose, o 1933 m. tapo Lietuvos moterų šaulių sąjungos pirmininke.

M. Žmuidzinavičienė mirė 1959 m., palaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Šeimoje užaugo dukra Giedrė (mirė 2006 m.), beje,   pirmoji tokiu vardu mergaitė Lietuvoje. M.Žmuidzinavičienė labai mylėjo visus keturis Giedrės Gučienės vaikus. Augis tapo garsiu architektu, Rimantas – muzikologu, senųjų Lietuvos bažnyčių vargonų restauratoriumi, a.a. Giedrė buvo pasirinkusi menininkės kelią, o Birutė savo gyvenimą paskyrė tarnystei Dievui. Ji prisimena, kad seneliai Žmuidzinavičiai labai gerbė vienas kito asmeninę erdvę, miegodavo, kaip tai buvo įprasta aristokratiškos kilmės šeimose, atskirose lovose, turėjo savo darbo kambarius, labai vertino punktualumą, laikėsi duoto žodžio, valgydavo prie balta staltiese padengto stalo, iš gražių indų. Tai, pasak anūkės, byloja apie Žmuidzinavičių namuose vyravusį gyvenimo mieste, dvarų kultūros stilių, o name išlikę interjero puošybos elementai – apie lietuviško kaimo tradicijas.

Būtent iš provincijos, iš dvaro Šilo Pavėžupyje, kur gimė M.Putvinskaitė, ji atsinešė meilę viskam, kas lietuviška. Mat nuo vaikystės Marijai teko prisiliesti prie lietuvybės šaknų, matyti, kaip jos puoselėjamos. Juk Šilo Pavėžupyje, kur augo Marija, Povilas Višinskis rengė slaptus susirinkimus. Čia pradėjo švytėti Žemaitės talentas, žiebėsi švietėjiškos šio krašto ambicijos, kūrėsi konspiracinis lietuviškos spaudos gabenimo tinklas.

Būtent Putvinskių šeimai buvo pavesta rūpintis tokios spaudos keliu iš Tilžės į Šiaulius. Šilo Pavėžupio dvaras buvo tapęs lietuvybės centru, kuriame lankėsi ir A. Žmuidzinavičius.

Lietuvos šaulių sąjungos V. Putvinskio-Pūtvio klubas, pažymėdamas Marijos Žmuidzinavičienės 140-ąsias gimimo metines, kviečia kauniečius į jos atminimo pagerbimo ceremoniją, kuri vyks rugsėjo 9 d. 12 val. Petrašiūnų kapinėse.