„Kai mes turime didelę kaitą žmonių, parengties lygis po truputį pradeda žemėti“, – interviu BNS sakė šią savaitę pajėgoms pradėjęs vadovauti karininkas.
Anot jo, tą lemia eilė priežasčių – nuo karių noro išbandyti save kitose srityse iki darbo užmokesčio, kuris neatspindi patiriamo krūvio ir darbo sąlygų.
„Per ateinančius trejus metus turi pagerėti sąlygos kariams tiek uždarbio, tiek garantijų, tiek specialybės įvertinimo atžvilgiu. Galvojame, kad gal šitas dalykas pristabdys šitą kaitą“, – kalbėjo generolas.
Anot jo, problema išryškėjo pastaraisiais kelių krizių metais.
„(...) buvome privesti ir pasieniui padėti, ir pandemijos metu policijai padėti. Turėjome viską krūvą papildomų užduočių prie to, ką mes turime daryti kaip kariuomenė“, – sakė jis.
A. Radvilas prieš paskyrimą vadovauti Sausumos pajėgoms vykdė Gynybos štabo viršininko pavaduotojo operacijoms pareigas, yra vadovavęs Motorizuotajai pėstininkų brigadai „Žemaitija“, Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalionui, 15-ąjai Goro provincijos atkūrimo grupei (PAG-15) Afganistane.
– Sausumos pajėgoms pradėjote vadovauti prieš mažiau nei savaitę. Didžioji dalis visuomenės iki šiol greičiausiai apie jus nebuvo girdėjusi. Ką jie turėtų apie jus žinoti?
– Sunku man apibūdinti, ką jį turėtų žinoti, bet, sakyčiau, kad turiu tikrai nemažai visokios patirties, nes teko tarnauti įvairiose pozicijose, įvairiuose lygiuose, dalyvauti misijose, tarnauti ir užsienyje, pabūti tarptautiniuose štabuose, taip pat Gynybos štabas daug davė.
Sakyčiau, esu pabuvojęs daug įdomių pareigybių, kurios man padėjo sukaupti nemažą patirties bagažą, kad galėčiau toliau sėkmingai tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Šis kariuomenės vado pasirinkimas paskirti mane į šias pareigas yra šioks toks įvertinimas. Garbė būti šiose pareigose, bet tai yra ir įsipareigojimas, atsakomybė.
– Kodėl jūs apskritai pasirinkote kario profesiją?
– Matyt, tai buvo užprogramuotas veiksmas, nes kariniai dalykai nuo vaikystės mane domino, bet tuo metu sąlygų nebuvo gerų.
Pamenu, 1991 metais mokiausi Smalininkų aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje – čia toks mano tėvelio noras buvo, kad po devynių klasių eičiau ir įgaučiau specialybę – ir tuo metu Smalininkuose kažkaip laikinai buvo padėtas Tauragės junginys. Jie ten ateidavo pas mus į valgyklą, aš juos pradėjau matyti. Mane vieną kartą pakvietė pažaisti krepšinį, futbolą už savanorius.
Paskiau, kai perėjau į ketvirtą kursą, vienas iš vadų manęs paklausė, ką norėčiau veikti baigęs mokslus ir pasiūlė Vilniuje stoti į lietuvišką karo mokyklą. Mane labai stipriai sudomino tas dalykas ir pasakiau: „Kodėl gi ne?“.
Tėvai truputį buvo suirzę, nelabai norėjo, kad važiuočiau į Vilnių, bet manyje tuomet atsirado vidinė ugnelė.
I. Gelūno / BNS nuotr.
– Vadovauti Sausumos pajėgoms pradedate tarp Vakarų ir Rusijos tvyrant didžiausiai įtampai nuo Šaltojo karo metų. Reaguojant į pasikeitusią geopolitinę situaciją, ankstinami ginkluotės įsigijimai, spartinamas infrastruktūros įrengimas, taip pat priimtas sprendimas stiprinti NATO pajėgas rytiniame sparne. Kaip jūs dėl to jaučiatės, kokį savo vaidmenį matote šiuose procesuose?
– Mes, kaip Sausumos pajėgos, daugiausiai esame tie, kurie rengiamės iškeltų uždavinių vykdymui ir lygiagrečiai prisidedame prie sąlygų sukūrimo. Jūs paminėjote rytinį flangą, vokiečių sprendimą, atitinkamai, kadangi tie dalykai yra po mumis, tai žiūrime, ką galėtume padaryti ir ko mums reikėtų, kad tai įvyktų.
Jei tas vienetas turi padidėti (NATO priešakinių pajėgų batalionas – BNS), tai žiūrime, kokios infrastruktūros reikėtų ir kaip mes atrodytume kaip sausumos pajėgos šitame kontekste.
Kitą savaitę atvyksta delegacija iš Vokietijos kalbėtis dėl to būsimo modelio, kuris buvo priimtas Madride, kaip tai atrodys laiko ašy. Kalbos vyksta pakankamai intensyvios ir progresyvios.
Ilgainiui Lietuvoje atsirastų brigados lygmens vienetas, kuris nori tomis pačiomis sąlygomis funkciuonuoti kaip ir mūsų brigados. Jie nori ateiti į tą patį lygį lygiavertėmis teisėmis ir būti pilnaverte proceso dalimi. Čia yra toks rimtas dalykas ir mes sudarysime visas sąlygas, kad tai įvyktų.
– Kokie jums vadovybės yra iškelti tikslai?
– Tikslai pakankamai yra dideli. Tikimasi, kad pajėgos toliau judės gan greitai ir sklandžiai į priekį, kas liečia naujos įrangos ir technikos įsisavinimą. Mes turime daug visokiausių naujų pajėgumų projektų, kur ateina nauja įranga, nauja ginkluotė, o mes turime ją integruoti į savo procedūras, išmokti naudotis. Natūralu, kad stengiamės padaryti tą kuo greičiau ir padidinti savo potencialą.
EFP (angl. enhanced forward presence, priešakinės kovinės pajėgos – BNS), kurios yra pas mus, tai – pagrindinis vienetas, kuris mums duoda dideles garantijas saugumo prasme. Natūralu, kad jo sklandus perėjimas į aukštesnio lygio vienetą yra vienas iš tokių uždavinių, kur būsime tiesiogiai į tą projektą įdėti. Tai irgi tam tikra kryptis, kur tikimasi, kad viskas kaip galima sklandžiau vyks.
Toliau, aišku, yra parengties išlaikymo reikalai. Mes turime tą dalyką palaikyti. Parengtis yra vienas žodis, bet tai susideda iš labai daug elementų: ir reikalingas personalas turi būti vietoje, ir reikalinga kvalifikacija turi būti vietoje, mes turime užtikrinti tęstinumą – senų kontraktų pabaiga, naujų kontraktų pradžia, kursai. Reikia žiūrėti, kad kryptingai, greitai ir sinchronizuotai tą darytume.
Kitas dalykas – teikiame pagalbą, kas liečia migrantų situaciją, kuri dar nėra pasibaigusi. Iki šiol duodame pagalbos pasienyje, kur reikia išlaikyti įsipareigojimą ir žiūrėti, kad dėl to nenukentėtų mūsų žmonių uždavinių arba užduočių vykdymas, nes ten yra netiesioginė funkcija, kurią mes darome.
Ir, žinoma, šauktinių karių rengimas. Mes visą laiką žiūrime į tai ir norime šį procesą tobulinti, kad geriau ir paprasčiau paruoštume jaunimą, kuris ateina pas mus devyniems mėnesiams.
– O kokius tikslus pats sau keliate?
– Mano tikslas – labai paprastas: kad pajėgos būtų parengtos uždavinių ir funkcijų vykdymui, kad tą darytų profesionaliai, tačiau lygiagrečiai žiūrėtų į priekį, kas liečia išmokas pamokas iš tarptautinių konfliktų, ir gebėtų tą adaptuoti prie esančių procedūrų.
– Užsiminėte apie tarptautinius konfliktus. Vienas iš jų vyksta mūsų regione – Rusija jau penkis mėnesius atakuoja Ukrainą. Kaip šis karas keičia Lietuvos karių rengimą?
– Matot, pirmiausia, reikia iš tikrųjų pasakyti, kad tai – pamoka. Stebėjimas, sekimas, vienoks ar kitoks, turi virsti į išmoktą dalyką: gerą procedūrą, gerą praktiką, gerą veiksmą arba tam tikrą žingsnį.
Šiuo atveju, natūralu, negerai, kad tai vyksta, bet tai yra vienintelis dalykas, kuris mus, kaip karius, realiai moko, kur yra silpnosios vietos vienos ar kitos pusės, ir kaip mes tame kontekste atrodome. Realūs įvykiai čia ir dabar yra skrupulingai analizuojami, tą daro visos valstybės, visos kariuomenės.
Mano tikslas – labai paprastas: kad pajėgos būtų parengtos uždavinių ir funkcijų vykdymui, kad tą darytų profesionaliai.
Sunku konkrečiai kalbėti, nes kai kurie dalykai yra įslaptinti ir aš negaliu atskleisti tam tikros informacijos, bet yra, pavyzdžiui, intensyvus artilerijos naudojimas ten. Mes žinome, kaip, kokiais kiekiais, kokiais atstumais jie (Kremliaus pajėgos – BNS) tą daro, kaip logistika atrodo.
Mes vertiname, kaip galėtume išnaudoti šitoje situacijoje tokius jų veiksmus. Kadangi turime tam tikras sistemas, žiūrime, ar jomis pasiektume, ar nepasiektume priešą ir ką reikėtų daryti panašioje situacijoje. Tai vienas iš paprastesnių pavyzdžių.
Daugiausia nuostolių visuose konfliktuose yra nuo tos netiesioginės ugnies, dėl to reikia sumažinti tą nuostolių kiekį. Iš tos pusės žiūrint, kas tą gali padaryti? Arba gerai kariai maskuojasi, arba yra gerai išsisklaidę, arba turi apsaugos elementą ant kūno, arba turi gerai apsaugotą transporto priemonę. Tad karo pamokos naudingos ir sprendžiant dėl karinių įsigijimų, kurie suteiktų tinkamą apsaugą.
Sakyčiau, neišsemiamas šaltinis informacijos dabar yra.
– Ar Lietuvos, tame tarpe ir kitų Vakarų šalių ginkluotė, iš esmės yra tinkama atremti tokiam puolimui, kokį Kremlius demonstruoja Ukrainoje?
– Jei kalbėtume apie mūsų galimybes, sakyčiau, esame pakankamai pažangūs ginkluotės atžvilgiu ir ji tik gerės. Mes orientuojamės į labai modernią vakarietišką įrangą. Iš to, ką turime, kur einame, tikrai pakankamai neblogai atrodome šiandieniniame kontekste.
Manau, priešui lengva nebūtų, jei jis bandytų čia kažką padaryti, nes visa Lietuva iš esmės yra padengta tam tikrais elementais, tam tikromis sistemomis. Mes norime kuo labiau vystyti patirties elementą, nes kuo rimtesnė sistema, tuo daugiau reikia laiko jos naudojimui įsisavinti, čia esminis dalykas. Nes yra sistemos, kur tikrai neparengsime žmogaus per savaitę ar dvi, nes tam reikia ir žinių, ir patirties, ir komandinio veiksmo.
Turime pakankamai gilią analizę, ko ir kada mums reikėtų ateityje. Tik galbūt šitie procesai šiek tiek laiko ašy pasikeičia kartais.
– Kaip šiame kontekste vertinate ginkluotės paskirstymo principus kariuomenėje? Pavyzdžiui, oro gynybos ginkluotė yra priskirta Oro pajėgoms. Ar nemanote, kad, vertinant Ukrainos karo pamokas, ir Sausumos pajėgų vienetai turėtų turėti, pavyzdžiui, trumpojo nuotolio oro gynybos sistemų?
– Matot, yra du skirtingi dalykai. Kur tas vienetas fiziškai egzistuoja taikos metu ir kam jis yra pavaldus, tai yra vienas dalykas. Galbūt taip yra patogiau administruoti vienetą, daryti jo kovinį rengimą ir sinchronizuoti tam tikrus kitus elementus, kuriuos reikia turėti prie to vieneto, kad jis galėtų treniruotis.
Kai eina kalba apie užduočių vykdymą, tas vienetas dabartiniame kontekste patampa dalimi kažkokio junginio. Ta pati oro gynyba – mes puikiai žinome, kad ji, esant reikalui, kelių valandų bėgyje gali atsirasti prie to vieneto, prie kurio ji yra numatyta. Jie savarankiškai niekada gyvenime neveiks niekur, nedarys nieko. Jie jau dabar yra priskirti prie atitinkamo Sausumos pajėgų vieneto ir per mokymus atidirba šitas procedūras.
– Pradžioje jau šiek tiek kalbėjome apie sąjungininkų karius, tačiau dar šiek tiek sugrįžkime prie šios temos. Kur matote didžiausius iššūkius priimant daugiau NATO pajėgų ir kaip juos derėtų spręsti?
– Pirmiausia, tikrai tai yra infrastruktūros klausimai. Vienetas, kuris turi pas mus atsirasti, turime sudaryti jam sąlygas: reikia ir patalpų, ir mokomųjų klasių. Tie vienetai, kurie čia atvažiuoja, jie yra labai aukštos parengties ir jiems reikia palaikyti tą parengtį. Jiems turi būti šalia poligonas ir galimybė jame būti tiek, kiek reikia parengties išlaikymui.
Mes dabar turime du tarptautinius batalionus – vieną eFP ir vieną amerikiečių. Jie yra labai sunkūs batalionai, iš principo tie, kurie yra su tankais arba pamiksuoti. Tai, kai jie nori palaikyti savo parengtį, tie tankai turi važiuoti, turi šaudyti, turi pastoviai būti veiksme, jie negali išsidėstyti viename dalinyje ir ten šešis mėnesius praleisti. Tokiu atveju jų parengtis smuks.
Natūralu, kad į tai žiūrime bendrame kontekste ir vienas iš iššūkių – užtikrinti tas pačias sąlygas ir mūsų vienetams, kurie yra aukštoje parengtyje, nes vietos mūsų poligonuose, kaip puikiai, žinome, nelabai daug yra. Ne veltui buvo priimtas sprendimas daryti dar vieną poligoną, nes mums trūksta tų vietų, ir čia yra šioks toks konfliktas, kad mes ir savus pajėgumus vystome, ir lygiagrečiai papildomai gauname iš mūsų sąjungininkų.
Tai, apibendrinant, turi būti infrastruktūra, kokybiški poligonai, tačiau jie taip pat žiūri ir į gerbūvio reikalus, nes karys čia atvažiuoja šešiems mėnesiams, tai po įtempto darbo jis turi turėti ir šiokį tokį poilsio kampelį.
– Jūs paminėjote amerikiečių karius. Lietuva ir JAV tariasi dėl papildomų pajėgų dislokavimo, analizuojamos galimybės priimti galbūt dar vieną amerikiečių karių batalioną. Ar Lietuva randa jam vietos?
– Šitam variantui mes esame gerai pasiruošę, nes turime padarę kontraktą dėl laikinų trijų stovyklų turėjimo. Amerikiečiai, jeigu norėtų atsirasti, jie pilnai galėtų atsirasti, nes jie iš principo turi dvi stovyklas Pabradėje. Kadangi įvyko jų persidengimas – vienas vienetas atvažiavo, o kitas dar buvo neišvykęs, tai jų dvigubai daugiau ir buvo.
Tai jei norėtų jie padvigubinti šituos dalykus, tai mes šiuo metai pilnai galime tą padaryti.
– Tai ar bus amerikiečiai?
– Mes nežinome, čia jų sprendimas. Mes parodėme sąlygas, galimybes, dabar čia jų sprendimas yra.
– Jūs palietėte dar vieną svarbią temą – svarbą palaikyti ne tik sąjungininkų karių, bet ir vietos pajėgų tinkamą parengties lygį.
Iš esmės šiuo metu kariai pilnai treniruotis gali dviejuose poligonuose. Įrengiamas trečiasis, Rūdninkų, tačiau taip pat šalyje daugėja ir sąjungininkų karių, kuriems reikalinga vieta treniruotis. Ar dėl to neliks Lietuvos kariai antrame plane?
– Tai bus pagrindinis iššūkis. Reikia susinchronizuoti tai, kad būtų patenkinta ir viena, ir kita pusė. Negali nukentėti mūsų kovinis rengimas dėl to, kad čia yra sąjungininkai. Dėl to yra paspartintas trečio poligono vystymas, netrukus turi prasidėti išminavimo procesas.
Ir tie patys vienetai, kurie pas mus atvažiuoja, tiksi, kad būsime tam pačiam lygyje, nes priešingu atveju, jei yra lygiai skirtingi, labai sunku integruotis ir sinchronizuotis.
Turime palaikyti parengties lygį, nes (...) mes patys esame NATO, turime tokius pačius įsipareigojimus kaip ir jie.
– Kokių vienetų vystymui teikiate didžiausią prioritetą?
– Sunku būtų taip tiesiogiai pasakyti. Kiekvienas batalionas turi savo funkciją ir jis turi turėti tam tikrą pagrindą užduočių vykdymui. Dabar pasakyti, kad vienam reikia daugiau, kitam – mažiau, labai sunku, nes mes bandome lygiavertiškai visiems suteikti sąlygas, kad ir įranga būtų tolygiai skirstoma, ir kad nebūtų didelio skirtumo tarp vienetų, kas liečia kovinį rengimą.
Prioritetą mes pirmiausia skiriame naujų sistemų integravimui, kurios ateina, kad žinotume, kaip jas naudoti reikalui esant. Įranga, kuri yra sandėlyje, ji niekam nereikalinga, ja turi būti mokomasi naudoti.
– Ko Sausumos pajėgoms šiuo metu labiausiai trūksta?
– Tendencijas, kurias jau spėjau pamatyti, mane šiek tiek neramina labai didelė personalo kaita. Mes investuojame tikrai nemažai į kario parengimą. Galiu pasakyti tiesiai šviesiai – jei mes norime turėti gerai parengtą kuopos vadą, o kopos vadas turi 100 karių su įvairiais ginklais, sistemomis, tai reikia 10–15 metų.
Jei kuopos vadas staiga nusprendžia nebetarnauti kariuomenėje, natūralu, kad mes bandome žiūrėti, kokios to priežastys.
Šiuo metu yra labai didelis jaunesniosios grandies karių išėjimas. Tie, kurie turi keturių metų kontraktą, jie po to laiko nebenori jo pratęsti. Tie keturi metai irgi sudaro tam tikrus pagrindus, nes karys yra siunčiamas į kursus, jis yra paruošiamas kaip specialistas.
Kai mes turime didelę kaitą žmonių, parengties lygis po truputį pradeda žemėti.
– Kokios tos kaitos priežastys? Užmokestis?
– Jie turi labai įvairių priežasčių. Kai kas sako, kad sąžiningai atitarnavo ir nori kažką kitko pabandyti gyvenime. Išties, tai tikrai yra didelis krūvis, nes ketverius metus dieną ir naktį būti tam tikroje parengtyje, kartais ir savaitgaliai iškrenta, nes vyksta mokymai.
Galiu pasakyti tiesiai šviesiai – jei mes norime turėti gerai parengtą kuopos vadą, o kopos vadas turi 100 karių su įvairiais ginklais, sistemomis, tai reikia 10–15 metų.
Mes bandome su jais kalbėtis, bet jie turi savo požiūrį, vertybes, bandome gerinti ir socialinius paketus. Naujas paketas kaip tik yra parengtas, kuris šiais metais turi būti Seimo patvirtintas. Per ateinančius trejus metus turi pagerėti sąlygos kariams tiek uždarbio, tiek garantijų, tiek specialybės įvertinimo atžvilgiu. Galvojame, kad gal šitas dalykas pristabdys šitą kaitą.
Turi būti gerinamos karių tarnybos sąlygos, nes žmonės nori pailsėti, turėti savo laisvalaikį. Mes turime tikrai labai daug užduočių, bandome dabar jas peržiūrėti, galbūt šiek tiek susimažinti kai kurias ambicijas ir pabandyti iš šono pasižiūrėti, ką galima optimizuoti šiame procese – galbūt mokymų skaičių sumažinti.
Dabartiniai metai buvo intensyvūs, kada buvome priversti ir pasieniui padėti, ir pandemijos metu policijai padėti. Turėjome viską krūvą papildomų užduočių prie to, ką mes turime daryti kaip kariuomenė.
Matot, mes galime egzistuoti bet kur – galime būti Klaipėdoje, Vilniuje, Alytuje, bet kai žmogus yra kažkokį gerbūvį susikūręs vienoje vietoje, o turi būti kitoje, tai laikinai jis to įprasto gyvenimo negali pasiekti.
Jei pažiūrėsime, kiek karių prasukome per pasienį, tai tikrai yra labai dideli skaičiai.
– Kokie tie skaičiai?
– Dabar, pavyzdžiui, pasienyje turime 100 karių. Kiekvieną dieną duodam 100 karių. Bet kad tą 100 išlaikytume kasdien, reikia jų dar daugiau.
Paprastas dalykas, 100 karių atbuvo 24 valandas, tai aš jų negaliu sekančią dieną siųsti, turi ateiti kitas 100. (...) Tai, pasižiūrėjus darbo normatyvus, vietoje 100 aš turiu turėti bent 300 karių. Tai yra pusė rinktinės, grubiai tariant.
Bet aš jų pastoviai iš vienos rinktinės siųsti negaliu, nes nesitreniruodami jie praras įgūdžius kaip kariai, tai mes turime sukti visas rinktines.
– Pereikime prie šviežiausių aktualijų. Beveik visos politinės partijos pasirašė susitarimą dėl gynybos. Vis dėlto dokumente nepavyko įtvirtinti nei didesnės ribos gynybos finansavimui, taip pat jame nėra ir visuotinio šaukimo.
Kritikai sako, kad dėl to sutarimas tampa mažiau konkretus. Ar jums aišku, kokia artimiausio laikmečio gynybos politikos kryptis? Ar dėl to jaučiatės ramus?
– Matot, šitie strateginio lygmens sprendimai, jie ir daro įtaką strateginiam lygmeniui. Mes, kaip Sausumos pajėgos, esame šiek tiek žemiau.
Apie privalomas šaukimą buvo diskutuojama ne vieną kartą, ką reikėtų pirmiausia išvystyti, kad tas dalykas įvyktų. Ir tie poreikiai yra žinomi ir jie yra nemaži. Dabartinėmis sąlygomis mes to negalime užtikrinti. Vadinasi, reikia naujos infrastruktūros, naujų dalinių.
Mūsų ateitis daugiausia siejasi ne su tam tikrais kiekiais, o su kokybe.
– Suprantu, kad visuotinio šaukimo nebuvimas jūsų per daug neliūdina. O kaip dėl didesnio procento nuo BVP gynybos finansavimui?
– Mes pradžioje kalbėjome apie priimančios šalies infrastruktūrą, poreikius. Tai jei mes norime priimti sąjungininkus, tai prie dabartinių 2,5 proc., manyčiau, mes nelabai pasieksime tuos įsipareigojimus.
Grubiai paėmus, pusė sumos nuo šito procento eina dabartinio potencialo išlaikymui, turiu minty kovinį rengimą, padalinių veiklą, toliau kita pusė skirstosi: kiek galime leisti įsigijimams, kiek galime leisti atsargoms, nes įsigijus naują sistemą lygiagrečiai perkame jai atsargas.
Mes vystytume žymiai greičiau pajėgumus, jei greičiau gautume naują įrangą.
– Ar tai reiškia, kad esate šiek tiek nusivylęs partijų susitarimu?
– Ne, matot... Palyginus tai, ką mes turėjome prieš 10 metų ir ką turime dabar... Mūsų visą laiką siekinys buvo bent 2 proc., tai jau patvirtinus juos buvo didelis pasiekimas, dabar patvirtino 2,5 proc., tai yra žymiai geriau nei 2 procentai.
Natūralu, kiekvienas nori, kad būtų daugiau, tada greičiau galėtume pereiti prie naujų standartų.
Iš kitos pusės žiūrint, procesas yra kompleksinis, nes tie nauji įsigijimai nėra labai paprasti: dabartinis konfliktas daug kam atvėrė akis ir visi puolė labai greitai didinti procentus gynybai, bet karinė pramonė neturi prigaminusi įrangos. Sunku įvertinti, ar būtų karinė pramonė pajėgi greitai pagaminti tai, ko mes norėtume, turint tą finansavimą.
Natūralu, kad valstybės turi kariuomenes ir tie patys piliečiai „maitina“ tas kariuomenes: arba ateidami į tarnybą, arba būdami savanoriais, arba prisidėdami kitaip.
– Tai kaip jūs įvertintumėte susitarimą? Ar jis jus tenkina?
– Sunku dabar įvertinti, nes daug dalykų yra tarp eilučių. Mes iš principo judėti pirmyn galim, galbūt ne taip sparčiai, kaip galėtume judėti su didesniais procentais, bet mūsų procesų tai nestabdo.
– Susitarime numatytą parengti valstybės gynimo planą, kuris apimtų civilinių įstaigų, privataus sektoriaus ir piliečių vaidmenį. Kokį civilių vaidmenį matote šalies gynyboje?
– Nėra tai lengvas klausimas. Natūralu, kad valstybės turi kariuomenes ir tie patys piliečiai „maitina“ tas kariuomenes: arba ateidami į tarnybą, arba būdami savanoriais, arba prisidėdami kitaip.
Dabartiniame kontekste mes matome, kad sistema yra pakankamai subalansuota. Nes jei mes eitume į mobilizaciją, mes turime planus, mes žinome, kiek turime mobilizacijoje esančio potencialo, mes žinome, kokia situacija su aprūpinimu, ir mes matome, kaip galėtume atitinkamai išaugti kaip kariuomenė.
Čia, aš sakyčiau, kad gal šiek tiek sureikšmintas dalykas yra, bandant parodyti, kad to, kad mes turime, nepakanka ir turime atsigręžti į visuomenę.
– Suprantu, kad čia labiau kalba eina apie tai, ką civiliai apskritai turėtų daryti karo atveju.
– Karo atveju yra labai daug dalykų, jis reikalauja funkcijų įvairovės: yra reikalingos ligoninės, reikalingos įvairios infrastruktūros. Būtų daug visokių dalykų, kur būtų galima panaudoti civilių pajėgumus.
Civilinės saugos reikalai yra grynai kita dalis, už kurią iš principo kariuomenė neatsako.
– Dalis visuomenės, pavyzdžiui, medžiotojai, įsitraukimą supranta kaip ėjimą kariauti su ginklu. Ką jūs jiems patartumėte?
– Suprantu jų entuziazmą ir pilietinį užsidegimą, bet jie turi suprasti, kad yra du skirtingi dalykai: būti medžiotoju ir būti kariu. Vienas dalykas, kai tu medžioji, kitas dalykas, kai turi turi išgyventi mūšio lauke, nes tave irgi medžioja. Dėl to mes ir darome mokymus, kad jie pajustų tą atmosferą.
– O ką patartumėte tiems, kurie ginklo baiminasi, nors karo atvejų jiems galbūt ir tektų jį paimti?
– Patarčiau nebijoti, nes jei esu savo žemės šeimininkas, tai turiu ją ginti, kito pasirinkimo nėra.
– Ir dar šiek tiek apie susitarimą: ar pritariate politinei valiai sukurti atskiras kibernetines pajėgas, ar vis dėlto jos turėtų būti integruotos esamų pajėgų struktūrose?
– Nelabai esu įsigilinęs į šį klausimą. Bet esu girdėjęs labai skirtingų nuomonių, tikrai labai skirtingų. Kiekviena valstybė turi skirtingą požiūrį.
Neužtenka sukurti pajėgas, jos turi būti aprūpintos. Kitas klausimas – koks yra poreikis, ar tikrai tos pajėgos reikalingos kaip atskiros pajėgos.
Šiuo metu aš neturiu atsakymo į šį klausimą.
– Suvalkų koridorius dažnai įvardijamas kaip Lietuvos Achilo kulnas, tad tarp politikų dažnai girdimas siūlymas fortifikuoti šią teritoriją. Ar matote tame prasmę?
– Šiuo metu asmeniškai aš poreikio tam dalykui nematau, nes tiesioginės realios grėsmės nėra: mes turime žvalgybą, matome šiek tiek toliau, tikrai turėsime laiko, kad pastebėtume, pasirengtume ir atliktume savo funkciją.
Išankstinis fortifikavimas neduos nei naudos, nei efekto. Fortifikavimas reiškia, kad turi būti nusavintos teritorijos, jos turi būti paverstos į apkasus, tranšėjas, privažiavimo kelius ir taip toliau. Turėtume didžiulį kliūčių ruožą, į kurį niekas negali įvažiuoti, niekas negali įkelti kojos.
Tai būtų apribotos veiklos zona, iš kurios dabar galbūt būtų galima gauti kitokią naudą, kai nėra tokios didelės grėsmės.
– Ačiū už pokalbį.
