Sako, jau beldėmės – niekas neatidaro. Na, negali taip būti. Tačiau, sako, yra. Sako, galėtų padėti pareigūnas Aitis bet, sako, pas jį tiek bylų, kad nors prasmek. Pareigūnas Evičius prakaituoja narpliodamas nacionalinės svarbos reikalą. Pareigūnas Auskas grumiasi su darbo krūva ir tik svajoja, kaip ją sumažinti. Na, o pareigūnė Evičiūtė, tarp mūsų kalbant, labai jau apsnūdusi… Ir dar atlyginimai tokie. Motyvacija – minusinė. O jus, ponuli, apie apgavikus kalbate. Pats kaltas – nereikėjo ant sukčiaus kabliuko užkibti. Kitą kartą būsite protingesnis.

Tačiau ne visi užkibę nuleidžia rankas – beldžiasi į redakciją. Tada paaiškėja dėmesio vertų aplinkybių. Kaip, antai, tokia: sukčius vieną po kito identiškais būdais per kelis metus yra įklampinęs kone pusšimtį žmonių, bet pareigūnai atsisako jo atžvilgiu pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Atsisakymo priežastis suformuluota kone krikščioniška dvasia: žmogus žadėtų prekių neatveža ir už jas avansu duotų pinigų negrąžina ne todėl, kad planavo juos pasisavinti, bet dėl kitos priežasties – nemoka tvarkyti buhalterijos, be to, apgailestauja ir nesislapsto. Žodžiu, piktų kėslų neturintis našlaitis, kurio niekas neišmokė elgtis su pinigais.

Nereikia būti šamanu, kad atspėtum, jog „našlaitis“ ir toliau naudosis jam parankiu buhalterijos neišmanymu, ieškodamas galinčių užkibti ant kabliuko.

 

Nereikia būti šamanu, kad atspėtum, jog „našlaitis“ ir toliau naudosis jam parankiu buhalterijos neišmanymu, ieškodamas galinčių užkibti ant kabliuko. Minėtu atveju būtent taip ir atsitiko. Pabrėšime, su panašiais atvejais redakcija susidūrė ne vieną ir ne du kartus.

Todėl drastiškai atrodo priešingos istorijos, kai ant asmens, kurio galimos kaltės įrodymai menki ir abejotini, nukreipiama STT „divizija“, taškomos lėšos, o rezultatas – nulis. Taip atsitiko, Š. Narbuto byloje, kurią išsamiai aprašė „Kauno diena“. Ir iš kur tas pareigūnų svirduliavimas: nuo visiško neveiklumo iki neurotiško uolumo?

Albinas Tamulaitis, chorinio dirigavimo specialistas, teatrologas (78 metų)

Atleidimas – žmogaus moralės pagrindas. Jei neatleidžiu kitam, tai ir man nebus atleista. Smulkių įžeidimų patiriu kaip ir kiekvienas, bet juos greitai užmirštu. Didelių įžeidimų nepatyriau ir nuoširdžiai galiu pasakyti – neturiu priešų. Atleisti mes turime už viską. Ir už baisius dalykus – vagystę, išdavystę, žmogžudystę. Nes kiekvienas galime suklysti ir nukrypti į didelius nusikaltimus.

Elena Žižiūnienė, kraštotvarkos specialistė (59 metų)

Atleidimas – kito žmogaus suvokimas, pritaikant sau taisyklę – nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad darytų tau. Nemalonių smulkmenų buvo, atleidau ir man atleido. Bet didelių dalykų ar didelės širdies nuoskaudos nepatyriau ir nereikėjo nei kitam, nei man už kažką labai blogo atleisti. Ar yra dalykų, už kuriuos neturėtume atleisti? Negalima atleisti tiems, kurie specialiai eskaluoja, sukelia karus ir kitas baisias tragedijas.

Agnė, medikė iš Vilniaus (30 metų)

Tai žmogaus sielos dosnumas. Turime pasistengti atleisti viską ir nenešioti savyje pykčio. Bet ne visada pavyksta viską atleisti. Nesu atleidusi draugei, kuri mane išdavė. Taip, dėl vyro.

Sandra Urbonavičiūtė, MRU Teisės ir policijos veiklos studentė (20 metų)

Atleidimas – tai supratimas, kad visi esame žmonės ir visi klystame. Visko būna, tačiau išskirtinių dalykų mano gyvenime nebuvo. Ir už kažką svarbaus atleisti nereikėjo nei kitiems, nei man. Tačiau neturėtume atleisti visko. Atsižvelgus į aplinkybes, neatleisčiau žmogžudystės, išdavystės, neištikimybės.

Modestas, informacinių technologijų studentas (23 metų)

Atleidimas – žmogui, kuris padarė kažką blogo, parodyti širdį. Artimam žmogui ar pažįstamam atleisti reikėtų beveik viską. Esu atleidęs už smulkmenas, suktybes, nedideles apgavystes. Žmogžudystė? Priklauso nuo labai daug aplinkybių, nežinau, ar atleisčiau už artimo žmogaus žmogžudystę. Sunku kai kuriuos dalykus dabar vertinti. Ir tik patyręs, išgyvenęs turbūt galėtum atsakyti, atleistum ar ne.

Vytenis Utaras, finansų bendrovės darbuotojas (27 metų)

Atleidimas – savo kalčių pripažinimas. Visų pirma turbūt tai atsisukimas į save. Kai tu nekaltini viso pasaulio, kito žmogaus dėl savo problemų. Ir supranti, kad kai kur gal ir tu pasielgei neteisingai. Bandai suprasti kitą žmogų, kodėl jis taip pasielgė. Kodėl tu, ar tau turėtų atleisti? Vieno atsakymo nėra, bet turėtų būti bendras supratimas. Labai lengva  pasakyti, kad turėtume už viską atleisti, bet nežinau, kaip reaguočiau, jei man kažkas baisaus atsitiktų. Tačiau bet kokiu atveju yra lengviau gyventi be pykčio, atleidus kitam žmogui.