– Kokia situacija jūsų ligoninėje ir apskritai medicinos įstaigose?
– Darbo turime ir jis nepaprastai įtemptas. Mūsų ligoninėje, pasakyčiau, padėtis yra kontroliuojama. Turime 75 covidinius pacientus, kiekvieną dieną maždaug dešimt atvyksta naujų, aštuoni–devyni yra išrašomi. Todėl ir sakau, kad situacija kontroliuojama, nes pas mus pačioje pandemijos pradžioje buvo toks susitarimas, kad mūsų gydymo įstaigoje bus 100 tų vadinamų covidinių lovų. Tačiau, pradėjus labai didėti atvejų skaičiui, praėjusį penktadienį ministro įsakymu buvo patvirtinta, kad mūsų įstaigoje bus priimama dar 30 covidinių ligonių, t. y. iš viso 130. Taigi, kaip ir minėjau, visą savaitę turime apie 72–75, tai įtampos, kad tų lovų trūktų nėra tik artimiausioms kelioms dienoms.
Kiekvieną dieną tu išeini kaip į karą – nežinai, ką rasi, kaip reikės mobilizuotis ir į kurią pusę savo veiklas pakreipti.
Tačiau pagrindinė problema, kaip visi supranta, yra personalas. Šiuo požiūriu padėtis yra tikrai įtempta. Aš esu atsakinga ir vadovauju gydytojų ir rezidentų darbo komandų sudarymui. Tačiau pagrindinė problema yra su slaugytojomis ir slaugytojų padėjėjomis. Tuo užsiima kiti administracijos žmonės. Bet sukaupti personalą tiek etatų, kad būtų suteikta kvalifikuota paslauga 130 pacientų 24 val. per parą, septynias dienas per savaitę, reiškia nuimti žmones iš kitų skyrių mūsų ligoninėje, nes kitaip tikrai tų žmonių tiek nebus.
Įprastai mūsų ligoninėje buvo 50 lovų infekcinių ligų skyrius, turėjome dvylika infektologų etatų, kurie tame skyriuje dirbo. Dabar mes turime priimti vietoj 50 ligonių 130. Yra sudarinėjamos komandos iš infektologo, vidaus ligų gydytojo, kardiologo, gydytojų rezidentų. Infektologas yra tarsi komandos lyderis, kuris vadovauja trijų–keturių žmonių grupelei.
– Yra ir žmogiškasis faktorius. Gydytojai irgi žmonės, jie irgi bijo.
– Tas baimės faktorius turbūt gydytojams dabar yra mažiausiai reikšmingas, kadangi mes dirbame su apsaugos priemonėmis, jų turime, visi išmoko jas teisingai naudoti. Mes, infektologai, tuos įgūdžius turėjome jau iš labai seniai. Ne baimė, sakyčiau, o didžiulis nuovargis, įtampa ir tai, kad į viską reikia žiūrėti labai lanksčiai. Kiekvieną dieną tu išeini kaip į karą – nežinai, ką rasi, kaip reikės mobilizuotis ir į kurią pusę savo veiklas pakreipti. Kiekvieną kartą tu išeini į nežinomybę ir nors mes maksimaliai stengiamės sustyguoti komandinį darbą, tačiau iššūkių yra kiekvieną dieną. Krūviai ir įtampa yra tikrai be galo dideli.
– Žvelgiant į netolimą perspektyvą turbūt nėra abejonės, kad sergančiųjų tik daugės, krūviai didės, lovų mažės. Kokios jūsų prognozės?
– Visi bendromis jėgomis turime padaryti taip, kad mums neprireiktų juodžiausio scenarijaus, kad nereiktų uždaryti stadionų, viešbučių ir ten guldyti tuos covidinius pacientus. Mes turime padaryti viską, kad sustabdytume tuos skaičius ir nebeleistume jiems augti. Visų pirma, kai išgirstame tuos skaičius, reikėtų žinoti, kiek yra besimptomių atvejų, ir kiek – simptomus turinčių atvejų. Tada nuo tų atvejų, kurie turi simptomus, reikia žinoti, kad maždaug 10 proc. artimiausiu laiku tikrai atsidurs stacionare.
– Dabar jau kalbama, kad ir 1 ir 1,5 tūkst. per dieną yra ne riba. Ir tai pateikiamos vos ne kaip optimistinės prognozės.
– Matote, aš esu klinicistė ir ne epidemiologė. Visi epidemiologiniai skaičiavimai nėra mano sritis. Aš neskaičiuoju ir daugiau mažiau žinau tiek, kiek žinome mes visi iš viešosios erdvės, iš specialistų. Mes nuo ryto iki vakaro dirbame su ligoniais ir su organizaciniais darbais, kurių yra be galo daug. Žinau tik viena – mes turime padaryti, kad išsitektumėme covidinėse lovose. Dabar jau yra praplėstas tas kiekis – numatyta 30 lovų Marijampolėje, 20 lovų Jurbarke. Kad tik mums užtektų tiek. Ir tai jau, kad mobilizuotume personalą, mes turime atsisakyti mūsų gydymo įstaigoje tam tikrų planinių paslaugų, kadangi turime paimti personalą iš kitų skyrių. Tada, savaime aišku, kiti skyriai nebegali dirbti tokiais krūviais, kokiais yra įpratę dirbti. Žmogiškasis išteklių resursas yra baigtinis ir tai yra tikrai didžiulė problema.
Auksė Mickienė. Vilmanto Raupelio nuotr.
– Todėl ir paminėjau tuos prognozuojamus skaičius. Kaip suprantu, jau dabar netoli ta riba, kai nebebus iš kur paimti naujų specialistų.
– Taip. Einamuoju momentu situacija yra be galo sunki, bet nepasakyčiau, kad ji yra kritinė. Kalbu tik apie savo gydymo įstaigą. Mes esame penkios atraminės ligoninės ir kiekvienoje teritorijoje, kaip matote, epidemiologinė situacija yra šiek tiek skirtinga. Kuris regionas pasieks greičiau tą lovų maksimumą, kuris ne taip greitai – viską parodys tai, kaip vystysis šita situacija. Todėl visuose regionuose, visose grandyse turime daryti viską, kad pažabotume šitą reikalą.
Žinote, tie klausimai ar duos ar neduos karantinas naudos... Turbūt atsakymą į tą klausimą mes turime jau visi.
– Ar lokalus karantinas, įvestas Kaune ir kitose savivaldybėse, jūsų nuomone, duos naudos? Kokių priemonių dar reikėtų imtis?
– Žinote, tie klausimai ar duos, ar neduos karantinas naudos... Turbūt atsakymą į tą klausimą mes turime jau visi. Mes jau turėjome karantiną ir visos priemonės davė labai gerą rezultatą. Mūsų pirmosios bangos atsakas į pandemiją buvo tikrai vienas geriausių Europoje. Viskas buvo pradėta laiku ir suvaldyta labai puikiai. Dabar niekas – jokia šalis – nenori visuotinio karantino, nes mes žinome, kiek tai kainuoja. Pirmasis buvo neišvengiamas, nes mes turėjome reikalą su visiškai nepažįstamu virusu, tikrai niekas nežinojome, ką daryti. Pirmasis karantinas buvo būtinas.
Dabar mes norime pasiekti panašų rezultatą, tik su švelnesniu karantinu, švelnesniais apribojimais. Tai reiškia, kad laikytis apribojimų mes turime dvigubai ar trigubai atsakingiau. Tikėkimės, kad susigriebėme ir viską darome ne per vėlai.
– Kalbant apie žmonių sąmoningumą dažnai pateikiamas Skandinavijos pavyzdys. Jeigu jiems yra pasakyta laikytis saugaus atstumo, dėvėti kaukes – jie to ir klauso. Lietuvoje yra nemažai žmonių, kurie apskritai neigia koronaviruso pavojingumą. Koks būtų jūsų žodis tokiems asmenims?
– Einamoje situacijoje kaip žmogus aš turiu tikrai mažai laiko tokiems apmąstymams. Tačiau pagalvoju, kad nei vienas žmogus nemėgsta prievartos, nurodymų, įsakymų, kažkokių griežtų apribojimų. Bet kad jų nereikėtų, turėtų vidinės žmogaus paskatos versti laikytis to, ko reikia laikytis. Kuo bus daugiau iniciatyvos, geranoriškumo, susiklausymo ir sąmoningumo iš pačių žmonių, tuo mažiau reikės visų apribojimų.
Jūsų palyginimas su skandinavais yra labai geras ir teisingas. Jeigu visuomenė yra subrendusi, kultūringa, pasitikinti vienas kitu, ekspertais, visų sprendimų priėmėjais – jie ir klauso kaip visuomenė. Jie daro viską taip, kad padėtų vieni kitiems. Mes turime gerą progą parodyti – ar iš tikrųjų esame tokie subrendę, kaip visuomenė, kaip Skandinavijos šalių žmonės, ar mes esame tokie, kuriems reikalingos reguliacijos. Aš visada tikiu, kad mūsų žmonės yra protingi, atsakingi, išmintingi. Jie juk tikrai nori, kad išsaugotumėme sveikatos sistemą kitų ligų gydymui, kurios yra taip pat labai svarbios.
Jam galbūt tai yra paskutinės dienos jo gyvenime ir tu negali prie jo pabūti, negali jo pamatyti. Išbūti namuose laukiant savo artimo žmogaus pasveikimo 17, 20 ar 64 dienas, kai per tą laiką tu nei karto jo negali pamatyti...
Jaučiu tarsi kažkokią priešpriešą – žmonės pavargo nuo covido ir atsiranda sakančių, kad covidas – ne vienintelė liga, yra ir kitos ligos. Tai tarsi kažkoks supriešinimas, kad vienos ligos svarbesnės, kitos ne tokios svarbios. Taip neturi būti. Sunkus covidas yra nepaprastai sunki liga. Maždaug 80 proc. infekcijos atvejų yra lengvi ir praeina savaime, tačiau sunki infekcija – ta, kuriai reikia stacionaro, yra labai sunki liga. Mes matome, kad tas sunkios covido ligos segmentas sukelia didžiulę problemą tiek sveikatos sistemai, tiek visai ekonomikai, tiek kitoms sveikatos paslaugoms. Todėl tikrai reikėtų mažiau tokių kalbų, o daugiau susitelkimo.
– Jūs turbūt tikrai neturite daug laisvo laiko skaityti komentarus. Tačiau susidaro įspūdis, kad priešiškumas koronavirusui ar tai informacijai visuomenėje yra sustiprėjęs. Neigimo faktorius – padidėjęs. Sakoma, kad tai mažiau pavojinga už gripą, eilinis susirgimas, kodėl deda mums tuos antsnukius ir t. t. Turbūt tokiems žmonėms geriausias atsakas yra konkretūs pavyzdžiai. Jūs minite sunkias koronaviruso formas. Kiek maždaug laiko žmogus praleidžia ligoninėje ir ką jis jaučia?
– Mes padarėme analizę savo pirmosios bangos pacientų, kurių buvo 100. Vidutiniškai jie išgulėjo septyniolika dienų. Ilgiausiai žmogus buvo išgulėjęs 64 paras. Aš tikrai nelinkėčiau niekam atsidurti covidiniame skyriuje. Kai anksčiau sakydavo, kad erkinis encefalitas nesunki liga, tai sakydavau, kad ateikite – parodysiu, kaip tai atrodo. Gaila, kad dabar negaliu to pasakyti, nes covidiniai skyriai yra uždari ir pakviesti svečių į juos negalime. Tačiau niekam nelinkėčiau atsidurti tame skyriuje – ten žmonės yra nelankomi, žmonės serga nepaprastai sunkiai, guli septyniolika dienų.
Jeigu tavo artimasis guli – gali su juo palaikyti tik minimalų kontaktą telefonu. O tai yra seni žmonės – tu negali aplankyti savo artimo žmogaus. Jam galbūt tai yra paskutinės dienos jo gyvenime ir tu negali prie jo pabūti, negali jo pamatyti. Išbūti namuose laukiant savo artimo žmogaus pasveikimo 17, 20 ar 64 dienas, kai per tą laiką tu nei karto jo negali pamatyti... Aš tikrai nenorėčiau, kad niekas iš mano artimų žmonių gulėtų tame skyriuje ir kad man tektų savo artimųjų rate turėti covidu sergantį ligonį. Tai yra psichologinis, bet, manau, labai svarbus aspektas.
Paskutinę savaitę, kaip jau sakiau, turime 75 pacientus. Maždaug 38–40 iš jų reikia deguonies. Tai reiškia, kad jie serga sunkiai. Likę pacientai yra ant tos ribos – reikės ar nereikės. Mes juos sekame, daliai prireikia. Tie pacientai, kuriems reikalinga deguonies terapija, kurie karščiuoja, kuriems skiriami antibiotikai, lašelinės ir visas tas gydymas... Reikia jų pačių paklausti, ar jie išėję iš stacionaro traktuotų ir kitam papasakotų, kad tai buvo lengva liga ir kad tai yra tiesiog kaip gripas.
– Puikiai žinote mitą, kad ši liga yra pavojinga tik vyresnio amžiaus žmonėms.
– Kalbėjome, kad pastaraisiais mėnesiais, per antrąją bangą visoje Europoje – tai pat ir Lietuvoje – matome, kad serga jauno ir vidutinio amžiaus žmonės. Daugiau nei vyresnio amžiaus žmonės. Tą mes matome savo stacionare. Labai didelė dalis šiuo metu esančių pacientų yra tarp 40 ir 65 metų. Tų labai garbingo amžiaus – 70, 80 metų ir vyresnių – jų yra iki 30 proc. Didelė dalis yra vidutinio amžiaus pacientai.
Girdėjome viešoje erdvėje, kad tų dar jaunesnių – dvidešimtmečių, trisdešimtmečių – sergamumas dabar yra labai didelis ir kad tai yra jokia problema – tai jiems lengvas gripas. Taip, tačiau reikia žinoti, kad jie viruso perdavimo grandinėje vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį. Neseniai buvo publikacija iš JAV duomenų, kur buvo nustatyta, kad kai prasideda pakilimas jaunesnėje amžiaus grupėje, tada pakilimo banga pasiekia 60 metų ir vyresnio amžiaus žmones po maždaug trijų–keturių savaičių. Tai reiškia, kad mūsų socialiniai kontaktai yra neišvengiami, ir tik laiko klausimas, kada pakilimas jauno amžiaus grupėje pereis į pakilimą rizikos grupėje.
Freepik.com nuotr.
Tas jaunimas, kuris eina į barus, ūžia ir nenori pakeisti savo gyvenimo būdo, suserga covidu ir serga tikrai lengvai tarsi gripu, jie yra pernešėjai, perdavėjai ir jų vaidmuo visuomenėje viruso platinimo aspektu yra nepaprastai svarbus.
– Dabar ir Vėlinės ant nosies, giminių susitikimai...
Šita pandemija įeis į istoriją ir mūsų kartai teko ir nelaimė, ir tam tikra prasme iššūkis išgyventi – nepalyginami dalykai su tuo, kas buvo iki šiol.
– Šito tikrai reikia labai vengti. Mes, infekcinių ligų gydytojai, iki covido labai gerai žinojome, kad visos peršalimo ligos, plaučių uždegimai prasideda po Vėlinių savaitgalio. Pasikeičia oras, yra dažnai šalta, žmonės sušąla. Šiais metais į tai reikėtų pažiūrėti labai atsakingai. Bendravimų, susitikimų uždarose erdvėse reikėtų maksimaliai vengti šį ilgąjį savaitgalį, nes tai yra didžiulis veiksnys viruso perdavime. Mes visi labai gerbiame šią tradiciją ir į tai žiūrime labai jautriai, bet šiais metais turėtų suveikti sveikas protas daugiau nei emocijos. Atviroje erdvėje yra viskas saugiau, tačiau tie susibūrimai po to... Reikėtų vadovauti sveiku protu, o ne emocijomis.
– Norėčiau grįžti prie jaunų žmonių temos. Jie perserga lengvai, bet būna, kad komplikacijos pasiveja ir po kelių savaičių. Kokios tos komplikacijos būna?
– Nelabai galiu kalbėti iš praktikos apie tuos žmones, kurie serga lengvai, nes dirbu stacionare ir mes matome tik sunkius ligonius, o sergančius lengvai gydo šeimos gydytojai. Jie su jais bendrauja ir iš savo asmeninės praktikos žino, kaip jie greitai pasveiksta ir ar kažką jaučia, ar ne. Aš tai žinau ne iš praktikos, o iš studijų, literatūros, publikacijų. Jos teigia, kad jaunų žmonių – tarp 20 ir 35 metų – sveika užsitęsia iki dviejų–trijų savaičių: temperatūra nukrenta, tačiau jeigu buvo dusulys – jis išlieka ilgai, kosulys, nuovargis, silpnumas taip pat išlieka ilgai. Ta problema yra iškeliama – jų nedarbingumas, iškritimas iš socialinio gyvenimo taip pat trunka ilgai – maždaug dvi, tris savaites. Tai yra tikrai žymiai ilgiau nei gripo infekcijos metu.
– Ar tikite panacėja – vakcina – greitu jos atsiradimu?
– Manau, kad vakcina bus kertinis sprendimas šitos pandemijos suvaldymui. Tuo neabejotinai tikiu ir visi laukiame, kada bus ta vakcina. Tačiau esu iš tų žmonių, kurie negalvoja, kad tai gali būti labai greitai. Bet tai yra mano asmeninė nuomonė. Man atrodo, kad dar kurį laiką jos teks palaukti. Aš suprantu, kokie tai yra sudėtingi procesai ir suprantu, kad yra dedamos visos pastangos, kad tai būtų kuo geriau, greičiau. Tačiau manau, kad tai nebus, kaip kad kažkas kalbėjo – šių metų pabaigoje. Turi būti garantuotas ir saugumas, ir efektyvumas. Kai kurios vakcinos yra kuriamos ant vadinamųjų senų platformų, t. y. tokių panašių vakcinų mes esame turėję, tačiau kitos kuriamos vakcinos yra visiškai naujos kartos, naujos generacijos.
Infekcinių ligų specialistai tokias epidemijas, pandemijas, žinojome tik iš vadovėlių. Gyvename istoriniais laikais. Per mano darbo laiką infekcinių ligų srityje, tai yra trečioji sveikatos krizė: 2009 metais buvo kiaulių gripo pandemija – gerai atsimenu, kaip viskas vyko ir kaip buvo organizuojamas atsakas. Praėjusiais metais buvo tymų protrūkis. Nepasakyčiau, kad nėra tekę susidurti su tokiomis krizėmis. Bet šita pandemija įeis į istoriją ir mūsų kartai teko ir nelaimė, ir tam tikra prasme iššūkis išgyventi – nepalyginami dalykai su tuo, kas buvo iki šiol.
