Būtent į tiek vienodų klausimų atsakė dvylika įvairių kultūros ir meno sričių atstovų – po pašnekovą kas mėnesį. Šį sykį į tuos pačius klausimus atsako poetė, rašytoja, filosofijos mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.

– Labas! Kaip tau sekasi? Ar sekasi? Ir apskritai – kiek svarbi sėkmė gyvenime?

– Manau, kad man tikrai sekasi. Ir šiaip gyvenime dažnai patiriu visokių gerų sutapimų.

– Kas (tau) yra laimė?

– Kartais gebėjimas realizuoti užsibrėžtas idėjas. Kartais artumas su žmonėmis. O kartais tiesiog momentai, kai netikėtai jautiesi laimingas be jokių už to slypinčių priežasties ir pasekmės ryšių.

– Jei reikėtų rinktis – būtum labai labai didelė ar labai labai maža?

– Veikiausiai rinkčiausi būti labai didelė, nes einant dideliais žingsniais lengviau keliauti iš taško A į tašką B.

– Su kuo svajotum papietauti?

– Su Micheliu Foucaultu arba Pieru Paolo Pasoliniu. Žaviuosi abiejų kūryba ir asmenybėmis. Manau, tikrai rastume, apie ką pasikalbėti. Tačiau taip pat būtų ir labai baisu, nes jei labai mėgstu kažkieno kūrybą, tampu siaubingai drovi. Čia panašiai kaip su įsimylėjimais.

– Didžiausias melas pasaulyje, kuris – ačiū Dievui – egzistuoja...

– Kad žmonės yra geri. Pati stengiuosi juo tikėti.

– Atvyko traukinys į praeitį. Būtina lipti, bet galima rinktis, kur išlipti. Kur keliausi?

– Be religijos ir filosofijos, vienos iš mano baigtų yra istorijos studijos. Nors niekada nebuvau linkusi fetišizuoti kažkurio iš istorijos laikotarpių, visai mielai pasivaikščiočiau po Vilnių XIX a. pabaigoje ar po senovės Mesopotamijos miestus.

– Keista, kad vis dar nesukurta, nors taip reikalinga...

– Teleportacijos mašina.

– Kur ir kam geriausia leisti pinigus?

– Kelionėms, knygoms, kambariniams augalams.

– Kokia didžiausia žmogaus stiprybė?

– Nuoširdumas.

– Kokio dar bent vieno dalyko turėtų mokyti mokykloje?

– Kaip tinkamai rūpintis savo psichine ir fizine sveikata.

– Kiekvieną mielą dieną tau yra būtina...

– Atsikėlus išgerti stiklinę vandens.

– Sako: jei gali sukurti (knygą, dainą, filmą, spektaklį, drabužį ir t. t.), sukurk. Tačiau taip pat sako: jei gali nekurti – nekurk. Kaip sakai tu?

– Sakau, kad jei gali nekurti, tai būtinai kurk. Dažniausiai žmonės, kuriems reikia daug pastangų prisiversti kurti, sukuria pačius įdomiausius, vertingiausius ir originaliausius dalykus. Peržengti ribas nėra ir neturi būti lengva.

– Kaip rekomenduotum ilsėtis, kad iš tiesų pailsėtum?

– Labai svarbu pakeisti veiklą. Jei esi rašytojas, tai rašydamas ar skaitydamas vargu ar pailsėsi, o štai nuėjęs lipdyti puodų, plaukioti baseine ar pan., tikrai pailsėsi, nes bent kurį laiką negalvosi apie savo darbus. Man pačiai, dirbančiai sėdimą intelektualinį darbą, labai gerai nuo viso to pailsėti padeda daržininkystė, vaikščiojimas ir kitos aktyvios veiklos.

– Jei būtų galima pakeisti žmogaus kūną, ką pridėtum ar atimtum?

– Pridėčiau lapės uodegą ir negendančius dantis.

– Geriausias visų laikų Jamesas Bondas yra...

– Niekada per daug nesidomėjau niekuo, kas susiję su Jamesu Bondu ir panašiais filmais. Mačiau keletą filmų, bet mano dėmesys veikia taip, kad kai kažkuo menkai domiuosi, vėliau to dažniausiai ir nebeatsimenu.

– Patarimas sau kūrybinio kelio / karjeros pradžioje...

– Tikėti savo idėjomis net tada, kai niekas kitas daugiau jomis netiki.

Dažniausiai žmonės, kuriems reikia daug pastangų prisiversti kurti, sukuria pačius įdomiausius, vertingiausius ir originaliausius dalykus. Peržengti ribas nėra ir neturi būti lengva.

– Didžiausias paprasčiausias tavo pastarųjų metų atradimas?

– Tam, kad tinkamai įgyvendintum užsibrėžtus tikslus, visai nebūtina dėl to nerimauti ir kitaip nervintis.

– Jei turėtum visą mėnesį klausyti vienos tos pačios dainos, tai būtų...

– „Kabloonak“ – „Am I“.

– Skaniausias patiekalas, kurio nemoki gaminti...

– Tom kha gai ir kugelis.

– Aksesuaras ar daiktas, be kurio dažniausiai nekeli kojos iš namų...

– Mano kuprinė, kurioje turiu viską, ko reikia. Viską.

– Kas tau sunkiausia?

– Anksti eiti miegoti.

– Gražiausias žodis yra...

– Šmėkla.

– Kokiam realiam žmogui (o gal personažui) trūksta paminklo ir kur?

– Virginijos Kulvinskaitės knygos „Kai aš buvau malalietka“ malalietkai.

– Jei galėtum, kokio filmo ar serialo pabaigą pakeistum?

– Jokio.

– Pati nuostabiausia vieta Lietuvoje yra...

– Čepkelių raistas. Ten būnant galima patikėti, kad egzistuoja laumės ir kitos lietuvių mitologinės būtybės, apie kurias vaikystėje skaičiau Martyno Vainilaičio knygoje „Bruknelė“.

– Jei nereikėtų miegoti, kam skirtum tas papildomas valandas?

– Mokyčiausi japonų kalbos. Man labai patinka japonų literatūra. Galėčiau pagaliau ją skaityti ne anglų, o originalo kalba.

– Tiesiog būtina bent vieną kartą gyvenime perskaityti...

– Milorado Pavićiaus „Chazarų žodyną“.

– Klaida, kurią mielai pakartotum:

– Prieš kelerius metus supainiojau rašytojos ir menininkės Paulinos Pukytės parodos atidarymo datą ir atėjau viena diena anksčiau. Sutikau menininkę ir mes labai susidraugavome.

Su Aušra, šiandien gyvenančia nekantriu naujosios knygos laukimu, kalbėjomės ne tiktai apie jos pačios ir įkvepiančią kolegų kūrybą, tačiau ir apie šiandienės visuomenės sopulius – neretai norma tebelaikomą seksizmą ir sienas, į kurias, deja, vis dar tenka atsitrenkti moterims kūrėjoms.

– Charles Bukovskis yra pastebėjęs, kad poezija pasako daug svarbių dalykų ir greitai, o štai proza trunka ilgai, bet reikšmės turi palyginti mažokai. Nors dažniausiai esate pristatoma kaip poetė, jums nesvetimi ir kitokie tekstai. Tad vis dėlto – ar reikšmę paprasčiau perteikti eilėmis?

– Manau, kad pacituotuose žodžiuose daug tiesos – iš tiesų vykęs eilėraštis savo koncentruotumu ir talpumu pranoksta kitus žanrus. Jame kaip dirvoje, palaistyta skaitytojo matymo, pražysta puiki begalybės rožė. Jos atspalvis priklauso nuo skaitytojo patirčių, charakterio, išsilavinimo, jautrumo, nuotaikos ir daugybės kitų niuansų. Net tas pats žmogus, skaitydamas tekstą antrą kartą, nėra tas pats skaitytojas, koks buvo pirma. Rašau įvairius tekstus – poeziją, esė, prozą, straipsnius, akademinius straipsnius, filmų ir knygų recenzijas, komentarus politikos, meno ir socialiniais klausimais, interviu, filosofijos disertaciją, ateityje turiu sumanymą parašyti romaną. Manau, kad išreikšti skirtingoms idėjoms reikalingos skirtingos formos. Viena idėja geriausiai gali būti išreikšta eilėmis, o kitai tokia forma tik trukdytų.

A. Kaziliūnaitė/L. Stasiulionytės nuotr.

– O kaip su tais žmonėmis, kurie poezijos neskaito ir tiesiog nemoka jos iškoduoti, suprasti? Ar įmanoma išmokyti skaitytoją išjausti eilėraštį, o gal nė neverta mėginti?

– Didelė dalis žmonių turi išankstinį nusistatymą prieš poeziją kaip kažkokias sapaliones. Dėl to sunku būtų kaltinti, nes žmonės mokyklose susiduria su daug poezijos, kuri tuo metu nerezonuoja su jų vidiniais išgyvenimais. Todėl ir susidaro toks įspūdis. Manau, kad niekas nemėgsta visos poezijos, tačiau jei ieškosime, seksime teisingomis nuorodomis ir būsime apdovanoti trupučiu sėkmės, galime tikėtis, kad rasime savo mėgstamus autorius ir tekstus. Manau, kad skaitant poeziją labai svarbu nebandyti išspręsti rebuso iš serijos, ką tuo norėjo pasakyti autorius. Kad pamėgtum eilėraščius, reikia būti drąsiam ir leisti sau skaitant juos matyti per savo patirtį, savo gyvenimą, savo skonį.

– Kaip rašančio žmogaus, jaučiu pareigą jūsų paklausti, ką šiuo metu skaitote. Apskritai, ką galėtumėte įvardyti savo autoritetais kūrybos atžvilgiu?

– Per pirmą šių metų mėnesį perskaičiau Umberto Eco "Rožės vardą", Tomo Petrulio "Triukšmo gyvatę" ir Patti Smith "Tiesiog vaikus". Šiuo metu pakaitomis skaitau Trumano Capote's "Pusryčius pas Tifanį", Mariaus Povilo Elijo Martynenko "Be penkių pasaulio pradžia", Yuval Noah Harari "Homo Deus". Iš paskutinių skaitytų knygų labai sužavėjo Patti Smith "Tiesiog vaikai". Tai nuostabi 7–8 dešimtmečių Niujorko meno pasaulio panorama, nepaprastai įtaigiai ir gyvai papasakota vienos iš ikoninių menininkių. Su drauge Eurika (su ja kartu organizuojame "Pavilijono" knygų savaitgalį) taip susižavėjome šia knyga, kad net nusprendėme "kitų knygų" leidykloje surengti šios knygos mylėtojų vakarėlį. Šią knygą rekomenduoju visiems draugams, net per Kalėdas dovanojau mamai. Nors ji apie Patti Smith nebuvo nieko girdėjusi, tačiau liko visiškai sužavėta. Skaitau daug ir įvairių autorių, prie mano pačios formavimosi prisidėjo ne tik grožinė literatūra, bet ir knygos, kurias skaičiau per istorijos, religijos mokslų studijas, bei tos, kurias skaitau šiuo metu studijuodama filosofijos doktorantūrą.

Prie didžiausių savo autoritetų galėčiau priskirti Jorge Luisą Borgesą, serbą Miloradą Pavicių, japonę Fumiko Enchi. Šiems, atrodytų labai skirtingiems autoriams, būdingas bruožas – supinti mitologiją, istoriją ir savo fantaziją. Dėl Borgeso ir Paviciaus tekstų lydžiausi jau anksčiau, o praeitais metais gyvendama Amsterdame perskaičiau Fumiko Enchi knygą "Kaukės" ir likau sužavėta. Šiaip nusprendžiau pastaruoju metu skaityti daugiau moterų rašytojų kūrinių, nes iš inercijos dažniausiai visi renkamės vyrų rašytojų kūrinius. Vyrus rašytojus labiau lepina premijomis ir kitais įvertinimais, jie dažnai dirbtinai kur kas labiau iškeliami nei jų ne ką prasčiau, o kartais net geriau rašančios kolegės.

– Neretai pasisakote ir feminizmo, seksizmo ir kitomis Lietuvoje neretai vis dar nepatogiomis temomis. Kaip manote, kodėl mūsų visuomenėje iki šiol toks dažnas neteisingas, net stigmatizuotas feminizmo sąvokos interpretavimas?

Jei ieškosime, seksime teisingomis nuorodomis ir būsime apdovanoti trupučiu sėkmės, galime tikėtis, kad rasime savo mėgstamus autorius ir tekstus.

– Visų pirma dėl to, kad populiarioji kultūra ir galios pozicijoje esantys žmonės visame pasaulyje ilgus metus dėjo pastangas, kad feminizmas masėms atrodytų kaip kažkas labai nenormalaus, gėdingo ir kvailo. Vakarų šalyse šios pastangos jau seniai imtos kritikuoti ir kelti klausimus apie moterų teises tapo normalu (paminėtinas prieš kelias dienas įvykęs BBC skandalas, kai viena populiariausių žinių redaktorių paviešino informaciją, kad BBC tą patį darbą dirbančių vyrų atlyginimai didesni nei moterų). Lietuvoje mes prie to artėjame labai pamažu.

Antra, dėl feminizmo atmetimo kalta inercija. Pačioms moterims, kurios augdamos iš tėvų girdėjo, kad jos privalo būti tvarkingos ir mokėti gaminti valgyti, kai iš brolių to paties nereikalauta, sunku suvokti, kad šis skirstymas yra neteisingas ar nenormalus. Tame, kad moterys ne tik eina į darbą, bet ir vienos tvarko namus, prižiūri vaikus, skalbia vyro kojines, kai jis grįžęs ramiai ilsisi, nėra nieko teisingo ar švento. Didelė dalis žmonių vis dar bijo kvestionuoti savo įprastas seksistines praktikas, nes kitokių dar tiesiog nemoka, o nežinomybė gąsdina.

– Ar dažnai tenka susidurti su priešiškai jūsų, kaip moters, turinčios nuomonę, atžvilgiu nusiteikusiais žmonėmis?

– Kai kuriuos vyresnės kartos vyrus tiesiog siutina tai, kad moterys viešai išsako savo nuomonę, kuri skiriasi nuo jų. Prieštaraujančius vyrus seksistai dar gali pakęsti, nepuola jų persekioti, su moterimis yra kiek kitaip. Gana dažnai negalintys pakęsti kitokios moters nuomonės vyrai nusprendžia šiurkščiai pertraukę paaiškinti kaip viskas yra "iš tikrųjų" (angliškai šis reiškinys vadinamas mensplaining). Su tokiais atvejais susiduriu dažnai, net viešų renginių metu. Tragikomiškiausia, kad taip besielgiantys vyrai nesuvokia savo elgesio priežasčių. Dažnai net nebando argumentuoti kitokios savo nuomonės, ką darytų kalbėdami su kitais vyrais. Tiesiog bando globėjiškai paaiškinti "mergaitei" (ir visai nesvarbu, kiek tai "mergaitei" būtų metų ar kiek ji turėtų akademinių titulų), kuri nesuvokia, kaip viskas yra.

– Ar jums yra tekę jausti, kad turite dirbti daugiau ir sunkiau, jog sulauktumėte pripažinimo (kad ir tų pačių premijų), negu tai tenka daryti vyriškos lyties kolegoms? Ir apskritai, kokios, jūsų nuomone, turėtų būti šios visuomenės problemos sprendimo priemonės?

– Moterų rašytojų yra daug, tačiau jos dažnai kur kas mažiau matomos. Vyrai ne dėl to, kad rašytų geriau už moteris, bet dėl kultūrinės inercijos daug dažniau lepinami apdovanojimais, premijomis, piniginiais paskatinimais, kur kas gausiau finansuojami iš valstybės lėšų. Išimtimi dažniausiai tampa nebent žymių menininkų giminaitės, antrosios pusės arba tos, kurios neužsičiaupdamos tvirtina, kad jokios nelygybės čia nėra, ir tai – jei turi talento. Visos kitos talentingos moterys be užnugario dažniausiai pralaimi šią nelygią galios santykių kovą tiek pat talentingiems ar net daug menkesnio lygio vyriškos lyties menininkams. Meno pasaulyje vis dar karaliauja dvigubi standartai. Ambicingas jaunas kūrėjas laikomas turinčiu potencialą menininku, ambicinga jauna kūrėja – garbėtroška. Manau, kad iš esmės reikia stipresnės meno politikos, kuri mažintų diskriminaciją. Neseniai Nacionaliniame teatre teko kalbėti vienoje viešoje diskusijoje drauge su teatro kritiku, buvusiu Kultūros tarybos (menininkams lėšas skirstanti organizacija) nariu, kuris apibendrindamas renginį konstatavo, kad moterys negauna finansavimo ilgametražiams filmams, nes jų smegenys tam netinkamos. Baisu. Bet tokia vis dar yra Lietuvos realybė.

A. Kaziliūnaitė/L. Stasiulionytės nuotr.

– Netrukus anglų kalba bus išleista jūsų poezijos rinktinė "The Moon is a Pill", o lietuviška to paties pavadinimo knyga plačiąją auditoriją pasiekė dar 2014-aisiais. Papasakokite daugiau apie šį kūrinį. Ar tai ta pati knyga? Beje, galbūt tai kokio ypatingo gyvenimo etapo atspindys?

– Tai nėra ta pati kyga. Mano trečioji lietuviška knyga "Mėnulis yra tabletė" buvo išleista Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos 2014 m. Britų leidykla "Parthian Books" nusprendė šiais metais išleisti mano pirmąją poezijos knygą "The Moon is a Pill" anglų kalba. Nors ši knyga dalijasi pavadinimu su prieš tai pasirodžiusiu lietuvišku poezijos rinkiniu, tačiau tai bus mano poezijos rinktinė, į kurią įeina tekstai iš visų keturių kol kas mano išleistų knygų, taip pat nauji, dar niekur nepublikuoti, eilėraščiai. Džiaugiuosi ir nekantriai laukiu knygos pasirodymo. Lietuvių autorių kūriniai nedažnai sulaukia užsienio leidėjų dėmesio, o aš trisdešimties jau turėsiu angliškai išleistą savo poezijos rinktinę. Tikrai labai smagu. Už tai jaučiuosi dėkinga puikiam vertėjui Rimui Užgiriui ir Lietuvių kultūros instituto darbuotojoms, be kurių profesionalaus darbo visa tai nebūtų įvykę. Sudėlioti rinktinę iš tiesų buvo titaniškas darbas, pareikalavęs daug pastangų. Man tekstų tvarka knygose, kas po ko eina, kokių papildomų prasmių atsiranda yra labai svarbus dalykas. Tad suguldyti šalia per daugiau nei dešimt metų rašytus tekstus buvo nelengva. Tačiau galiausiai likau tikrai patenkinta rezultatu.

Vyrai ne dėl to, kad rašytų geriau už moteris, bet dėl kultūrinės inercijos daug dažniau lepinami apdovanojimais, premijomis, piniginiais paskatinimais.

– Ričardas Gavelis yra sakęs apie savo "Vilniaus pokerį": "Rašau ne aš, kažkas rašo manimi." Skaitant jūsų poeziją, kurioje neretai išnyksta realybės ir logikos ribos, kartais irgi sunku suvokti, kaip kyla tokios mintys ir raiškos priemonės. Galbūt patiriate tokių pat akimirkų, kai atrodo, kad mintys atėjo ne iš jūsų pačios, o iš savotiško kosmoso, dangaus ar mūzų (kad ir kaip tai pavadintume)?

– Manau, kad kiekvienas kūrėjas kartais patiria tokių akimirkų. Bent aš tai tikrai. Kartais tai būna tiesiog kibirkštis, padedanti į įprastus dalykus pažvelgti kiek kitaip, kūrybiškiau, įdomiau. Tada vėliau prisėdęs, inspiruotas tos idėjos, parašai tekstą. O kartais sėdėdamas ir rašydamas tekstą išgyveni tokią sproginėjančių viena po kitos akimirkų virtinę, kai kiekviena nauja eilutė pažadina naują kibirkštį.

Jurgos Ivanauskaitės premija paskirta poetei Aušrai Kaziliūnaitei.

Aštuntoji rašytojos J.Ivanauskaitės premija A.Kaziliūnaitei skirta už eilėraščių knygą „Mėnulis yra tabletė“, pranešė Lietuvos rašytojų sąjunga.

Premija bus įteikta vasario 25 dieną dieną per Vilniaus knygų mugę.

Ši premija kasmet skiriama ne vyresniam kaip 45 metų autoriui už geriausią lietuvių literatūros kūrinį, atitinkantį formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“, išleistą per dvejus kalendorinius metus. 45 metų riba pasirinkta norint susieti ją su J.Ivanauskaitės gyvenimo ir kūrybos trukme. Tam pačiam autoriui premija antrą kartą neskiriama.

Premijos mecenatė – leidykla „Tyto alba“.

Šią premiją jau yra gavę poetai Giedrė Kazlauskaitė, Rimvydas Stankevičius, Gintaras Bleizgys, rašytojos Laura Sintija Černiauskaitė, Renata Šerelytė, Kristina Sabaliauskaitė, Agnė Žagrakalytė.