Didžiulis pokytis

Nusipelnęs Lietuvos  krepšinio treneris Vladas Garastas:

– Po Kovo 11-osios žemėlapyje vėl atsirado Lietuva ir mes, sportininkai, tai iš karto pajutome. Iki tol, kur benuvažiuodavome, mus laikė rusais. Po Kovo 11-osios Lietuva vėl sugrįžo į pasaulį. Mus priėmė į olimpinę bendriją ir galėjome dalyvauti olimpinėse žaidynėse, kas anksčiau buvo neįmanoma. Gavome teisę išeiti į pasaulį su Lietuvos vardu. Tai buvo didžiulis pokytis, jis atitiko mano ir „Žalgirio“ komandos svajones. Aš, kaip treneris, turėjau esminę nuostatą – „Žalgiryje“ turi žaisti tik lietuviai, tik savi žmonės ir jokių vadinamųjų broliškų respublikų atstovų. 1992 metais, kai nuvažiavome į Barselonos olimpiadą, mums davė vertėją į rusų kalbą. Įsivaizduojate, koks buvo supratimas apie Lietuvą. Visi jį gražiai išprašėme: pasakėme, kad atsisakome jo paslaugų. Visur pabrėždavome, kad esame lietuviai, kad Lietuva yra laisva valstybė. Tarptautinėse varžybose tekdavo daug ir kantriai aiškinti, kas yra Lietuva.

Vladas Garastas. Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Kovo 11-oji Lietuvai yra labai svarbi. Dabar šią neeilinę dieną pažymiu taip, kaip leidžia galimybės – pasižiūriu per televiziją rodomus minėjimo renginius.

Krepšininkas nešvenčia

Buvęs legendinio „Žalgirio“ krepšininkas Algirdas Brazys:

Algirdas Brazys. T. Biliūno / BNS nuotr.

– Prie šitos valdžios aš Kovo 11-osios nešvenčiu. Tai, kas pastaraisiais metais vyksta Lietuvoje, man absoliučiai atėmė bet kokį norą minėti tokiais šventes. Bet noriu pabrėžti – esu Lietuvos patriotas. Kai prasidėjo nepriklausomybės laikai, buvau vienas iš tų, kurie traukdavo giesmes, dalyvaudavau visuose svarbiausiuose renginiuose. Dabar, prie tos valdžios, man tai visiškai neišskirtinė diena ir aš jos neminiu. Sakote, kad tokie pasakymai skamba liūdnokai? Na, taip, liūdnokai. Bet tai, mano nuomone, atitinka situaciją. Iki ko žmonės privesti? Nejaučiu jokios šventinės nuotaikos. Žodžiu, tikrai esu ne iš tų, kurie tuojau kelia vėliavėlę, nes visi taip daro. Turiu savo nuomonę. Ir, pabrėžiu, esu Lietuvos patriotas, bet turbūt ne toks, kokį norėtų matyti dabartinė valdžia. Nebijau taip sakyti, nes nesu ir nebuvau prisitaikėlis. Lietuvą myliu, mylėjau ir mylėsiu.

Negalėjo atsidžiaugti

Istorijos mokslų daktaras, politologas Bernaras Ivanovas:

Bernaras Ivanovas. Evaldo Butkevičiaus nuotr.

– Mes su šeima, kaip visada, Kovo 11-ąją sutiksime mitinge, nes visada žygiuojame su švietimo įstaigomis. Istorinę Kovo 11-osios dieną prisimenu labai gerai. Su mama grįžau iš šachmatų treniruotės ir vakare viską stebėjome per televizorių. Man tai buvo didžiulis nuotaikos pakylėjimas, nes labai gerai žinojau, kokioje skurdžioje sovietinėje tikrovėje gyvename. Man, kaip šachmatininkui, teko šiek tiek pavažinėti po Europą. Tiesiog žado netekdavai, kai pabuvęs Europoje suprasdavai, kokiame fiziniame ir dvasiniame skurde gyvena sovietiniai žmonės. Ir nepaisant nieko, nepaisant, kad pas mus dabar ir keliai duobėti, ir korupcijos yra, negali nematyti, kad gyvenimas fantastiškai pasikeitė. Čia žiūrint iš materialinės pusės. O kalbant apie dvasinę kultūrą, reikia prisiminti, jog kol esi ubagas, apie dvasinę kultūrą nesusimąstai. Aš noriu tikėti, kad ateis metas, kai mes po truputėlį galėsime pakilti aukščiau savo kasdienės rutinos ir rimčiau susimąstyti apie dalykus, apie kuriuos mąsto išsivysčiusių šalių piliečiai.

Nemėgsta paradų

„Norfos“ įmonių grupės savininkas Dainius Dundulis:

Dainius Dundulis. I. Gelūno / BNS nuotr.

– Pats mačiau nepriklausomybės atkūrimo procesą ir, pagal galimybes, būdamas studentas, stengiausi tame aktyviai dalyvauti. Kovo 11-oji man, kaip ir daugeliui, yra svarbi. Tiesa, kalbant apie valstybės atkūrimą, man svarbiausi atrodo sausio įvykiai, kai su kursiokais buvome aktyvūs tų įvykių dalyviai, budėjome prie Seimo. Be tų įvykių nebūtų ir Kovo 11-osios. Budėjimas prie Seimo nebuvo karščiausia vieta Vilniuje. Kai išgirdome, kad vyksta šturmas prie televizijos bokšto, bėgome ten. Daug ką teko matyti savo akimis. Dabar minėjimuose nedalyvauju, nes esu iš tų žmonių, kurie nemėgsta paradų ir kitų parodomųjų ceremonijų. Mėgstu, kai žmonės rodo solidarumą ne paraduose, ne tada, kai reikia pompastikos, bet sudėtingose, susitelkimo reikalaujančiose situacijose.

Turi mokėti patys

B.Ivanovas atkreipė dėmesį į tai, kad COVID-19 testams Europos Sąjunga buvo skyrusi 100 mln. eurų, tačiau Lietuvoje dalis visuomenės negali gauti nemokamų testų ir norint keliauti, turi už juos sumokėti patys.

„Kelionių pasą gali gauti paskiepyti, persirgę arba testuoti žmonės. Aš su žmona esam skiepyti, bet klausimas iškilo dėl vaikų. Jiems skiepai pagal amžių dar nepriklauso, tad reikia daryti testą. Tačiau tam, kad vaikas gautų tą kelionės pasą, informacija apie darytą testą turi suvaikščioti per oficialias institucijas ir būti įrašyta į e.sveikatos sistemą. Problema tame, kad mobiliuosiuose punktuose testai, skirti kelionėms, nėra atliekami. Kiek skambinau į tą Koronos liniją, niekas neregistruoja tokiems testams ir sako eiti privačiai. Bet privačiose laboratorijose reikia už testą mokėti. Tai kur tada Lietuva panaudoja ES testams skirtus pinigus, jei žmonės už testus vis tiek turi patys mokėti? Tai yra nesąžininga dalies piliečių atveju, nes pvz., kitos šalys nemokamai atlieka testus pačiuose oro uostuose, o pas mus siunčia į pastatytas būdeles ir prašo susimokėti“, – dėstė B.Ivanovas.

Bernaras Ivanovas/Evaldo Šemioto nuotr.

Anot politologo, susidaro įspūdis, kad siekiama piktybiškai nepadėti žmonėms, nes jis ne kartą buvo sulaukęs pasakymo kreiptis į „Registrų centrą“, kuris prižiūri e.sveikatos sistemą, ir prašyti, kad jie nemokamai testuotų, nes mobiliuosiuose punktuose testai atliekami tik įtariant pačią infekciją, o ne dėl kelionių.

„Tai yra žmonių ignoravimas, nes liepos 1-oji diena jau čia pat, tad europinis kelionių pasas turės pilnai veikti, bet Lietuvoje ši sistema, panašu, kad iki galo nebus įgyvendinta“, – nuomonę išsakė B.Ivanovas.

Įžvelgia diskriminaciją

Pasak pašnekovo, taip diskriminuojami vaikai, nėščios moterys bei kiti asmenys, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali šiuo metu skiepytis. Būtent šiai visuomenės daliai reikia mokėti už testus. Bet tai ne vienintelė problema.

Liepos 1-oji diena jau čia pat, tad europinis kelionių pasas turės pilnai veikti, bet Lietuvoje ši sistema, panašu, kad iki galo nebus įgyvendinta.

„Privačios laboratorijos testų rezultatų nesuvedinėja į e.sveikatą. Jie tik išduoda pažymą, kurią galima pateikti oro uoste, tačiau kadangi duomenų nėra e.sveikatoje, vaikai negali gauti europinio kelionių paso. Visi piliečiai turėtų gauti vienodas sąlygas, jei nori turėti tą europinį kelionių sertifikatą, nepriklausomai nuo to, ar žmogus paskiepytas, persirgęs, ar atlikęs testą. Ir tai turi būti užtikrinama visiems nemokamai“, – pabrėžė B.Ivanovas.

Trūksta informacijos

B.Ivanovas atkreipė dėmesį, kad labai trūksta informacijos, kokia tvarka galioja vykstant į kaimynines šalis. Tarkim, keliaujant į Lenkiją nėra aišku, ar vaikams iki 12 metų reikia testų, ar jie gali keliauti be jų tais atvejais, kai tėvai turi vadinamąjį žaliąjį kelionių pasą.

„Lenkijos konsulatas nurodo, kad vaikams iki 12 metų testų nereikia. Pas mus oro uoste sako, kad reikia ir gali neįleisti į lėktuvą. Taip pat oro uoste niekas nesugeba paaiškinti, ar testai reikalingi, keliaujant tranzitu, kai Lenkijos oro uostas yra tik tarpinė stotelė“, – kalbėjo politologas.

Pasak pašnekovo, susidaro įspūdis, kad Lietuvos oro uostai siekia kuo daugiau keleivių nukreipti į mobilias laboratorijas, kuriose reikia iš savo kišenės sumokėti už COVID-19 testus.

Lietuvos oro uostų Komunikacijos projektų vadovė Lina Beišinė teigė, kad skelbiant informaciją apie reikalavimus, taikomus vykstant į konkrečią šalį, tiek oro uosto interneto puslapyje, tiek konsultuojant keleivius, susisiekusius su skambučių centru, visuomet vadovaujamasi konkrečios šalies institucijų oficialiuose puslapiuose skelbiama informacija apie keliavimo į tą šalį tvarką.

„Todėl pateikiamos informacijos aktualumas labai priklauso nuo to, kaip efektyviai ir laiku konkrečios šalys atnaujina informaciją savo oficialiuose šaltiniuose. Labai svarbu atkreipti dėmesį, kad šalių reikalavimai nuolat kinta ir šalių yra periodiškai atnaujinami. Todėl teikdami informaciją besikreipiantiems keleiviams visuomet primename pasitikrinti ir šalies, į kurią keliautojas vyksta, reikalavimus skrydžius vykdančių oro linijų tinklalapiuose ir tos šalies institucijų puslapiuose prieš pat kelionę. Artėjant kelionei, papildomai pasitikrinti ypač svarbu tuomet, kai bilietai buvo pirkti gerokai anksčiau“, – apie tai, kaip informuojami keleiviai, ieškantys informacijos apie tam tikras kelionių kryptis, komentavo L.Beišinė.

Scanpix nuotr.

Pasak jos, ryškesnių pokyčių keliavimo tvarkose vyko pastaruoju metu, ES sutarus su dėl COVID-19 sveikatos sertifikato. Jam nuo liepos pradžios pilnai įsigaliojus visose ES šalyse, aiškumo keliautojams esą bus daugiau.

Lietuvos oro uostų atstovė patikslino informaciją ir dėl kelionės į Lenkiją. Pasak L.Beišinės, šiuo metu vykstant į Lenkiją testas nėra privalomas nepriklausomai nuo keliaujančių amžiaus, tas skelbiama oficialiame Lenkijos Vyriausybės interneto puslapyje. Jis esą reikalingas tik tuo atveju, jei keliautojai, atvykę į šalį, nenori saviizoliuotis, vaikams iki 12 metų, keliaujantiems su tėvais, kurie yra pilnai vakcinuoti ar turi neigiamą COVID-19 testą, testas nėra reikalingas ir saviizoliacijos reikalavimas jiems taip pat netaikomas. „Kitose šalyse, į kurias skrendama iš Lietuvos, galioja skirtingi reikalavimai, todėl reikėtų tikrinti konkrečios šalies atsakingų institucijų priimtus reikalavimus“, – pažymėjo oro uosto atstovė.

Portalas kauno.diena.lt dėl vaikų testavimo gaunat europinį kelionių pasą bei kodėl vieniems reikia mokėti už testus, kitiems piliečiams nereikia, klausimus uždavė ir Sveikatos apsaugos ministerijai. Kai tik gausime jų išaiškinimus dėl nemokamų testų galimybių, tekstą papildysime.

Nepasirūpina savo piliečiais

Vytauto Didžiojo universiteto politologas Bernaras Ivanovas atkreipė dėmesį į ydingą Vyriausybės sprendimą nuo trečiadienio į šalį įleisti tik asmenis, turinčius neigiamą COVID-19 testą. Šis turi būti atliktas ne seniau kaip prieš tris paras.

Vyriausybės sprendime nurodoma, kad nuo kovo 10 d. visi asmenys, grįžtantys ar atvykstantys į Lietuvos Respubliką keleivių vežimo tarptautinio susisiekimo maršrutais reguliariaisiais, specialiaisiais ar užsakomaisiais reisais (visų tipų transportu), privalo turėti dokumentą (su vertimu į lietuvių, anglų ar rusų kalbą) apie asmeniui ne seniau kaip prieš 72 val. atliktą COVID-19 testą. Jis privalo būti neigiamas.

Vilniaus oro uosto nuotr.

Politologas teigė, kad tokie reikalavimai galimai pažeidžia pagrindinį šalies įstatymą – Konstituciją, nes Lietuva nepasirūpina savo piliečiais ir juos palieka už šalies ribų tol, kol šie pasveiks nuo koronaviruso.

"Tai yra protu nesuvokiama istorija. Gal tai klaida, neapsižiūrėjimas arba siaubinga nekompetencija, nes jokia valdžia neturi teisės į šalį neįsileisti savo piliečių. Pastarieji yra valstybės šeimininkai, o valdžia – tik samdiniai, todėl jie neturi jokių galių piliečius atskirti nuo valstybės. Jei lietuvis, prieš grįždamas į Lietuvą, pasidaro teistą ir gauna teigiamą atsakymą, tai kur jam dėtis, jei neturi pinigų?

Tada valstybė turėtų numatyti pagalbos paketą arba bent jau kur tą žmogų karantinuos. O dabar žmogus turi pats galvoti, kur jam būti, kol pasveiks. Niekur pasaulyje nėra, kad šalys neįsileistų savo piliečių. Jei yra kažkokie apribojimai, valstybė privalo pasirūpinti savo žmonėmis", – nuo trečiadienio įsigaliosiančią atvykimo į šalį tvarką kritikavo B.Ivanovas.

B.Ivanovas įsitikinęs, kad šalis turi pasirūpinti savo piliečiais, net jei jie užsienyje užsikrėtė COVID-19 infekcija. (Evaldo Šemioto nuotr.)

Problemų yra ir daugiau

Pasak politologo, problemų keliautojams gali kelti ir reikalavimas išversti testo dokumentus, nes, pavyzdžiui, grįžtant iš ispanakalbių šalių, lietuviai dar turi užsienyje ieškoti, kas testo atsakymą išvers.

"Tai biurokratinis idiotizmas, kitaip nepavadinsi. Be to, neigiamo testo reikalavimas galioja tik tiems, kurie keliauja autobusais, lėktuvais ar keltais, tačiau jei važiuoja savo automobiliu, testo nereikia. Taip žmonės patenka į nelygias situacijas norėdami sugrįžti į Lietuvą. Vežėjai negali būti atsakingi už tai, kad keleiviai turėtų testus, nes jie nėra policininkai, kad galėtų iš žmonių tokių dalykų reikalauti. Aš suprantu valdžios gerus ketinimus, nes susirgimų skaičius yra katastrofiškas, tačiau tokie reikalavimai prasilenkia su bet kokia logika", – savo poziciją dėstė B.Ivanovas.

Politologas teigė, kad, siekiant, jog į šalį nepatektų COVID-19 sergantys asmenys, geriau būtų visai uždaryti sienas. Tuomet būtų aiški tvarka, kad į Lietuvą niekas be rimtos priežasties patekti negali, o dabar palikta landa piliečių diskriminacijai.

"Žinote, ir tie žmonės, kurie išvyksta, oro uostuose už testą sumoka 140 eurų. Tai tiesiog lupikavimas, sudarytos sąlygos kažkam užsidirbti. Nereikia tokiose situacijose kalbėti apie norą rūpintis sveikata, tai  biurokratiniai žaidimai", – kalbėjo pašnekovas.

Jokia valdžia neturi teisės į šalį neįsileisti savo piliečių.

Ministerijos aiškinimas

"Kauno diena" paprašė Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) pakomentuoti, ar tikrai nėra numatyta kokių nors išimčių, kad teigiamą testą gavę Lietuvos piliečiai vis dėlto galėtų sugrįžti į šalį. Ministerijos specialistai aiškina, kad esą tokia praktika galioja daugelyje Europos valstybių ir jokių teisės aktų nepažeidžia.

"Kaip ir anksčiau, taip ir nuo 2021 m. kovo 10 d., jei asmeniui patvirtinta COVID-19 liga, jis privalo izoliuotis ir negali keliauti (asmuo gali užkrėsti kitus). Pasibaigus izoliacijos terminui, asmuo gali atvykti į Lietuvą ir jam galėtų būti taikoma izoliacijos išimtis kaip persirgusiam asmeniui, jei pateiktų asmens sveikatos priežiūros įstaigos pažymą apie tai, kad persirgo COVID-19 liga, kai diagnozė buvo patvirtinta remiantis teigiamu SARS-CoV-2 PGR tyrimo ar antigeno testo rezultatu, ir nuo teigiamo tyrimo rezultato praėjo ne daugiau kaip 90 dienų iki grįžimo ar atvykimo į Lietuvos Respubliką", – taip į klausimą, ar kelionėje koronavirusu užsikrėtę lietuviai galės grįžti į Lietuvą, atsakė SAM spaudos tarnybos vyr. specialistas Lukas Vosylius.

Pasak jo, toks sprendimas yra taikomas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse ir neprieštarauja nei Lietuvos, nei ES teisės aktams.

Nuo kovo 10 d. į Lietuvą gali atvykti tik neigiamą COVID-19 testą turintys asmenys. (Evaldo Šemioto nuotr.)

"Jei asmeniui užsienyje patvirtinama COVID-19 liga, jis turi išsiaiškinti, kokie taikomi izoliacijos reikalavimai, ir užsitikrinti tinkamas izoliacijos sąlygas. Jei asmens sveikatos būklė yra bloga, jis turėtų kreiptis medicininės pagalbos", – ką turėtų daryti teigimą COVID-19 testo rezultatą užsienyje gavę tautiečiai, komentavo SAM atstovas.

L.Vosylius aiškino, kad ligos inkubacinis periodas yra iki 14 dienų. Turi praeiti tam tikras laikas nuo užsikrėtimo (dažniausiai 5–6 dienos), kad asmeniui išsivystytų simptomai ar būtų gautas teigiamas laboratorinio tyrimo rezultatas. "Tad, jei asmuo užsikrėstų kelionės metu ir, prieš atvykstant, jam nebūtų nustatyta COVID-19 liga, jis turėtų izoliuotis, stebėti savo sveikatos būklę, o atsiradus simptomų, kreiptis į Karštąją liniją 1808 ir registruotis atlikti testą", – pridūrė SAM atstovas.

Daugiausia politikos paprastai sukasi apie miesto savivaldybę – ištikus pandemijai, miesto tarybos ir kiti posėdžiai imti rengti nuotoliniu būdu, tačiau, politologo manymu, tai neturėjo didesnės įtakos politinei atmosferai Kaune ar priimamiems sprendimams. "Kai tokia politinė dauguma, politinis gyvenimas Kaune primena ramų užutėkį, kur gali girdėti, kaip musė zvimbia. Opozicinės veiklos iš esmės nėra jokios. Viskas ramu ir, sakyčiau, nepermatoma. Tad susidaro toks įspūdis, kad yra visiškas štilis, kapinių tyla, ir daugiau nieko", – su lengva ironijos gaidele situaciją apibūdina pašnekovas.

Viskas ramu ir, sakyčiau, nepermatoma. Tad susidaro toks įspūdis, kad yra visiškas štilis, kapinių tyla, ir daugiau nieko.

Politinį Kauno gyvenimą rudenį kiek sujudino rinkimai į Seimą – miesto tarybos narei konservatorei Jurgitai Šiugždinienei Kauno rinkėjai patikėjo Seimo nario mandatą, o netrukus ji stojo ir prie Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vairo. Miesto taryboje jos kėdė atiteko konservatorei Jurgitai Kupčinskienei. Mero V.Matijošaičio patarėju dirbęs liberalas Simonas Kairys taip pat pakėlė sparnus – į Seimą rinkėjai jo neišrinko, tačiau naujojoje Vyriausybėje jam patikėta kultūros ministro kėdė.

Šie pokyčiai, anot B.Ivanovo, yra geriausias atsakymas, kodėl miesto meras prieš šiuos Seimo rinkimus nepersistengė palaikydamas "valstiečius". "Su špyga kišenėje tai darė, kitaip nepasakysi", – juokauja politologas. "Mūsų meras visada sako nesantis profesionalus politikas, o labiau visuomenininkas, žmogus, atėjęs iš verslo, bet puikią juslę jis turi. Matydamas pavasario kontekstą valstybėje ir Sauliaus Skvernelio Vyriausybės sprendimus, jis suprato: valdžia keisis. Aš jau ir anksčiau esu sakęs, kad visada reikia galvoti apie ateitį, ypač žinant, kokia pas mus valstybėje savivaldos finansavimo tvarka: nepatiks centrinei valdžiai – pinigų nebus", – pastebi B.Ivanovas.

Politologas įsitikinęs, kad savivaldos Lietuvoje labai trūksta. "Ir tai susiję su ta sena istorija dėl Vilniaus krašto, kai dar prieš gerus 30 metų visi bijojo, kad Vilniaus kraštas ir Šalčininkai nuo Lietuvos atsiskirs. Nedavė jiems normalios savivaldos, nedavė ir kitiems. Todėl ir yra beprotiška centralizacija bei praktiškai finansinė kilpa merams ir miestams – ta politinė sistema taip iškreipta, nors neturėtų to būti. Ir kur tada Kauno ar kitų miestų merams dėtis?" – retoriškai klausia pašnekovas.

Nuo prognozių susilaiko

B.Ivanovas sutinka, kad šie metai Kauno politiniame gyvenime tikrai nebuvo kokio nors didžiojo sprogimo metai – nauja galinga politinė jėga nesusikūrė, miesto valdžia nepasikeitė.

"Bandė visokios tautinės grupelės su akademikais ir be akademikų burtis, bet jie neturi šansų, nes ideologinė platforma – ne ta. Giluminės priežastys – mūsų identiteto struktūra, kuriai niekada nebuvo būdingas tvirtas tautiškumas. Greičiau – atvirkščiai. Kita vertus, neatsirado ir jokio kito alternatyvaus bloko. Konservatorių renesansas centrinėje valdžioje mažai ką keičia čia, Kaune. Pas V.Matijošaitį administracine ir darbų prasme viskas neblogai sudėliota: gatvės remontuojamos, projektai juda į priekį, ir kauniečius kol kas tai įkvepia", – įsitikinęs politologas.

Nuo bendros šalyje situacijos priklausys, koks bus Kauno biudžetas, kokios bus priimtos mokslo ir švietimo ar kitų sričių rėmimo programos, kokie bus ekonominiai projektai.

Ko tikėtis Kauno politinėje padangėje kitąmet? "Dievas težino. Dabar esame tokioje situacijoje, kai visi spėliojimai gali būti pro šalį – esame absoliučioje katastrofoje dėl COVID-19 ir neabejotinai dėl buvusios centrinės valdžios sprendimų. Nuo bendros šalyje situacijos priklausys, koks bus Kauno biudžetas, kokios bus priimtos mokslo ir švietimo ar kitų sričių rėmimo programos, kokie bus ekonominiai projektai. To mes dabar net paprognozuoti negalėtume", – nuo ateities pasvarstymo susilaiko politologas.

"Bet Kauno rajono greičiausiai neprisijungsime kitais metais, – priduria jis. – Šiaip tai gaila, nes truputį ne iš tos pusės prie to stalo buvo prieita. Ši štanga – sunkesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, bet pačią idėją naikinti tą sovietinį paveldą Lietuvoje, vadinamųjų žiedinių rajonų fenomeną, reikėjo įgyvendinti jau anksčiau. Dabar kaip Rusijoje – Peterburgas ir Leningrado rajonas bei pan. Tai tarsi dvi skirtingos paralelinės tikrovės: Kaunas ir rajonas. Žmonės tiesiog pririšti – kas prie miesto, kas prie kaimo – ir savotiškai apgauti: dirba mieste, važiuoja gyventi į rajoną ir dar negali vaikų mieste į darželį vesti dėl biurokratinių peštynių. Labai norėtųsi, kad šis klausimas kitąmet būtų kažkaip išspręstas, kad palengvintų žmonių gyvenimą", – viliasi B.Ivanovas.

Kad pokalbis nesibaigtų liūdna gaida, paprašytas įžvelgti ką nors linksmesnio, B.Ivanovas pripažįsta, kad optimizmo surasti gan sunku, ir nusijuokia: "Bet kokiu atveju kada nors viskas baigsis. Kaip sakė Saliamonas, viskas praeina, praeis ir tai. Ir tas virusas mus tikrai paleis. O tamsiausia būna prieš aušrą – kitąmet šviesa tikrai bus."

Nekontroliuoja informacijos

Kaunietis pasidalijo savo patirtimi ir pastebėjimais apie tvarką Vilniaus oro uoste.

"Iš dalies tai, ką pamačiau, manęs nenuliūdino, tik pralinksmino, nes pagrindė mano ankstesnius spėjimus, kad čia viso labo politikavimas, o ne kova su virusu, nes iš esmės niekas su niekuo čia kovoti negali. Ne taip kovojama ir ne mums būti sala pasaulyje", – dėstė B.Ivanovas.

Politologas iš kelionės Šveicarijoje į Lietuvą grįžo lėktuvu per Lenkiją. Vilniaus oro uoste jam buvo įteikti keli lapai su rekomendacijomis dėl saviizoliacijos. Politologas pastebėjo, kad informacija juose buvo pasenusi, galiojusi liepos 20 d. Jo grįžimo dieną bent jau šalių sąrašas ir kriterijai buvo pakitę.

"Pradėkime nuo to, kad Europos bendrijos šalyse tokių tvarkų faktiškai nėra, išskyrus niuansus dėl Švedijos, buvo skandalas dėl Didžiosios Britanijos, kai jie per kelias valandas pakeitė tvarką dėl Ispanijos. Niekas tokių dalykų kaip Lietuvoje, tokių kaip sąrašų kaitaliojimas kas savaitę, netaiko. Net ir ne sąrašai čia įdomiausia, o kriterijai", – tęsė B.Ivanovas.

Pasak politologo, jam viešint Šveicarijoje buvo pakeistas kriterijus, kai sergamumas 100 tūkst. gyventojų nuo 25 pakito iki 16-os.

"Konstitucija numato teisėtus žmogaus lūkesčius, kurie numato valstybės procedūras ir elgesį. Toks elgesys, koks yra dabar, yra pasityčiojimas iš šio kriterijus. Jei per vieną dieną pakeičiamas sergamumo kriterijus nuo 25 iki 16 – tai skandalinga. Paaiškinti logiškai šito neįmanoma, nors bandoma prisidengti ES praktikomis, kurių niekas nematė. Pas mus dažnai taip būna", – kritikos nevengė politologas.

Toks elgesys, koks yra dabar, yra pasityčiojimas iš šio kriterijus. Jei per vieną dieną pakeičiamas sergamumo kriterijus nuo 25 iki 16 – tai skandalinga.

Paskambinęs pateiktuose dokumentuose nurodytu telefonu ir išsakęs savo pastebėjimus apie pasenusią informaciją, B.Ivanovas išgirdo raminimą: "Ką darysi, pasitaiko."

"Kaip taip galima? Pasitaiko?! Kaip Kybartuose pasitaiko, kad iš Rusijos atvažiavę tolimųjų reisų vairuotojai vaikšto kur nori, kai baltarusiai per sieną su Latvija nekontroliuojamai atvažiuoja. Pasitaiko", – valstybės pozicija stebėjosi pašnekovas.

Savanoriška saviizoliacija

Šiandien Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas B.Ivanovas yra saviizoliacijoje. Juokdamasis pasakojo, kad būdamas ganėtinai tvarkingas žmogus elgėsi pagal oro uoste padalytuose popieriuose surašyta informacija, tačiau savo akimis matė, kaip didžioji dalis keleivių juos tiesiog metė į šiukšlių dėžes.

"Gavau kodą, esu sužymėtas dabar. O tuntai lipa iš lėktuvų ir rekomendacijas dalijančioms moterėlėms matant meta jas į šiukšlių dėžę. Per 48 val. ar 24 val. registruojiesi nurodytame puslapyje ir tada gauni tą kodą. Man tai koks skirtumas. Aš dar ilgai būsiu atostogose ir taip planavau namie pailsėti, turiu ką veikti", – saviizoliacijos nevengė politologas.

Tačiau jam susidarė įspūdis, kad saviizoliacija grynai savanoriška, nes oro uoste, gaudami dokumentus, žmonės nepasirašo, kad gavo ir sutinka laikytis ten surašytų nurodymų. Tad jei iš tiesų būtų siekiama kontroliuoti viruso plitimą ar galimas grėsmes,  žmonės turėtų pasirašyti, kad yra informuoti. "Šito nėra, o taip turėtų būti. Panašiai, kaip gavę registruotu laišku šaukimą į teismą pasirašome, kad gavome, taip ir čia parašu turėtume patvirtinti, kad esame informuoti apie tai, ką privalome daryti toliau. Šito nėra", – tęsė B.Ivanovas.

Kodą gauni tik po to, kai pats užsiregistruoji. Politologo pastebėjimai apie išmetamus rekomendacinius lapus leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad jei nenori, tai ir nesiregistruoji, ir niekas to parskridusio iš kitos šalies nekontroliuoja.

Pašnekovas nustebo išgirdęs aiškinimą, kad informacija apie atskridusius keleivius kontroliuojama, kad viskas žinoma, sekama. Tokiu atveju B.Ivanovas kelia klausimą apie duomenų apsaugą.

"Kokią teisę turi stebėti ir sekti? ES galioja labai griežta tvarka dėl privačių duomenų apsaugos. Visi puikiai žinome, kad ji keitėsi ir griežtėjo. Tik teismas gali išduoti sankciją sekti piliečius. Tad kaip sekama dėl COVID-19?" – retoriškai klausė politologas.

B.Ivanovas tęsė mintį apie tariamą kontrolę oro ir jūrų uostuose ir atviras sausumos sienas. Esą iš Lenkijos, Latvijos važiuoja visi, kurie tik nori, visiškai laisvai. "Kaip suprasti? Ką ir kalbėti apie tuos principus, kurie yra deklaruojami. Situacija keistoka, kai supranti, kad veiklos imitacija yra grynai politinė. Bandymas pagerinti įvaizdį, lakstymas su bravūros kauke, o po ja – tas paskendęs e.sveikatos serveris. Štai kokia ta politika. Viena deklaruojama ir grėsmingai kalbama, o praktikoje – tuščia", – dėstė B.Ivanovas.

Skandalinga situacija

B.Ivanovas grįžo prie asmeninės patirties. Jam viešint Šveicarijoje sergamumo koronavirusu rodiklis buvo 16,3 100 tūkst. gyventojų, o Lietuva pakeitė ribą nuo 25 iki 16-os sergančiųjų be jokio paaiškinimo.

"Ir tai ne sąrašas šalių, o kriterijus. Panašiai kaip per futbolo varžybas sužinotum, kad žaidi ne futbolą, o tinklinį arba žaidi ne šachmatais, o šaškėmis ir tuoj su ta šaške gausi per galvą", – ironizavo politologas.

Anot B.Ivanovo, tarkime, Prancūzijoje yra patvirtintas trečiųjų valstybių sąrašas. Jie nedraudžia įvažiuoti, o tiesiog oro uostuose testuoja. Padarė testą ir viskas gerai, keliauk, jokių ten izoliacijų.

Kol kas pastebimas bandymas mėgdžioti kitų valstybių kovą su virusu, bet bandoma mėgdžioti savaip ir nelabai sėkmingai.

Vokietijoje taip pat testuoja oro uoste. Politologo žiniomis, ES šalyse galioja ribojimai itin pažeistoms valstybėms, bet ne Europos bendrijos narėms, o pas mus kerta iš peties visiems, o išeina taip, kaip išeina, – imitacija.

"Kol kas pastebimas bandymas mėgdžioti kitų valstybių kovą su virusu, bet bandoma mėgdžioti savaip ir nelabai sėkmingai. Susiklosčius tokioms situacijoms išryškėja, kaip veikia valstybė. Ji veikia blogai ne tik dėl e.sveikatos serverio. Taip yra visur, tik ne taip drastiškai", – tęsė B.Ivanovas.

Politologas ironizavo ragindamas paieškoti saviizoliacijos taisyklių. Anot B.Ivanovo, oficialaus dokumento nėra, galioja kovo mėnesį surašytas dokumentas, o tvarka nuo to laiko gerokai pasikeitusi.

"Absoliučiai bendro pobūdžio tekstukas, surašytas studento, ir tai klaidina. Panašiai, kaip įvažiuojant į kokią valstybę jums duotų Kelių eismo taisykles, o paaiškėtų, kad realiai galioja visai kitos Kelių eismo taisyklės", – lygino politologas.

B.Ivanovas sutiko, kad šalyje vis dar galioja ekstremalioji situacija, tačiau pabrėžė, kad karo padėties nėra, karantino nėra. "Manau, kad ta ekstremalioji situacija palikta tam, kad galėtų veikti tam tikros struktūros, kad biurokratai galėtų išsimokėti didžiulius priedus, – kritikos negailėjo politologas. – Tai yra skandalinga situacija. Ir ne todėl, kad man sukelia rūpesčių. Man rūpesčių nekelia. Tai skandalinga konstitucinės teisės prasme, valstybė taip negali elgtis. Toks elgesys yra pagrindas ieškiniams."

Apžvelgdamas 2019-uosius, jis prisimena svarbiausius metų įvykius. Eksperto akimis, šie metai buvo įtempti ir nerimastingi – daug protestų, daug politinių intrigų, nutiko daug dalykų, į kuriuos kartais žvelgiama pernelyg paviršutiniškai.

Nesiruošia išduoti

Šiemet pasaulio dėmesį kaustė Ukrainos prezidento rinkimai. Prieš kelerius metus vargiai kas įsivaizdavo, kad prie valstybės vairo gali stoti jaunas komikas, seriale "Tautos tarnas" vaidinęs netikėtai prezidentu tapusį buvusį mokytoją.

Tačiau Volodymyro Zelenskio pergalė buvo triuškinama – savo pirmtaką Petro Porošenką antrajame rinkimų ture jis įveikė surinkęs daugiau nei 70 proc. rinkėjų balsų. Tauta patikėjo, kad sistemai nepriklausantis prezidentas gali pažaboti šalį skandinančias problemas ir išspręsti konfliktą su Rusija.

Po neseniai įvykusio ir ilgai laukto pirmojo Rusijos lyderio Vladimiro Putino ir V.Zelenskio susitikimo Ukrainos vadovas atvirai sakė: "Buvo išspręsta daug klausimų, o mano kolegos sakė, kad per pirmą susitikimą tai yra labai geras rezultatas. Bet būsiu atviras: tai yra labai mažai, norėjau išspręsti daugiau problemų."

B.Ivanovas sako, kad Vakarai smarkiai pavargo nuo šio konflikto. "V.Zelenskis į rinkimus ėjo su šūkiu, kad jis nutrauks karą, išvaduos belaisvius, spręs korupcijos ir kitus klausimus. Jis ir bando tai padaryti – grįžo Olehas Sencovas, grįžo jūrininkai. Buvo postūmių", – vardija politologas.

"Rusija taip pat pavargo, ji nori viską pabaigti sau naudingu būdu, būtent įstūmiant Ukrainos pūlinį – Donbasą – į Ukrainą, taip šiai šaliai ir Vakarams nuolat nuodijant gyvenimą. Žinoma, visiškai išspręsti šito klausimo Rusija, manau, kategoriškai nenori, nes tai jai yra vienintelis svertas prilaikyti Ukrainą nuo jos ryžtingesnio žygio į Vakarus", – požiūrį atskleidžia politologas.

Pasak jo, šioje istorijoje kiekviena pusė turi savo planą. "Kaip mes girdėjome, ponas V.Zelenskis, susitikdamas su antiteroristinės operacijos (ATO) veteranais, sakė, kad alternatyva bandymui kažkaip susitarti yra sienos statyba apie tą regioną. Panašu, kad vis dėlto to daryti nenori ir bandys kažkokiu būdu pagudrauti. Pagudrauti ta prasme, kad Stenmeierio planas tame regione numato galimybę Ukrainai surengti rinkimus pagal savo įstatymus ir perimti sienos kontrolę, o sienos kontrolės klausimas yra esminis. Iš visko sprendžiant, V.Zelenskis yra rimtai nusiteikęs išspręsti šiuos klausimus, nemanau, kad jis išduotų Ukrainos interesus", – skeptikams atsako B.Ivanovas.

O kas šioje situacijoje labiau pavargo – dar klausimas, pabrėžia jis. "Atsižvelgus į dabartinę Rusijos vidaus situaciją, turbūt V.Putinui reikia visa tai užbaigti – jis turi labai daug ir įvairių problemų su savo oligarchais, su savo jėgos, saugumo struktūromis. Propaganda gali jam padėti bet kokį įvykį traktuoti taip, kaip jam naudinga. Pavyzdžiui, jeigu Donbasas bus perduotas, o kalba eina apie tai, kad vis dėlto apsišaukusių respublikų vėliavos yra nuleistos, Rusija savo vidaus rinkai pasakys, kad jie visus apgavo, viską laimėjo ir parodė visam pasauliui savo galią", – svarsto politologas.

Olehas Sencovas

Didžiojo teroro šešėlis

Pasak B.Ivanovo, šiemet V.Putinui vadovauti Rusijai sekėsi truputį geriau ir kai kur truputį blogiau. "Buvo nuogąstaujama, kad dėl  gubernatorių jam kils iššūkių, nes pernai buvo nemažai rinkimų, kur sisteminė opozicija dėl protestinio balsavimo gavo keletą svarbių postų. Šiemet rinkimus regionuose laimėjo visi V.Putino gubernatoriai ir be antro turo. Truputį pasikeitė taktika: jis paskyrė naujus žmones ir visi nubalsavo už juos", – situaciją aiškina B.Ivanovas.

Maskvoje viskas klostėsi truputį kitaip. "Bent jau vasarą, kai vyko sostinės Dūmos – tarybos – rinkimai, atrodė, kad viskas vystėsi V.Putinui nepalankia linkme. Aleksejaus Navalno vadinamasis gudrus balsavimas suveikė, nepaisant to, kad rimti opozicijos kandidatai, kaip Liubovė Sobol ar kiti rimtesni žmonės, kurie ne tik A.Navalno ratui priklauso, net nebuvo prileisti prie rinkimų. Dėl protestų į Dūmą pateko visiškai nesisteminių žmonių, už kuriuos balsuota vien tam, kad valdžiai būtų parodyta špyga", – sako B.Ivanovas.

Turbūt baisiausia, kas Rusijoje vyksta šiandien, yra absoliuti teisinės sistemos degradacija.

Prasidėjo protestai, kuriuose, remiantis kai kuriais duomenimis, dalyvavo 60 tūkst. žmonių, vyko masiniai suėmimai, prasidėjo vadinamoji Maskvos byla dėl studento, vaizdo tinklaraštininko Jegoro Žukovo, kuris buvo kaltinamas protestų kurstymu ir kuriam neseniai buvo skirta lygtinio įkalinimo bausmė. "Buvo didelė baimė, kad po vasaros grįžę Aukštosios ekonomikos mokyklos ir kitų universitetų studentai išeis į gatves ir pakels labai didelį vėją. Bet tai neįvyko, todėl rudenį prasidėjo gana logiška V.Putino režimo tranzicija. Blogėjant ekonomikos situacijai, tai ne faktas, kad susidaro palankesnė terpė protestams. Atvirkščiai, dažniausiai būna taip, kad "varžtai užsukami" ir pereinama nuo vadinamojo elektoralinio autoritarizmo prie jau hegemoninio autoritarizmo, kur akivaizdžiai stiprėja represijos. Nors jos, aišku, yra fragmentiškos, skirtos gąsdinti. Bet daugelis pastebi tą 1937 m. didžiojo teroro šešėlį, kuris dabar yra labiau virtualus. Žmonės už nieką sėda į kalėjimus, už išgalvotus dalykus gauna dvejus trejus metus", – įžvalgomis dalijasi politologas.

Tačiau turbūt baisiausia, kas Rusijoje vyksta šiandien, yra absoliuti teisinės sistemos degradacija, pabrėžia B.Ivanovas. "Kai teismai priima absoliučiai neteisėtus sprendimus ir tai, žinoma, žlugdo visą valdžios institucinę sistemą. Ji ir taip kabojo ant V.Putino autoriteto, o jis krenta. Gal tik dabar stabilizavosi, nes juk buvo priimta visuomenei nepatikusi pensinio amžiaus reforma. Bet autoritarizmo sąlygomis labai sunku kalbėti apie statistiką, valdžios palaikymą, nes žmonės paprasčiausiai bijo kalbėti", – sako jis.

V.Putinas ieško būdų, kaip maksimaliai su jėgos struktūrų pagalba užblokuoti, eliminuoti opozicijos balsą. "Priimami labai keisti įstatymai, pavyzdžiui, užsienio agentų, kuris taikomas nebe juridiniams, o fiziniams asmenims, ir tai reiškia, kad kiekvienas gali būti apšauktas liaudies priešu", – sako B.Ivanovas, akcentuodamas, kad konotacija aiški – tiesiog žlugdyti opoziciją, kuriai dažnai keliamas ir finansinis spaudimas įvairiomis milžiniškomis, iš piršto laužtomis baudomis.

Kitas svarbus klausimas – santykiai su Baltarusija. "Rengiamas anšliusas. Aleksandras Lukašenka spardosi, bet nelabai ką gali padaryti. Daugelis pamiršta, kad Baltarusijos armijos vadavietė yra Maskvoje – jie turi bendrą jungtinę vadavietę. Ir praktiškai duoti įsakymų savo kariuomenei A.Lukašenka jau seniai negali. Jei pagal naujus susitarimus, kurie šiuo metu yra derinami, Baltarusija virs šešiomis Rusijos sritimis, mums bus labai blogai, kadangi Rusija priartės iki pat mūsų", – primena jis.

Modernūs mechanizmai

JT vadovas Antonio Gutteresas neseniai pareiškė, kad šie metai išsiskiria protestų gausa įvairiose pasaulio srityse – pradedant Pietų Amerika ir baigiant Honkongu. "Kiekvienas atvejis yra unikalus. Jei kalbėtume apie Honkongą, čia labai smarkiai pasireiškia politinių kultūrų skirtumai. Kinijoje stiprėja Xi Jinpingo autoritarizmas, totalitarizmas, kuris prieš kurį laiką pakeitė esminį principą – valdžios pakeičiamumą, nes net ir komunistinė diktatūra buvo pakeičiama bent jau kas dešimt metų. Dėl šito principo pasikeitimo Kinijos politinės sistemos raidos prasme laukia krizė. Kada ji bus – klausimas", – sako B.Ivanovas.

Stiprėjantis autoritarizmas, totalitarizmas nuolatos ieško naujų aukų ir Honkongas čia puikiausiai tinka, kadangi jis buvo ir yra tapęs savotiška skyle sistemoje, kur galėjo slėptis ir disidentai, kur apskritai akis bado akivaizdūs skirtumai, sako politologas. "Įvertinus dar ir musulmonų mažumos, uigūrų, problematiką, kurią šiemet pastebėjo ir pasaulis, situacija kelia nerimą Kinijos komunistiniam diktatoriui", – įsitikinęs jis.

"Galbūt truputėlį džiugina tas faktas, kad, atrodo, Honkongo klausimas yra atidėtas, nes įstatymai, dėl kurių protestavo žmonės, yra atšaukti. Tačiau Kinija kaip pasaulinė galia auga, ir, žinoma, valdžia taip pat: pavyzdžiui, Šilko kelias su visa jo globalaus dominavimo koncepcija juda, yra įgyvendinamas, jis liečia visas šalis, tarp jų ir Lietuvą – Klaipėda yra vienas iš šio kelio taškų", – primena B.Ivanovas.

Veidų atpažinimo programos, sekimo programos, socialinių taškų Kinijos sistema – tai orientuoja žmones į paklusnumą, nuolankumą. "Tai susiję su protestais. Sistema taip sureguliuota, kad jeigu žmogus kažkiek nelojalus, jis tiesiog turės vaikščioti pėsčias, negaus pensijos ir bus socialiai maksimaliai segreguotas ir diskriminuojamas", – priduria jis.

Tai yra modernūs mechanizmai, prie kurių prisideda šnipinėjimo įranga, kuri yra masiškai diegiama per 5G ryšį ir kelia labai rimtų nuogąstavimų, išskiria B.Ivanovas. "Tai yra XXI a. iššūkis. Kontekstas yra kur kas platesnis – ne dėl vieno žmogaus ar įstatymo vyksta protestai Honkonge", – sako jis.

Protestai Honkonge

Istoriniai motyvai

Kitaip nei Honkonge, Lotynų Amerikoje protestai turi istorines ir mentalines šaknis. Kai buvo nuverstas Bolivijos prezidentas Evo Moralesas, situacija – dar kitokia. "Ten yra protestų kultūra, tai yra šalis, kurioje prezidentas prezidentavo beveik keturiolika metų, šalis, kuri tikriausiai išgyveno daugiausia perversmų iš visų Lotynų Amerikos šalių. Čia visuomenė nepripratusi matyti tą patį veikėją ilgiau negu porą metų, o E.Moralesas gerokai per ilgai laikėsi savo poste", – sako B.Ivanovas.

Ekonomistai kalba, kad apskritai situacija taisosi, per dešimtmetį buvo pasiektas progresas, tačiau, pasak B.Ivanovo, tai nieko nereiškia, nes yra gilesnių dalykų, kurie šiuo atveju iš tiesų suveikė. "Žinoma, jokios Amerikos rankos tikrai nebuvo", – pridurti skuba politologas.

"Kitas momentas yra dėl kitų Lotynų Amerikos šalių protestų, kuriuos įžiebia, pavyzdžiui, Čilės metro bilietų pabrangimas. Ten taip pat yra temperamentas, istorinis kontekstas, kultūra, tiesiog socialiniai tam tikri momentai, kurie tą regioną išskiria ir kurie mums neleidžia sėkmingai lyginti pokomunistinių šalių Europoje protesto kultūros, visuomenės ir valdžios santykio su Lotynų Amerika. Tiesiog labai dažnai buvo bandoma gretinti ir sakyti, kad procesai yra panašūs – vyksta perėjimas į demokratiją. Tai yra visiškai skirtingos istorijos, nes dėl viešojo transporto kelių centų pabrangimo Lietuvoje ar mūsų regione niekas taip masiškai neitų protestuoti", – neabejoja jis.

Kalbėdamas pie kracho apimtą Venesuelą, B.Ivanovas išskira ir Rusiją, kuri čia turi savo interesų. "Ten yra ir Rusijos, ir Kubos niuansai. Praktiškai visas režimas laikosi ant trijų stulpų. Pirmas – narkomafija, kuri yra absoliučiai suaugusi su kariuomene, ir kol kariuomenė iš narkobiznio turi savo dalį, ji bus lojali prezidentui Nicolas Maduro. Antras – Kubos saugumo struktūros, kurios viską tvarko praktiškai taip pat. Ir trečias – pati Rusija, valstybinė naftos ir gamtinių dujų gavybos ir perdirbimo įmonė "Rosneft", kuri į Venesuelos energetiką – naftos verslą – yra investavusi dešimtis milijardų. Čia yra pinigų klausimas – jei jie pasitrauks iš ten, su pinigais bus galima atsisveikinti. Todėl ten yra ir ekspertų, ir vadinamųjų privačių armijų atstovų, to paties Jevgenijaus Prigožino, Putino virėjo, žmonių", – aiškina jis.

"Net absoliutaus bado, smurto ir nevilties apimtame krašte, esant tokiam santykiui su valdžia, kai armija stovi valdžios pusėje, nieko pakeisti neįmanoma – nors vienu momentu N.Maduro beveik sėdo į lėktuvą ir, iš visko sprendžiant, jį tiesiog atkalbėjo Rusijos atstovai, sakydami, kad niekas neprarasta", – primena B.Ivanovas.

Šaknys – giliau

Per pasaulį šiemet vilnijo ne tik protestų prieš sistemą, bet ir žalioji banga. Naujoji Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen akcentuoja, kad jos kadencijos vienas svarbiausių prioritetų yra aplinkosaugos klausimai. "Naujoji religija", – taip padidėjusį susirūpinimą aplinkosauga vadina B.Ivanovas.

Jaunimas, kuris protestuoja ir inspiruoja šį judėjimą, nenori eiti į mokyklą, ieško populiarumo, pusiau juokais, pusiau rimtai sako politologas. "Aš sakyčiau, kad reikia suvokti gerokai gilesnes šios bangos šaknis. Jos yra susijusios su dešiniuoju posūkiu. Praktiškai nuo 2007 m. pasaulyje vyksta hibridinis konfliktas tarp Rusijos ir Vakarų. Rusijos prezidentas paskelbia hibridinį karą pasauliui dėl to, kad pasaulis neįsileidžia Rusijos į savo struktūras, o neįsileidžia dėl to, kad korupcija ir sistema, kokią tuo metu sukūrė V.Putinas, buvo visiškai nepriimtina. Todėl Vakarai pastatė "Stop" ženklą, o tai V.Putiną ne juokais įsiutino ir jis pradėjo savo veiklą", – į šaknis atsigręžti skatina B.Ivanovas.

"Vieną iš pirmųjų požymių mes matėmė Estijoje, 2007-ųjų sovietų karių perlaidojimo istorijoje, kai buvo praktiškai šturmuojamos savivaldybės, bet viskas buvo greitai baigta. Toliau – Gruzija, įvairūs epizodai Europos politikoje. "Brexit", ultradešiniųjų radikalų grupių palaikymas Vokietijoje, Austrijoje, Ispanijoje, Katalonijos referendumas. Visose istorijose buvo justi Rusijos ranka", – priduria jis.

"Kalbant apie visuomeninį judėjimą, tam iš esmės oponuoja Georgas Sorosas ir vadinamieji leftistai, kurių vėliavą ir kelia šaunioji mūsų Greta Thunberg su visa ekologine dienotvarke. Tas dešinysis posūkis nelabai natūralus, jis didele dalimi yra inspiruotas Rusijos pinigų ir visų politechnologų darbo", – tiki B.Ivanovas.

"Brexit" buvo nusvertas keliais procentais vien todėl, kad į referendumą buvo investuota dešimtys milijardų. "Ispanijos referendumo atvejis irgi svarbus, nes Ispanija yra tapusi Rusijos valstybinės mafijos centru. Kai kurių žmonių žūtys vienaip ar kitaip yra susijusios su lengvatinio apmokestinimo bendrovėmis, ne tik Panamos popieriais, bet ir tuo, kas vyksta Ispanijoje", – pasakoja politologas.

Ko V.Putinui reikia Europoje? "Destabilizacijos, – sako B.Ivanovas. – Iki galo jis sugriauti negali, to ir neplanuoja, bet nori, kad Europa užsiimtų savo reikalais. Kodėl Donaldo Trumpo išrinkimas buvo labai svarbus? Trampizmas, tas diskursas, yra labai svarbus momentas, kurio anksčiau nebuvo: radikalizacija ir politizacija yra gerokai didesnės ir Amerikoje, ir Europoje. Tai yra hibridinio karo padarinys."

"O visi ekologiniai judėjimai yra religija, kuri grindžiama tikėjimu, kad žmogus, kalakutai ir karvės teršia orą. Šių judėjimų aktyvistai labai rimtu veidu kalba, kad reikia grįžti į urvus. Vieni kalba apie nacionalizmą ir pseudopatriotizmą, apie kurį D.Trumpas kalbėjo, kiti – apie ekologiją. Jie vieni kitų absoliučiai verti. Tiek vienos, tiek kitos pusės radikalai, leftistai, ultradešinieji yra tos pačios pievos uogelės, jie yra reikalingi vieni kitiems", – supranta B.Ivanovas.

Jis sako, kad veikiausiai jokių esminių ekologinių problemų žaliojo judėjimo atstovai neišspręs – tai tėra absoliuti politika. "Yra realios problemos, bet bijau, kad per tą konfrontaciją jos nebus sprendžiamos, kaip ir labai didelė šiukšlių problema pasaulyje, kelianti labai rimtų iššūkių. O ją gožia labiau mitologiniai dalykai. 30–40 proc. mokslininkų ginčijasi, vieni girdimi labiau, kiti mažiau, kas ir kaip tą klimatą veikia. Čia įsijungia įsitikinimo mechanizmai, kai yra brukama sava tiesa, kuria netikintys yra priešai. Ar iš D.Trumpo, ar ultradešiniųjų, ar leftistų pusės vyksta tie pats dalykai. Susierzinimas yra reikalingas tiems, kurie iš to gauna naudos – V.Putinui lengviau stumti savo reikalus su dujotiekiais ir kitais projektais. O gamta visada kentėjo ir kentės", – liūdna gaidele mintį baigia politologas.

Greta Thunberg

Nereikia baimintis?

2019-iesiems priartėjus prie pabaigos, išryškėjo ir kai kurių NATO sąjungininkių susipriešinimas. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas išsakė garsiai nuskambėjusią frazę apie neva aljansą ištikusią smegenų mirtį. Pasak B.Ivanovo, tai yra paprasčiausias trolinimas. "Nepamirškime, kad pagal vieną iš savo išsilavinimų E.Macronas yra filosofas, kalba aukštomis materijomis. Jis kalba ne apie administravimo ar veiklos aspektą, o apie filosofines tragedijas, apie tai, kad yra idėjinių nesutarimų tarp NATO sąjungininkių", – sako jis.

"Kai kurių ir mūsų ekspertų kalbos kelia juoką, kai sako, kad Turkija, vykdžiusi karinę operaciją prieš kurdus, nėra sąjungininkė. Ji yra sąjungininkė, ir dar kokia sąjungininkė. Reikėtų prisiminti, kaip Turkija atsirado NATO, kiek gilūs yra interesai – Amerika savo branduolinį ginklą saugo Turkijoje, tai tęsiasi dešimtis metų. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas dabar yra, gal rytoj nebus. O Turkijoje rinkimai vyksta, ten autoritarizmas yra savotiškas. Rinkimų niekas neklastoja, Stambule ir kituose miestuose laimi oponentai – tai daug ką pasako apie situaciją. Aš manyčiau, kad kai kuriais aspektais Turkijoje yra daugiau demokratijos nei Lietuvoje – galbūt išimtiniais aspektais, bet tokių yra", – rėžia politologas.

Kai kai kurie ekspertai kalba apie Turkijos išmetimą iš NATO – plaukai šiaušiasi.

Nereikia nuvertini Turkijos, sako jis. "Iš labai paviršutinišką vaizdą matančios varpinės labai lengva kalbėti. Kai kai kurie ekspertai kalba apie Turkijos išmetimą iš NATO – plaukai šiaušiasi. Reikia suvokti, kad mes NATO kontekste esame labai maži, bet labai svarbūs. Panašiai kaip Islandija be jokios kariuomenės būtume svarbūs geopolitiškai. Čia NATO atėjo ne tam, kad kažką išduotų, NATO yra struktūra, einanti viena kryptimi. Tie, kurie įėjo į NATO, jau įėjo. Tai yra gelžbetoninis faktas. Bus atnaujintas ar nebus atnaujintas gynybos planas Baltijos šalims, tai nieko nekeičia. Karo nebus, jo būti negali, kol struktūros veikia ir joks V.Putinas ar putinizmas čia nagų nekiš", – tiki B.Ivanovas.

Jį gąsdina kitas dalykas – kad sferos Europoje vis dėlto yra pasidalytos. "Mes daug ko galime nežinoti, kas už uždarų durų vyksta. Taip pat tai, kaip mes matome D.Trumpą, irgi yra tik nedidelė dalis mozaikos, kas ten iš tikrųjų dedasi, kaip tas politikos elitas veikia, nes ten yra daugybė grupių, kurios stovi už D.Trumpo, kurios pakankamai geopolitiškai orientuotos, kurios turi ganėtinai pasenusį saugumo suvokimą, kuris mums galbūt yra naudingas. Kol kas tai veikia ir, manau, per daug baimintis nereikia, nes tie nesutarimai yra natūralūs. Galvoje turint hibridinio karo situaciją, galėtų būti gerokai blogiau. Tas pats D.Trumpas beda į realias Europos saugumo problemas, jis kalba apie energetiką, apie "Šiaurės srautą 2", apie sankcijas įmonėms, kurios tuo užsiima. Tai yra dalykai, kurie korumpuoja Europą, ir visų pirma Vokietiją. Šia prasme, aš manau, kad Angela Merkel mums kelia daugiau grėsmės negu D.Trumpas ar R.T.Erdoganas", – savo versiją pateikia politologas.

Borisas Johnsonas ir Elizabeth II

Geresnis, nei galvojame

Pastaraisiais mėnesiais JAV ir pasaulio dėmesį kausto D.Trumpo apkalta. B.Ivanovas neabejoja, kad tai yra istorijos prieš rinkimus etalonas. "Taip, ten yra negražu, amerikiečiai nelabai mėgsta valstybės pareigūnų ir vadovų, kurie kviečia užsienio šalis susidoroti su savo priešininkais. Tai yra istorija apie tai. Joe Bidenas – amerikietis, o D.Trumpas prašo V.Zelenskio, užsienio šalies prokurorų, kad jie imtųsi veiksmų prieš Amerikos pilietį. Tai iš tikrųjų patriotizmo, Amerikos dvasios prasme, paties D.Trumpo šūkio "Pirmiausia Amerika" (angl. "America first") fone keistai skamba. Šitas dalykas labiausiai suerzino visuomenę", – supranta jis.

Apkaltos greičiausiai nebus, kadangi sprendimą priimti turintį Senatą kontroliuoja D.Trumpo partija, sako B.Ivanovas. "Bet visuomenėje balansas pasisuko ne jo naudai. Tai momentas prieš rinkimus, į juos eina J.Bidenas, daug įdomių žmonių. Greičiausiai D.Trumpas bus vienos kadencijos prezidentas", – spėja jis.

Ar mums tai į naudą? "Mums – tas pats, kadangi D.Trumpas mums nėra blogas prezidentas. Jo retorika tiesiog iš prigimties yra tokia, reikia priprasti, nes mes buvome pripratę prie labiau adekvataus prezidento kalbėjimo prasme. Tačiau Barackas Obama buvo absoliuti katastrofa, praktiškai visų galimų raudonų linijų peržengimas iš jo priešininkų pusės. Prisiminkime, ką jis darė Sirijoje su cheminiu ginklu. D.Trumpas tik su padariniais bando tvarkytis. Galiausiai B.Obama atidavė ir Krymą, ir daug kitų dalykų padarė, kad Rusija įsidrąsintų. O D.Trumpas, nepaisant to, kad destabilizuoja politinę sistemą, strategine prasme duoda kažką naudingo", – tiki B.Ivanovas.

"Bet kokiu atveju visas pasaulis dabar laikosi ant ekonominių biržų rodmenų. O šia prasme viskas yra tikrai neblogai, nepaisant to, kad, kaip žinome, D.Trumpas kaltinamas pradėjęs baisų ekonominį karą su Kinija, su Europa. Reikia gilintis į tai, kas yra padaryta, o nepadaryta nieko tragiško. Iš tikrųjų yra problemų, iš tikrųjų pasaulio ekonomikoje yra kilęs Kinijos hegemonijos iššūkis, o D.Trumpas bando šį dalyką niveliuoti, spręsti situaciją", – tęsia jis.

Politologo vertinimu, pasaulio investuotojai, biržos pasitiki JAV prezidentu, nes tokio ekonomikos augimo, tiek darbo vietų ir rinkų augimo seniai nebūta. "Visi gąsdinimai krizėmis yra tiesiog noras nemokėti mokesčių – tiek Lietuvoje ne visai sąžiningi ekspertai apie krizes pasakoja tik tam, kad valdžioje esantys oligarchai galėtų pasakoti apie krizę, kad negalima daugiau pinigų mokėti, reikia taupyti, nereikia pensijų kelti. Kur čia logika – nežinau, bet jiems turbūt taip atrodo", – sako B.Ivanovas.

"Ekonomine prasme, manau, D.Trumpas padarė daug gero: jis reformavo Amerikos mokesčių sistemą, o mokesčių sistemos reformos yra beveik neįmanomas dalykas, kadangi tai yra viena iš painiausių sistemų pasaulyje ir ją gali suprasti tik tas, kas toje sistemoje dirbo 30–40 metų. D.Trumpas tai padarė, jis mechanizmus veikiausiai iš tikrųjų supranta. Jis iki galo neatšaukė Obamos sveikatos draudimo, tik pakoregavo, nepastatė sienos su Meksika, žinoma, ir kiti populistiškiausi rinkimų pažadai nebuvo įgyvendinti. Galbūt yra situacijų, kai tokius pareiškimus reikėjo panaudoti politiniais tikslais, pavyzdžiui, Meksikos sienos atveju. Tai iš tikrųjų yra labai didelė problema", – pastebi politologas.

Jo akimis, Meksika iš esmės yra žlugusi valstybė. "Ten narkomafija kontroliuoja beveik visą valdžią. Ne visi žino, bet karteliai tiesiog diktuoja sąlygas atskirose valstijose, atskirose teritorijose, ir jei koks nors policininkas pabando kažką padaryti su narkobarono giminaičiu, jam viešai įvykdoma egzekucija – šiemet tai ir įvyko. Egzekucija vykdoma ne tik pačiam policininkui, bet ir visai jo šeimai. Kur yra valstybė? Valstybės nėra. Meksikos prezidentas gali pūstis kiek nori, bet jis visiškai nekontroliuoja situacijos. Tačiau siena nėra problemų sprendimas, ji būtų tik simbolis. D.Trumpas leido iškelti tam tikrus klausimus, kurie vienaip ar kitaip strategiškai ateityje bus sprendžiami", – įsitikinęs ekspertas.

Donaldas Trumpas

Optimizmas ir nerimas

Pasak B.Ivanovo, šie metai Lietuvai buvo geri, o pasauliui – įtempti ir nerimastingi. "Daugybė įvykių – kitaip ir būti negali. Mums reikėtų, aš sakyčiau, lipti iš provincialumo balos – joje labai giliai esame įmirkę. Reikia bandyti matyti realias problemas ir jas spręsti – ir saugumo, ir santykių su Lenkija prasme, nes tai yra iššūkis. Mums Lenkija yra labai svarbi. Mes Lenkijai esame mažiau svarbūs. Reikia daug pastangų ir resursų investuoti", – užtikrintai sako jis.

"Gaila, kad šie metai atnešė ne visai sėkmingų politinio proceso padarinių, mes juos dabar matome. Įvykių moderatorius prezidentas ne visai geba tvarkytis, nors kartais kalba ir gerus dalykus. Šiemet matėme, deja, degradaciją, na, o santykių su Lenkija prasme buvo ir teigiamų poslinkių, buvo vizitų, buvo istorinių epizodų, kurie leidžia tikėti, kad esame strateginiai partneriai", – tęsia politologas ir priduria, kad, pasitinkant Naujuosius metus, optimzmo yra, tačiau rimto nerimo kelia istorija su Baltarusija ir tikimybė, kad bus įgyvendintas vadinamasis anšliusas su Rusija. Pasak B.Ivanovo, šios įvykių versijos turėtume bijoti labiau negu Astravo atominės elektrinės.

„Liūdnas momentas, kad nėra visuomenės aktyvios reakcijos. Yra tik pasyvi... tokių apklausų lygio“, – šeštadienį Lietuvos radijui pareiškė B.Ivanovas, komentuodamas naujausią paskelbtą visuomenės nuomonės apklausą, parodžiusią, kad smuko pasitikėjimas ir prezidente, ir Prezidento institucija. 

Pasak B.Ivanovo, tokia visuomenės reakcija rodo, kad demokratijos koncentracijos lygis šalyje nepakankamas: „Tai byloja apie mūsų demokratijos koncentracijos lygį, kuris, švelniai tariant, nelabai pakankamas“.    

„Ji pro savo kabineto langus nepamatė šimtatūkstinės minios, protestuojančios prieš tuos dalykus“, – pridūrė B. Ivanovas. 

Politologas stebisi, pasak jo, „visiškai pasyvia“ visuomenė reakcija į skandalą, kokio  Lietuva dar nematė. 

„Istorija šokiruojanti visomis prasmėmis, tokio masto skandalo Lietuva dar nematė, manyčiau. Netgi Pakso (apkaltos būdu iš prezidento posto 2004 metų balandį pašalintas Rolandas Paksas) apkaltos aplinkybės nublanksta prieš šitą epizodą, atidengiantį... čia kaip atodanga šešėlinės politikos“, – teigė politologas.   

 B. Ivanovas pabrėžė, kad susirašinėjimo skandalas su E. Masiuliu, po to informacija apie šio buvusio politiko partijos ir koncerno „MG Baltic“ ryšius ir sąsajas, turės įtakos D.Grybauskiatės politinei karjerai Europos Sąjungoje.     

„Problema gali būti Europos Sąjungos institucijų lygmenyje, nes prezidentė  pretenduoja į aukštas pareigas“, – įspėjo B. Ivanovas.   

„Vilmorus“ „Lietuvos ryte“ paskelbta apklausa rodo, kad per mėnesį D.Grybauskaitę palankiai vertinančiųjų sumažėjo nuo 66,5 proc. iki 55,7 proc., o nepalankiai vertinančių gegužę padaugėjo iki 27,5 proc. nuo 18,5 proc. apklaustų gyventojų praėjusį mėnesį. Prieš mėnesį palankiai Prezidento instituciją vertino 58,1 proc. apklaustųjų, dabar gerbėjų būrys susitraukė iki 49 proc. Didėjo ir nepasitikėjimas – nuo 15,8 proc. balandį iki 23,5 proc. gegužę.

Jam antrina ir portalo DELFI vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Anot jos, šioje situacijoje reikalingas didesnis skaidrumas.

M. Garbačiauskaitė-Budrienė: demokratinėje visuomenėje reikia skaidrumo

M. Garbačiauskaitė-Budrienė tvirtina – siekis išspręsti įsisenėjusį „Orlen“ ir „Lietuvos geležinkelių“ konfliktą nėra blogas, tačiau veiksmų reikėtų imtis kitokių.

„Iškėlėte teisingą klausimą – ar iš tiesų Saulius Skvernelis buvo įgaliotas vykdyti tokias derybas. Manau, kad pats susitikimas ir pastangos išspręsti įsisenėjusį „Orlen“ ir Lietuvos geležinkelių“ konfliktą ar gerinti santykius su Lenkija savaime nėra blogai – tai teigiamas siekis. Vis dėlto mes gyvename demokratinėje visuomenėje, kurioje reikia skaidrumo“, – pabrėžia M. Garbačiauskaitė-Budrienė.

Ji atkreipia dėmesį į tai, kad skiriasi nurodomos susitikimo datos. Lenkijos spauda, pirmoji paviešinusi šį faktą, rašo, kad susitikimas vyko lapkričio mėnesį, o S. Skvernelio patarėjas Tomas Beržinskas tikino, kad susitikimo metu Lietuvoje dar tik vyko rinkimų kampanija.

„Tada S. Skvernelis net jokios oficialios pozicijos neužėmė. Būtų įdomios detalės. Manau, kad skaidrumo reikėtų daugiau. Žmonės tai lygina su Maišiagalos memorandumu. Reikėtų priminti, kad 1995 m. tuometinis Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas su premjeru susitarė nedideliame rate ir atidavė tam tikras Lietuvos teritorijas Latvijai. Vėliau buvo atšauktas tas susitarimas“, – sako M. Garbačiauskaitė-Budrienė.

B. Ivanovas: turinį turėtų paaiškinti pats S. Skvernelis

B. Ivanovas mano, kad istorija tikrai nėra tokia jau paprasta, be to, tai nėra ir įprasta praktika. Be to, pabrėžia jis, dabar to susitikimo turinys turi būti maksimaliai išviešintas, o ne slepiamas ir nekomentuojamas.

„Teisingai M. Garbačiauskaitė-Budrienė pastebėjo – iš tikrųjų per tokius susitikimus kartais padaroma labai rimtų klaidų. O šito tikrai nereikia, nes partneriai partneriais, bet čia juk yra ir įvairiausių interesų konfliktų“, – sako B. Ivanovas.

S. Skvernelis, primena politologas, vis dėlto nebuvo privatus asmuo, todėl šiuo atveju turinį turėtų paaiškinti pats S. Skvernelis ir susitikimo dalyviai: „Tai labai svarbu, nes kitu atveju mes pripažįstame, kad šešėlinė politika yra norma, kad galima spręsti už uždarų durų, su niekuo nesikonsultuojant.“

Šiuo atveju, mano B. Ivanovas, „netgi ne taip svarbu, apie ką kalbėta, svarbiausia – kaip kalbėta, kaip tai komentuojama, kaip į tai reaguojama, o  reaguojama į tai absoliučiai netinkamai“.

Premjero patarėjas: T. Pačėsas kitų S. Skvernelio susitikimų nebeorganizuos

„Premjeras jau plačiau komentavo tą susitikimą tiems, kas jo to paklausė. Jei reikia, aš galiu pakartoti dar kartą, kad susitikimas įvyko praėjusių metų rudenį, dar nesibaigus Seimo rinkimų kampanijai. Konkrečiau – tarp pirmojo ir antrojo rinkimų į Seimą turo“, – LRT RADIJUI sako S. Skvernelio patarėjas Tomas Beržinskas.

Anot jo, „tai buvo privatus S. Skvernelio – tuo metu nei premjero, nei netgi potencialaus kandidato į premjerus, viso labo kandidato į Seimo narius – susitikimas su ponu Kaczynskiu“.

Susitikimo tikslas, teigia T. Beržinskas, – labai paprastas: „Buvo aptarti Lietuvos ir Lenkijos santykiai ir tie dalykai, kurie tuos santykius temdo. Ir, žinoma, tų santykių perspektyva.“

T. Beržinsko žodžiais, susitikimą organizavo buvęs krepšininkas, krepšinio treneris Tomas Pačėsas, Jerzy Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumo narys, „kuris irgi dirba puoselėjant Lietuvos ir Lenkijos santykius, mėgina eiti ta linkme“.

Tačiau, tikina premjero patarėjas, T. Pačėsas kitų S. Skvernelio susitikimų nebeorganizuos, nes S. Skvernelis jau užima premjero pareigas, tad visus tarptautinius vizitus organizuoja oficiali S. Skvernelio komanda.

Paklaustas, apie ką konkrečiai S. Skvernelis tuomet Lenkijoje kalbėjo, T. Beržinskas teigia, kad detalių negali pasakyti, nes neturėjo galimybės dėl šito pakalbėti: „Bet galiu tik pakartoti – apie Lietuvos ir Lenkijos santykius ir būtent apie tai, kaip reikėtų juos gerinti. O detalės arba tie nesklandumai, tie šešėliai, kurie temdo ar tuo metu temdė Lietuvos ir Lenkijos santykius, matyt, puikiai žinomi iš viešosios erdvės.“

L. Linkevičius: faktas, kad buvo bandoma kalbėtis, yra teigiamas

S. Skvernelio susitikimą Lenkijoje vertinu labai teigiamai, nes visi neformalūs kontaktai su kaimyninių šalių politikais labai svarbūs, LRT RADIJUI sako užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius: „Tik atkreipčiau dėmesį, kad, mano žiniomis, susitikimas vyko dar prieš premjerui pradedant eiti pareigas. Čia buvo kiek seniau, bet pats faktas, žinoma, yra teigiamas.“

Paklaustas, ar žinojo apie tokį susitikimą, L. Linkevičius tikina, kad jam tai nebuvo naujiena, bet jis žinojo tik patį faktą, o detalių ne.

„Bet, matyt, kaip dabar rašoma, panašiai ir buvo. Vis tiek buvo kalbama ir apie dvišalius santykius. Ypač išskirčiau vieną iš problemų, susijusių su „Orlenu“. Beje, visiškai neseniai, kaip pamename, šis konfliktas buvo išspręstas taikos sutartimi, kas tikrai labai svarbu reguliuojant dvišalius santykius. Manau, kad neformalūs kontaktai prie to irgi prisidėjo“, – kalba L. Linkevičius.

Pasiteiravus, ar dabar premjeras turėtų plačiau pakomentuoti susitikimą, ministras sako, kad, jo manymu, viešoje erdvėje pakanka komentarų: „Juo labiau kad tai seniai buvo, praėjo beveik metai. Pats faktas, kad buvo bandoma kalbėtis, yra teigiamas.“

Be to, tikina L. Linkevičius, ir formalūs, ir neformalūs susitikimai visada yra naudingi, ypač jeigu jie skirti siekiant derinti tarpusavio santykius, glaistyti kai kuriuos konfliktinius momentus.

Gelžbetoninė sistema

Kraštutinė dešinė Europoje pastaruoju metu sulaukia vis didesnio elektorato palaikymo, o žiniasklaida dažnai šią politinę jėgą įvardija kaip naują grėsmę tradicinei Vakarų politinei sistemai. Rusijos vaidmuo kraštutinių dešiniųjų politiniame lauke yra išskirtinai svarbus – ne vienas atvejis rodo, kad šios politinės jėgos siekia suartėti su Kremliumi.

Prancūzijos partijos "Front National" (FN) lyderė Marine Le Pen ne taip seniai pareiškė, kad kalbant apie Krymo aneksiją, ji nemato nieko blogo, neva patys šios teritorijos gyventojai referendume pasisakę, kad nori prisijungti prie Rusijos.

Vokietijos partijos "Alternative für Deutschland" (AfD) programoje sakoma, kad šaliai reikėtų mažiau integracijos į ES, ESBO, bet stiprinti ryšius su Rusija. Ir tai tik keli pavyzdžiai, rodantys, kad Rusija tarsi kursto kraštutinę dešinę Europoje.

"Ultradešinieji gauna finansavimą iš Rusijos. M.Le Pen pareiškimas apie Krymo aneksiją ne šiaip sau atsirado, ji atvirai prašė pinigų iš Rusijos – sakė, kad trūksta apie 6 mln. eurų  prezidento rinkimų kampanijai", – apie Rusijos tikslus mobilizuoti europines marginalias fašistuojančias ir neonacistines grupes ir taip kelti destrukciją Europoje sako politologas.

"Rusija finansuoja šiuos veikėjus, organizuoja forumus ar kitaip juos palaiko, bet tai kur kas silpnesnis dalykas nei komunistinis internacionalas, kai tarpukariu veikė komunistinės grupuotės ir bandė sukelti pasaulinę revoliuciją. Apskritai Rusija iliuzijų nei dėl D.Trumpo, nei dėl kitų, žinoma, neturi, kadangi, nepaisant nieko, puikiai suvokia, kad Europoje po karo yra sukurta labai tvirta gelžbetoninė sistema ir ji atlaikys faktiškai bet ką", – neabejoja B.Ivanovas.

Absoliučiai nenumaldoma

Pasak B.Ivanovo, kraštutinė dešinė ir populistai negali pakeisti Vakarų demokratijos vertybių sistemos – net jeigu M.Le Pen būtų išrinkta Prancūzijos prezidente, vargu ar tai iš esmės galėtų ką nors transformuoti šalyje. Politologas primena, kad pilietinė visuomenė Vakarų pasaulyje yra nepaprastai stipri.

"Pažiūrėkime, kiek šimtų tūkstančių žmonių, D.Trumpui užkabinus feministes, išėjo į gatves visame pasaulyje. Prancūzijos, Italijos ir kitų Europos šalių visuomenės yra nepaprastai gerai konsoliduotos. Per dieną gali būti surengti milijoniniai mitingai, eitynės, tad nauji apologetai neturi galimybių ko nors pakeisti", – primena politologas.

Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas yra nepaprastai geras profesionalas, bet kalba nesąmones.

"Jie nieko kito negali pasiūlyti kaip negatyvią kampaniją, nukreiptą prieš ką nors, pavyzdžiui, pabėgėlius. Ir tai veikia trumpą laiką, nes demokratinė rinkimų sistema padeda apsisaugoti nuo politikos pamišėlių. Kai Hitleris atėjo į valdžią, tuo metu buvo ekonominės krizės banga, ko dabar nėra, buvo ir Vokietijos pralaimėjimas kare, ir pažeminimas. Bet jau 1933 m. rinkimai rodė jo partijos nuosmukį ir reikėjo surasti tokį beprotį, kuris papuls į Reichstagą ir įves diktatūrą. Dabar yra kur kas daugiau mechanizmų, užtveriančių kelią tokiems atvejams", – dėsto B.Ivanovas.

Gali pašalinti

Žvelgiant į Vakarų demokratijos tvarumą už Europos ribų – į JAV – šiandien visi žvilgsniai krypsta į D.Trumpą, kuris į Baltuosius rūmus atėjo nešinas populizmo ir nusiteikimo prieš politinį elitą vėliava. "Tai yra gana įdomus aktorius. Jis iš tikrųjų yra toks, kokį jį matome, iš esmės Hugo Chavezo tipo veikėjas", – sako B.Ivanovas.

Prisiminęs D.Trumpo pirmtaką Baracką Obamą politologas teigia, kad, nepaisant to, jog apie jo kaip prezidento darbus pasakyta daug nuostabių dalykų, jis nėra kuo nors išsiskyręs prezidentas.

Politologas įsitikinęs, kad nėra reikalo klausyti pranašų, kurie sako, jog artėja ES, JAV, pasaulio pabaiga, ir labiausiai šiame kontekste bijoti reikėtų Rusijos: "Rusija nelabai turi kuo pasigirti, nepervertinkime jos pačios ir jos ambicijų. Joks D.Trumpas, gėjų paradai Europoje ir kraštutinė dešinė negali kelti esminės grėsmės Vakarų demokratijos principams, ir V.Putinas tai puikiai supranta. Sistemingai atsiranda pranašų, kurie sako, kad tuoj Rusija pradės karą. Jei jais tikėtume, jau 2015 m. turėjome sėdėti apkasuose ir atsišaudyti prieš Rusiją, bet niekas neprasidėjo ir neprasidės. Rimti analitikai apie karo grėsmę kalba 0,5–0,7 proc. tikimybe, o tokios proporcijos vargu ar gali būti realaus konflikto pranašai. Daugiausia, kas gali blogėti, tai situacija informaciniame lauke."

Pilietinis karas

Kalbant apie šiandienį Rusijos vaidmenį tarptautinėje politinėje arenoje, analitikas pastebi, kad šios šalies elgesį vertinti iš vienos pusės yra labai lengva, bet iš kitos – sunku.

"Sunku kalbėti apie politikoje dalyvaujančius psichikos negalią imituojančius veikėjus. Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas yra nepaprastai geras profesionalas, bet kalba nesąmones, pavyzdžiui, apie užsienio diplomatus, kurie vaikšto po mitingus persirengę moterimis, – tai neįtikimi dalykai. Rusijoje marazmo lygmuo visose sferose auga kasdien. Tai akivaizdu vien tik pažvelgus į bylas ir teismų nuosprendžius. Visa tai rodo tik vieną dalyką – vargu ar Rusijoje tokia situacija išsispręs", – teigia politologas.

B.Ivanovas mano, kad Rusija po V.Putino valdymo vargiai liks tokia, kokia yra šiandien, o ateities išpranašauti negali nė puikiausi analitikai. Politologas išskiria, kad kalbant apie Rusiją, reikia pabrėžti pilietinio karo grėsmę.

Politologai sako, kad naują vadovą išsirinkusi Konservatorių partija turi galimybių pritraukti daugiau rinkėjų, jei iki 2016 metų rudens sugebės atsinaujinti, kaip žada šeštadienį partijos vadovu tapęs Gabrielius Landsbergis. Tačiau politikos apžvalgininkai pabrėžia, kad sėkmę labiausiai lems pačios partijos ir jos lyderio pastangos.

Politologas Bernaras Ivanovas sako, kad yra keli būdai G.Landsbergiui įgyvendinti savo tikslus.

„Pirmas būdas - truputėlį koreguoti komunikaciją, taip, kad pritraukti grupes elektorato, kurios paprastai galbūt nebalsuodavo ar jautėsi atitrūkusios nuo Konservatorių partijos, o kitas dalykas - kokias naujas idėjas jis ruošiasi atnešti, galbūt rinkėjams kažką nauja pasiūlyti, ir daugelis sutaria, kad tai bus tam tikras ėjimas į liberalesnę ideologinę pusę. Bet kokiu atveju nemanau, kad pačios idėjos labai lemia sėkmę rinkimuose, bet pati komunikacija, tie būdai, kaip tu tas idėjas neši, kaip bandai pateikti rinkėjams - būtent Liberalų sąjūdžio sėkmė kaip tik apie tai ir byloja“, - LRT radijui sekmadienį sakė B.Ivanovas.

Politologas Antanas Kulikauskas mano, kad dabartinės tendencijos nėra palankios konservatoriams, kurie gali tapti antrąja pagal svarbą dešiniąja partija po liberalų. Jis mano, kad atgauti rinkėjų pasitikėjimą partija gali, tačiau tai padaryti bus labai sunku.

„Dabar išryškėjusios tendencijos nėra palankios sėkmei, žinoma, partija tragiškai nepralaimės, bet, ko gero, jeigu ir išoriniame partijų pasaulyje - Lietuvos, tarptautinėje situacijoje ir ekonomikoje - neįvyks kokių radikalesnių posūkių, tai perlaužti šitą tendenciją net ir partijų dešiniajame flange, o ji tapo dabar palankesnė liberalams, ir Tėvynės Sąjungai gresia tapti antrąja pagal svarbą dešiniajame flange partija - tai perlaužti nebus labai sunku. To atsinaujinimo reikia, bet kaip konkrečiai įtikinti rinkėją, ir kaip pažadinti tą, kuris nusivylęs socialiniu teisingumu - pasakyti lengva, o padaryti oj kaip nelengva bus“, - LRT radijui kalbėjo A.Kulikauskas.

B.Ivanovas mano, kad Tėvynės Sąjunga rodo pastangas atsinaujinti, ir tai parodė šeštadienį pasibaigę partijos pirmininko rinkimai. Tačiau jis perspėja, kad laiko partija turi labai nedaug.

„Jie, man atrodo, stengiasi tai daryti, ir rinkimai bylotų apie tai, kad jie tai bandys daryti - tai suformulavo labai aiškiai, ir galvočiau, kad šansas išjundinti darbą su elektoratu yra, tik, aišku, laiko mažai, bet kita vertus ir patys liberalai ne tokioje palankioje situacijoje yra - jie ateina į savivaldybes, pradės dirbti, o realus darbas visada iššaukia ir kritikos, tai šia prasme situacija konservatoriams gali pakrypti įvairiausia linke, taigi, manau šansų yra“, - kalbėjo politologas.

Jo manymu, partijos nariai pasirinko G.Landsbergį, o ne Ireną Degutienę, nes jis yra jaunas politikas, be to, jį palaikė partijos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis.

„Buvo, žinoma, labai aiški garbės pirmininko pozicija šiuo atveju, ir Gabrieliaus Landsbergio ėjimas, jis buvo pakankamai simboliškas - žinoma, kad reikalingas partijai atsinaujinimas, naujas lyderis, ateinantis iš šalies, nes jis partijoje dirbantis palyginti neilgai, bet tai didelis pliusas - žmogus nesusisaistęs kažkokiais dalykais, kurie trukdytų“, - kalbėjo B.Ivanovas.

Naujasis didžiausios opozicinės partijos vadovas G.Landsbergis sako, kad svarbiausias jo uždavinys yra ruoštis 2016 metų Seimo rinkimams. Anot jo, partija turi atsinaujinti idėjomis ir susigrąžinti tuos jos narius, kurie yra nusivylę.

„Partija turi atsinaujinti ne tik veidais, bet ir idėjomis - pateikti savo socialiai jautrų veidą, atsiprašyti tų visuomenės grupių, kurios buvo įskaudintios, atstumtos ir nusisuko nuo mūsų. Turime didelį potencialą susigrąžinti rinkėjus ir žmones, kurie buvo anksčiau mumis pasitikėję. Manau, kad galime atkurti ryšius ir sukurti naujus ryšius, taip pat su ekspertais ir visuomenės veikėjais, kurie visada mūsų partijai buvo svarbūs ir buvo netoliese“, - LRT televizijai šeštadienį sakė G.Landsbergis.

Jis pakartojo, kad siūlys savo varžovei rinkimuose I.Degutienei tapti jo pavaduotoja.

„Viskas turi eiti drauge - ir patirtis, ir energija, ir entuziazmas, ir atsinaujinimas. Tai viena iš priežasčių, kodėl Degutienei siūlysiu tapti viena iš partijos pirmininko pavaduotojų“, - sakė politikas.

Preliminariais duomenimis, 33 metų G.Landsbergis partijos vadovo rinkimų antrame ture šeštadienį surinko 55,43 proc. balsų (5024 balsavusieji). I.Degutienė surinko 44,53 proc. balsų (4036).