Po pirmojo „Eurovizijos“ pusfinalio Austrijai 2014 m. pergalę konkurse atnešusi Conchita Wurst pasidalijo sustabdytu kadru iš muzikos klausymo platformos „Spotify“. Joje atlikėja mėgavosi Silvester Belt daina „Luktelk“.

„Esu apsėsta“, – šalia rašė Conchita Wurst.

Į „Eurovizijos“ legendos pagyras atsakė ir didžiajam šeštadienio finalui besiruošiantis Silvester Belt.

„Palaukite, ką? Didžiausiai iš didžiausių „Eurovizijos“ ikonų patinka „Luktelk“?!!“ – negalėjo patikėti Lietuvos atstovas.

Silvester Belt „Instagram story“ nuotr.

LNK primena, kad Silvester Belt – vienas iš dešimties atlikėjų, antradienį perlipusių konkurso pusfinalio slenkstį.

Neseniai išplito žinia apie tai, kad 2014-ųjų "Eurovizijos" nugalėtoja Conchita Wurst serga ŽIV. Transvestitas atlikėjas informacija pasidalijo pats, savo "Instagram" paskyroje, kadangi skaudžiu faktu jį šantažavo buvęs partneris. Šiuo momentu, kai rašau šiuos žodžius, Conchitos įrašas jau susilaukė daugiau negu 50 tūkst. paspaudimų "patinka" ir tūkstančių komentarų iš viso pasaulio, kurių absoliuti dauguma – palaikantys. O kokią situaciją matome brangiojoje tėvynėje, pasižiūrėję, ką apie menininko nelaimę kalba lietuvių komentatoriai? Citata (netaisyta): "Neutralizuot i peciu sita ligu nesiotoja" tikrai nėra pati pikčiausia. Ir dar gausybė tokių, kurie dėl svetimos tragedijos džiūgauja tarsi ką tik išlošę milijoną. Na, dar iš dalies tokią viešą piktdžiugą suprasčiau, jei susirgtų koks recidyvistas, vaikus valgęs žmogėdra ar serijinis žudikas. Bet, atrodo, suknelės derinimas su barzda mums – rimtesnis nusikaltimas.

Na, gerai, sakykime, esame labai konservatyvus kraštas, kur lytiškai plintančias ligas net ir valdininkai rimtu veidu vadina Dievo rykšte už palaidą gyvenimą. Bet piktdžiugiškų replikų susilaukia ne tik tie, kurių seksualinis gyvenimas kuo nors skiriasi nuo daugumos (nors, kita vertus, ar tikrai ta dauguma tokia jau šventa už uždarų durų?). Štai politikė po ilgų santuokos metų skiriasi su vyru – "Medalį jam, kad ir taip su velnio nešta boba dešimtmečius ištempė". Dainininkę (galbūt) primušė vyras – "Pati kalta, kekšė, kad šlaistosi su koncertais po visą šalį, o dar pusnuogė fotografavosi, namie geriau sėdėtų". Skelbimas apie pavogtą brangesnį nei vidutinis automobilį – "Cha cha, taip jiems ir reikia, žinos kaip puikuotis savo mašinom".

Gėda, užuot paklausus savęs "Kodėl aš toks nelaimingas?", būti svetimu skausmu mintančiu šakalu ir dar tuo didžiuotis.

Pastebėjote, kaip beveik po kiekviena naujiena apie įvykusią avariją, pabyra tų besijuokančių "Facebook" veidukų kruša? Esate skaitę diskusijas po straipsniais, kur žmonės dalijasi skaudžiais išgyvenimais, pavyzdžiui, patirtimis sergant alkoholizmu ar depresija? Aš skaičiau, tai daryti teko itin ilgai ir kruopščiai dar rašant bakalauro darbą. Žinokite, šiurpinančiai daug besityčiojančiųjų, kad depresija yra ne liga, o "iš gero gyvenimo išsigalvotas išpindėjimas".

Po velnių, iš kur mes taip gerai išmanome, kam, ko ir kaip reikia? Kodėl manome turį teisę spręsti, kas ko nusipelnė? Ar patys nuo momento, kai ligoninėje mums nukirpo virkštelę, nesame padarę nė vienos klaidos? Net jei taip, kodėl svetimos klaidos ir jų padariniai kuo nemalonesni – tuo stipresnį mums sukelia orgazmą? Iš kur noras įdurti ir taip pūliuojančią žaizdą smailu nagu?

Aš suprantu, tie žmonės greičiausiai pikti, nes nelaimingi. Tam, kurio savo gyvenimas sėkmingas, paprastai norisi, kad ir aplinkiniai šypsotųsi. Ir pamačius suklupusįjį, savaime tiesi ranką padėti atsistoti, o ne imi spardyti gulintįjį. Tikrai nesu jautruolė, šaukianti apie kiekvieną aštresnį pasisakymą viešoje erdvėje: "Kovokime prieš patyčias!" Bet yra labai didelis skirtumas tarp to, kai nepavykusi selebritės šukuosena juokais prilyginama "Rollton" makaronams, o kita – kai žmogui, kuris asmeniškai tau nieko blogo nepadarė, dėl jo orientacijos, tebūnie ir netradicinės, linkima mirties. Pastarasis dalykas nėra nei juokingas, nei smagus, nei tinkama pigi priemonė pelnyti dešimtis tokių pačių dvasios kastratų "like". Tai yra tiesiog gėda. Nes gėda, užuot paklausus savęs "Kodėl aš toks nelaimingas?", būti svetimu skausmu mintančiu šakalu ir dar tuo didžiuotis.

Austrijos dainininkė šią savo ligą būtų slėpusi ir ilgiau, tačiau apie tai prabilti ją paskatino buvęs vaikinas – jis garsią atlikėją tiesiog pradėjo šantažuoti.

Kaip rašo portalas dw.com., Thomas Neuwirth, įkūnijantis Conchitą Wurst, apie ligą prisipažino sekmadienį socialiniame tinkle "Instagram". 

29-erių transvestitas rašė: "Šią visuomenei iš tikrųjų nesvarbią informaciją norėjo viešai paskelbti mano buvęs partneris. Aš niekada neleisiu manęs gąsdinti ir daryti įtaką mano gyvenimui." Sprendimą paskelbti šią informaciją ji pavadino „Damoklo kardo“ pašalinimu.

"Instagram" nuotr.

Anot Conchitos Wurst, intensyvus gydymas leido pasiekti tai, kad ji ŽIV negali perduoti kitam asmeniui. "Tikiuosi, padrąsinti ir kitus žmones bei žengti žingsnį link to, kad ŽIV sergantys žmonės nebūtų stigmatizuojami", – pridūrė ji.

Pirmadienį ryte prie jos žinutės mygtukas „patinka“ buvo paspaustas daugiau kaip 26 tūkst. kartų.

„Aš labiau nei bet kada stipri, motyvuota ir laisva“, – sakė C. Wurst.

Ji gyrė „besąlygišką paramą“, kurios sulaukė iš savo šeimos, ir pridūrė, kad iki šiol informacijos apie ŽIV neskelbė ir norėdama apsaugoti ją nuo viešumo.

„Mano draugai taip pat jau kuris laikas žinojo ir vertino tai su palankumo dvasia, kurios linkėčiau visiems paveiktiems asmenims“, – sakė ji.

C. Wurst išgarsėjo su daina „Rise Like A Phoenix“ laimėjusi 2014 metų Eurovizijos dainų konkursą ir naudodamasi savo padėtimi gynė gėjų teises.

Vasario mėnesį ji paskelbė apie naują albumą, parengtą bendradarbiaujant su Vienos simfoniniu orkestru, o kitą savaitę turi vesti Amadeus (Amadėjaus) austrų muzikos apdovanojimų įteikimo ceremoniją.

2014 metų Eurovizijos dainų konkurso nugalėtoja turėjo pasirodyti kartu su trio „Basalt“ penktadienį vakare, renginyje, kuriuo siekiama skatinti tarpkultūrinį bendradarbiavimą tarp Europos atlikėjų ir imigrantų.

Tačiau Britanijos tarnybos atsisakė įsileisti tris sirus, gyvenančius Vienoje jau daugiau nei dvejus metus ir pabėgusius nuo kruvino pilietinio karo savo šalyje.

„Dėl apmaudžios priežasties, kad mano draugų Amjado (Amdžadas), Nooros (Nuros) ir Almontherio (Almonterio) iš grupės „Basalt“ vizų paraiškos į Jungtinę Karalystę nebuvo patenkintos, šįvakar nepasirodysiu Edinburgo tarptautiniame festivalyje, – 28 metų Conchita rašė savo „Facebook“ paskyroje penktadienį. – Labai liūdime, nes tikrai laukėme šio renginio“.

Conchita ir „Basalt“ turėjo atlikti savo dainą „Mažas namas“ (Small House), dainuojama Angliškai ir Arabiškai, vieną Naujosios Europos dainų knygos dainų, tai Europinė iniciatyva organizuojama Edinburgo festivalio.

Projektas yra „apie tai kaip skirtingi žmonės paveikia ir praturtina, vietų į kurias atvyksta, kultūrinę geografiją“, AFP naujienų agentūrai sakė festivalio direktorius Fergusas Lineganas (Fergusas Lineganas).

Kasmetinis Edinburgo festivalis, šiais metais švenčiantis 70 metų sukaktį, yra didžiausias visame pasaulyje meno festivalis.

Tris savaites trunkantis operos, šokio, muziko ir teatro festivalis vyks iki rugpjūčio 28 dienos.

Nuo lėlių iki LGBT

Išties – kažkada europiečių širdis glostė dailiai sušukuotos merginos, dainuojančios apie vaškines lėles, pirmąją aistrą ar svajones, kvarteto "Aleliuja" ar apie amžiną meilę suokiantis svajonių vyras. "Drag queen", transseksualai, lesbietiškas bučinys, atlikėjai, kurių lytį reikia atspėti – paskutiniaisiais dešimtmečiais "kitokie" žmonės "Eurovizijoje" vis labiau pastebimi. Nieko keisto, kad peržvelgęs (arba ne) "Eurovizijos" dainų popuri, ne vienas konservatyvus žiūrovas konstatuoja: konkursas išsigimė, demonstruojamos supuvusios Vakarų vertybės, iškrypėliai okupuoja sceną.

Visgi postringavimai, kad "anksčiau tiek gėjų nebuvo" skamba panašiai kaip anekdotai apie seksą Sovietų Sąjungoje. Tad kaip nutiko, kad žiūrimiausias dainų konkursas tapo grandioziniu LGBT bendruomenei draugišku vakarėliu?

Priimti kitoniškumą

"Eurovizija" žmonėms leido išvysti kitas šalis, kitas kultūras ir suvokti, kokios jos skirtingos. O matant skirtingus žmones lengviau ir pačiam priimti save "kitokį".

Apie "Eurovizijos" gerbėjų fenomeną kalbėjęs airių dramos ir teatro profesorius Brianas Singletonas nesistebi – praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje homoseksualūs žmonės nebuvo toleruojami ir konkursą žiūrėdavo šeimos rate. To laikmečio vyro įvaizdžiui nederėjo jausmingumas, o būtent jį atskleisti leisdavo "Eurovizija" – kupina emocijų ir dainų apie meilę, o kur adrenalinas skaičiuojant balus ir laukiant nugalėtojo. "Šis gilus teatrališkumas yra lyg dėlionės detalė, – sako akademikas. – Glamūras, šou yra tie dalykai, kurie patraukė gėjus, norinčius pabėgti nuo vyriškumo standartų." Jis primena, kad 7–8-ajame dešimtmetyje tokio masto konkursas buvo tiesiog langas į pasaulį, kai dauguma televizijos žiūrovų tematydavo nacionalinio transliuotojo programą. "Eurovizija" žmonėms leido išvysti kitas šalis, kitas kultūras ir suvokti, kokios jos skirtingos. O matant skirtingus žmones lengviau ir pačiam priimti save "kitokį" ar net tai viešai atskleisti.

Būti kitokiam konkurse itin svarbu – tik taip gali būti pastebėtas. Būtent kitoniškumo, įvairovės, kas būna kritikuojama dėl kokybės trūkumo, pranašumas konkurse vertinamas homoseksualių žmonių, kuriems patiems teko ar tenka susidurti su spaudimu būti tokiems kaip visi. "Čia į žmones nežiūrima kaip į homoseksualius ar heteroseksualius, tai didelis įvairių tapatybių katilas, ir nesvarbu, ar esi gėjus, ar ne", – "France 24" aiškino vienas iš "Eurovizijos" dainų konkurso organizatorių Sietse Bakkeris.

Nuodėmės standartai

Ilgainiui iš šeimos rato homoseksualūs žmonės "Eurovizijos" transliacijai ėmė burtis į grupeles, o 9-ajame dešimtmetyje atsirado ir pirmieji konkurso gerbėjų klubai, kurių dauguma narių ir tapo netradicinės seksualinės orientacijos asmenys. Natūralu, kad gerbėjų klubai imdavo organizuotis kelionę į savo Meką, tik TV žiūrovams konkurso publika nebuvo matoma. Tai pasikeitė po 1998-ųjų, kai konkurso žiūrovams palikta vietos prie scenos, kur, žinoma, pasiekia kameros. Kadangi dauguma susirinkusių gerbėjų buvo gėjai, tad ir galėjo susidaryti neteisingas įspūdis, kad apskritai "Eurovizijos" gerbėjai – nedradicinės orientacijos asmenys. Tačiau šiuo atveju belieka pasijuokti 204 milijonams pernykščio konkurso transliacijos žiūrovų.

Kalbėti apie gėjų okupuotą "Eurovizijos" sceną – vėlgi fantastikos "štrichas". Konkurse kasmet dalyvauja keliasdešimties šalių atstovų, kurie "neįdomūs" – gyvena taip, kaip visi: dirba, linksminasi, stato namus ir augina vaikus, šunis ar pomidorus. Tačiau už akių ir liežuvių užkliūva iš šio būrio išsiskiriantis vienas ar pora tų, kurie atrodo kitaip, galbūt elgiasi kitaip, nei įprasta, ir neslepia gyvenantis kitaip. Paradoksalu šioje muzikos puokštėje atrodo nebent tai, kad besipiktinantys ištvirkimo propaganda ir nuodėmės sklaida beda pirštą į barzdotą moterį neklausdami, kaip vaikams paaiškinti apie scenoje strikinėjančius pulkus tų, kurių krūtys sprogsta iš blizgių apdarų, kurios ir sijonus "pameta", ar tų, kurie įkaitę muša būgnus, glamonėja svetimas šokėjas ar vibruoja savo treniruotas šlaunis.

O kas tie (ne)laimingieji, išdrįsę išsiskirti iš minios "Eurovizijos" dalyvių savo kitoniškumu, apžvelgia "TV diena".

Jeanas-Claude‘as Pascalis

1961-aisiais Liuksemburgui pergalę padovanojo prancūzų aktoriaus ir dainininko kūrinys "Nous Les Amoureux". Vėliau atlikėjas patvirtino spėjimus, kad jo žodžiai apie teisiamą meilę ir kovą už ją išties yra apie homoseksualių žmonių jausmus.

Patrickas Juvet

1973-iaisiais "Eurovizijoje" užėmęs 13 vietą iš 17 šveicaras niekad neslėpė esąs biseksualus. Jaunystėje jis susitikinėjo su Holivudo pažiba Melanie Griffith ir išsiskyrė dėl šios noro tuoktis, vėliau beprotiškai įsimylėjo elektroninės muzikos legendą Jean-Michelį Jarre’ą ir puolė į dešimtmetį trukusią depresiją, kai šis pasirinko aktorę Charlotte Rampling.

Paulas Oskaras

1997-aisiais Islandijai atstovavęs vaikinas laikomas pirmuoju, konkurse viešai prisipažinusiu apie savo homoseksualumą, asmeniu.

Dana International

Izraelio popdainininkė 1998 m. su daina Diva laimėjo "Eurovizijos" konkursą. Sharon Cohen gimė kaip berniukas Yaron, bet dar 13-os prisipažino besijaučiantis kitos lyties, tad 1993 m., būdamas 21 m., buvo operuotas ir teisiškai pakeitė lytį.

"Sestre"

2002 metais "Eurovizijos" žiūrovus nustebino Slovėnijos vaikinų, apsirengusių merginų rūbais, grupė "Sestre". Viena grupės narė keleriais metais anksčiau užėmė antrą vietą Europos transvestitų konkurse.

Marija Serifovic

2007-aisiais konkursą su daina "Molitva" laimėjo Serbijos atstovė, kuri neslepia homoseksualumo. Šiandien ji yra aktyvi kovotoja už LGBT teises savo šalyje.

Verka Serduchka

2007-aisiais "Euroviziją" sudrebino per plauką jos nelaimėjęs ukrainiečių humoristas bei parodijų meistras Andrijus Danilka, įkūnijęs kultinę Verką Serdiučką. Vyras neigia esąs gėjus, tačiau jo personažui pavyko peršokti dar vieną LGBT tabu.

DQ

Blizgučiais ir plunksnomis pasipuošusi danų "Drama Queen" žiūrovų nesužavėjo ir liko be finalo.

Tooji

Irane gimęs populiariosios muzikos atlikėjas, 2012-aisiais atstovavęs Norvegijai, ne tik neslėpė esąs gėjus, bet pristatė gerbėjams pristatė dainos klipą, kuriame imituojama sekso scena su kunigu bažnyčioje.

Ryanas Dolanas

2013-aisiais Airijos garbę gynęs vaikinas po konkurso išleido vaizdo klipą jaunų LGBT žmonių savižudybių prevencijai ir aktyviai įsijungė į kampaniją už tos pačios lyties asmenų santuokos įteisinimą.

Conchita Wurst

Homoseksualaus menininko Tomo Neuwirtho personažas – ilgaplaukė barzdotoji "drag queen" – 2014-aisiais Austrijai lėmė pergalę, o daina "Rise like a Phoenix" tapo tikru himnu prieš fanatizmą.

Douwe Bob

2016-aisiais Olandijai atstovavęs dainininkas atvirai kalba apie savo biseksualumą.

Hovi Star

Pernai Izraeliui atstovavęs dainininkas yra LGBT bendruomenės narys ir teigia: "Kai žmonės yra prieš LGBT, jie yra prieš meilę."

Šią galimybę ji gavo atrankos organizatoriams pasinaudojus teise pakoreguoti taisykles ir į finalą deleguoti vieną iškritusį dalyvį, o bilietą išplėšė gerbėjų balsai.

Kovo 11-ąją dėl galimybės iškeliauti į Kijevą iš aukso plaukianti Lolita Zero surems ragus su šešiais atlikėjais: Aiste Pilvelyte, grupe "Fusedmarc", Gabrieliumi Vageliu, Paula, Kotryna Juodzevičiūte ir Greta Zazza.

Visos atrankos metu su kitais "Eurovizijoje" dalyvavusiais personažais, pvz., Verka Serdiučka ar Conchita, lygintas G.Ivanauskas numoja ranka. Žino, kad palyginimų neišvengs, mano, kad yra ne mažiau už juos vertas "Eurovizijos" scenos ir juokauja, kad Conchita skeptikai vadintų net briedį, jei šiam užmautum sijoną ir prilipintum barzdą. Galų gale, Verka Serdiučka ir Conchita tapo tikromis "Eurovizijos" žvaigždėmis, tad lyginimas su jomis tikrai nėra prasčiausias linkėjimas galimai Lietuvos atstovei. O kuo ši trijulė panaši vieni į kitus ir kuo skiriasi, apžvelgia "TV diena".

Personažas: ekstravagantiškoji ragais pasipuošusi ir arbūzus daužanti Lolita Zero. Jos kūrėjas siūlytų personažo nepriskirti nei prie vyro, nei prie moters – tiesiog "kita". Įsižeidžia pasirodymą pavadinus linksma parodija, "drag queen", transvestitų šou ir laiko tai spektakliu. Personažas gimė iš... pakvailiojimų ir tik vėliau atsirado jam skirta scena Emilio Vėlyvio filme "Zero 3".

Atlikėjas: 36-erių diplomuotas aktorius-šokėjas G.Ivanauskas. 2005-aisiais įkūrė savo vardo teatrą, kuriam po poros metų Kultūros ministerija suteikė teatro statusą ir pripažino profesionaliu scenos meno teatru. Jis dalyvauja įvairiuose šokio projektuose, kuria scenografiją ir šokio spektaklius.

Šeiminė padėtis: nevedęs. Sako, kad myli žmones ir spalvingus jausmus dovanoja šokiu.

"Eurovizija": konkurso debiutantas į didžiąją Europos sceną beldžiasi su daina "Get Frighten" apie meilę.

Pasiekimai / pasekmės: žiūrovų ir "Eurovizijos" atrankos komisijos simpatijų pelnė nuo pirmos laidos. Visgi komisija atvėso ir pareiškė, kad Lolitos misija baigta. Pritariančiųjų choras socialiniuose tinkluose taip pat ataidėjo, kad nei balso, nei įsimenančios dainos Lolita neturi, pribloškiamu grožiu nepasižymi, o ryškus persirengėlio šou – jau praeities tendencijos, juolab, sunkiai tikėtina, kad po metų kelerių jos kūrinys suksis radijo grojaraštyje. Visgi žiūrovai, vieningai balsais stūmę Lolitą Zero į finalą, triumfavo. O pats atlikėjas neabejoja savo pergale – tikina, kad kritika, neapykanta užaugino ne tik ragus, bet ir sparnus.

Personažas: ilgaplaukė barzdotoji "drag queen" Conchita Wurst. Išgalvotos moters biografija liudija: ji gimė Kolumbijoje, jos tėvas buvo teatro direktorius Alfredas Knackas von Wurstas, ji įsimylėjo burleskos šokėją Jacques’ą Patriaque’ą ir už jo ištekėjo. Iki pergalės "Eurovizijoje" C.Wurst filmavosi TV laidoje "Sunkiausi darbai Austrijoje", kur dirbo viename žuvų fabrike, bei realybės šou "Laukinės merginos", kurio metu grupė kandidačių turėjo išgyventi Namibijos dykumose kartu su vietos gentimis.

Atlikėjas: 28-erių Thomas Neuwirthas. Meno studijų absolventas gimtojoje Austrijoje išgarsėjo 2006-aisiais, kai dalyvavo talentų šou "Starmania". Persirengęs moterimi T.Neuwirthas pirmą kartą scenoje pasirodė 2011-aisiais – dalyvaudamas talentų šou. Šlovės sulaukė sukūręs ekscentrišką C.Wurst personažą.

Šeiminė padėtis: nevedęs. Niekada neslėpė, kad yra gėjus, bet nežada keisti lyties ir tapti moterimi.

"Eurovizija": su daina "Rise Like A Phoenix" atstovavo Austrijai 2014 m. "Eurovizijos" dainų konkurse Danijoje ir jį laimėjo ženklia persvara.

Pasiekimai / pasekmės: Conchita žaibiškai išgarsėjo interneto platybėse, o Lietuvoje jos įvaizdį lydėjo sparnuotu tapęs klausimas: "Kaip tai paaiškinti vaikams?" Iki konkurso tik gimtinėje žinoma Conchita leidosi į gastroles po pasaulį, o jos debiutinis albumas tapo platininiu. "Eurovizijos" laimėtojai neliko abejingi mados švyturiai – Karlas Lagerfeldas ir Jeanas Paulis Gaultier, kurių modeliu ji tapo, nusifilmavo apatinių drabužių reklamoje, žygiavo mados pristatymų podiumu, spindi gėjų paraduose ir vakarėliuose su Holivudo žvaigždėmis, ji tapo ir riboto "tolerancijos leidimo" lėle Barbe, taip pat spėjo pristatyti savo biografiją. Conchitos kritikai ir homofobai gali džiaugtis – T.Neuwirthas ką tik paskelbė ketinantis "nužudyti" jį išgarsinusį personažą, nes nuo jo tiesiog pavargo ir nori pradėti naują gyvenimo etapą.

Personažas: komiška vidutinio amžiaus palydovė ukrainietė Verka Serdiučka. Jos idėja kilo dar mokyklos teatro studijoje. Pavardė – pasiskolinta iš nemėgstamos pirmūnės klasiokės. A.Danilka išpopuliarėjo 18-os, kai Ukrainoje prasidėjo masinė psichozė dėl Verkos Serdiučkos. Jo programa "SV šou" 1998-aisiais įsiprašė į Rusijos televiziją ir sulaukė tikros šlovės, o Baltarusijoje Verka net sugebėjo pašokdinti Baltarusijos prezidentą.

Atlikėjas: 43-ejų Andrijus Danilka. Baigė menininkų dizainerių mokyklą, bandė stoti į muzikos mokyklą, bet nepriimtas, nes "blogai atrodo scenoje". Įgijo kasinininko-padavėjo specialybę, Kijevo humoro konkurse pristatė savo "Palydovę", tuomet panoro tapti tikru humoristu, bet iš cirko mokyklos išmestas už šiaušimąsi prieš dėstytojus, kurie humoristus norėjo matyti tvarkingus, su kostiumu ir kaklaraiščiu. 1996-aisiais už miniatiūrą "Kelių inspektorius" gavo Maskvos tarptautinio konkurso "Humoro jūra" Didįjį prizą. Galiausiai įsteigė savo miniatiūrų teatrą, kurio spektakliai net virkdė žiūrovus ir kuris liko Verkos šešėlyje.

Šeiminė padėtis: nevedęs. Tikina, kad yra tradicinės lytinės orientacijos, vaikų iš surogatinių motinų neužsisakinės ir lauks tos, su kuria jų norės susilaukti natūraliai.

"Eurovizija": 2007 m. "Eurovizijoje" dalyvavo su daina "Dancing Lasha Tumbai" ir per plauką jos nelaimėjo – užėmė antrą vietą.

Pasiekimai / pasekmės: po "Eurovizijos" konkurso Rusijoje atlikėjas tapo raupsuotoju. Esą, drįsęs sudainuoti žodžius "Russia, goodbye" vietoje "Lasha Tumbai" jis buvo tiesiog nušluotas nuo rusų popscenos ir topų sąrašų, įspūdingi honorarai – taip pat. Durys į Rusijos televiziją užsivėrė. Pasiteisinimai, kad tam jį užhipnotizavo ekstrasensas, niekam nerūpėjo. O iš darbotvarkės iškritusius grandiozinius šou pakeitė užsakomieji vakarėliai, kur, esą, dar žavimasi artistais.

"Eurovizija 2017" – šeštadienį 21 val. per LRT televiziją.

Austrijos sostinėje Vienoje prasideda jubiliejinis 60-tasis „Eurovizijos“ konkursas. Antradienio vakarą vyks pirmasis pusfinalis, kuriame Lietuvos atstovai dar nepasirodys. Pusfinalio transliacija – nuo 22 valandos per LRT Radiją ir Televiziją.

Austrija „Eurovizijos“ konkursą rengia antrą kartą – po 48-erių metų pertraukos.

25 milijonus eurų kainuoja konkursas šaliai: be kitų pasirengimo darbų, tiek paklota už patalpas, sales, reklamą ir spaudos centrą beveik dviem tūkstančiams žurnalistų. 6 tūkstančiai vietų miesto viešbučiuose rezervuota svečiams.

Nakvynė svarbių renginių metu Vienoje šokteli maždaug 70 eurų už kambarį. Vidutinė dviviečio kambario kaina dabar yra 220 eurų, tai – maždaug 43 procentais daugiau nei įprastai.

Lėktuvų bilietų kainos šį savaitgalį, palyginus su praėjusiu, šoktelėjo 16 procentų, tačiau, palyginus su tuo pat metu pernai, kainos nekilo.

Bilietai į finalo koncertą kainuoja nuo 30 iki 400 eurų. 93 procentai austrų seka „Eurovizijos“ įvykius, 80-ties procentų manymu – konkursas yra gera reklama šaliai pasaulyje.

Opera ir populiarioji muzika gali papildyti viena kitą nuostabiuose pasirodymuose. Tuo įsitikino „Eurovizijos“ dalyviai, pakviesti į vieną Europos muzikos šventovių – Vienos nacionalinę operą.

Lietuvos atstovai „Eurovizijoje“ Monika Linkytė ir Vaidas Baumila bei keturi jiems pritariantys vokalistai, lydimi gimtadienį švenčiančio delegacijos vadovo Audriaus Giržado, turėjo galimybę išgirsti vieną geriausių pasaulio tenorų Juaną Diego Florezą. Praėjusių metų „Eurovizijos“ nugalėtoja Conchita Wurst grojant orkestrui atliko Austrijai pergalę atnešusią dainą „Rise Like a Phenix“.

„Neblogus atlikėjus į gimtadienį susikvietė delegacijos vadovas“, – juokavo Lietuvos eurovizininkai.

„Na na, neatsipalaiduokite per daug, šį vakarą jūsų dar laukia „Eurovizijos“ atidarymas“, – juokėsi A. Giržadas.

Conchitai, kaip ir tenorui Florezui, salė plojo atsistojusi. „Stovėti prieš tokią auditoriją – didžiulė garbė, – sakė Conchita. – Dar niekad nedainavau taip „gyvai“, griežiant tokiam orkestrui“.

Pusantros valandos koncerte savo eurovizines dainas pristatė Norvegijos, Vengrijos, Kipro, Airijos atstovai.

Puikia akustika garsėjanti Vienos nacionalinė opera – vienas garsiausių operos turizmo taškų Europoje.

Šis koncertas – paskutinis „eurovizininkų“ prasiblaškymas rengiantis šį vakarą įvyksiančiam „Eurovizijos“ atidarymui.

Praėjusių metų „Eurovizijos“ nugalėtoja Conchita Wurst – bene labiausiai pasaulyje aptariama šio konkurso dalyvė – už savo sėkmę neabejotinai turi būti dėkinga ir prodiuseriams. Vienas jų – olandas Marco Schreuderis.

Į penktąją dešimtį įžengęs Marco – ne tik vienos sėkmingiausių visų laikų „Eurovizijos“ nugalėtojų pilkasis kardinolas ir atstovas viešiesiems ryšiams, bet ir vienas įtakingiausių „Eurovizijos“ fanų. Vienos „Stadthalle“ arenos spaudos centre jį pažįsta ne tik iš tolimiausių pasaulio kampelių suvažiavę užkietėję konkurso gerbėjai, bet ir „Euroviziją“ aptarnaujantis austrų personalas bei delegacijoms talkinantys savanoriai.

Marco – dar ir Austrijos parlamento narys, Žaliųjų partijos atstovas ir autoritetingas Austrijos gėjų bendruomenės narys, „Nesustabdomųjų“ (The Unstoppables) judėjimo, kurio vėliava – C. Wurst, atstovas.

Šiomis dienomis Marco nesitraukia nuo kompiuterio, atsakinėdamas į žiniasklaidos klausimus apie išeinantį Conchitos albumą. Kaip vis dėlto prasidėjo reiškinio, šiandien vadinamo Conchita, istorija?

– Kaip susipažinote su C. Wurst?

– Su Tomu Neuwirthu susipažinau 2007-aisiais, kai Conchita dar nebuvo gimusi (juokiasi). Tomas buvo užėmęs antrąją vietą Austrijos televiziniame aktorių atrankos šou. Sutikau jį tuomet didžiuliame gėjų ir lesbiečių pokylyje, kuris kasmet vyksta vienoje.

– Kad ir talentinga, už savo sėkmę Conchita turi būti dėkinga ir savo prodiuserių komandai. Jie taip pat ne iš kelmo spirti – gabūs ir drąsūs. Ar pavadintumėte save drąsiu žmogumi?

– Apie save taip kalbėti sunku. Tačiau Conchita ir aš gauname laiškus iš viso pasaulio. Reiškiniams atstovaujantys žmonės, kurie apie savo tapatybę gali kalbėti atvirai ir nuoširdžiai, labai svarbūs jauniems žmonėms, dar ieškantiems savęs, pajutusiems, jog ta pati lytis traukia labiau, negu priešinga. Svarbu paskatinti juos nebijoti gyventi savo gyvenimo, mylėti save tokį, koks esi, būti tuo, kuo esi. Tai svarbiausia. Nepamirškime, kad savižudybės septyniskart dažniau pasitaiko tarp jaunuolių, kurie suvokė esą homoseksualūs ar translyčiai. Jei nenorime jų prarasti, turime turėti simbolius, kurie apie tai kalba.

– „Nesustabdomieji“. Kaip tai prasidėjo? Ar apie judėjimą pasklebta Conchitos spaudos konferencijoje, jai laimėjus 2014-ųjų „Euroviziją“?

– Prieš pat finalą Conchita stovėjo savo kambaryje Kopenhagoje ir mąstė, kad pergalės atveju turės pasakyti kažką svarbaus. Nors laimėti neturėjo didelių vilčių. Būtent tada ji parengė puikią kalbą.

– Be to, kad esate Conchitos prodiuseris, jūs – žinomas politikas. Papasakokite, ką veikiate kaip politikas.

– Esu Austrijos parlamento Federalinių rūmų narys. Rūmus sudaro devynių Austrijos provincijų senatoriai. Mane į parlamentą delegavo Žaliųjų partija. Joje kuruoju skaitmenines teises, interneto reikalus ir gėjų teises.

– Daugelį metų esate susijęs su „Eurovizija“. Kaip į ją patekote ir kas joje traukia?

– Gimiau Olandijoje. Kai buvau šešerių, tėvai persikėlė gyventi į Zalckamergutą – nuostabų regioną Austrijos kalnuose. Būdamas septynerių pirmą kartą pamačiau „Euroviziją“. Tai buvo Hagoje, kur tuo metu gyveno mano seneliai. Suvokiau, kad tai, ką žiūrime mes, žiūri ir vokiečiai, portugalai ar islandai. Nuo tada nepraleidau nė vienos transliacijos ir esu įklimpęs joje iki ausų.

– Kas yra jūsų šių metų favoritai, iš to, ką matote per spaudos centre transliuojamas repeticijas?

– Pirmiausia „užkabino“ Slovėnijos daina. Dar patinka Izraelio, Norvegijos, Australijos (ji šiemet pirmąkart dalyvauja konkurse) atstovų pasirodymai. Turiu pasakyti, kad Lietuvos daina taip pat labai pagauli. Tačiau visuomet galutinai apsisprendžiu, pamatęs transliaciją.

Primename, kad jubiliejinės 60-osios „Eurovizijos“ pirmasis pusfinalis – jau antradienį, gegužės 19 dieną.